Tada ateina toks metas,
kada pradedi galvoti galįs
ir komentuoji įvairiausius objektus.
Vadinasi, nusimanai apie objektus. Atpažįsti panašius,
žinai pavardes jų, kartais vardus, leistinai ne visus,
o skirtinguose randi vienodumo segmentų.
Matai ne tik jų ligas, bet net ir lengvus negalavimus,
gali kai kuriuos pagydyti ar nors palengvinti būtį.
Gali įžvelgti nešiojamą prakeiksmą, palaiminimų implantus,
ištatuiruotas piktogramas šlovių žemėlapiuose,
randų brūkšninius kodus, gali įžvelgti šūsnis
paslėptų sąskaitų netikslioms prognozėms
ir užjausti objektus, taip dažnai liekančius
be advokatų, atkirstais nuo tiekimo
savo ypatingoje objektinėje vienatvėje,
tačiau turinčiais rusenančias gravitacijas
ir krūvas neapčiuopiamų motyvų
kartas nuo karto ignoruoti savo išmatavimus,
šilumų vidurkius ir paviršių įtampas.
Svarbu nejuodinti objektų, nors ir teisingai,
ne dėl to, kad jie nepajėgūs kerštauti,
o suprantant, kad, jiems keičiant savininkus,
šie nesijaustų turintys klausimų.