Rašyk
Eilės (72389)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10372)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kai atsitinka kas nors baisaus, žmones kamuoja klausimas „už ką? “. Mane kankina „nejaugi taip galima, negi tai neuždrausta? “. Sugniuždyti, sužlugdyti, sunaikinti žmogų. Kodėl žmonės to neuždraudė? Kodėl Dievas to neuždraudė? Juk tai tolygu nužudymui, tik skauda labiau.
Šiandien teismo sprendimu įvyko mūsų skyrybos. Sprendimas įsigalios po 30 dienų. Erikas atėjo su ja. Ji pirmoji jo meilė. Po daugelio metų jiedu susitiko atsitiktinai. Ji praėjusią vasarą atvažiavo pailsėti prie jūros. Jis su vaikais vakare nuvažiavo pasimaudyti jūroje. Nežinau kodėl, bet tą dieną puikiai pamenu. Pati paraginau juos važiuoti, juk diena buvo karšta, alsi, o aš norėjau prigulti, nes kamavo migrena. Tądien jie ir pamatė vienas kitą. Prakeikiu tą dieną.
Apie savo vyro romaną net nenutuokiau. Jis visus 12 santuokos metų laiku grįždavo namo, buvo geras ir dėmesingas. Na, paskutiniais metais jis dažnai tapdavo itin irzlus, bet jo irzlumą aš visuomet priskirdavau nuovargiui.
Aš tikėjau, kad santuoka yra šventa, neliečiama, nesugriaunama... Ir net šiandieną tikėjau, kad skyrybos neįvyks. Maniau, kad jis persigalvos, kad atsibusiu ir suprasiu, jog tai tik baisus sapnas, kad... O dabar štai jau viskas įvyko – teismas padalino vaikus, turtą, gyvenimus. Viską į dvi dalis. Einant link automobilio, šis supratimas, kaip žaibas pervėrė smegenis; aiškiai ir ryškiai. Ašaros plūstelėjo upeliu. Be mano valios.
Aplinkui viskas teka sava vaga – blankiai šviečia rudenio saulė, vieni kažkur skuba, kiti sėdi kavinukėse su draugais ar artimaisiais... Gyvenimas teka pro šalį ne tik šiandien; nuo tada, kai Erikas prieš išeidamas į darbą, nunarinęs galvą, pasakė:
- Šiandien namo negrįšiu.
- Kodėl? – paklausiau.
- Tu manęs nekęsi, - pasakė ir paskubom išėjo.
Vėliau, tą pačią dieną, viską paaiškino telefonu.
„Koks bailys, koks menkysta! “ - piktinosi mano draugė Neringa. O aš nežinau, ar yra būdas pranešti apie neištikimybę drąsiai.
Nuo tos dienos tarsi netekau savo gyvenimo, lyg kažkas būtų jį iš manęs atėmęs. Ir aš vis laukiu ir laukiu, kad man jį grąžintų.
Kažkas paklausė, ar nereikia pagalbos. Atsakau, kad tikrai nereikia ir pasuku į šalutinę gatvelę, kur mažiau praeivių galinčių matyti nevaldomai plūstančias ašaras. Pastačiau automobilį gana toli nuo Klaipėdos miesto teismo; galvojau ėjimas pėsčiomis padės nurimti. Greičiau, greičiau, kad tik išvengti klausiančių, užjaučiančių, smalsių žvilgsnių. Jų pakako darbe. Ir šnabždesių už nugaros. Ir kone atvirų patyčių. Lyg būčiau nuriedėjusi socialiniais laiptais žemyn. Bendradarbiai, kurie pavydėjo ir pyko dėl mano sėkmingos ir greitos karjeros, dabar tarsi gavo statisfakciją. Ir tamposi ją, tarsi šunys kaulą, po valgyklą, po rūkomąjį, po mašinų stovėjimo aikštelę.
Pagaliau spusteliu greičio pedalą kur kas stipriau nei derėtų ir greičiau, greičiau namo. Štai tas svajonių namas priemiestyje, sodas, puikūs itališki baldai... Štai ta svajonė, kurios su vyru taip troškome, link kurios taip veržėmės, dėl kurios tiek daug dirbome viršvalandžių... Dabar ji nei vieno mūsų nebedžiugina.
Užtrenkiu duris. Iškvepiu orą; regis visą dieną laikiau jį įkvėpusi. Krūpteliu pamačiusi veidrodyje savo pačios atvaizdą – ryte taip kruopščiai darytas makiažas virto baisaus klouno kauke. Kam aš taip stengiausi? Ko aš tikėjausi? Kad jis pamatys mane tokią gražią ir supras ką prarado, apsipils ašaromis, kris prieš mane ant kelių ir mels atleidimo?.. Cha cha cha... Erikas žino, kad jam nereikia prašyti atleidimo, kad jo visą šį laiką laukiu. Kaip stoty paliktas šuo, kuris stebi keliaujančius ir akimis ieško šeimininko, taip aš stebiu pravažiuojančius automobilius, ar tik ne jo, kiekvieną kartą suskambus durų skambučiui, paknopstom bėgu atidaryti – turbūt tai jis sugrįžo ir suskambus telefonui, puolu akimis ieškoti jo vardo.
Nusimetu drabužius ir paneriu į putų pilną vonią. Ak, kad taip lengvai, kaip nuo ašarų nutekėjusį makiažą, būtų galima nuplauti skausmą ir neviltį. Bet kad ir kiek gulėčiau nei kiek nepalengvėja. Atsistoju ir apžiūriu save veidrodyje. Nei pirmas, nei antras gimdymas nepalietė mano figūros, gal todėl, kad nuo vaikystės daug sportuoju. Sveriu tiek, kiek svėriau būdama 18 – os. Visada didžiavausi lieknu liemeniu ir ilgais plaukais. Niekada nesuabejojau savo grožiu, nes tai, kad esu graži, girdžiu nuo vaikystės.
Kodėl jis iškeitė mane į ją? Niekaip negaliu to suprasti. Apžiūrėjau visas jos nuotraukas Facebook`o paskyroje. Akvilė kirpėja. Jai 39 – eri. Gyvena tame pačiame mažame miestelyje iš kurio ir ji, ir Erikas kilę. Ji neliekna, neaukšta, negraži. „Fui, kokia baidyklė“ – pakomentavo mano draugė Neringa. Na, ji neatitinka meilužės stereotipų. Šiandien teisme žiūrėjau į ją – ieškojau atsakymo į klausimą „Kodėl ji? “. Taip ir neradau. Pernelyg ryškus makiažas. Pernelyg blizgi palaidinė. Pernelyg trumpas sijonas. Pernelyg daug pigių papuošalų. Pernelyg garsiai ji kalbėjo ir juokėsi. Ji Eriko bendraamžė, taigi, vyresnė už mane 8 – iais metais.
O aš įsivaizdavau jaunutę studentę, laisvai kalbančią keliomis užsienio kalbomis, mėgstančią keliauti, fatališką ilgakoję gražuolę, važinėjančią turtingo tetuko pirktu prabangiu automobiliu. Maniau, kad tik tokia gali sužavėti mano vyrą. Erikas atletiškas, šviesiaplaukis, žydraakis Olimpo Dievas. Taip jį mintyse vadinau kol dar nebuvome pažįstami, o aš slapta buvau jį įsimylėjusi. Kartu su Akvile jie atrodė tarsi iš skirtingų pasaulių. Ji – paprasta mirtingoji, neskoningai, prastai apsirengusi moteris iš provincijos pas kurią jis – vienas iš Olimpo Dievų, švytintis sėkme ir prabanga, išėjo bėgdamas nuo nuolatinio mūsų bėgimo link vis naujų tikslų, nuo didelio krūvio ir nuo per didelės atsakomybės būti Dievu.
Susisupu į rankšluostį ir nueinu prie lango į sodą. Namas toks didelis atrodo be vaikų; ir tuščias. Jie kol kas pas Eriko tėvus. Man prireikė laiko ir vienatvės išgyventi skyrybas ir išsilaižyti žaizdas. Prie šio lango pastoviu kiekvieną vakarą, nuo tada, kai tik čia apsigyvenom. Suvaitoja vėjas lapų guolyje pasijutęs vienišas. Į pajūrį gražiai, bet skaudžiai leidžiasi sutemos. Vakarai ir naktys patys sunkiausi.
Kai aplinkui sutupia prieblandos šešėliai, prisiminimai vienas per kitą bėga, lekia: pirmasis pasimatymas, pirmasis bučinys, prisipažinimas meilėje, vestuvės, kelionė į Paryžių, nesibaigiančios meilės naktys, vaikų gimimas, persikraustymas į naują namą...
Kur lemtingas laimės ir džiaugsmo kelio posūkis, kuris atvedė štai čia? Čia, kur skausmas ir neviltis tarsi pasiutę, peralkę laukiniai žvėrys šėlsta, blaškosi tol, kol nutrūksta nuo grandinių ir kaip užpjudyti puola. Guliu ant žemės susirietusi į kamuoliuką ir negaliu pajudėti. Ašaros krenta į juodą tylą. Dūstu ir mirštu šitoj tyloj. Tyloj, kurioj nesuskamba telefonas, už durų nesustoja pažįstami žingsniai... tūkstančius kartų mirštu.

2019-11-07 18:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-10 12:03
ČakoPelėda
Dienoraštis. Mintys, tarsi niekuo nesiskiriančios nuo daugumos paliktųjų. Už ką, kodėl ji ir t.t. Iki literatūros siaurąja prasme dar augt ir augt.
To ir palinkėsiu, o kol kas 2.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-07 23:02
Džaivild
Nuoširdžiai dėkoju už gerus, gražius žodžius ir puikius vertinimus :)*.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-07 22:49
_Anna_
Be žodžių 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-07 19:57
trinama
realija, skausminga, tikroviška. Ir kodėl taip nutinka žmonėms, sunku pasakyti, bet gyvenimo be skausmo nebūna, nebent jau labai šventoms sieloms...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-07 19:53
Atėja
Perskaičiau su dideliu susidomėjimu, patiko tikroviškumas, tai, kad tekstas nebanalus, įdomus 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą