Miškas. Šalia banguoja didelis skaidrus ežeras. Ant ežero kranto stovi maža lūšnelė... Kitam ežero krante stovi sodyba. Neatnešė - tikriausiai atsibodo laukt... Lūšnelėje nieko, nėra. Ją saugo šunų kariuomenė – laukia, kol iš karo grįš generolai.
Rytas. Ant ežero nusileido rūkas. Miške sučiulbėjo paukščiai, bet greit nutilo... Jie grįžta. Abu eina šalia vienas kito tylėdami – jie visada tyli, bet tyla jiem netrukdo, jie jos pasiilgsta, prisiklausę skrodžiamų sielų aimanavimo... Jiedu eina skirtingais takais, tačiau laikosi už rankų ir takai veda į tą pačią pusę. Ji karštai spaudžia jam ranką, kad šis nesušaltų, o jis stipriai, bet kiek galėdamas švelniau laiko jos ranką, kad ji nepaslystų ir nesusižeistų... Sakai gražu? Bet...
Bet jų abiejų rankos suteptos krauju, krauju, rankose sutraiškytų širdžių, prieš kurias jie ir kovoja... Patys jų vietose turi: Jis – kelis mėsininko krauju išdraskytus randus ir ištirpusios platinos žymes. Ji – kelis kardu išpjaustytus randus ir tvirtą deimantą, kurio pasinaudoja, kai jam vėl bando užsilydyti širdis platina... Ji vis atitirpdo užsilydančią platiną, o jis kiek gali stengiasi, kad jos žaizdos nekraujuotų... Jie abu lėtai žingsniuoja per mišką, tvirtai laikydami viens kitą, nežiūrėdami į kelią, tik stebėdami viens kito akis, galbūt slapčia norėdami pasiklysti, nors trumpam... Sakai meilė? Tai klausyk toliau...
“Du generolai, vakar paskelbė karą meilei, žmonės kviečiami stoti į ružavą armiją ir ginti, to kas kiekvienam mūsų yra svarbiausia gyvenime... ” Pažiūrėję žinias jiedu kartu garsiai nusijuokia ir išsitraukę, jis – mėsininko peilį, ji – kardą, ėjo kapoti tų, kurie sugalvojo eit ginti... meilės. Ji tyliai du kartus ištaria tą žodį, o jis tik nusišypso ir patyli, nes jo bijo. Tačiau po to, jie abu kartu vėl garsiai nusijuokia, ir perpjauna per pusę dar vieną ružavą tanką. ... ” ginti to, kas kiekvienam mūsų yra svarbiausia gyvenime... ” ir per radiją pakartoja tuos žodžius. Nusišneka, tiesiog eina aukoti gyvybių, už kažkiokią nesamonę, apie kurią mamos vaikystėje mum meluoja... Ką tie milijonai karių gali padaryti tiem dviem generolam su savo ružavais tankais? Jiedu laiko viens kitą už rankos ir nieko nesigailėdami rauna širdis iš krūtinių... O tie pyksta... Blaiviai pagalvotų, tai suprastų, kad jiedu jiem paslaugas daro... Širdis – kaip apendicitas, jei laiku neišpjausi – skaudės... Sakai žiaurūs?
Jiedu eina lėtai, kol pagaliau pamato savo lūšnelę... Staigiai suliepsnoja ugnis ir židinyje ir jų akyse. Jie abu nusišypso, bet ne lūpomis... Ji nueina nusiplauti kraują ežere, o jis nusiplaus virtuvėje, po kranu... Čia jie neprivalo laikytis už rankų, kad nepražūtų, čia jie stiprūs ir taip, be to juk juos saugo armija šunų... Jis ruošia maistą ir stebi ją, plaukiojančią ežere, po to ji pradeda dūkti su šunimis, ir žaizdos širdyje vėl visiškai išnyksta. Jis laimingas... Jis laimingas, nes jai nebeskauda... Pavalgę jie išeina į mišką, kur bus pasiklydę visą naktį, jis ją gins, o ji jį saugos. Jie nieko viens kitam nesako, kalbėtis – banalu...
Tik ji du kartus tyliai ištaria tą kraupų žodį, o jis droviai nusišypso ir nurausta, pagaliau išdrįsęs ištarti tą patį...
(dedikuota):) ********* xixi