Rašyk
Eilės (72424)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10367)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Norėjau eiti į savo kambarį, bet ilgesys iš kiekvienos kertelės šaukė, kvietė mane viską apžiūrėti, paliesti pirštų galiukais. Klaidžioju po namą, kaip tada, kai tik atsikraustėme čia su mama. Regis, niekas nepasikeitė. Namo vidus dvelkia sovietmečio prabanga – aksominės užuolaidos, aukštos lubos puoštos gipso lipdinių apvadu, krištolo sietynai, didžiulė sekcija, kurioje vos telpa krištolo taurės ir indai, įvairūs servizai bei suvenyrai. Pamilau šį namą jau tada, kai ponas Jonas sakė kalbą, o aš žiūrėjau tai į jį, tai į šį namą, primenantį pilį. Galėjau klaidžioti po jį tarsi po muziejų – čia buvo tiek daug įdomių, gražių dalykų. Mėgau atsidaryti didžiąją sekciją ir labai labai atsargiai paimti ir palaikyti kurį nors suvenyrą. Į porceliano baleriną galėjau žiūrėti valandų valandas. Paskęsdavau savo mintyse, o akys glostydavo atmintinai žinomas tobulas linijas. Štai ir dabar, kaip tada, pakerėta šviesos žaismo ant krištolo taurių ir indų sustingstu prie didžiosios sekcijos, kuri stovi didžiojoje svetainėje, į kurią beveik niekas niekada neužeina. Čia gal tik du kartus į metus apšluostomos dulkės. Didžioji svetainė skirta tik vestuvėms ir laidotuvėms. Kaip ir vaikystėje, taip ir dabar, dar labiau negu didžioji, mane traukia mažoji sekcija, kuri stovi priešais didžiąją. Apeinu didįjį stalą. Stabteliu prie pianino. Negaliu nesugroti Liudviko van Bethoveno Elizai. Groju ir man atrodo, kad senoji ponia patyliukais įtipeno, atsidarė mažosios sekcijos apatinį stalčių, pasiėmė pageltusius laiškus, atsisėdo ant fotelio prie lango ir skaito. „Sugrok dar kartelį“, – paprašo. Ir prisiminimai ją nuneša pas mylimąjį Raigardą, kur jie abu jauni, gražūs, įsimylėję, kupini laimės ir vilčių... Ponia Sofija ten, kur dar nežino, kad niekada už jo neištekės, kad jis niekada negrįš jos pasiimti kartu su savimi į svajonių Ameriką. Ji ten, kur vis dar tiki ir laukia. Retai senoji ponia ateidavo į didžiąją svetainę. Gal tik kokius tris kartus, senoji prašė „pagrok Elizai“, o pati atskleisdavo kurį nors laišką, pradėdavo skaityti, bet paskui priglausdavo prie širdies, kuri mintinai žinojo kiekvieną žodelį. Pirštų galiukais paglostau pageltusius laiškus. Paskui atskleidžiu vieną: „Brangioji mano, mylimoji mano Sofija, aš kiekvieną dieną, kiekvieną minutėlę mintimis skrieju pas Tave... “. Visi laiškai alsuoja ilgesiu. Vaikystėje tiek daug kartų skaičiau šiuos laiškus, kad ir aš žinau mintinai kiekvieną žodelį. Priglaudžiu juos prie širdies ir net nepajaučiu, kaip kone sušunku: „Aš taip Jūsų ilgiuosi, ponia Sofija. Be galo Jūsų ilgiuosi!“. Kitame stalčiuje daugybė sovietmečio ordinų ir medalių, įteiktų tiek poniai Sofijai, tiek jos vyrui, tiek ponui Jonui. Pirštų galiukai prabėga pro juos, bet širdis nekantrauja atidaryti sekcijos dureles, kur sudėti visi šeimos albumai. Nusinešu kelis seniausius ant mažojo staliuko, kurį prisitraukiu arčiau fotelio prie lango.
Atverčiu patį didžiausią ir seniausią, aptrauktą ruda oda, dekoruotą įspaustu vilkdalgiu. Žinau, kokios nuotraukos sudėtos visuose albumuose. Šiame – kelios ponios Sofijos jaunystės, kelios jos sutuoktuvių nuotraukos ir daugybė pono Jono ir ponios Abigailės vestuvių nuotraukų. Ak, kokia gražuolė buvo senoji ponia – aukšta, liauna kaip liepa, šiek tiek kumpoka nosytė puikiai derėjo prie išraiškingų, jausmingų lūpų, per iškilią krūtinę žemyn leidosi dvi ilgos, storos, juodos kasos. Tekėjo Sofija beveik dvidešimt trejų metų, tų laikų požiūriu vėlokai, už porą metų jaunesnio vyro. Tekėjo tada, kai jau metus laiko negavo laiškų iš Amerikos, o ir tėvai spaudė. Vestuvinėje nuotraukoje šalia gražuolės Sofijos, jos vyras Leonardas atrodė komiškai – nedidukas, storas, strazdanotas riestanosis raudonais, neklusniais plaukais. Nors daugelis vadino poną Leonardą Leo, ponas Leonardas labiau priminė ne liūtą, o mažą liūtuką. Ponas Jonas tikrai į jį panašus. Dar gerai, kad iš mamos paveldėjo jos vidinį aristokratiškumą. O štai ir pono Jono ir Abigailės vestuvių nuotraukos. Po nuotrauka, kuri daryta „Zakse“, įrašyta data – 1980 m. Ponas Jonas solidus, beveik trisdešimties metų vyras, o Abigailė, nors ir aukštesnė už jį visa galva, bet dar visai vaikas. Tekėjo ji aštuoniolikos, „iš reikalo“. To „reikalo“ dar visiškai nesimatė – liekna, trapi, nunokusių kviečių spalvos plaukais, didelėmis pilkomis akimis ji žvelgia iš nuotraukos. Kaime žmonės kalbėjo, kad tai Janina, jos mama, atsiviliojo poną Joną „buteliuku“ ir „pakišo dukrą po turtingu, aukštą padėtį užimančiu senberniu Jonu“. Ir išties, tos didelės akys nešviečia laime; jose tik nuostaba ir išgąstis. Po to seka daugybė nuotraukų atspindinčių vestuvių tradicijas. Štai ponia Sofija, ponas Leonardas ir ponia Janina sutinka jaunuosius su duona ir druska. Štai marčios vežimas – pono Jono vežimaitis išpuoštas lininėmis juostomis ir rūtų vainikais; Abigailė jame dar liūdnesnė nei visada. Štai, prie įvažiavimo į Panemunę, deginami laužai – marčios sutiktuvių ugnys. Toliau stalo vadavimas, vainikėlio nuėmimas, jaunųjų guldymas, keltuvės ir galiausiai piršlio korimas.
Rožinį, neužmirštuolėmis nusėtą albumą išrinko savo dukrų nuotraukoms ponia Abigailė. Tai ji čia pradėjo klijuoti dukryčių nuotraukas. Vėliau jas klijavo senoji ponia. Čia – daugybė dvynukių Mildos ir Godos nuotraukų – jos „vokelyje“ šalia gimdymo namų (po šia nuotrauka taip pat yra data – 1981 m.), maudomos vienoje vonelėje, štai abi kažkur šliaužia, jau vaikšto susikibusios už rankučių, maivosi pozuodamos... Toliau kelios Abigailės nuotraukos. Visose ji labai graži, bet labai liūdna. Ir vėl daugybė mažų mergaičių nuotraukų. Gerda „vokelyje“ prie gimdymo namų fotografuota 1984, o Kotryna – 1985 m. Jos visos labai panašios ir jeigu nuotraukos nebūtų sudėliotos pagal laiko seką, aš retai kada atskirčiau kuri yra kuri. To paties amžiaus būdamos, jos beveik neatskiriamos; jos ir pačios kartais susiginčydavo, kuri toje ar kitoje nuotraukoje. Jos – senelio anūkės – rubuiliukės, mažomis riestomis nosytėmis, nusėtomis strazdanėlių, storais, tankiais rudais plaukais. Jos panašios į mažus išdykusius liūtukus. Tik dideles pilkas akis visos paveldėjo iš mamos. Albumas pilnas jų krykštavimo, džiugesio, skambaus juoko, maivymosi, išdykavimo...
Paimu nedidelį, baltą, puoštą dviem aukso žiedais, albumą. Laiko tėkmėje jis nupilko, o mamos sudiržę, prigėrę juodo vargo, pirštai paliko savo antspaudus. Tai jos ir pono Jono vestuvių albumas. Kai mama ateidavo čia valyti dulkių, ji pasiimdavo šį albumą, atsisėsdavo prie didžiojo stalo, pasidėdavo jį priešais save ir dažniausiai praversdavo tik pirmuosius puslapius. Tyliai paverkdavo. Paskui padėdavo jį atgal ir tęsdavo savo darbus.  Vestuvės vyko čia, didžiojoje svetainėje. Aš buvau palikta pas kaimynę, tad manęs šiose nuotraukose nėra; tik paskutinėje nuotraukoje, kuri daryta kieme prie namo. Fotografavo ponas Jonas prieš palypėdamas ant laiptų ir pradėdamas savo įsimintiną kalbą. Nors man buvo penkeri, pamenu ją nuo pradžios iki galo. Šioje nuotraukoje aš, ponia Sofija ir visos keturios mergaitės, kurios man tada priminė keturis muškietininkus. Muzikinis nuotykių filmas D'Artanjanas ir trys muškietininkai buvo mano mylimiausias filmas. Pamenu, niekaip negalėjau nuspręsti, kuri iš jų Atas, kuri Portas, kuri Aramis, kuri D‘Artanjanas – visos priminė skirtingo amžiaus Portą. Taip ir nusprendžiau – visos bus Portas. Pirmame puslapyje didelė, civilinės metrikacijos skyriuje daryta nuotrauka, kurioje mama su ponu Jonu atrodo labai laimingi. Po nuotrauka data – 1993 m. Mamai tuo metu buvo dvidešimt dveji, o ponui Jonui – keturiasdešimt dveji. Toliau daugybė užstalės nuotraukų – linksmi dainuojantys svečiai, linguojantys svečiai, svečiai įraudusiais skruostais. Viso stalo, nukrauto vaišėmis nuotrauka ir atskirų patiekalų nuotraukos. Įamžinti kepti paršeliai, įsikandę obuolius, įdarytos lydekos, kalnai mišrainių, šakočiai ir milžiniškas tortas. Toliau vis liūdnesni svečiai ir tuštėjantis stalas.
Juodu aksomu aptrauktame ir puoštame juoda juostele albume pono Leonardo ir ponios Abigailės laidotuvių nuotraukos. Ponas Leonardas žuvo gilindamas šulinį – ant jo užgriuvo senovinio akmeninio šulinio siena. Pašarvotas jis buvo senajame name, kur tuomet gyveno su žmona ir dukra. Visi kaime mylėjo poną Leonardą, tad laidotuvėse buvo daug žmonių. Todėl ir nuotraukų labai daug – visi įamžinti atsisveikinimui bučiuojantys velionį. Po metų nuo vėžio mirė ponia Abigailė. Ji mirė netrukus, kai juodu su ponu Jonu ir dukromis įsikėlė į šį didelį, pilį primenantį namą. Pašarvota ji šioje didžiojoje svetainėje, ant didžiojo stalo, ant kurio net dvejiems metams nepraėjus, bus kraunamos vestuvių vaišės. Jos laidotuvių nuotraukų mažai – su ja atsisveikino tik ponas Jonas, dukrytės, ponia Janina ir ponia Sofija. Ponas Jonas nieko neįleido į laidotuves ir ilgai nenorėjo atiduoti užkasti Abigailės kūno. Senoji ponia pasakojo: „Jis riaumojo kaip kankinamas žvėris. Nuo jo raudos stingo kraujas. Lauke kilo audra po kurios dviem paroms dingo elektra. Visą tą laiką Jonas buvo užsidaręs didžiojoje svetainėje, kur tai kalbėjo su Abigaile, tai meldė Dievo ją grąžinti, tai keikė ir Dievą, ir žmones. Aš beveik visą laiką budėjau prie durų. Tik po penkių dienų, kai jis išseko nuo nemiegojimo, nevalgymo ir begalinės širdgėlos, mes palaidojom Abigailę. Dar keletą naktų jis ėjo miegoti ant jos kapo. Galvojau, kad neatgaus sveiko proto. Atsikrausčiau, kad prižiūrėčiau mergaites. Vieną rytą Jonas grįžo, nusiprausė, nusiskuto, persirengė ir tapo tokiu kaip visada, o aš likau, kad jam pagelbėčiau – vyrui sunku su mergaitėmis“.
Dedu albumus atgal į mažąją sekciją ir kiekvieną glostau. Lyg atsisveikinčiau, – šmėsteli mintis. Greit ją nuveju, nes kol nesutemo, noriu suspėti į palėpę su apžvalgos bokšteliais į visas pasaulio šalis, kur skaitydavau, svajodavau, pasislėpusi verkdavau... Juk niekas čia nepamatys. Šeimynykščiai nemėgo palėpės ir buvo įsitikinę, kad čia vaidenasi ponios Abigailės vėlė. O man patiko palėpė, patiko bokšteliai iš kurių atsiverdavo įstabūs Dzūkijos peizažai ir patiko ponios Abigailės vėlė, kuri visus atbaidė nuo palėpės. Kartais šviesa iš visų keturių bokštelių krisdavo taip, kad išties atrodydavo, jog prie vieno iš jų stovi lieknos aukštos moters siluetas. Vieną kartą regėjos, jog matau lelijas, kuriomis buvo dekoruota nepaprastai graži ponios Abigailės vestuvinė suknelė. Nebijojau jos vėlės. Juk ji tokia graži, baukšti, trapi nuotraukose. Net ir besivaidenanti vėlė labai graži – plevena tai lyg šiltas saulės spindulių žaismas, tai lyg šaltas žvaigždžių švytėjimas ir lygiai tokia pat trapi – vos priartėjau, ji išnyko. Vaikštau po palėpę ir dabar suprantu, kodėl ponia Abigailė liko čia – saugoti ir globoti savo dukrų. Ne gąsdinti. Tačiau palėpės ir dabar niekas nelanko – čia iki dabar guli mano atneštos knygos. O juk nebuvau čia trylika metų. Dievuliau, kaip ilgai.

2019-11-01 13:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 17:15
Džaivild
Tai ne visai pradžia; tai tik ištraukos iš pradžios. Rytoj įkelsiu pačią pradžią ir lauksiu Jūsų Kukumakus ir kitų noumonių.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 16:52
Kukumakus
nėrinių plevenimas... Tiesą pasakius, man sukelia nuobodulį ir pradangina susidomėjimą jau nuo pat pradžių tas kambario aprašymas, nuotraukų "įsmulkmeninimas", nors ir ganėtinai dailiai sudėliotas. Jei tai kūrinio, ypač romano, pradžia, norėtųsi ne tokios banalios ir su kabliuku, nuo katro būtų sunku nušokti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 16:08
Džaivild
Taip, būtų labai smagu sulaukti daugiau komentarų. Kritika man bus veiksmingi skiepai nuo baukštumo.
P.S. Tik dozę parinkit ne mirtiną :).
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 15:16
tr__
Dar kartą perskaičiau, mane tai labai užkabino, toks talpus, net nežinau kaip išsireikšti, daiktų, aplinkos pasakojimas. Tas labai stipru. Aišku atsižvelgti, kas ką rašo, o čia visuomet iš peties pliekiama, naudinga. tas tegul nesužlugdo, nes talentą rašyti neabejotinai turite, bet ir priverčia kažką dar labiau tobulinti ir pan.

Gal dar kas pakomentuos Jums, būtų smagu.

Man pačiai irgi reikia temptis, aš senokai nerašiau, o kai pauzės nemažos būna, tada taip gaunasi. Iš Jūsų teksto matyti, jog rašote lyg ir nepertraukiamai, reiškia tas vidinis polėkis stiprus.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 11:48
ČakoPelėda
Stengiuosi ;-)
O jei atvirai, turiu čia tik du mėgstamus prozos autorius, kurių kūrinių visad su nekantrumu laukiu. Kitų skaitau, nes juk tokia ir yra šios svetainės esmė: tu pažeri pastabų, įžvalgų man, aš tau, argi ne taip...? Jūs klausiate, ar užkabintų tokia romano pradžia, tai pasakiau, kaip maždaug būtų, jei būčiau potenciali pirkėja ir knygyne paimčiau į rankas tokią knygą.

Užsimojau ir aš prieš gerus 3 metus, vos plunksną į rankas paėmus, romaną sulipdyt. Tai gerai, kad atsirado nuoširdžių skaitytojų, kurių laiku dėka susivokiau, kad neverta tęsti. Jei būčiau kokiu nors būdu išleidusi tokią knygą, dabar turbūt degčiau iš gėdos :D Galite paskaityti, kol dar neištryniau – Čigonė vadinasi ;-))

Aš nesakau, kad mūsų kūriniai panašaus lygio, apskritai stengiuosi nelyginti nieko su niekuo. Tiesiog kai pats esi rašymo įkarštyje,  turbūt neįmanoma adekvačiai įsivertinti  - tam juk ir turime  vienas kitą ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 11:34
Džaivild
Čako Pelėda, malonu, kad net nenorėdama tęsti skaityti, perskaitėte abi ištraukas :).
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 10:48
ČakoPelėda
nežinau, manęs tai panašus nuotraukų apžiūrinėjimai neužkabina, kad ir gražiai bebūtų aprašyti...O patiekalų nuotraukos apskritai pradangino norą tęsti skaityt.

Čia juk ne pradžia, tikiuosi?

Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 08:41
tr__
čia gerai, dabar perskaičiau. Daug vaizdinių, šiltas tekstas. Aišku kitame skyrelyje jau norėtųsi veiksmo, bet viskas labai puiku.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-02 08:33
Gringo
gerai rašote, yra stiliaus kokybė
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-01 19:59
Atėja
įdomiai rašote 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-01 18:24
eventail
Realistinis pasakojimas, pagrįstas faktais. Giminės istorija. Nuoseklus pasakojimas. Ištrauka sklandžiai papasakota. Susidomėjus skaičiau. Pastebėjau tik, kad įterptinis žodis "regis" neišskirtas.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-01 17:47
Džaivild
Žinoma, tikrai dar sulauksite ištraukų. Nuoširdžiai dėkoju už gerus žodžius.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-01 17:32
Alicija_
Sudomino, geras tekstas, o sulauksime tęsinio?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-01 14:10
Svoloč
Gražu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą