Žodžiai veržėsi iš burnos
lyg iš Vezuvijaus siera,
todėl susidarė įspūdis ne mielas,
jog kito pasirinkimo nėra.
Tačiau vėliau staiga
atsivėrė gelmės ir aukščiai –
lyg per rūką pamačiau
už kampo rudenį nedrąsų,
kuris žvelgė į mane baukščiai.
Dangus reikalavo sielos,
o žemė – kūno, tarnavusio jai uoliai,
gaila, kad ne atvirkščiai,
nes buvo jau prinokę obuoliai
ir išskridę kitur paukščiai.