Rašyk
Eilės (72399)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10379)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







...

Baugių patirčių kopijos neįmanomos, gyvenimas
tęsiasi.

Tamtyč


...

Aš nesaugojau savo laisvės.
Buvau jaunas rašytojas, nevengiantis atsitiktinai
sutiktųjų. Mano laikysena nebuvo nei
įžvalgi, nei įpareigojanti, nei kuo nors išsiskirianti.
Dabar net gėda sakyti - esu žinomas, kaip
savęs išsižadėjęs, nuolat atsinaujinančios
lyrikos saikingai ekshibicionuojantis disidentas,
turintis įprotį lindėti savo kiaute. Bet rašydamas,
niekuomet nenorėjau, papiktintii savo Dievo, o
didis paradokse, prisipažįstu nepajėgiu tavęs suprasti,
to, kuris yra ir Sūnus, ir Tėvas.

Pavojinga galvoti kiek kartų esu išdavęs save,
tačiau savo paties sąžinės nenaudai nemoku
sąžiningai atgailauti. Esu savęs išdavikas,  sažiningai išdavinėjantis save daugeliu būdų.
Apie save sakydavau - rašau, kuriu visokius
niekus, pabrėždamas ne žodį niekus, bet
žodį visokius, galbūt tuo nurodydamas savąjį
įvarialypiškumą.

Jeigu būčiau muzikantu,
grojančiu pačiais įvairiausiais instrumentais,
ar aš galėčiau pasitenkinti vandeniu ir tuo, kas
nukrenta šunims nuo stalo? Vargu.

Goetia dark and magic.

Jos gundė-viliojo plepėdamos be perstojo,
nusprūsdamos į pajautimus ir išminties erdves,
mums išvykus į gamtą mostaguodavo delnais,  braukydamos dygias varpų viršūnes.

Štai jau treti metai kai rugsėjo pirmąją į atriedantį
rudens traukinį Jos nepriėmė mašinistas, o Ji pati
per mažai stengėsi ir gal neturėjo gabumų. Nesuprantu, kodėl nebandė patekti į traukinį
įprastu būdu, kaip visi. Gal tai buvo idėja fix, tokia
pati, kaip permiegoti su Lietuvos prezidentu? O dar yra sakančių, jog Levinski idėjos nepopuliarios.
Jos yra ne tik populiarios, bet netgi užkrečiamos.

Užkrečiamos visomis prasmėmis ir ta, jog yra kaip gripas - tuo gali persiimti visi, kaip, kad
Martino Liuterio laikų Romoje, ir kaip Saljerio
pavyduliavimo bei, kažkuria prasme, varžymosi laiku su Amadėjumi Vienoje, o taip pat, persiėmę
tuo, gali paskleisti savo revoliucines idėjas taip
plačiai, jog visi gali pamanyti esą lygūs.

Ar privalau tvirtinti, kad tai netiesa, atkalbinėti,
veltis į diskusijas, kalbėti apie tai, kaip
sielas, o ir kūnus veikia papročių laisvumas?
Aiškinti, kad netyčia ant kelių atsidūrusi ranka,
gali ne padidinti pasitikėjimą, bet jį sumažinti?
Žinoma, aš nesu davatkų luomo atstovas, o ir
nesu linkęs viešinti impulsyvių poelgių, jeigu jie
nesusiję su manimi pačiu. Ir net jeigu susiję.
Beje, man tai labai mažai rūpi, be to kenkia
reputacijai. Nors ką gali žinot, galbūt atvirkščiai -
sumaniai papasakotas atsitiktinis įvykis ją
pakelia?

Ji prakalbo žvilgsniu lydėdama nuvažiuojančius
vagonus. Uodžiau anglių kvapą. Prisiminiau vaikystę, bet tą trumpą laiko tarpsnį, kai mes turėjome krosnį, kūrenome malkomis, prisimenu
tą, kartais šnabždesį, o kartais traškesį, kai dar net užkalbintas nepažįstamosios išlaikydavau tylėjimo įžadus. Sunku pasakyti, kas mane varžė, tačiau tuomet dar niekas manęs nevadino nuošliauža pagal išsireiškimą nušliaužti nuo ko nors viršaus. Sutikite, labai išraiškingas
pavadinimas, bet kuriam vyrui tai nebūdinga?

Jeigu mano priešas, norėdamas pražudyti mane
ištardamas mano vardą, jo paklaustų, atsakyčiau

- mano vardas Nuošliauža

Jis nusijuoktų netikėdamas, palaikęs mane
savikritišku kvailiu, pilnu savigraužos, nes juk
Nuošliauža skamba panašiai kaip ir Nuopisa.
Beveik taip pat išdidžiai, kaip ir Didysis Getsbis.
Didysis Save Graužiantis Nuopisa.

Jau nebemanau, kad ir juokas yra ginklas, sužeidžiantis arba mirtinas, o besijuokiantys
yra priešai. Besijuokiantis yra ne priešas, bet
Žmogus Kuris Juokiasi. Jis yra kitoks nei aš ar tu.
Jis atsirado tamtyč, kad atliktų vaidmenį tavo
spektaklyje.

Prieš dvidešimts penkeris metus, kai, pirmiausia,
buvusiame skuduryne ir tik jau po jo atsiradusioje
vaistinėje įsigijau bordo spalvos kelnes, aš
neturėjau tokios pat spalvos džemperio. Dabar,
kai turiu bordo spalvos marškinius, džemperį ir
striukę, neturiu šios spalvos kelnių. Nė nereikia,
tai gana ryški spalva, savo intensyvumu dirginanti
smegenis. Bet ar ne keistai viskas pasikreipia, ypač 
matant, kokia nepriekaištinga tvarka išdėliojama
viskas, kaip pasisuka laikas peršokdamas tik per
vieną sekundę, jis peršoka per penkis metus.
Galbūt tai ir išprovokuoja iki šiol nepažintus
žmones dalintis savo pastabomis?

- kodėl tu nešioji ant galvos gobtuvą su žvake
ir stiklainį vyšnių uogienės?

- vištų?

- vyšnių!

- kad išgliaudęs jų kaulus tave pašaučiau...

- pašauk mane!

- kaip krosnį..?

- kaip kaip kaip! - ji avėjo zomšiniais batais
tai iššokdama iš jų basomis kojomis
tai įšokdama

Jei būčiau dailininkas, nupieščiau šį vaizdą,
bet rankos buvo pūslėtos, o guašas seniai
pasibaigęs - jei tokie paveikslai būtų kabinami
kaip šėlsmo metaforos galerijų šventovėse,

meno kritikai sakytų, jog tarp postmederno
ir post post modernizmo atsirado takoskyra,
žmonės rankomis prisidengtų akis arba paklaiktų. Atsirastų netgi tokių, kurie perone
šokinėjančią moterį lygintų su Milo Venera arba
su Linda Evangelista. Nesu tokios
komparatyvistikos šalininkas, net ne todėl, kad su 
evangelijomis tai turi ne kažin kokį bendrumą, bet
todėl, kad tai pažeidžia orumą. Juk, kai
antikinio meno bei grožio etalonas
perkeliamas į modernybę, tai dar neįrodo archaikos
pranašumo prieš paskutiniąją.
Toks meno kūrinių kilnojimas tik jų interaktyvumo
dėlei, anaiptol nėra patrauklus ir menkai teparodo
išprusimą visuotinės kvailybės metu. Tai netgi
juokinga, o sukeltas juokas yra žeminantis.
Įsivaizduokite Venerą šalia perone šokinėjančios
patrakėlės, jos gaivališkumą, strykinėjančias
krūtis, ar šis reginys jums nieko neprimena? Ar tai nėra
bakchanalijų provaizdžio gaivinimas?


Ir iš tikrųjų, dangus virš mūsų buvo stebinančiai
aiškus, esant tokiam dangui daromos fotografijos, kas nors tarkuoja sūrį ir mėto varnoms. Stovėti juodų paukščių fone yra liūdna, bet gražu, net
gniaužia paširdžius.


- kaip skamba kaip taip bet ačiū ne

- tada aš paprašysiu namo pirmininko

Nesuprantu, kaip Nepažįstamoji atkasė mūsų
namo bendrijos reikalų valdytoją Saulių
Mėnulvaikį, gana margą beigi įtartiną personažą, bet jis buvo atkastas.


- jis pirmininkauja

- ak.

- aš taip pat be amo


Čia pat po apsikeitimo mažai reikšmingais sakiniais vyko ir tęsėsi ilgas sublimacijos
laikotarpis, po jo Ji tarsi perpratusi
psichoanalitinės akimirkos esmę, lyg tikra  literatūrinių butaforijų specialistė, perskaičiusi iš eilės penkias su puse maldaknygės, užklausė -  tabaluodama liežuviu, lyg jis teisingai įsuptose  rankose tavaruotų ant nytimis švytuojančių pirštų - lėlininkai, mirkite iš pavydo


- ką medituojate?

- nemeluoju

- leiskite patikslinti - ką medituojate

- rankas

- netikiu parodykite

Aš ilgai rodau rankas, ji mato kaip jos garuoja -
nuo mano rankų kyla rūkas, pučiasi debesys,
sklinda kūrybinės energijos pavidalai ir eina žiogrių tvorele.

Staiga ji sako

- man nepatinka kad jie seka mane iki lauko tuleto (taip ir pasakė - tu le to tik labai greitai
kad nepasirodytų jog srutų srautas plaukia
iš lėto)

- man tai tas pats - atsakau

ji užsispyrė
- o man visiškai ne tas pats

- na ką padarysite - man tas pats jums ne tas pats
be to aš netikiu kad jus seka

Ir tada vėl Ji, su nuostaba.

- matau jūsų delnuose karvę! ką ji čia veikia?

- nieko neveikia

- kaip tai nieko matau ėda žolę

- tegu ėda delnuose neturiu nieko aš ne valdovas
ir ne čiurlionis

- geriau kad neėstų ji suės gėlę

- ji tik skabo o paskui vyksta pieno gamyba ir visa
kita tai yra toks savaiminis kultūros ciklas
kad net nepatogu aiškinti

Ji pradéjo pykti, rodos pyktų ir pyktų, tuopat
metu vaizdingai gražytų rankas, puoselėdama
savąsias gaidgystes nuo rudens iki pavasario.

Tiesą sakant, aš žiūrėjau į šiaurę, vaikščiojau po
žemės bruzgynus, mečiau tinklus į upės pastogę,
kad karščiuojančios jų akys visai nepablūstų.

Viskas panašu į vaizdus, į mirksinčią žibalinę
lempą spalvotame televizoriuje,
tais laikais, kai kolumbas vėl atrado ameriką,
o po šio atradimo visi pasileido į čiabuvių
medžioklę. Atleiskite, aš pernelyg daugžodžiauju,
deja, kitaip vyksmo nusakyt nepajėgčiau.
Iš improvizuotos, vaizdus skleidžiančios skrynios,
aiškiai girdėjosi aimanos ir atodūsiai.

O Jos, akivaizdu, kad neparengtas, bet labai
metodiškas tardymas tęsėsi, regis, visai
neilgam buvo išėjusi į turgų nusipirkti jaunų figų,
bet tuojau pat sugrįžo.
Mano noras išvengti neregėtų intrigų plėtotės, jų purvino
realizmo, užsikosėjo krauju.

- paaiškinkite man iš kur atsirado karvė

Karvė?! Toliau aš jau aiškinau, kad neatsirado,
kad, be abejio, man yra tekę matyti karvę, bet ji  pasakė, kad iš jos šaipausi. Aš tikrai nemačiau
jokios karvės. Galėjau kviesti liudininkus, bet negi
gaišinsi skubančius ir perone, nežinia ko
lūkuriuojančius, su kelionių krepšiais
stoviniuojančius žmones.

- nesišaipau - sakau neįtikėtina kad iki šiol
neįstengiau įtikinti savo pašnekovės
mūsų vaizdiniai vis dar nesutapo

Trumpam nutilome, aš pirmą kartą gyvenime supratau, kokia brangi yra tyla, bet ji ilgai
netrunka, gal tik aštuoneris metus, ne ilgiau,
metus per kuriuos kai kurie gimnazistai įstengia
baigti aštuonias klases, kai kurie supranta, kad jų
gyvenimas ritasi ne ten, kur turėtų. Po šitokio
suvokimo kyla audra prie Krušakalnio. Krenta
lapai.
Kas geriau - nežinoti ateities, kuri tavęs laukia
ar žinoti bei to žinojimo dėka patirti sukrėtimą?
Tuo būdu, laiko tarpsnis, kuomet žinai esąs
netikėlis užima didesnes sąmonės teritorijas.
Ir taip brangus laikas tampa brangesniu arba
visiškai beverčiu.
Anksčiau aš maniau, kad nėra reikalo aiškintis,
kaip gyvena tokią negandą patyrę žmonės.
Aišku, kad prasigeria, įklimpsta į amžiną
nepasitenkinimo, pykčio ir priešingai, savigailos
liūną.. Jų nesibaigiantis verkšlenimas, sklandžiai
pereinantis į isterijos atvejus, į brolių Karamazovų
stiliumi  atliktus nusikaltimus yra šlykštus. Nepakenčiamas.
Bet dabar esu kur kas labiau kritiškas
išankstinėms nuomonėms. Aš netikiu, kad
įmanomas tik vienas kelias. Kelių į pragarmę,
tarkime tokią, kokion dar visai neseniai
daugelyje daugiaaukščių daugiabučių buvo
metamos atliekos, yra daug.
Kelių, kuriuos pasirinkęs galėtum
pašlovinti išradingąjį kūrėją, sukūrusį Visatą ir
visą gyvavimo joje įvairovę, itin gerai iliustruotą
Spongles The Jelly fish up  the mountain,
yra tiek pat daug, jeigu jie visi ir yra vieninteliai.
Vargas tame, jog užsiimdamas taip vadinama
filosofija, aš pamirštu nuo ko pradėjau. Sunku
pratęsti pradžią, jei tęsiniui nesi pasiruošęs.

Aš galvoju, kad jei esu verčiamas kalbėti, tai
tą verta daryti, tik pasakant ką nors įsimintina,
tai kas turi išliekamąją vertę ar bent tai, kas
įsirėžtų kaip atšvaistas.

Tik, kad fantastiškai-empiriškai-fatališkai
ateina supratimas, jog man to padaryti
nepasiseks, nes yra dalykų išmušančių ne tik iš kūrybos ištakų, bet ir bet kokių vėžių, iš balno,
kaip  tik tuo metu, kai nusitaikai į šerkšno
gėlę ant plento tarp dviejų miestų, plento
po kuriuo, sako palaidoti žydai.
Sako, užpilti žemėm jie bandė prigyti, šliaužė,
bet toli nušliaužti jiems nepavyko.
Ką padarysi, augalas prigyja, o žydukas ne.
Sodinom, sodinom bet neužaugo - kad tave kur,
patys kalti kad šaknis per silpnai suleido.
Fatalybė. Lemtingumas. Ne kitaip įvyks ir su
manimi, aš nežinau, kiek dar galėsiu šliaužioiti.

Ji pertraukė neilgai, tik mentaliai vykusią pauzę,
sugrąžindama mus abu prie laikinai
užstrigusio pokalbio gijų.


- kaip tai nepasi seks? jūs apie ką? - lyg
skaitydama mano mintis klausia ji

- aš ne apie tai... aš apie intelektą
apie jo istoriją ir biografiją

-  apie ką?!

- apie jau nebežinau

- jūs amžinai nieko nežinote

- o jūs lyg ir per daug domitės

- nes aš paisau etikos - kuo labiau domimės tuo įdomiau

Man taip įdomu, kad negaliu pamiršti pirmojo
poveikio - siaubas apėmė mane nuo įvykių prasmingumo. Buvo baugiai ramu, nes prasmės
įkūnija viską. Jos buvo pradžioje kartu su
žodžiais, kurie, mano manymu, patys savaime,
nesant prasmės, yra tik nesančių prasmių
užpildas.

Pasirodydavo tai pirmininkas Saulius
Mėnulvaikis, tai karvė, tai karvė, tai pirmininkas -
abu vienodai pavargę.

- jums paranoja - sakau

- taip pašaukite ją kauliuku vyšnios

Ak, jei tik būčiau turėjęs ginklą... jei ne tikrovėje,
tai bent paralelinése jai visatose . Vidinių
monologų metu, aš būčiau pašovęs
bet ką - šešėlį altoriaus pašonėj,
visas pamėkles prie ką tik sukaltų ėdžių,
seną verpstę (!?), dainuojančią obelį (??!)
artojaus balsą.

Būčiau pašovęs net Arčibaldą su jo sraigių
vėriniu, net don Kichotą prie malonumų malūno
su visais jo vaizdiniais.

Kairysis malūno sparnas atsakingas už
satisfakciją ir hedonizmą,
dešinysis už nesąmones ir tuštybę. Teisybę
sakant, don Kichotas ir jo damos man yra
nuobodoki. Su tokiu neaiškiu žmogumi
tik kvailys gali leistis į ilgą kelionę.

Būčiau palikęs tik man taip mielą Alisą,
kaire koja lipančia į, o dešine iš šulinio.

Raudonkepuraitę su jos vaizdinija, siekiančia
miško samanas ir taką į Platono olą.

Gal dar Mažojo princo avį ir lapę,
ir dar dramblį prarijusį smauglį,
dar skardinį būgnelį bei vieną kitą dalyką
stingdantį kraują.

Na ir dar baobabą, tą raukšlėtą nelaimėlį,
kaip susidūrimo su devintojo rato demonais
suvenyrą ir sukrėstos pasąmonės archetipą.

-

p. s.

Būna, parašęs sakinį susimąstai - koks
didelis mažųjų mažmožių archipelagas aplinkui.

Jei būčiau lėlininku, aš tampyčiau liežuvius.
Pašnekesiai - tai aukštesniųjų sutvėrimų
oraverbaliniai aktai, viena iš svarbiausių palaimų
patvirtinta antspaudu.

Tai tiesa, bet aš perpratau jų anatomiją.
Atrodantys nekaltais pokalbiai, yra tikra nevengianti smurto ir prievartos imperija.
Kas gi išdrįs prieštarauti - pokalbiai yra jos
teritorija.

Galbūt svarbu principai, kaip moralės dėsnių
pasireiškimas, bet ar yra
pajėgiančių, jų, kad ir susikurtų pagal nuosavą supratimą laikytis?
Ne mažiau grėsminga už minėtus dalykus
yra tai, kad bet kokį antspaudą,
net sintaksinį ir semantinį, galima perlaužti - tada baisusis triušis bėga vietoje ir žybsi
raudonomis nuo paklaikimo akimis - kol vieta,
kurioje bėgama urvu nevirsta.
Tame urve triušis pats save pririša grandinėmis.

Tokie įvykiai nepraeina be pasekmių. Paminėsiu
tik kelis pavyzdžius, nes, man atrodo, imu
nusišnekėti:

Karvė išėjo bėgiais į Varšuvą,
avys vaikščiojo raidėmis,
iš serbentų krūmo pakilo saulė, nelyg koks
stebuklas ir čia pat užgęso.

Iš mūsų pokalbio, jo  metu gimė vaikas debilas
ir lydėjo mane iki kiemo su mediniu namu vartų.

Buvau panėręs beveik 20 000 myliu po vandeniu
ir po peronu.

Iškilęs uždengiau langus,
varsčiau vartus, kol vyrių cypsmas
persmelkė smegenis.

Aš žinau, kai jis aprims, manęs lauks naujos
nepažįstamosios, nauji peronai ir nauji pokalbiai.
2019-10-20 21:40
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-21 00:31
varna
tai bent
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-20 23:12
Luiza Šarlotė
kai pamačiau, kiek daug vagonų turi šis traukinys, pagalvojau: kam man visa tai? juk aš niekur nevažiuoju. Nors bilietą turiu. 5
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-20 23:04
eventail
Kažkuriame teksto kilometre prisiminiau nuokritas ir skaidytojus - tuos, kurie nevykdo fotosintezės. Nušliaužti ir nukritus virsti organine trąša bestuburiams vartotojams.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-20 22:13
hemikalus
OHO
žmogau
tu mane
nušovei
nespėjusį
atsipeikėti 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą