Rašyk
Eilės (72399)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 35 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Paežerėj, ant aukšto kranto, mažas namelis tupi. Girgžda nuo vėjo pūstelėjimų, o gal nuo sniego svorio, jo skylėtas kraigas. Virš namelio suka ir suka ratus du paukščiai balti, nepaisydami vėjo, ir retkarčiais - gan tiršto snygio. Ir ką ten tie paukščiai stebi?
        Bakūžėje lyg ir senokai negyventa. Suaižėjęs ledinis langų žvilgsnis, kryptelėjęs kaminas, pamiršęs ugnies pulsą, leidžia konstatuoti pabaigą... Bet ant durų kabo didžiulė spyna, blizganti, lyg būtų kasdien sutepama ir rakinama. Tad ne toks jau tas namelis ir negyvenamas. Keletas senų liesų pelių ir juodų vorų, kurių kojos dešimt kartų ilgesnės už pilvuką, sezamo sėklos dydžio, juk gyvena čia. Kaip pora musių, žiemoje paprastai esančių miego būsenoje, kartais pabundančių patikrint, ar voratinkliai vis dar pavojingi, egzistuoja juk...
        Balti paukščiai nutupia ant korėto kraigo, ir žvalgosi po trobelės vidų. Tiesa, niekada nenutupia kartu, niekada nesusiliečia sparnais. Paprastai, kai vienas būna vidiniu žvalgu, antrasis tampa išoriniu stebėtoju. Žodžiu, kol pirmasis kaupia jėgų atsargas, antrasis prisirišęs vėją prie sparnų, renka kūrinijos sėklas, rūšiuoja į dvi dalis. Tuo metu jis tvirtėja ir baltėja. Kitaip tariant, jis paukštėja. Daigias sėklas, žėrinčias vėjų tinkluose, akimirksniu praryja, tuščias – paleidžia kristi. Kai tuščioji sėkla pasiekia žemę, ji palieka liūdesio duobes. Žmonės, jei tokių dar pasitaiko dviejų baltų sparnų spinduliu, sako: „Tas žmogus pats sau kasa duobę“. Iš tuščių sėklų dauginasi gyvų lavonų gentainiai, kurių daugėja. Bent jau taip atrodo baltajam paukščiui, besklandančiam kūrinijos labui. Kai jis būna sausakimšas grožio (kas yra sėklinis lobynas, kaip besučiulbėtum), jis leidžiasi žemyn, link kraigo. Tuomet paukštis jaučiasi ne itin baltas, o labiau pilkas, kupinas nei juodo nei balto filosofinio sunkumo. O vidinis stebėtojas, atvirkščiai, - jaučiasi anemiškai lengvas, prisipildęs ilgesingo purumo. Todėl, vos pastebėjęs jo link besileidžiantį sielos brolį, purpteli aukštyn jo link.
      Gražiausias reiškinys erdvėje, yra jųdviejų reveransas prasilenkimo akimirką. Tiesa, tai yra pati tikriausia susitikimo akimirka, absoliučiai snapiška ir sparniška, vykstanti belaikėje dimensijoje. Taigi, nei vienam iš dviejų paukščių nelemta sužinoti, kiek šis susiskridimas trunka žemiškame laike.
      Belieka apgailestauti, kad labai mažai kas žemėje tai sugebėtų išmatuoti savo kategoriškais laikrodžiais. Tiesiog dviejų rodyklių laikas yra šlubas ir netikslus. Greičiausiai, jis – luošys.
2019-10-27 09:54
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 7 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-28 07:52
Žillis_
poetiška proza - gerai, bet Jūsų poezija patinka labiau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-27 18:06
Violita
Nebeaiškinkite, radau.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-27 18:03
Violita
iš kur ėmėte, mieloji Varna, kad anam=siela, cara=draugas? Gal paaiškinsite filologams?
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-27 17:54
Violita
Nepatiko: "sausakimšas grožio"  grožio sąvokai tai visai netinka, mano giliu įsitikinimu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-27 16:43
ONYX
A vot mania pralynksmino biat nėkamėntosiu nu yr niaviartinsiu  )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-27 16:03
Atėja
5 man patiko
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-27 15:33
varna
anam=siela, cara=draugas, pavadinimas šiam rašiniui labai tinka.
mane keistai veikia pasakojimo stilius (ne du balti paukščiai, o "du paukščiai balti"), poetiškas, pasakojamsis, lyg sekant pasaką ir tuo pačiu subtilūs aplinkos pastebėjimai, tarsi matytum ant sienos drugelį ir jis persišviesdamas rodytų visatos anatomijas. pabaigoje kiek užkliuvau už "kategoriško laikrodžio", nes pats daiktas tokios savybės kaip ir neturįs, be jį nešiojančio...kuo tai paveikė šis kalbėjimas, nusiteikimas, įsigilinimas į tai kas bėgant ir bėgant paprastai nepastebima, ačiū už mielą stotelę
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-27 14:38
hemikalus
anam cara kodėl
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą