Rašyk
Eilės (72420)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter









Ten, kur pavasariais tekėjo patvinusi upė, žolė augo sodri ir žalia.
Morisas sėdėdavo ant nulinkusio ilgaamžio medžio kamieno ir pirštais virpino gitaros stygas. Apsivilkęs senelės išskalbtus languotus marškinius plačiomis rankovėmis, kurias pasiraitodavo iki pat  alkūnių,  apsimovęs giminaitės iš Amerikos atsiųstus Wrangler džinsus, kurių kliošines klešnes buvo atsismaukęs iki kelių, įsiavęs į nuklaipytus sportbačius, išsivarsčiusiais nuzulintais raišteliais, išrodė kaip tikras dendis iš filmų apie Teksaso ar Kentukio reindžerius.

-Ei tu, laukini, nešk kūdlas iš čia! - Šaukdavo  pravažiuodamas miestelio valdžios atstovas Kremeris triračiu Ural motociklu.


Uralo lopšyje veždavosi elektrinį zeimerį. Prietaiso peilis kyšojo išlindęs ir atrodė, lyg aparatas kėsintųsi perrėžti gerklę bet kam, kas pasitaikys Kremerio kelyje iš fermų link namų. Nubirbindavo motociklą senis akmeniniu gatvelės grindiniu tolyn.

-Zupė, chokolas, kukulis,... - Murmėdavo Morisas pavymui, tačiau negarsiai: - Surengsime „dragą“, žinosi, Urale tu.   Harley Davidson, ne kitaip!

Moriso namuose buvo laikoma didelė tėvo teatrinių klajonių metu pirkta stereo radiola Vef Rapsodija su patefonu. Pirko ją Sankt Peterburge, Sodų gatve perėjus „Moikę“, senąjį Nikolajaus tiltą, veikiančioje muzikos prekių „knaipėje“.

Radijolas gamino Rygoje, su dvejomis trijų juostų kolonėlėmis, todėl akustika buvo nebloga.
Dieną peržiūrėjęs per nespalvotą televizorių Drozdovo vedamą „Gyvūnijos pasaulyje“ su Paul Mauriat kūrinio intarpais, vėliau keliautojo per Atlantą Senkevičiaus transliuojamą „Kino keliautojų klubą“, kas buvo langas į pasaulį, vakarais pusę devynių Morisas prilipdavo prie radio imtuvo ir sukinėdamas ratuką nuo Vladivostoko iki Montevidėjaus gaudė Amerikos balsą.


Pradžioje tėvas radio aparatą pastatė ant nedidelės komodos, pagamintos Rudolf Karstadt manufaktūroje 5-ame dešimtmetyje, Vokietijoje, ir kažkokiais būdais per spekuliantus patekusios į jų namus. Komoda stovėjo prie lango svetainėje. Tačiau, kai sūnus juodojoje rinkoje „iš rankų“ prisipirko įvairių užsieninių hard, pank roko, pankų vinilo plokštelių, tarp jų Sex Pistols, Kiss, the Clash, ir panašiai, tėvas radijolą su visomis plokštelėmis užnešė ant aukšto į palėpę, kur buvo sūnaus valdos.

 Rygos „Melodijos“ vinilai mėtėsi visose namo pakampėse: prie kamino ant grotelių, ant motinos paliktų skrynių, karzinėse, ant spalių, ant išmėtytų rūbų. Spaliai buvo supilti dalyje antro aukšto. Kita pusė namo buvo beveik sutvarkyta: tiek pirmas, tiek antrasis aukštai iškloti medinėmis grindimis, impregnuotomis nedegiu kalkių ir asbesto mišiniu. Ant jų antrajame aukšte buvo sukaltas kambarys, vadinamas palėpe.

Palėpė buvo nedidelė, iš nuobliuotų apvalių dailylenčių, skliautinė su langeliu. Ant langelio senelė pakabindavo nėriniuotas užuolaidėles, kol jų nenugeltonuodavo zyziančių musių ir uodų ekskrementai.


-Išvaikyk mašalus! - Šaukdavo senelė anūkui.
 -Kai ims gelti protą, tuomet! - Atšaudavo anūkas.
-Špokinyčią užveisk! - Spygavo ne pėsčia senelė.
Ant palangės vazone augo didelis, išsikerojęs alijošius.

-Vaikui nuo depresuchos,   - Sakydavo senelė.


Gėlė gyvino palėpės vaizdą. Į vazono lėkštutę buvo prikrėsta „Lioleko ir Boleko“, „Donaldo“  kramtoškių, iš kurių Morisas pūsdavo nedidelius burbulus, primaigyta papirosų likučių. Šone stovėjo prikrautų knygų, senų vadovėlių, nuotraukų lentynos. Įvairių metų fizikos, geografijos, chemijos vadovėliai tiesiog trūnijo ir dulkėjo lentynose, krito nuo jų ant grindų. Dalis buvo išplėšytais lapais, kiti lapai bolavo prirašinėti Moriso eilėraščiais.

Ant sienos priešais lovą  prikabinta įvairiausių užsieninių plakatų. Viename jų buvo nupieštas garvežys su barzdotu mašinistu, išlindusiu pro langelį. Šis nuo plakato mojo ranka į saulėtas, banguojančias lygumas. Šalia puikavosi užrašas: „I love sweet Alabama! “.

Kitame užrašyta: „Pink Floyd, 1973 March 13, London”” ir nupieštas albumo „The Dark Side Of The Moon“ viršelis, dar vieno plakato apačioje raudonomis raidėmis puikavosi data: „Long Island Arena, 15, 1971”, plakato viršuje juodomis raidėmis nutepliotas pavadinimas „Black Sabbatch“, kas reiškė totalų išprotėjimą.
Toliau ant sienos buvo priklijuotas lapas su ranka užrašytomis Jimio Morrisono eilėmis apie tai, jog „didysis greitkelis yra užtvindytas meilužių... “. Dar vienas plakatas anonsavo apie 1980 m. roko festivalį. Taip pat ant sienos puikavosi didelis kartono lapas, prismeigtas ant vinies, ant kurio mėlynu flomasteriu buvo  iškeverzoti žodžiai:

„Hey, Joe, tai šypsosi laisvė! “ - Ir nupiešti rokerio Jimi Hendrixo dantys.

Kartą tėvas įpykęs nutvėrė Morisą už rankos, ištraukė sudegintą degtukų dėžutę, pavadinimu „Lietuvi, nepragerk tėvynės! “ iš jo sugniaužto delno ir murmtelėjo:
-Sūnau, parodysiu tau laisvę ir tėvynę. Pamatysi tu ją!
Ir pakėlė berną už ausų.
-Kas tai? - Sumišo jau ūgtelėjęs vaikis.
-Kiškio bažnyčia. Joje slepiasi tavo laisvė.


Morisas augo tik su senele ir tėvu. Motina paliko šį pasaulį, vos jį pagimdžiusi. Ji buvo moldavų kilmės, turinti čigoniško kraujo juodaplaukė teatro artistė, vaidinusi Kišiniovo „Rožių gatvės“ teatre. Kilusi buvo iš minėtos sostinės priemiesčių trobelių, kur pagimdė ją viena čigonka. Tėvas sakydavo, jog motina nužengė nuo debesų kartu su taboru, kaip ir rodė garsiajame filme. Dėl to taip greit vos pora metų  su juo tepagyvenusi motina vėl pakilo į debesis.

Tėvas motiną buvo parisvežęs  iš Peterburgo naktiniu traukiniu dar 1970-aisiais. Pristatė senelei kaip kokį eksponatą, muziejaus ikoną. Senelei nebeliko žodžių prieštarauti ir ji palaimino jaunėlio sūnaus išrinktąją, ištardama:

-„Nu zdrastvui, Sonečka, ti milaja! “ - Ir  apkabino viešnią.


Viešnia su keliais atsivežtais rakandais ir pilna drabužių spinta įsikūrė gerajame namo kambaryje, kuris vėliau buvo paverstas svetaine. Senelė metus laiko merkdavo pirktas iš Anelės Zein žiemos metu pinavijas į Sonios  atsivežtą krištolinę vazą.

Susituokė jaunieji pavasarį. Vestuvių šventės nedarė, tiesiog sumainė aukso žiedus santuokos rūmuose saulėtą ketvirtadienį. Nuotaka su ilga, kakavinės spalvos suknele, į plaukus įsegta balkšvai rožinės spalvos pinavija. Tokia jinai liko nuotraukoje, kurią vaikas vėliau ilgus metus slėpė po pagalve. Ant nuotraukos buvo užrašyta ir pavardė „Zarankienė“ ir tarsi tarp kitko pridurtas vardas: „Sonka“.


Po iškilmių  jaunieji nupirkę nedidelį saldėsį „Puriena“ ir putojančio vyno butelį parvyko Pobeda švęsti tuoktuvių. Senelė pasimeldė, suvalgė saldumyno gabaliuką. Tuo veselia pasibaigė. Tepasakė sau:

-Marti yra marti, ką bevelysi, moč.

Tėvas metė aktorystę. Pasisiuvo pas vietinį kriaučių ilgą kombinezoną ir pradėjo dirbti mechanizatorių susisvienijime montuotoju.

-Monteris Petras Zaranka... - Pažymėjo Kremeris savo knygoje, uždėdamas antspaudą.
-Kam visa tai? - Nervinosi tėvas.
- Petka Danilyčiau, tvarka yra tvarka! - Nukirto Kremeris.

Vakarais tėvas „chalimindavo“ daržinės garaže taisydamas automobilius: „Zaporožieč“ ir „Moskvič“. Motina įsidarbino kultūros namų teatre. Išgyveno jie vienerius metus santuokoje laimingai, kol ji pastojo. Pastojusi sėdėjo namuose ir mezgė kojines. Primezgė keliasdešimt porų. Pagimdžiusi sūnų netikėtai susirgo ir iškeliavo į Anapilį, su visu taboru, - kaip paminėjo prie kapo tėvas. Tai buvo pogimdyvinė komplikacija, pasibaigusi sepsiu.


-Visgi marčiai buvo išsivysčiusi rožė, - Konstatavo senelė.

Tėvas sakydavo, jog sūnus gimė paženklintas tą vėlų 1973 metų vakarą. Būdamas mažas vaikas stoviniuodavo svetainėje ties trigubu komodos veidrodžiu ir čiupinėdavosi kaktą ieškodamas, kurgi yra jo kaktoje šviečianti žvaigždė, nes buvo matęs tokią kumeliuko kaktoje, kol kartą neapsikentusi senelė pasakė:

-Morisai, apgamai tavo pakaušyje švietėsi, kai gimei, gal nuo išgąsčio, apsisukus virkštelei, gal nuo paveldėtos rožės. Nudraskei arba patys nukrito.

Tuomet Morisas sklaidė tarp pirštų juodus kaip smala banguojančius ašutinius plaukus ir bandė pajusti odoje  nelygumus. Neapčiuopęs apgamų, užsiaugino plaukus iki pečių. Mokyklos direktorius įsakė nusikirpti. Vaikas nusikirpo. Mašinėle nusiskuto plaukus plikai. Direktorius vėl liko nepatenkintas. Vaikas vėl augino plaukus.

- Standartas yra standartas!  - Grūmojo pirštu klasės auklėtoja per tėvų susirinkimą.
- Nepataiko jis į standartą, nes labai siauras tas Jūsų standartas, - Replikuodavo tėvas.

Morisas buvo dailus berniukas, panašus veido bruožais į motiną. Paveldėjo iš jos juodas, skvarbias akis. Mokykloje sakydavo, jog jis panašus į čigoniuką.


-Čigoniokas tatai, - Šnabždėdavosi mokytojos.
-Zaraza koks, turėsim nemalonumų kada, - Pranašaudavo Kremeris, lėkdamas motociklu.

Groti gitara Morisas pradėjo anksti, būdamas vos septynerių. Tiesiog pasigriebė ją nuo apdulkėjusios sofos kažkurią vasaros dieną ir nebepaleido iš rankų. Gitara priklausė tėvo broliui Elyzui. Tas buvo gerokai vyresnis už jo tėvą ir nuo mokyklos baigimo metų išvykęs traukiniais į  plėšinius Tolimuosiuose Rytuose. Vėliau tarnavo jūreiviu Archangelske Barencų jūroje. Po jūreivystės persikėlė gyventi į Jakutiją, iš jos į  Klaipėdą. Uostamiestyje įsidarbino vienintelėje kavinėje barmenu, pilstė jūreiviams grogą, romą, azerbaidžianietišką konjaką, pūtė cigarus, surinkdavo iš jūreivių užsieninius plakatus, kurių dalis puikavosi vėliau ant Moriso palėpės sienos. Laikė papūgą ir grojo gitara tik jam vienam žinomas melodijas.

- „Mašina Vremeni! “  - Pranešdavo iškilmingai  barui.
Tačiau tai nebuvo „Mašina vremeni“.
- Tai.... - Pratardavo apmaudžiai vienas prie kampinio stalo sėdintis rokeris, bet užtildavo ir numodavo ranka.

Sugrojęs keletą fragmentų Elyzas prieidavo prie jo. Atimdavo iš rankų papirosą, įtraukdavo dūmą ir paklausdavo:

-Ką mąstai, kunigaikšti?
-Metropolio išrūga tu, ne rokeris, Elyzai! - Pakildavo tas nuo stalo.
- Tu ką? - Pasipūsdavo kaip povas Elyzas: - Archangelske buvo. Roko grupė buvo – šviežutėlė, penkianarė. Buvome penkiese, supranti? Jėga buvome. Kaip trenkėme kartą būgnais, visa krantinė nuaidėjo. Kortkinas vien Stiopa, ką reiškė, traktirščikas mūsų.
-Kur ji dabar? Kur tavo traktirščikas?
-KGB svoločiai išvaikė, - Atsidusdavo Elyzas ir nuklibikščiuodavo už baro.

Vakarais į kavinę sutraukdavo visą pulką uostamiesčio naktinėtojų. Dūko, siautė, grojo roko muziką, kol dienas Elyzas baigė džiovos dispanseryje. Mirė perdozavęs marichuanos.   Senelė visiems sakė, jog Elyzas apsirgo plaučių vėžiu ir tas jį užgrobęs vos per tris mėnesius. Vėžį pasigavo dėl uosto drėgmės.

- Štai, kaip būna, kai prisikvėpuoji jūržolių, - Linguodavo galvą Kremeris, prisiminęs Elyzą.

Visas Elyzo palikimas atiteko Morisui. Vaikinas su tėvu iškuopė Elyzo namelį-vagonėlį, stovintį šalia vaikų stovyklos Karklėje, ir moskvičiumi parsivežė dėdės mantą namo.


-Tiek to Elyzo ir teliko... - Šniurkšėjo nosimi senelė, skepeta šluostydama dulkes nuo mirusio sūnaus daiktų, kurie dabar priklausė anūkui.

Taigi, jų name, kuris buvo kraštinis miestelio Krantinės gatvėje, ėmė skambėti muzika. Už jų gyveno senukai Vaišnorai, nelabai prigirdintys, pretenzijų dėl triukšmo nereiškė. Dėl to, Morisui pasisekė. Ta proga, jog vaikas  grojo, jie kasmet su tėvu nuvykdavo Klaipėdon, kur buvo palaidotas Elyzas. Tėvas atsisėsdavo kapinėse ant suoliuko, vaikas pasiimdavo gitarą ir sugrodavo „Yelow Submarine“. Po to abu patylėdavo. Tuomet tėvas užtraukdavo:

- Neverk, brolau, ilgais vakarais, pas Alabamą,  sodžiaus pinavijų neverk…

Tai buvo tėvo vaikystėje su Elyzu susigalvotas bliuzas. Tėvui nuriedėdavo ašara.
Vėliau jie neskubėdami pereidavo uostamiesčio krantinę, spoksodavo į jūrą, Danės prieplauką, išplaukiančius iš uosto laivus ir suvalgydavo Turgaus gatvėje valgykloje po porciją cepelinų. Grįždavo atgal į miestelį naktį. Senelė pro miegus klausdavo:

-Kaip ten Elyzas?
-Kruta Elyzas kape, kruta, motin, - Paglostydavo jos pečius tėvas.

Išeidavo į lauką, nugurgdavo ašarų gniutulą gilyn į gerklę ir patraukdavo į garažą. Naktinėdavo iki paryčių, kol sugiedodavo valandas pirmieji Vaišnorų gaidžiai.

Morisas muzikos garsuose užsimiršdavo. Augęs be motinos berniukas užsisklendė savyje. Ūgtelėjęs eidavo su gitara prie upės, kur buvo nulinkęs didelis, storas medis, skaičiuojantis pusę šimto metų. Toje vietoje upės tėkmė plaukė srauni, viduryje gilėjo ir tėkmė šiek tiek lėtėjo. Netoli kranto šniokštė keletas slenksčių, kliūdavo vanduo už akmenų. Pakrantėse driekėsi šabakštynai, krūmynai, švietėsi kamienais bebrų apgraužti liauni medžiai. Dėka slenksčių kartais girdėjosi tarsi vandens muzika. Ypač kai sutemdavo. Gal tai buvo Hendelis, gal Bacho choralai, gal kokio Cojaus balsas, - Morisas nekonkretizavo. Dėl to jis mėgo šią vietą. Šiuo metu jam jau buvo sukakę 17 metų.
2019-11-02 07:53
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 21:45
Pranas
Regisi, kad apie nieką, bet persiskaitė lyg kramtomą gumą žysčiau Įtaigi, turtinga, „raštinga“ kalba. Maladėc. Jai ir adresuoju savo 5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 17:54
Kukumakus
Lygum archyvinis straipsnis. Tik tokia mintis daužosi galvoje. Tie visi pavadinimai graužia akis, baisiai norisi jų išvengti. Bet ne - lenda į akis iš visų pusių, nors tu ką...
Morisas??? Kodėl? Disonuoja su teksto informacija. Lygiai taip pat ir Elyzas.
Kodėl po tiesioginės kalbos autoriaus žodžiai prasideda didžiosiomis raidėmis? Nauja mada ar mandravojimas? VLKM jūsų nepaglostytų :) Beregint jas perkeistų
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 16:34
Atėja
Perskaičiau vienu ypu,labai įdomu 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą