Rašyk
Eilės (73058)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2494)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Adrianas, kuriam tuo metu tebuvo šešeri, pabudo vieną labai ankstų rudens rytą, kai saulė dar nebuvo pakilusi, o mėnesiena švietė taip ryškiai, jog atrodė, kad išaušo kažkokia šiurpulį keliant antidiena, ir ruošėsi pats vienas į lauką apsižvalgyti po miškelį, nes visi šeimynykščiai dar miegojo, tad nebuvo kam jo lydėti. Bet Adrianas nebijojo; jis nebuvo pats drąsiausias berniukas, jis tiesiog žinojo, kad miške nebus vienas, tad ir bijoti jam nėra ko. Berniukas staigiai užsirišo marškinius, apsiavė nagines, užsimaukšlino ant galvos kepurę, o ant rankų apsimovė pirštines ir išbėgo laukan. Ten jį pasitiko kūną ir kaulus stingdanti ankstyvo ryto žvarba ir toks malonus mirštančios gamtos kvapas, mėnesiena švietė tiesiai berniukui į akis, taip jį šiek tiek apakindama, bet Adrianas nebijojo nematyti, tik atsargiai kilodamas savo laibas ir plonas it pagaliukai kojeles per purvą netrukus pasislėpė tarp medžių, o dar vėliau susiliejo su mišku. Ant medžių saugiai miegodami lapai apgaubė Adrianą savo tyla, o tie, kurie jau buvo pabudę, nedrąsiai šnarėjo, kalbėdami kalba, kurią berniukas dar buvo per mažas suprasti. Rytai, kad ir kokie tamsūs bei šalti bebūtų, niekada nebūna baugūs, nes rytais nenutinka nieko blogo; rytais nutinka tik geri dalykai – auga derlius, gimsta kūdikis, karvė duoda pieno, pakyla saulė ir išaušta diena. Rytais niekas nemiršta – visi pabunda. Rytais Adrianas dažniausiai sutinka moterį – gerąją, gražiąją moterį, kaip jis pats mintyse mėgsta vadinti.

Užsimiegojęs berniukas netyčia įmerkė kojelę į durpyną, ir dabar ji visa, net per vilnonę kojinę, permirko. Jis pasitrynė akeles, apsižvalgė – ir tuomet pamatė ją. Moteris ir šįryt vilkėjo tą patį, ką ir visuomet – itin dailią juodą suknelę, nėriniuotomis rankovėmis ir apykakle, (kuri apšviesta pilno mėnesio atrodė mėlyna,) moters krūtinę juosė korsetas su šilkiniais raišteliais, o aksominis sijonas buvo išpuoštas smulkiomis detalėmis, kurių reikšmės Adrianas niekuomet nesuprato.   Moters veidas buvo blyškus ir kiek pavargęs, matyt dėl to, kad jai visuomet tenka taip anksti keltis; jos plaukai buvo ilgi, juodi ir žvilgantys, antakiai vešlūs ir ryškūs, jos balkšvos akys visuomet švietė gerumu, o lūpos buvo sudėtos į kuklią šypseną. Tarp ilgų kaulėtų pirštų, kurie Adrianui labiausiai iš visos moters išvaizdos nepatiko, ji spaudė sunkų odinį krepšį, kuriame kažin ką svarbaus visuomet nešiojosi. Ji niekuomet nekalbėjo, bet visuomet klausydavosi, nes jai buvo įdomu sužinoti, kaip gyvena jos mylimiausias berniukas miške ir kokių dar sunkumų namuose jam teko patirti. Kadangi Adrianas dar tiksliai negalėjo nusakyti žmonių amžiaus, jam buvo sunku nuspręsti, kiek gerajai moteriai galėtų būti metų; jis žinojo, jog ji jaunesnė už mamą, bet vyresnė už vyresnėlę seserį Lizą. O visa kita nesvarbu, nes moteris buvo jo draugė.

Tad nieko keisto, kad vos ją pamatęs berniukas puolė moteriai į glėbį.

-       Labas! – džiaugsmingai sušuko jis. – Žinojau, kad tu ateisi, todėl ir atsikėliau taip taip anksti!

Moters veide vis dar ilsėjosi kukli šypsena, tad kai Adrianas pažiūrėjo į ją iš viršaus, nusprendė, kad gražioji moteris nepyksta, jog jis taip stipriai ją apkabino. Po kelių sekundžių vaikas atsitraukė ir sugriebė ledinę moters ranką, savo putliais pirštukais nenuilsdamai čiupinėdamas jos kaulėtą delną. Taip jie kartu pradėjo eiti priešinga kryptimi nei ta, iš kuriuos atėjo, ir eiti buvo nebe taip sunku, kadangi Adrianas stipriai laikėsi savo draugės, o toji, atrodė, net nebuvo pakankamai stirpi, kad atsakytų į jo mlų delnų spaudimą. Taip jiedviem bevaikštant berniukas, kaip visada, ėmė pasakotis:

-       Vakar praėjo savaitė, kai dingo kūdikis Eva, tad tėtis nebesiveda kas vakarą į mišką... Ir gerai, nes aš bijau eiti vakarais į mišką, net su tėčiu man vis tiek baisu, vakare miškas toks negražus... tėtis sakė, kad kūdikį Evą turbūt pagrobė vilkai ir suėdė, o jei ne, tai vis tiek ji mirtinai sušalo kur nors, nes naktys dabar tokios šaltos... jei ir sušalo, drauge, tai tik naktį, nes tik naktį visada dedasi blogi dalykai ir tik naktį vaikus vilkai suėda... mama verkė, verkė visą naktį, bet ir ji sako, kad tikriausią Eva jau pas dėdulę...

Gražiajai moteriai, matyt, irgi šalta, nes ji staiga suvirpėjo visu kūnu.

Adrianas nutilo, taip pat sudrebėjo iš šalčio, kai į kiaurai peršlapusias kojas papūtė vėjas ir tvirčiau įsikibo moters rankos. Taip jie nuėjo gerą kelio galą tylėdami. Kol vaikas neprisiminė, jog dar kažko nepaminėjo.

-       O dar užvakar labai stipriai susirgo mažylė Lotė ir mama stipriai meldėsi prie jos lovos visą naktį, meldėsi, kad tik nenumirtų... – Staiga berniukas sustojo kaip įkastas. – Man turbūt jau tuoj reikės eiti, kol saulė dar pilnai nepakilo, kitaip mama ir dėl manęs ims verkti, bijos, kad vilkai suėdė...

Geroji moteris patapšnojo Adrianui per galvą, kažkaip nerangiai, bet vis tiek maloniai, matyt todėl, kad ji dar neturi vaikų, kuriems galėtų per galvas tapšnoti, bet gal jų kada nors susilauks ir išmoks... Jis dar pakelė akeles į moterį, kurios veide buvo vis dar ta pati šypsena, o akyse vis tas pats žvilgsnis, ir kažką prisiminęs nusišypsojo.

-       O žinai, ką aš naktį sapnavau? Sapnavau, kad kalbu su fėjomis, čia, šitam miške, tik sapne čia buvo diena ir fėjos skraidė aplink mane ir juokėsi, o aš supratau, ką jos kalba... žinau, kad fėjos neegzistuoja, man tėtis jau taip sakė, sakė, kad jei egzistuotų fėjos, angelai ir kitos geros būtybės, tai egzistuotų ir tokie blogi dalykai kaip raganos ir demonai, kurių visi visi bijo ir saugojasi... tai gerai, kad fėjos neegzistuoja, kad būna tik mano sapnuose, nes aš tikrai nenoriu miške susitikti kokio nors demono, kuris norėtų iš manęs ir mano sesių išsivirti sriubą...

Gražioji moteris pakreipė galvą, lyg netikėdama, kad kažkas galėtų iš jo išvirti sriubą, Adrianas, tiesą sakant, irgi netikėjo, ir dėl to skardžiai nusijuokė. Tuomet atsisveikino su savo drauge, paleido jos ranką, kuri vis dar buvo ledinė, ir išbėgo namo, kai saulė jau rodė pirmuosius savo spindulius.

Tuo tarpu moteris pasuko ten, iš kur pati atėjo. Ji ėjo palengva, ryto rasa, kartu su spalvotais rudeniniais lapais krito ant jos, bet nepalietė, aplenkė jos plaukus, krūtis ir kojas, krito šalia ant žemės, už jos ir prieš ją. Miškas tas piktavališkas išdavikas, lenkėsi prieš ją, basomis žengdama per paklotę ji nejautė šalčio, ji išvis nieko nejautė. Dar pirmiesiems paukščiams nespėjus sučiulbėti ji priėjo tamsiai pilką akmenį, kurio viduryje buvo plati ir gažin kokio gylio kiaurymė – urvas, čia ji gyveno. Ji tyliai, veik be garso patraukė pūvančius lapus ir drėgnas šakas, kurie dengė angą ir slėpė urvą nuo pašalinių akių. Įėjo į vidų, tyliai iškvėpė orą, ir diena pradingo, moteris paskendo tamsoje. Ji ėjo gylyn į tamsą, nematydama, bet jausdama, atmindama, kur eiti. Ji tipeno basomis kojomis ant šalto akmens, bet nesigirdėjo jokio garso; ji ėjo, bet nebūtų įmanoma pasakyti, kiek laiko.

Kai tunelio gale ėmė matytis blausi žalsva šviesa, moteris įkvėpė pilnus plaučius to glitaus oro, kuris čia buvo visur prisigėręs kažkokio nepaaškinamo senumo. Priėjusi šviesos šaltinį moteris prisiminė, kad ji nėra nei gera, nei graži, ir kad maži žmonių berniukai nesupranta, kas yra blogis, o kas yra gėris. Jie gali atskirti gražų žmogų nuo negražaus, malonų nuo nemalonaus, tačiau niekada per amžius žmonių vaikas nesugebės atskirti, kas yra gera, o kas yra bloga; koks žmogus yra tavo draugas, o nuo kurio geriau bėgti kuo toliau. Štai kodėl ji nebuvo geroji. O gražioji ji nebuvo dėl to, kad štai dabar priešais save matė seną susiraukšlėjusią kaip sugedusi razina ir taip pat baisiai dvokiančią būtybę, pasodintą ant sukiužusio medinio krėslo bei apšviestą tos žalsvos šviesos, sklindančios nuo milžiniško surūdijusio puodo sriubai virti – ir tai buvo vienintelis šviesos šaltinis urve. Būtybės plaukai buvo išretėję ir pilkšvai gelsvi, susiraukšlėję sausi skruostai ištinę nuo aštrių dantų burnoje, oda kažkada buvo balta, bet dabar pajuodusi, akių baltymai gelsvi, o vyzdžiai balkšvi kaip ir moters. Moteris manė, kad būtybė jau seniai nieko nebemato, nes vis žiūri į tą patį tašką, tačiau moteriai priėjus artyn, ji kilstelėjo savo kretančią galvą, kažką surėkė žemu gerkliniu balsu ir vėl sukniubo. Moteris matyt ją suprato, nes papurtė galvą. Tai reiškė, kad ji nieko neturi. Kol kas.

Moteris išėmė du negyvus katinus iš savo odinio krepšio – vieną rainą, o kitą juodą, - ir įmetė į puodą. Tuomet atsisuko į inkščiančią būtybę, kuriai nejučia užstojo šviesą. Ji žiūrėjo ilgai ir nesitraukė iš vietos. Tokia bus jos ateitis.

Grįžusį namo Adrianą pasitiko tik jo vyresnioji sesuo, devynmetė Liza, visi kiti, rodės, jo nepasigedo – tėvas išėjo, o motina nuo pat ryto klūpojo prie Lotės lovos.

-       Pasakysiu mamai, kad ryte vėl buvai kažkur išsliūkinęs, - pagrasino Liza. – jai tai laabai nepatiks... jai nepatiks, kad vaikštai vienas lauke.

Adrianas susiraukė.

-       Būčiau kvietęs ir tave kartu, bet tu per didelė tinginė, kad anksčiau išliptum iš lovos... O mano draugė labai gera!

Tačiau Lizai buvo nė motais, kokia gera ta Adriano draugė. Ji tik norėjo jį paskųsti mamai.

-       Pamatysi, aš viską pasakysiu mamai, šiandien pasakysiu, ir dar pasakysiu...

Tačiau berniukas jau nebeišgirdo, ką dar sesuo pasakys mamai, nes grįžo tėvas ir suriko jam eiti kartu kasti bulvių ir ravėti moliūgų daržo – net nepastebėjo, kad sūnaus nebuvo visą rytą.

Adrianas su tėčiu pradirbo visą dieną, iki tol, kol pradėjo temti, o saulė pastaruoju metu leidosi vis anksčiau. Visą laiką jiedu beveik nesišnekėjo, o kai grįžo namo, juos pasitiko visiška nebylystė, garsai sklido tik iš virtuvės, kur pūškavo puodai, kilo garai ir buvo pritvinkę šilumos – mama ruošė vakarienę, tai buvo vienintelis metas, kai pasitraukdavo nuo mažylės Lotės palovio. Visi susėdo prie stalo, o kai virimas ir garavimas baigėsi, pasirodė, kad maisto nedaug. Bet nė vienas nesirūpino dėl to, kad vakarienė menka. Mama ir tėtis buvo nešnekūs, abu kažkokie liūdni, veidus iškreipusi ta pati grimasa, abiejų oda tokia pat papilkėjusi. Seniau prie stalo jų sėsdavo daugiau, penki ir kūdikis Eva, o dabar beliko keturi. Liza varstė Adrianą piktu žvilgsniu, bet kažkaip susilaikė nepradėjusi iškart rėkauti, tuo tarpu Adrianas meldėsi, kad tik ji neimtų šnekėti. Mamos veidas buvo suliesėjęs ir paburkęs nuo ašarų, žvilgsnis nematantis, jos rankos virpėjo, atrodė, kad ir visas kūnas virpa. Ir kam dar užgauti jos širdį, kad imtų verkti ir dėl Adriano?

Visi lėtai ir sunkiai valgė, o oras buvo šiltas, bet ne nuo ugnies ar maisto, o nuo visur jaučiamo liūdesio. Liūdesys toks šiltas, pagalvojo Adrianas.

Liūdesys nesibaigė net tada, kai Liza, garsiai ir stirpiai linguodama kojomis ant savo kėdės, pikdžiugiškai nusišaipiusi broliui, kreipėsi į tėvus:

-       Mama, tėti, nežinau, ar jūs pastebėjot, bet Adrianas jau savaitė kaip rytais išsliūkina lauk iš kambario, kol jūs ir aš, ir mes visi dar miegame, o jis eina į mišką, sako, kad eina pasivaikščioti, bet aš visai visai netikiu.

Sureagavo tik tėtis - jis kilstelėjo galvą, susiraukęs pažiūrėjo į Adrianą ir primerkė akis, - mama, rodės, nieko neišgirdo, net nesiklausė.

-       Ar tai tiesa? – rimtai sūnaus paklausė tėvas. – Vaikštinėji sau vienas po mišką?

Adrianas vos girdimai suaimanavo – ar tai iš skausmo širdelėje, ar tai dėl to, kad jautė kaltę prieš mamą, o gal nenorėjo niekam išduoti savo paslpaties, ir nudelbė akeles į stalo kraštą – taip lengviau, negu žiūrėti į priekaištajaunčias tėčio akis.

-       Aš navikštinėju vienas, - nedrąsiai atsakė berniukas. – Turiu draugę, kuri vaikšto su manimi...

Liza prunkštelėjo.

-       Draugę? Ne draugę, o raganą! – Ir ji parodė jam liežuvį.

Po šio vyresniosios sesers šūksnio mama iš karto pakėlė galvą, metė savo šaukštą ir atsisėdo it įkasta, jos akys išsiplėtė iš išgąsčio, o lūpos ėmė virpėti.

-       Ragana? – Ji žiūrėjo tiesiai į Adrianą. – Tu matei raganą?!

Tėtis paėmė jos ranką ir stengėsi nuraminti.

-       Na, na, jis tikrai nematė raganos, jis ją tik įsivaizduoja. – Atsisuko į Lizą. – Juk sakiau tau, pameni, kaip mes kalbėjomės, ir aš vis kartojau, kad raganų nebūna? Jų nėra. Tad nėra ko bijoti. O Adrianas viską išsigalvojo, jokios draugės jis neturi. Kad daugiau man vienas į mišką nelįstum, supratai, vaike?

Kažin, ar kada Adriano lūpų kampučiai buvo tokie nusvirę, o dar mama vis nerimavo, vis išsigandusi šūkčiojo:

-       Ragana! Ar žinai, kas mums bus, jei miške gyvena ragana?! Tai ji pagrobė mano kūdikį ir jį suvalgė, ne vilkai!

-       Bet ji ne ragana! – dabar jau šaukė ir Adrianas, bet jo plonas tylus balselis nė iš tolo neprilygo mamos ar tėčio balsui. – Ir aš jos neįsvaizduoju! Ji tikra, ji su manim pasivaikto, manęs klausosi ir ji labai gera, ir graži, jei tik su ja susipažintumėte, jums ji taip patiktų..!

Dabar mama ėmė verkti, verkė taip graudžiai, taip isteriškai, kad buvo net baisu žiūrėti. Tėtis suėmė ją už pečių ir stirpiai suspaudė, o vaikams suriko:

-       Gana! Daugiau jokių kvailysčių! – Ir savo milžiniška plaštaka pamojo jiems dingti.

Vaikų kambaryje, kai tėvai nebegalėjo jų matyti, Adrianas puolė ant Lizos ir ėmė pešti ją už plaukų.

-       Kodėl mane paskundei?! Dabar jie mano, kad mnao draugė yra ragana!

Sesuo spiegė ir speigdama išrėkė:

-       Nusipelnei! Dabar nebegalėsi išeiti ir nebeišeisi!

Ji spyrė berniukui į pilvą, taip išsilaisvindama, o tas susirietė iš skausmo ant grindų ir ėmė verkti, bet verkė net ir tada, kai skausmas baigėsi, verkė tol, kol vėlai vėlai vakare į vaikų kambarį paknopstom įsiveržė mama, visa susijaudinusi, susitaršiusi, drebanti ir išgąstinga, ją pamatęs Adrianas iškart pakilo nuo žemės ir nusibraukė ašaras. Kai ji pribėgo prie jo ir skaudžiai suėmė per pečius, ėmė purtyti kalbėdama, berniukas neteko amo iš netikėtinumo.

-       Adrianai, tu matei raganą, reiškia ji nori ir tave pagrobti, reiškia, ji tyko tinkamos progos! Ar žinai, ar žinai, kas bus, jei tave pagrobs? Nusives tave į savo lūšną ir suvalgys, kaip suvalgė ir mano mažą kūdikį, tavo sesutę Evą... Ar to nori? Būk geras, sūneli, pažadėk man, kad daugiau neisi pas tą raganą, kad daugiau su ja nesusitiksi! Aš tavo tėčiui jau seniai sakiau, kad čia prakeikta vieta, kad čia vyksta vienos nelaimės, bet jis manęs niekad neklauso!

Mama graudžiai pravirko, paleido Adriano pečius ir stipriai jį apkabino. Berniukas ėmė glostyti mamai galvą, o pats bandė sulaikyti savo ašaras.

-       Mamyte, aš pažadu pažadu tau, kad neisiu, niekada neisiu pas jokią raganą, - sušnabždėjo vaikas ir tik po to jo mama sugebėjo bent kažkiek apsiraminti.

Aš niekad neisiu pas raganą, dar prieš užmigdamas pagalvojo Adrianas, todėl, kad raganų nebūna.

Miegojo jis neramiai, vis sukiojosi, muistėsi, o po kelių valandų negilaus miego jam mėšlungis sutraukė peršalusią kojelę, kurią dar ryte buvo įmerkęs į durpyną. Pabudęs vaikas pravirko, jam įsiskaudėjo galvą, o kai niekas neatėjo jo raminti, palngva vėl užmigo.

Sapnavo mišką – tą patį mišką, po kuriuo rytais vaikščiodavo su gerąja moterimi, tik sapne miškas buvo nerytinis, jis buo piktas, blogas, tamsus ir šaltas, visai kaip naktinis miškas, kurio Adrianas taip bijojo. Jis sapnavo, kad lopšyje sūpuoja kūdikį Evą, kažkodėl jie abu dabar, naktį atsidūrė tame miške, o jo mažiausioji sesutė vis nenustoja verkti, matyt, nori mamos, bet kur yra mama? Adrianas garsiai pašaukia mamą, po to tėtį, galiausiai šaukiasi net Lizos, tačiau niekas neatisliepia, o Eva vis dar verkia. Adrianas tvirčiau suima lopšį rankoje, jis toks sunkus, kažin, ar dar ilgai jis sugebės išlaikyti; berniukas žvalgosi aplink, bandydamas susiorientuoti, bet kelio namo nesimato. Jis nežino kur eiti. Tik išgirsta sau už nugaros kažkokį kraupų riaumojimą, urzgimą. Net nežinodamas, kas ten, Adrianas pasileidžia bėgti su lopšiu rankose, bet niekaip negali pajudėti iš vietos, nes kojos vis sminga durpyne. Berniukas šaukia šaukia, Eva rėkia rėkia, bet niekas jų negirdi. Kažkas milžiniškas sugriebia Adrianą už pakarpos ir tuomet jis pamato, kad tai – ragana, didžiulė, kraupi ir susiraukšlėjusi kaip sena rupūžė ragana, dabar urzgianti jam į veidą. Išvydus ją vaiką apima siaubas jis klykia ir draskosi, visaip bando ištrūkti, bet neverta, nes ragan pati švysteli jį į šalį – nusprendė, kad nevalgys jo, užuot tai padariusi, ji pasmaguriaus kažkuo jaunesiu – ir ragana savo didžiule žalia plaukuota ir gleivėta ranka paima lopšį, kol Adrianas rėkia ne ne ne, dviem supuvusiais pirštais išima kūdkį, įmeta jį sau į burną, kelis kartus sukramto ir viskas – Evos nebėra.

Adrianas pabudo šaukdamas ir išpiltas šalto prakaito. Jo plaukai buvo šlapūs, patalai drėgni, o kai pažvelgė per apsamanojusį langą, matė, kad dar gūdi naktis. Krečiamas drebulio vaikas kaip ir kiekvieną rytą apsiavė nagines, užsirišo marškinius, tik jo liaunos rankutės drebėjo drebėjo kaip epušės lapeliai.

Berniukas išėjo į lauką, o ten vis dar švietė pilnas mėnulis. Šaltas vėjas pūtė kiaurai per nuo prakaito sudrėkusius Adriano marškinius. Jis nejučia sudrebėjo. Pasuko link miško ir stengėsi neverkti, nes košmaro liekanos jo sąmonėje dabar kilo jam prieš akis ir gąsdino šiurpiais raganos pavidalais.  Toli jam eiti nereikėjo – geroji moteris jau stovėjo miško prienagyje ir įdėmiai žiūrėjo į jį. Vaikas norėjo pulti jai į glėbį ir paimti už rankos, kaip daro visuomet, bet kažkas viduje jį sulaikė. Geroji moteris pakreipė galvą į šoną, visai kaip tąkart, kai rodė negalinti patikėti, kad kažkas galėtų iš Adriano išvirti sriubą. Bet Adrianas nieko nedarė – sustojo it suakmenėjęs ir nepajudėjo iš vietos, žiūrėjo į savo draugę ir juto, kaip ašaros tarsi žirniai ritasi karščiuojančiais jo skruostais. O moteris irgi stovėjo nejudėdama – juoda, tiesi kaip medis ir nepajudinama tarsi uola. Jos rankos buvo tuščios, kaulėti pirštai laikė nėriniuotos suknelės skvernus. Galbūt ji norėjo paklausti, kodėl berniukas verkė, nes taip keistai jį nužiūrinėjo, tačiau, kaip visada, nepratarė nė žodžio.

Adrianas pravėrė burną ir sukūkčiojo; jo karčiuojančioje galvutėje sukosi milijonas minčių, visos viena už kitą neįtikimesnės.

-       Ar tu... – mikčiojo jis. – Ar tu ra... ragana?

Moteris ištiesino savo galvą ir švelniai šyptelėjo.

-       Ne? – verkdamas klausė vaikas. – Tai mano mama klysta? Pasakyk... pasakyk, kad tu nepagrobei kūdikio Evos, kad jos nesuvalgei...

Išraiška gražiosios moters veide nepakito. Ji tik sulig kiekvienu berniuko žodžiu artinosi per žingsnį.

-       Pasakyk, - toliau stovėdamas prie pat miško kūkčiojo Adrianas. – kad esi mano draugė ir kad nesuvalgei mano sesutės ir nevalgysi manęs ir nevirsi iš manęs sriubos..!

Dabar geroji moteris jau buvai visai šalia Adriano, jis galėjo ant veido justi jos šaltą kvėpavimą. Berniukas pakėlė į ją akeles ir matė jos plačią šypseną, jos jau beširuošančias jį apglėbti rankas ir jautėsi pagaliau suprastas, pagaliau nebevienišas, ir dabar jis tikrai žinojo, kad raganų nebūna, kad būna tik geros gražios moterys draugės, kurios moka labai gerai klausyti.

Jei tik vėliau būtų susivokęs, Adrianas būtų pamatęs, kaip ta šypsena greitai virsta vypsniu, vypsnys – pravira burna su eile smailių aštrių dantų, kurie netrukus nuplėšė pusę vaiko veido, o likusi dalis išsilydė nuo jos kvėpavimo. Jei tik būtų sugebėjęs per skausmą toliau ką nors įžiūrėti, jis būtų išvydęs, kaip apkabinimui besikleidžiančios rankos smailiais nagais kimba jam į pilvuką ir išverčia žarnas. Jei tik būtų likęs gyvas, jei tik tai būtų ne jis, Adrianas pirmą kartą savo gyvenime būtų pamatęs, kaip ragana suėda gyvą vaiką miško pakrašty.

Tačiau reikia tikėtis, kad viso to jis nematė.
2019-10-25 09:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2020-01-10 22:27
Kiras
Panašu, kad brėžti takoskyrą tarp to, ką, susidūrę su pasaulio neapibrėžtumais, mes įsivaizduojame, ir kas gal yra realybėje - autoriaus arkliukas. Man, kaip skaitytojui tai net visai imponuoja, nes manau,kad iš vis pasaulyje mažai yra vienareikšmiškų dalykų. Tačiau čia tenka kalbėti apie vos juntamus niuansus, o niuansai - tai akimirkos, nuotrupos, vos juntamas dvelksmas. Ilguose tekstuose tai paskęsta. Kad ilgas tekstas netaptų balastu jis turi sietis su pagrindine linija (šiuo atveju taip ir yra, priešingai nei man pasirodė ankstesniame apsakyme) ir būti emocionaliai paveikus (kas buvo ankstesniame apsakyme). Šioje istorijoje miško pasauliui vaizdingumo netrūko, o va kasdienybės pasaulyje to pritrūko. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-11-01 11:36
Galaxy
Vaizdinga siaubo pasaka. Netiko tik antidiena. Nei iš mažo vaiko pasakojimo pozicijos, nei iš nupasakojamo laikotarpio ar atmosferos. Per daug moderniai nuskamba šis terminas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-27 16:22
Borėjas
Mokate gana įtaigiai pasakoti tamsias istorijas. Perskaitęs trečią, pamėginsiu suformuluoti ko pristingu jūsų paskojime.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-26 22:57
Nuar
Dar viena istorija apie vaikų žudymą. Sakyčiau, teminis kūrinys artėjančiai Helovino šventei. Vis tik buvo pamiršta, kad ši šventė reiškia ne padėką blogiui, bet blogio nugalėjimą. Nužudymo scena literatūriniame kūrinyje yra skirta pabrėžti kokią nors pagrindinę mintį. Jei tai yra pagrindinė mintis ir nėra jokio kito moralo, tai atrodo neskoningai arba tekstas yra iš fetišo kategorijos.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-25 12:13
Nukainotas
Kas dabar padės tėvui darbus dirbti? Apmaudu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą