Rašyk
Eilės (72398)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10373)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Morisas vietą prie upės vadindavo „Murkos šaliava“. Dėl katės, kuri keletą metų gyveno jų namuose ir atėjusi čia, neišgimdžiusi visų kačiukų, nudvėsė. Pakasė ją į drėgną paupio žemę. Pieva čia augo vešli. Slėpė ne tik rūpužiokus, česnakes, varliūgus, driežus, bet ir jo nuorūkas. 

Griūdavo vaikinas į ją, ištiesdavo rankas plačiai ir stebėdavo plaukiančius dangumi kamuolinius debesis. Tuomet pasijausdavo tarsi laukinis prerijų medžiotojas, tarsi iš upės išniręs Poseidonas, tarsi tėvo garaže tūnantis prie zaporožiečio kėbulo, tarsi antro aukšto palėpėje svajojantis, toks buvo Morisas. 

– Aš toks, chebrante, – tapšnodavo per petį draugui. 

Morisas draugavo su Bartu Mikšiu. Kartu zulino mokyklos suolą. Išraižė suole savo inicialus ir šalia jų išbraižė bendromis pastangomis panašų į avelę aktorės Merilynos veiduką. Šis simbolizavo jų klasės auklėtoją Tekliūtę. Bartas buvo stropesnis mokinys už Morisą, tačiau vaikinas taip pat mėgo muziką ir barškino gitarą kaip ir jo bičiulis, nors ir tekdavo kalti kaulų ir kremzlių pavadinimus, nes ruošėsi medicinos studijoms. Kartu jie leisdavo dienas garaže, daržinėje arba palėpėse. 

– Nukaksim į Vilnių – priminė Bartas, droždamas pieštuką. 
– Ko? 
– Sakė pažįstamas, jog turgininkai užvežę kažką naujo. Tie marškinėliai su kaukolėmis masina. Būtų gerai juos gauti iki koncerto. Nori? 
Bartas išsitraukė dėžutę su cigarilėmis. Morisas vieną prisidegė. Kurį laiką rūkė. 
Morisas atidarė langelį. Stumtelėjo į šalį psichiatro alijošiaus vazoną. 

– Kėblinsim į koncertą patyliukais, – kalbėjo Morisas: – Tekliūtė nesuuos. 
– Penktadienį chemikas užsimojęs totaliems bandymams, išlaikys abi pamokas. 
– Kirvis. Svarstau, reiks vis tiek liurlint kudašių iš mokyklos, kitaip nespėsim. Gitaras imsim? 

– Gal duos kas eterio pabarškint, ko ne. Tavo tėvas ką? 
– Reikės tėvui padėti sutvarkyti žiguliuką. Kremerio sūnus atvarė blizgantį vakar. 
– Aaa... Tas…Žiebsiu jam į dantis pora smūgių. 
– Ko? – nusistebėjo Morisas. 
– Aplink mano seserį sukinėjasi. 
– Mokintas juk. Ko tu? 
– Skystaklynis jis, – nusispjovė Bartas. 

Abu patraukė į lauką. Išėję pamatė, kaip senelė puškuoja takeliu iš daržinės į ratukus prisikrovusi rietuvę alksninių malkų. Pribėgo prie moters, ištraukė ratukus iš jos rankų ir nutempė malkas prie verandos.  Vėliau Bartas švilpaudamas išėjo namo. 

Morisas pasiėmė gitarą ir išėjo prie upės. Oras pasitaikė vėsokas, tačiau vaikinas ėjo beveik vienmarškinis. Niekada nesirgo gripu. 

Mergina su languotu paltuku vaikštinėjo tekančios upės pakrante. Tai buvo kitos mokyklos auklėtinė Mėta. Lėtai plaukė vakaro žaros. Nuspalvino vandenį. Mergina pagriebė medžio šakelę, priglaudė prie veido. Nesmarkiai įbrėžė. Skaudėjo. Mergina prisiminė Kremerio Emilį, vaikiną geltonais, banguojančiais plaukais. Studijavo jis ekonomiką universitete, buvo mandagus, apsiskaitęs jaunuolis. Jie draugavo kelis mėnesius. Mergina toliau pirštais braukė per medelių sprogstančias šakas. 

Prisiminė, kaip jai pasakė Emilis: 
– Tu Mėta, pabūk, aš tuoj. 
Mėta nuėjo į šokių aikštelės kampą, Emilis išplaukė pro duris. Trankiai grojant muzikai, mergina prisėdo prie staliuko šalia būrelio tarškiančių bičiulių. 
– Mėta, pasakyk, būna…. – šaukė jai gestikuliuodama rankomis draugė, įsikandusi į dantis nedidelę rožytę. 
– Kas būna, Viliut? – klausė Mėta ištempdama kaklą, kad pašnekovė išgirstų. 
– Meilė. Juk būna... 
– Meilė? Cha cha, – juokėsi šalia sėdinti rausvaskruostė mergina. 
– Gal... – nutęsė balsą Mėta. 

Jaunuoliai krykštavo, siautė netgi aplinkinių namų stogai šviesų žaismėje. Netrukus scenoje stovintis juostinis magnetofonas užgrojo Ottawan ir pusė aikštelės pakilo šokiui. 

– Kur tavasis draugas? – paklausė Vilė. 
– Kurgi jis? – atsipeikėjo Mėta dairydamasi aplink. 

Išsiyrė iš aikštelės. Išėjo pro duris į lauką. Papūtė šaltas oro gūsis, dėl to sugrįžo ir nusileido vingiuotais laiptais link rūsyje esančios rūbinės. Norėjo pasiimti kabantį paltuką. Siekė ranka link jo, netikėtai išgirdo krebždesį. Mergina nevalingai uždegė šviesą. Tuo momentu prasklaidė paltus, pasilenkė po jais ir pamatė, kaip jos Emilis kampe tūno prispaudęs mažutę, juodaplaukę merginą prie sienos. 

– Tu... – Mėtai užgniaužė kvapą: – Tu! 
Mergina apsisuko ir patvėrusi paltą išbėgo. 
– Mėta, palauk, – šaukė pavymui braudamasis per paltus Emilis. 

Jam kliuvo kojos. Tačiau mergina jo nebelaukė, išniro į lauką. Eidama jautė naktinius šešėlius, tačiau nekreipė dėmesio. Tuo momentu nebijojo nakties. Kitam gale miestelio antro aukšto palėpėje Morisas rūkė ir pro langelį stebėjo žvaigždes. 

– Štai, kaip jos plaukia, tos šaltosios žvaigždės, – ištarė pats sau užvertęs galvą į dangų. 

Vaikštinėdama kitą vakarą palei upę Mėta vėl ir vėl prisiminė.  Praskėtė keletą krūmų šakų, pažvelgė į drėgną žemę. Niekas neaugo. Šliaužiojo kelios sraigės. Suskleidė krūmus. Kartais ji ir anksčiau atklysdavo į šiuos šabakštynus. Tiesiog ieškodavo bebrų pėdsakų. Ši vieta Mėtą kažkuo traukė. 

Mergina neskubėdama priėjo prie pat upės kranto. Gožė žolės. Pažvelgė į vandenį. Jame plaukė šiaudų kuokštai. 

„Iš kur jie?“ – spėjo pagalvoti, žengė neatsargų žingsnį arčiau vandens. Paslydo ir įkrito į upę. Vanduo nebebuvo toks šaltas kaip žiemą. Mergina nusitvėrė pasitaikiusią medžio šaką ir ėmė šaukti. 
Morisas sėdėjo ant nulinkusio medžio kamieno ir pirštais virpino gitarą. Staiga išgirdo balsą. 

Atsisuko. Balsas pavėjui sustiprėjo. „Skęsta!“ – suprato vaikinas ir ėmė bėgti link balso. Prasibrovęs pro krūmus, išvydo vandenyje tyvuliuojantį paltuką. 

– Laikykis! – ėmė šaukti jis. 

Įpuolė į vandenį, sugriebė merginą už liemens. Iš burnos, pro nosį merginai srūvo vanduo. Ji kosėjo ir springo. Morisas išnešė ją ant kranto ir paguldė į žolę. 

– Ar gyva? – vaikinas sklaidė prilipusius plaukus nuo jos veido. 

Jos plaukai buvo ilgi, iki pat liemens, tarsi madonos. Atrodė lyg apraizgę visą kūnelį. 

Ji pažvelgė į Moriso veidą ir nurimo. Liovėsi kosėti ir springti. Nusijuokė. 

– Trenkta tu, – ištarė Morisas: – galėjai paskęsti! 

Ir nuėjo kratydamas rankas nuo vandenyje prilipusių šiaudų.

 

2019-11-03 14:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-05 18:37
Pranas
  Paskutinius tris, parašytus proza, perskaitęs. Nevargink savo rašto, kilnodama jais skudurus ar įvardindama vietoves netgi ne lietuvišku raštu, kur buvus ar nebuvus. Man tai nekenkia. Jau išmokęs apie tokį „savęs išprusimą“ neskaityti. O paskui pagiriu tave, kad moki gerai rašyti. Tai mano nuopelnas, o ne tavo. Tačiau štai paskutinis tavo raštas ir aš jį lengvai perskaitau be savo tau paramos.
Nesupratai?
Aš irgi kol kas nelabai.
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-03 16:31
_Anna_
Jei čia pradžia, kad ir blankoka, bet pusė velnio, lauksim ką ten pripasakosite toliau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-03 16:02
Kukumakus
va, jau geriau :) Žinoma, yra dar ką pataisyti. Jau ir žvaigždučių  įspausčiau, bet... :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-03 15:39
trinama
taigi, parašysiu, čia ilga istorija, Jums, hemikalus, bus netikėta, ką rašysiu :)

bet viskas išgalvota, sakykim taip.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-03 15:38
hemikalus
Nebloga noveliūkštė, nereikėjo versti manęs save skaityti, ir taip aiškus. Ottawan su dviem t. ottawan hands up. Galas kažkoks neišbaigtas, norisi antros serijos su tuo tavo morisu. arba moriarčiu kelyje.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą