Rašyk
Eilės (72390)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10372)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 17 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Bekešo kalne, į kurį ateidavo Beatričė, tūnojo Kasparas Bekešas. Žvangindamas šarvais vaikštinėdavo nsktimis nuo urvo priekio iki galo, kol neišaušdavo rytas. Regėdavo kunigaikščių žygius: šių šešėliai slinkdavo kalno požemiais, nutįsdavo iki  debesų. Kaulėtais pirštais senis liesdavo šarvus prisiminęs savo didybę. Saulei kylant, išrėpliodavo į kalno paviršių ir įsikibęs į žolių kupstus atsikrenkšdavo, iškriokdavo galybę žemių, pažadindamas pievoje snaudžiančią Beatričę.

Moteris su juo nekalbėdavo, net nepasisveikindavo. Senis pasitenkindavo tuo, kad Beatričė trumpam žvilgterdavo jo pusėn. Sugavęs žvilgsnį senis nužvangindavo šarvais tolyn, prisėsdavo ant akmens ir stebėdavo Vilniaus miestą.

Bekešas mėgo Gedimino pilį. Išlindęs, dažnai nuklibikščiuodavo kalnu ja pasigrožėti. Kartais Beatričė pasiūlydavo seniui kriaušinį zefyrą. Šis, pamiršęs miestą, tuoj pat tverdavo skanėstą abiem rankomis ir krizendamas puldavo į urvą, kuriame užsiimdavo gardėsio knaibymu ir kišimu į skylę, kažkada tarnavusia burna. Gliti masė aplipdavo senio kaukolę. Jis imdavo blaškytis ir raudoti. Gebėjimą vaidentis prarasdavo mėnesiui, kol nenuėsdavo zefyro nuo kaukolės iš sienų išlindusios požemių kirmėlės ir žiurkės.

Beatričė Bekeše rytmečius pasitikdavo užsimerkusi, jausdama kaip aušra švelniai gnaibo skruostus. Pakibindavo deivė ir senio Bekešo kaulus. Seniokas susigėsdavo, išsilydydavo, prilipdavo prie urvo sienos.

Aušra Beatričėje atverdavo mėlynas jūras ir vandenynus. Okeanai išsiliedavo iš moters vidaus. Tarsi, prasidėjus gimdymo spazmams, būtų nubėgę vaisiaus vandenys. Gamta atsikratydavo nakties misterijų, išsinerdama iš voratinklių. Jie sutrukinėdavo, pažirdavo rasa. Beatričė verkdavo. Tai buvo ritualas. Apsivalymas nuo nuodėmių. Šviesos gimimas iš tamsos įsčių. Galbūt net ne gimimas, metamorfozė. Visa tai paliūdydami iš kokonų išsirisdavo drugiai. Kildavo plevendami sparnais į aušrą.

Moters veido strazdanos pradingdavo, garbanoti plaukai išsilygindavo, gelsdavo. Akys, naktį buvusios juodos, imdavo dvelkti lynais. Dėl to niekas nesuprasdavo, kaip tamsiaplaukė moteris, nuėjusi iš vakaro į kalną, iš jo sugrįždavo šviesiaplaukė.

Paslaptį bandė įminti netoliese Bekešo gyvenančių Kontautų šunėkas, dėl senatvės vos užsikabarojęs ant kalno viršaus, bet jam nepasisekė. Aplojęs Kasparo Bekešo dvasią, nuvargęs užmigo vasario sniege. Užmigęs nudvėsė. Senasis Bekešas jo sielą nusinešė į urvą sargauti. Dėl to tais metais iš kalno girdėjosi šuns lojimas. Kontautienė Ksaverija padejuodavo, kad būtų buvęs namuose Margis, būtų sutramdęs kalno šunį, net nenujausdama, kad tas pats Margis loja pavirtęs vaiduokliu.

Beatričė nužvelgė Margio griaučius, kelis mėnesius boluojančius žolėje. Kylant saulei, virš jų ėmė suktis musės. Keturios didžiosios smaragdiniais pilvais kalno pakraščiu nešė sarkofagą Margio palaikams sudėti. Priekyje jų šokinėjo žiogas. Senis Bekešas ištempė į paviršių katedros varpą Margio siela iš kalno vidaus pritarė lojimu.

Vilnelei virtus Siksto upe, Beatričė nebegalėjo susikaupti.

- Tarsi mistinė naktis, bet juk rytas, - moteris atsistojusi pasirąžė.

- Trys mėnesiai Margio griaučiams, - dundeno Bekešas. -  Trys karaliai jo neaplankė.

-Chm, papročių reikia laikytis, bet... - susimąstė Beatričė: - Juk dabar pavasaris,   ne žiema. Ir Margis ne Dievas, kad jį lankytų, jis tik šuo. Be to, nudvėsęs šuo.

- Jis tik šuo! – aidėjo smiltys kalno viduje, krisdamos nuo sienų.
- Jis tik šuo! – zyzė keturios musės.

- Jis tik šuo! – teliuskavo snaudžiančios ant suolo prieš ką tik patekėjusią saulę Margio šeimininkės Ksaverijos Kontautienės krūtys.

Nuo triukšmo nulėkė sarkofago dangtis, pavirsdamas rasotais  voratinkliais. Iš sarkofago vidaus išlindusios angies lūpų išriedėjo vinilo plokštelė.

Veiksmas sustojo. Beatričė užsimerkė. Iš kalno palengva funikulieriumi iškilo gramofonas. Senis Bekešas uždėjo ant jo plokštelę, nuleido adatėlę. Pasigirdo muzika.

-Pabusk! – Į ausį Beatričei sušnabždėjo rožiapirštė aušra, ištiesdama bevardį pirštą.

Beatričė nubudo. Pamatė, kaip senis Bekešas pirštais skaičiuoja jos dėvimus sijonus. Sijonų buvo ne vienas. Senis dejavo:

-Kiek gi sielos sluoksnių turi ši moteris?

Beatričės rankas apsivijo kibūs asiūkliai iš senosios Kontautienės daržo. Daržas nebuvo nuravėtas. Moteris ir juokėsi, ir verkė. Sapnas ją be galo sujaudino.

Daugiasluoksnis Vilnius dvelkė paslaptimis.

Beatričė galėjo kiekvienoje gatvėje pristatyti veidrodžių, atremtų į namų sienas, vis tiek miesto paslaptys nebūtų išaiškėjusios. Vilnius nenorėjo atsiverti. Ant kiekvienų durų kabojo po spyną. Miestas šnabždėjo Beatričei į ausį apie tai, kad panorėjusi ji gali susirasti raktą, atrakinti bet kurią spyną ir pro bet kurias duris įeiti. Kvietė lyg kunigaikštis įžengti į pilies menes. Viliodamas Beatričę miestas artėjo prie ištakų.

Moteris jautė, jog laikrodžių rodyklės sukasi atgal. Kažkur mušė penktą valandą nakties. Aidas sklido iš toli, nuo Liepkalnio kalvų. Buvo gergždantis, vos girdimas. Miesto laikrodžio švytuoklė buvo surūdijusi. Pats laikas surūdijo.

Beatričė prospekto parduotuvėje uostė kvapus.

Susimaišiusių ore kvepalų tvaiko dulkės mirgėjo prieš akis kaip melsvai rožinis miražas. Pasklaidžius orą su vėduokle, dulkės susitelkdavo į simpatiškas figūrėles: jūros arkliukų, dėmėtų asiliukų, herberų, susivijusių gladiolių. Figūrėlės šiek tiek pašokinėjusios ore čia pat tirpdavo ir išnykdavo.

Vaikštinėjant po patalpą, iš kvepalų ūko išplaukė pavadinimas, užrašytas ant  etiketės: „Coco Chanel“. Beatričė išsitraukė baltą nosinę, nusišluostė nosį. Nusivaliusi akis Beatričė pamatė Christian Dior kvepalus. Šio prekinio ženklo kvapai šlovino renesansą. Nuo jų sklido gaiva, kuri galėjo pragraužti geležį. Toliau stovėjo Jean Paul Gaultier „Ma Dame“ buteliukai. Beatričė purtydama galvą nusisuko į „Rance“ lentyną. Joje sudėti Salvador Dali „Dallisime“. Moteris pagalvojo, jog kvepalų ekspertams nereikėjo maišyti lelijų su rožėmis. Nežinodama, ką išsirinkti, susiraukusi Beatričė ant vieno rožinio buteliuko pamatė užrašą: „Glamour“.

Moterys... Jos gali paneigti savo moteriškumą. Kvėpintis Kenzo ar Elizabeth Arden kvapais, dėvėti klasikinius kostiumėlius, skrybėlaites, kaklaraiščius, vis tiek rožinis glamūras prasiverš pro strazdanas, odos plaukelius, inkštyrus ant veido, kojų nuospaudas, lūpdažių dėmes nosinaitėse.

Beatričė išsirinko rožinio buteliuko kvapą. Juo sutepė laikrodžio švytuoklę. Rūdys pabiro ant žemės lyg laiko dulkės. Išsibėgiojo. Laikrodis išmušė ketvirtą, trečią, antrą, pirmą, valandą nakties. Šįkart aidas buvo aiškus. Beatričė norėjo nubėgti pamatyti vietą, nuo kurios atsimušė aidas, tačiau prisiminė, jog neturi rakto nuo miestą juosiančios sienos. Ji negalėjo iš šio miesto ištrūkti.

Aidas nutolo, išsisklaidė horizonte.

Beatričė iš savęs išėmė namo laiptinę. Joje sėdėjo ant laiptų basa su garuojančiu kavos puodeliu. Kava buvo stipri lyg ekspres traukinys, riedantis per miestą. Moteris pajuto, jog norėtų išsivaduoti iš šios akimirkos. Pajudino užrakintos laiptinės spyną. Rakto neturėjo. Pro durų stiklą pamatė atremtą kitoje gatvės pusėje į namo sieną veidrodį, tiksliau, nuskilusį vitražo gabalą. Jame atsispindėjo daug spalvotų laiptinių, kuriose sėdėjo po moterį, geriančią kavą iš porcelianinio puodelio.

Nuskilę veidrodžiai, geležinės miesto spynos, ciksintys laikrodžiai, švytuoklių ir spynų rūdys... Kiek daug šlamšto. Avangardas, sudėtas ant medinės raudonu aksomu apvilktos teatro kėdės. Beatričė pajuto, jog sėdi kėdėje, laikosi už gatvės turėklo ir supasi. Jautė lyg būtų Alisa stebuklingų veidrodžių ir laiko karalystėje.

Vilnius užsikosėjo. Beatričė pajuto, kad miestą kamuoja džiova.

-Ak, mersedesai, audi ir toyotos, važinėjantys pirmyn, atgal miesto gatvėmis, - sudejavo nužvelgusi nuriedančią Pilies gatvės grindiniu karietą. Vilnių jie užkrėtė amžinu dusuliu.

Beatričė pasvarstė, kad miestui reikėtų padovanoti saulėtą Kaprio salą. Tačiau tokios dovanos moteris neturėjo. Ji niekada nebuvo Italijoje. Nors ir kaip magėjo Beatričei išvysti apelsinmedžių giraites, kalnų vienuolynus ar pačią Romą, moteris niekaip neprisiruošdavo iškeliauti. Kas nors sutrukdydavo. Šįkart sutrukdė miesto rūdys. Iškritusios iš katedros bokšto it piktžolės apsėdo miestą.

Miestas nesiliovė kosėti.

Džiovos katarsis tvyrojo aplink. Miesto poetai degančiais skruostais, liepsnojančiomis akimis blaškėsi lovose, skrepliavo į stiklines, kosėjo iki užkimimo, kraujavo ir duso. Beatričė balta nosine valė nuo jų lūpų seiles ir kraują. Slaugytojos darbą moteris suvokė kaip savo  pašaukimą. Jai nereikėjo tarnauti Raudonajame Kryžiuje, keliauti į priekines fronto linijas su medikamentų lagaminėliais. Beatričei užteko Vilniaus ligoninių, XIX amžiaus lazaretų, pripildytų studentų. Šie, tvyrant darganoms, lakstė miesto gatvėmis deklamuodami Šilerio, Gėtės, Bairono ar Sarbievijaus eiles. Dėl to susirgdavo. Užkimę eiles vos iššvokšdavo.

Praeiviai įtraukdavo kaklus po stačiomis paltų apykaklėmis, užsimaukšlindavo ant akių cilindrus, paskubomis įlipdavo į tramvajus, nuvažiuodavo konke pamodami  fotografuojančiam to amžiaus fotografui.

Beatričė pasvarstė, jog kas nors iš dizainerių galėjo į madą įvesti kaklaskares. Jos būtų apsaugojusios jaunuolius nuo ligų. Ji susiruošė pati vieną kaklaskarę numegzti, tačiau mintis nuklydo kitur. Mezginio moteris nebaigė. Vienas poetų duso. Patraukė slaugytojos dėmesį. Buvo sudžiuvęs, nors dar jaunas. Ligonio agonija tęsėsi kelias valandas. Rankose  ligonis laikė poezijos knygutę, panašią į maldaknygę. Buvo perrišęs ją rožiniu. Beatričė drėkino marlę virš garuojančio aliuminio puodo ir dėjo ją ant sergančiojo lūpų.

Rūdys sėdo į marlę.

Į langą šakomis nuo pakilusio vėjo atsimušė diemedis. Atsimušęs sužydėjo. Įsižiebęs žibintas nušvietė gatvę. Moteris priėjo prie arkos formos langelio nešina žibaline lempa.

Vilniaus namai skendėjo žibalinių lempų šviesoje. Ligonio draugai poetai kūrė eiles, pasišviesdami lempomis. Ši psichodelika Beatričei patiko. Moteris prisiminė Katedros bokštą. Bokšte laikrodininkas taisė laikrodžio mechanizmą. Šalia tupėdma ant palangės kniaukė juoda katė. Atsistojusi trynėsi aplink sanpaulijos vazoną. Iš tolo atrodė kaip pantera, vaikštinėjanti aplink antikinių rūmų koloną. Jos šešėlis  nutįso iki pat Paplaujos.

Kartais kažkuris poetų atsipeikėdavo iš transo, prieidavo prie ankšto kambarėlio lango, nužvelgdavo Paplaują. Moteriai po nakties poetas atnešdavo glėbį išmarginto popieriaus. Eilėraščiai dvelkė neišsipildžiusia meile.

Beatričė kiekvienam poetui prižadėjo perskaityti eilėraščius, tačiau žodžio netesėjo. Ji nenorėjo absentu prasmirdusios romantikos.

- Jazmin... Džazmin... Šis vardas priminė koketę iš keliaujančio teatro, kuri dėvėjo aksominę suknelę, kraštais šluojančią šaligatvius. Su ja vakarais vaidino Žozefiną, Žaną D‘Ark ar Karmen, – murmėjo Beatričė. – Jos liemuo persmaugtas, sudžiuvęs, dviem sprindžiais apglėbtum. Dantyse pasiturinčio meilužio dovanotos auksinės karūnėlės, ant kaklo ryškūs karoliai. Ji glamūrinė, visa glamūrinė iki pat kojų kulniukų – ši teatro moteris. Nors ji rūkė vieną cigaretę po kitos, kalbėjo prikimusiu balsu, ji vis tiek buvo minkštutėlė ir glamūrinė.

Beatričė buvo cinikė. Poetų prirašytą popierių su eilėmis kišo į laboratorijos kolbas, centrifūgos aparatą. Ji vertino poeziją, tačiau jai nepatiko poetų apdainuotos mūzos.

Aparatą įjungus ir sudėjus mėgintuvėlius su ligonių krauju, raidės iškrisdavo ant žemės. Ir nieko nebelikdavo parašyto.
2019-11-08 13:17
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-09 16:25
Kukumakus
skaičiau ir nežinojau, ką galvoti... Tik žinau vieną, kad tą epizodą su kvepalų pavadinimais iškirpčiau - jis man kaip dyglys aksome. Geriau parašyta antra kūrinio pusė, sužavėjo, išskyrus mersedesus, audi ir toyotas; pirmos nesupratau - fantasmagoriniai sapnų vaizdiniai, ar ką...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-08 15:30
Violita
Įdomu, tikrai
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-08 13:40
_Anna_
Labai įdomu, perskaičiau vienu įkvėpimu, šitiek vaizdų ir ypač patiko apie moteris ir tuos pūetus, kurių niekas neskaito.

Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą