Sniegas rugpjūty

Vėl nakty spindi žvaigždės, kelias tiesias, motutė laukia,
Nematyti žirgai ristūnai spardo debesis, vėjas kaukia,
Tu tik vienas likai iš mūsų ten kalnuotoj miškų palaukėj,
Tu tik vienas ir blyškiai baltas, toks nurimęs lyg girių kaukas.

Širdį bado, širdį stiklinę, ji sudūžta nuo vėjo gūsio,
Ten motutė rausvais karoliais, ji austinę maršką patiesia,
Bebenčiukas gano kvailutę, raganaitės šoka virš rūsio,
Senas mimas šypsnį nutaisęs ima saujon vėl duonos riekę.

Išganyti visi atolai, išpaišytas gegutėm laukas,
Nematyti paukšteliai laigo po aukščiausių pušų viršūnes,
Mano rankos į dangų tiesias, samstau vėją į kiaurą rėtį,
Ką Dievulis dausose saugo, kokį lizdą tenai įkūręs.

Niekada nenustoja snigti, nors rugpjūtis ir dienos blykšta,
Vakarais lig koktumo spengia nuo tylos viršum pliko miško,
Tau dienas dovanočiau vėlei, išpažinčiau tik vieną krikštą,
Bet užkimdamas vėjas  krykščia  ir purslai virš vandens ištykšta.