Kai miškas pats save sodino, o laumės šoko naktyje,
Aidėjo peleninis kauksmas paukščių sapnuose.
Stovės dar šimtus metų, ta paslaptingoji giria,
Sulaikius ilgesingą vienatvę savyje,
Tyliai kasmet nokins šešėlių jūras vilkuose,
Kol niekas nepatikės jos nemaria galia.
Žalioj tankmėj, žavi rugpjūčio pilnatis
Pilko kailio žaizdas gydo.
Palik letenos pėdsaką, kol dar naktis,
Kol dar lietus nepasiklydo.
Tarp nulinkusių smilgų valtyje gulėsiu,
Lauksiu tavo šauksmo iš toli,
Nežinau ar be ežero ir vėjo ką girdėsiu,
Prašau - Tu tik išlik savimi.
Pelkių dvasios vakarais lėtai atslinks
Atneš vyno ir ramybės į samanotą guolį.
Amžinoji giria mūsų vaikus užaugins,
Kaip spalvotų brangakmenių lobį.