Rašyk
Eilės (72271)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kitą dieną lietus pliaupė kaip iš kibiro ir Ravena negalėjo eiti į Krištolo rūmus. Ji prašė mamos, kad bent trumpam išleistų į kiemą, bet toji baiminosi, kad ji susirgs. Tad Ravena galėjo tik spoksoti pro langą ir laukti saulės spindulėlio, išnyrančio pro debesis. Kadangi dabar buvo pavasario atostogos ir nereikėjo eiti į mokyklą, jai buvo labai nuobodu, net užsiimdama bet kokia veikla su Agne ji negalėjo susikaupti ir galvojo apie savo slaptąją vietą, dabar jai nebuvo įdomesnės veiklos už rūmų tyrinėjimą.
Tačiau po pietų Ravenos akys smigo į duris koridoriuje, juk už jų tunelis, jungiantis jos namus su Krištolo rūmais. Atrodo, taip arti, bet tuo pačiu taip toli...
Mergaitės širdis suspurdėjo iš jaudulio ir ji atsargiai nuleido rankeną, tačiau jos nuostabai durys neatsidarė. Ravena pagalvojo, kad jos galbūt kažkuo užremtos, pabandė atidaryti stipriau, bet jos aiškiai buvo užrakintos. Tik kas tai padarė? Ir kodėl?
Ravena į kiemą galėjo išeiti tik kitą dieną, kai pradžiūvo žolė. Niekaip nerasdama atsakymo į tai, kas galėjo užrakinti duris, ji perbrido pievą ir netrukus atsidūrė savo pamėgtoje vietoje. Kiek prisiminė, trečiame aukšte buvo durys, kurių praeitą kartą nepatikrino. Mintis, kad nueis ten šiandien labai ją džiugino, širdis atrodė tuoj iššoks iš krūtinės.
Ir štai pagaliau tos durys priešais. Ravena nusvėrė rankeną ir žengė vidun. Priešais ją atsivėrė jauki biblioteka. Gana nedidelė, su medinėmis grindimis, išklotomis raudonu kilimu raštuotais kraštais. Barokinio stiliaus lentynos stiebėsi į viršų, pridėtos ne tik storų knygų, bet ir senų pageltusių ritinėlių. Viename kampe stovėjo fotelis ir knygomis apkrautas stalas. Ravena pradėjo jas apžiūrinėti, bet nesuprato kas ten parašyta. Tai buvo senoviniai, beveik išblukę raštai, bet nuojauta kuždėjo, kad labai svarbūs, pasakojantys kažkokią, galbūt netgi šių rūmų atsiradimo istoriją. Ji bandė tikrinti ir kitas knygas, tačiau veltui, visos jos buvo nesuprantama kalba.
Ravena norėjo palikti jas ramybėje, bet staiga iš vienos knygos kažkas iškrito. Mergaitė pasilenkė pažiūrėti ir pamačiusi nuotrauką net nustėro iš siaubo. Tai buvo ji. Nekilo jokių abejonių, tai ji turėjo keistą raudoną žymę ant kaktos, kuri net nebuvo panaši į randą ar apgamą. Nieko kito, be savęs, ji niekada nematė su tokia žyme. Tik ką ji reiškė? Ravena niekada anksčiau apie tai nepagalvojo. Kodėl tėvai jai nieko apie tai nepasakojo? Ir iš kur čia atsirado ta nuotrauka?
Mergaitė nejučia persibraukė per žymę, bet tuo metu išgirdo žingsnius ir knyga iškrito jai iš rankų. Nežinodama ką daryti, ji pasislėpė už toliausiai nuo durų esančios lentynos ir įsiklausė. Buvo tokia išsigandusi, kad bijojo net kvėpuoti, kad menkiausias garsas neišduotų jos slaptavietės, netgi širdies plakimas atrodė per garsus.
Bet stengdamasi suimti save į rankas mergaitė įsitempusi laukė. Tuo metu ji aiškiai išgirdo kaip girgžtelėjusios prasivėrė durys ir kažkas įėjo į vidų, bet ji buvo per toli, kad galėtų kažką matyti. Žingsniai buvo labai lėti, įtartini, tarsi patalpoje esantis žmogus atidžiai tyrinėtų kiekvieną kampelį, kažko ieškotų. O gal jis matė Raveną čia įeinančią?
Minutėlę truko tyla, paskui mergaitė girdėjo besisklaidančius popierius ir besiverčiančius knygos lapus, tačiau dabar judesiai buvo tokie greiti, kad Ravena negalėjo įsivaizduoti kaip tas žmogus tai daro, atrodė, tarsi tai darytų pro langą įsisukęs uraganas, kuris kažkokiu stebuklingu būdu negalėjo paveikti nieko kito aplink.
Tai buvo labai keistas jausmas, ir mergaitė susverdėjusi atsirėmė į lentyną. Tuo metu jos ranka užkliudė kažkokią senovinę bronzinę skulptūrėlę ir numetė ją ant grindų.
– Kas ten?! – pasigirdo išgąsčio kupinas balsas.
Ravena vos susilaikė nesurikusi, bet apmirusia širdimi laukė, kas bus toliau, netgi buvo pasiruošusi gintis, jeigu jis puls. Ji jau matė šešėlį, slystantį grindimis ir artėjantį prie lentynos, kur ji buvo pasislėpusi, tačiau žingsnių šį kartą nebuvo girdėti. O po kelių sekundžių tas šešėlis pasuko kita kryptimi. Mergaitė nustebusi atsargiai žvilgtelėjo pro kraštą, norėdama pamatyti, kas kitas galėjo sudominti Krištolo rūmų gyventoją. Jis tupėjo prie lentynos, prie kurios prieš tai stovėjo Ravena, ir spoksojo į numestą ant grindų jos nuotrauką.
Paskui nepažįstamasis atsistojo. Mergaitė stengėsi atidžiau jį apžiūrėti, bet jis buvo atsukęs nugarą. Didelis mėlynas apsiaustas, kurio apačia beveik lietė grindis, dengė jo pečius, o gobtuvas galvą, todėl buvo sunku spręsti, kas tai per žmogus. Tačiau jis atrodė per žemas ir per smulkus, kad būtų suaugęs.
Bet staiga jis atsisuko. Jo akys smigo tiesiai į Ravenos. Mergaitė aiktelėjusi užlindo už lentynos, bet užkliuvusi už kilimo griuvo ant grindų. Tačiau ji žinojo, kad slėptis per vėlu, nepažįstamasis ją jau pastebėjo, ji matė jo artėjantį šešėlį, dabar jai galas, išsisukti nepavyks, jis ją nužudys, o gal net ir blogiau...
Bet tuo metu priešais ją išniro berniukas. Taip, tas pats su ilgais juodais plaukais ir dideliu apsiaustu, per kurį ji negalėjo suprasti, kad jis irgi vaikas, o dabar aiškiai matė jį visu ūgiu priešais save. Nors ji dar nežinojo, ar jis geras, širdyje truputį palengvėjo.
– Nesiartink arba spirsiu! – sušnypštė Ravena.
– Nebijok, – švelniu balsu prakalbo berniukas. – Nenoriu tau nieko blogo. Tu nesusižeidei?
Ravena staigiai pakilo ir apsidairė aplinkui, ieškodama būdo kaip pasprukti.
– Kas tu toks? Ką čia veiki?
– Nebėk, aš tik noriu ramiai su tavimi pasikalbėti.
Berniukas ėmė iš lėto artėti. Mergaitė žengė porą žingsnių atgal, bet jos nugara atsirėmė į sieną.
– Ar tu irgi atradai šią vietą kaip ir aš?
– Aš tau viską papasakosiu, jeigu prižadėsi nuo manęs nebėgti.
– O iš kur man žinoti, kad tu sakai tiesą? – laikėsi savo Ravena. – Ta knyga... tu joje laikai mano nuotrauką, tikriausiai stebi mane visą laiką!
– O tu lankaisi mano rūmuose, – neatlyžo jis. – Paklausyk, aš dar tik vaikas, ką blogo aš galiu tau padaryti? Jeigu nori, gali man įspirti ir bėgti iš čia, bet tada daugiau niekada čia nebegrįžk.
Berniukas pasitraukė iš kelio, leisdamas jai praeiti, tačiau Ravenos noras pasprukti buvo jau visiškai dingęs, ji net nebejuto pavojaus, tik smalsumą, norėjo išsiaiškinti daugiau, galbūt jis žinos, kokia priežastis jungia jos namus su Krištolo rūmais ir ką reiškia tie visi kiti tuneliai į kažkokias karalystes, apie kurias ji niekada negirdėjo.
– Tai ko nebėgi? – paklausė berniukas. – Ar pasisavinsi rūmus ir išvarysi mane iš čia?
Mergaitei staiga pasidarė labai gėda. Juk tai ji įsibrovė į jo rūmus kaip vagilė ir pagrasino įspirti. Tai ji nebuvo tokia jau nekalta, o ne šis vaikis.
Nežinodama, ką daryti toliau, ji nudelbė žvilgsnį į grindis.
– Gerai, aš atsiprašau, – vėl prakalbo berniukas. – Atsiprašau, kad tave išgąsdinau.
– Tavo rūmai labai gražūs, – nuraudo Ravena. – O koks tavo vardas?
– Neptūnas. O tu Ravena, taip?
– Iš kur tu žinai? – išpūtė akis ji. – Tai vis dėlto tu mane stebi?
– Nėra sunku sužinoti vardą, kai gyveni tame pačiame kaime ir dar slapta pas mane lankaisi, – nekaltai šyptelėjo jis ir ištiesė jai ranką. – Malonu susipažinti.
– Man taip pat, – mergaitė atrodė pasimetusi ir savosios jam neištiesė. – Bet kodėl tu nesirodei anksčiau, jei čia gyveni?
– Iš tiesų, aš tave pamačiau tik prieš porą dienų, nes prieš tai buvau išvykęs į miestą. Kaip tik buvau begrįžtantis, kai tu lipai upės akmenimis.
– O kur tavo tėvai? – susidomėjo ji. – Kodėl jie ne su tavimi?
Neptūno veidas apniuko ir jis ištarė šaltu balsu.
– Aš jų neturiu.
– Neturi? Kaip tai įmanoma?
– Aš nežinau, kur mano tikroji šeima, visą laiką būnu vienas...
– Kodėl? Gal jiems kas nors nutiko?
– Ne, nenutiko, – papurtė galvą berniukas. – Kai buvau dar labai mažas, tėvai paliko mane pas globėjus. Kai aš paaugau, jie pasakė, kad tėvai pastatė man šiuos rūmus, todėl nusprendžiau juose apsigyventi ir pabėgau nuo globėjų. Galbūt jie manęs ieško, bet man tai nesvarbu.
– Suprantu... – nutęsė Ravena. – Man labai gaila.
– Tiek to, pamiršk, tai tikrai nėra svarbu.
Vaikai kurį laiką tylėjo ir stovėjo vienas priešais kitą. Ravena spoksojo į grindis, o Neptūnas į ją, niekaip negalėdamas atsistebėti, kad pagaliau su ja susipažino.
– Ką gi, gali jaustis kaip namuose, – berniukas atsitokėjo pirmas ir nuėjo prie fotelio ir knygomis apkrauto stalo. – Ar padėtum man sutvarkyti? Prieš išvykdamas ilgai tyrinėjau tas knygas, tad nebuvo laiko.
Jis vikriai paėmė knygų krūvą ir tvarkingai sudėliojo į lentyną. Ravena tarsi užhipnotizuota įdėmiai žiūrėjo į jį, į tas jūros gilumo akis, kurias pasilenkus paslėpdavo plaukai, paskui taip pat atsitokėjo ir padėjo jam rinkti knygas.
Kurį laiką jie nieko nekalbėjo tik dirbo. Vienu metu, kai mergaitė lenkėsi paimti knygų nuo grindų, Neptūnas suskubo padėti ir netyčia brūkštelėjo jai per pirštus. Ravena pajuto kažką keisto, tarsi kutenanti elektra būtų perėjusi per visą kūną, ir sutrikusi pažvelgė į jį. Berniukas stovėjo sustingęs, lyg ir pašiurpęs, tarsi būtų išvydęs vaiduoklį.
– Tau viskas gerai? – sunerimo Ravena.
– Taip... taip, gerai, aš tik galvojau.
Ir jis nuėjo dėlioti knygas toliau. Ravena to dar nežinojo, bet tuo metu, kai jie susilietė, pajuto vienas kito energiją. Ravenos buvo labai negatyvi ir tamsi, štai kodėl Neptūnas pašiurpo. Jam buvo sunku patikėti, kad tokia nekalta mergaitė savyje nešioja blogį, kuris iki šiol dar nepabudo.
– O kam tu jas tyrinėji? Tas knygas? – staiga paklausė Ravena.
Neptūnas net nepajuto kaip ji priėjo, tad truputį išsigando.
– Kaip sakiau, čia buvo mano tėvų rūmai, man įdomu ką jie mėgo.
– O tu supranti nors vieną žodį?
– Argi tyrinėčiau kažką, ko negaliu perskaityti? – šyptelėjo jis. – Pasirodo, čia ne šiaip knygos, jose rašoma visa mūsų kaimelio istorija ir netgi tai, ko tu niekur kitur nerastum, aš pats tikrinau.
– Vadinasi, tos knygos labai vertingos, – išsižiojo Ravena.
– Taip, bet niekam to nesakyk. O gal nori sužinoti, kam anksčiau priklausė šie rūmai?
– Bet tu neseniai sakei, kad tavo tėvai juos pastatė tau.
– Teisybė, bet prieš tai rūmai buvo nugriauti. Juos turėjęs savininkas nusižudė požemiuose, štai kodėl čia kartais vaidenasi. Po to mano tėvai stengėsi atkurti rūmus tiksliai kokie jie buvo.
– Vadinasi, tu žinai, kas tokie yra tavo tėvai?
– Tik pavardes. Bandžiau rasti jų gyvenamąją vietą, bet jų vardų niekur nėra, keista, ar ne?
– Taip, bet kodėl tau reikia žinoti viso kaimelio istoriją? – negalėjo suprasti Ravena.
– Aš jau sakiau – todėl, kad čia yra slaptų dalykų, pavyzdžiui, įvairiausių tunelių, vedančių į vietas, apie kurias beveik niekas nežino.
– Ar tai tu nupiešei tą žemėlapį, kuris buvo pirmame tunelyje?
– Tu buvai tuneliuose? – nustebo Neptūnas. – Ar tau nebuvo baisu?
– Buvo, bet įdomiau matyt labiau, – šyptelėjo ji, bet greitai surimtėjo. – Kodėl tu palikai tą žemėlapį tokioje vietoje?
– Tiesiog negaliu jo neštis visur su savimi, kad niekas nepamatytų, tad turiu palikti jį kur nors Krištolo rūmuose.
– Aš jį paėmiau, mes galime tyrinėti jį drauge, tik dabar jis mano namuose.
– Nemanau, kad tai gera idėja... – susimąstė berniukas. – Atnešk tą žemėlapį čia, tada ir galėsime jį tyrinėti, gerai?
– Galiu atnešti jį rytoj, vis tiek šiandien negalėsiu ilgai čia būti.
– Gerai, kol neišėjai, paruošiu mums arbatos. Tu palauk čia.
Neptūnas išėjo. Likusi viena Ravena įsitaisė fotelyje. Atrodė keista, kad ji taip ilgai lankėsi Krištolo rūmuose, bet jų savininkas pasirodė tik šiandien. Kaip jis galėjo palikti tokį lobyną neprižiūrimą taip ilgai? Tačiau mergaitė džiaugėsi, kad jis neišvarė jos, priešingai, atrodė labai draugiškas ir malonus. Ji nežinojo, ar tai gera mintis, bet taip pat turėjo elgtis su juo draugiškai ir tuo pačiu būti labai atsargi, juk vis dėlto jie susipažino tik šiandien.
Netrukus Neptūnas grįžo su auksiniu padėklu. Viskas šiuose rūmuose kvepėjo prabanga, tikriausiai jo tėvai buvo labai turtingi. Ravena niekada net nebandė įsivaizduoti, kad jai teks būti tokioje vietoje.
Berniukas padėjo padėklą ant stalo, Ravena jau lenkėsi pakelti puodelį, bet jis sulaikė jos ranką. Tačiau tai neatrodė taip, lyg jis norėtų puodelį pakelti pirmas, nes akivaizdžiai suėmė jai už riešo ir kelias sekundes palaikė. Ravena sutrikusi laukė ką jis pasakys, bet jis tik papurtė galvą ir atsitraukė. Mergaitė sutrikusi nukreipė žvilgsnį į knygų lentyną, niekaip negalėdama suprasti, kodėl jis taip daro.
– O kaip tu atradai šią vietą? – staiga paklausė Neptūnas.
– Net nežinau kaip pasakyti, – gūžtelėjo pečiais ji. – Gal tau tai atrodys keista, bet mane čia pakvietė kažkoks balsas.
– Tai visai ne keista, kodėl tu taip pamanei? – nusijuokė jis. – Tai, kas slypi šiuose rūmuose yra kur kas keisčiau.
Vaikai kurį laiką tylėjo ir mėgavosi arbata, paskui Ravena pakilo.
– Atrodo, man jau metas namo.
– Bet mes susitiksime rytoj, tiesa?
Berniuko balsas buvo kažkoks sunerimęs, tad Ravena nuramino jį šypsena.
– Žinoma, ir būtinai atsinešiu žemėlapį.
– Ar tu... kada nors būsi mano draugė? – nedrąsiai paklausė jis.
– Aš dar pagalvosiu.
Ir Ravena išbėgo pro duris. Bebrisdama pieva ji jautėsi taip, lyg kažkas ją stebėtų, tačiau aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios. Vis dėlto ji paspartino žingsnį ir netrukus užtrenkė savo namų duris. Nuojauta kuždėjo, kad reikia paslėpti žemėlapį kol jo niekas nesurado, tad puolė į savo kambarį ir atvėrė stalčių. Širdyje net palengvėjo, kai rado žemėlapį ten, kur padėjo.
Tą naktį ji užmigo sunkiai, laukdama akimirkos, kai vėl galės susitikti su Neptūnu.

Kaip ir žadėjo, kitos dienos rytą Ravena nugabeno žemėlapį atgal pas Neptūną. Nors buvo dar gana anksti, jis jau sėdėjo ant grindų apsikrovęs knygomis ir net neišgirdo kaip ji atėjo. Apsigręžė tik išvydęs šešėlį.
– Nemaniau, kad ateisi taip anksti.
Mergaitė išlankstė žemėlapį ir padėjusi šalia taip pat prisėdo ant grindų.
– Galiu kai ko paklausti?
– Klausk, – paragino jis.
– Tu sakei, kad nupiešei tą žemėlapį, vadinasi, lankeisi visose tose vietose?
– Ne, lankiausi tik Šešėlių Karalystėje naudodamasis pirmais vartais, nes nesu tikras, kaip naudotis antrais. Apie kitas vietas aš žinau tik iš knygų.
– Tai tu įsitikinęs, kad tos vietos tikros?
– Taip, kuo tikriausios.
– Gal mes galėtume jas patikrinti?
– Nemanau, kad tai būtų labai lengva, tie tuneliai labai ilgi ir klaidinantys, net ir naudojantis žemėlapiu yra labai didelė tikimybė pasiklysti, o kitaip mes į tas slaptas vietas patekti negalėtume, nes jų vartai yra tik požemiuose.
– Bet tu sakei, kad vienoje jų buvai, – priminė Ravena.
– Taip, bet man pasisekė, nes aš pažįstu ten gyvenantį žmogų.
– Tose karalystėse gyvena žmonės? – nustebo mergaitė.
– Taip, o ko tu tikėjaisi? – Neptūnas minutėlę tylėjo. – Tai nepaprasti pasauliai, knygose rašoma, kad juose gyvena ypatingi žmonės.
– Ypatingi? – Ravena susidomėjusi prisėdo šalia ir pažvelgė į knygą priešais jį, nors negalėjo suprasti nė žodžio.
– Tokie žmonės, kurie moka ką nors nepaprasto, pavyzdžiui, teleportuotis į kitą vietą per sekundę arba naudotis burtais.
– Tu tikrai supranti, kas parašyta tose knygose? – susiraukė ji. – Gal tu kažkur suklydai?
– Ne, tai gryniausia tiesa, tas žmogus, gyvenantis Šešėlių Karalystėje, naudojasi burtais, ir man teko tai matyti.
– O iš kur man žinoti, kad tu neišsigalvojai? – pyktelėjo Ravena. – Visa tai skamba kaip stebuklinga pasaka, negali būti, kad tai tikra.
– Gali, ir tai tikra, nes aš irgi esu nepaprastas, – atkirto jis. – Aš galiu tau tai parodyti.
– Ir ką tu moki? Paversti visas šias knygas į dulkių krūvą?
– Palauk minutėlę ir pamatysi.
Neptūnas giliai įkvėpė ir užsimerkė. Tik praėjus kelioms minutėms Ravena pastebėjo, kad knyga, padėta priešais jį, vos vos kruta. Po to ji labai lėtai pakilo nuo grindų ir ėmė ratu suktis aplink vaikus. Mergaitė išsižiojusi stebėjo, kaip iš lentynų pakyla dar daugiau knygų, ir jos spirale sukasi aplink juos, vis greičiau ir greičiau. Tuo metu ji pajuto tą patį jausmą kaip vakar, tarsi į namus būtų įsisukęs vėjas, kuris nieko aplinkui negali paveikti. Dar po minutės knygos nustojo suktis ir tvarkingai grįžo į savo vietas. Neptūnas atsimerkė.
– Kaip tau tai?
– Atrodo... stulbinančiai... – Ravena vis dar negalėjo patikėti tuo, ką matė. – Ar tu gali man parodyti dar ką nors?
– Nelabai, aš ir pats neseniai sužinojau, kad esu nepaprastas, visi tie triukai mane labai išvargina, bet aš po truputį treniruojuosi.
– Bet kaip tu sužinojai, kad esi nepaprastas?
– Man tai pasakė globėjai. Nežinau, ar jie turi kokių nors gebėjimų, bet mano tėvai ypatingi, todėl jie norėjo, kad aš tai žinočiau. Pradėjau treniruotis tik tada, kai persikėliau čia, kadangi jie pasakė, kad yra gebėjimų, kurie gali pakenkti. Bet tu niekam to nepasakok, gerai?
– Nemanau, kad manimi kas nors patikėtų, – nusijuokė ji. – Juk tie keisti pasauliai paslėpti nuo... visų kitų.
– Būtent! Nuo tų, kurie neturi jokių gebėjimų, ir tai reiškia, kad viename iš tų pasaulių turėtų gyventi mano tėvai, tikriausiai dėl to jų pavardžių niekur nėra. Bet galbūt jie norėjo, kad aš juos rasčiau, todėl paliko man šiuos rūmus.
– Tai tavo tikslas tik surasti tėvus?
– Ne, yra dar daug dalykų, kuriuos aš noriu padaryti. Yra dar daugiau pasaulių už šio žemėlapio sienų, man tereikia išsiaiškinti kur jie.
– Štai ši vieta, – Ravena pirštu parodė į klaustuką žemėlapyje. – Neatrodo labai toli nuo Krištolo rūmų, bet kodėl tu nežinai kas ten?
– Aš mėginau ten eiti, bet praėjimas užverstas akmenimis. Be to, iš ten sklinda kažkas... labai blogo, – nusipurtė jis. – Bet geriau negalvokime apie tai, man reikėtų pailsėti, visą rytą dirbau. Gal išeitum su manimi pasivaikščioti?
– Puiki mintis, negi visą laiką būsime viduje? – sutiko Ravena ir nuskubėjo paskui berniuką, jau einantį prie durų.
Jie nusileido laiptais į kiemą. Saulė jau buvo aukštai pakilusi ir išdžiovinusi rasotą žolę.
– Dabar jau suprantu, kodėl tie rūmai paslėpti, – žvelgdama į uolą prakalbo mergaitė. – Bet jeigu kas nors pastebėtų tą žvaigždę ant uolos, kaip kad aš?
Vaikai ėmė iš lėto lipti upės akmenimis.
– Šią vietą gali rasti tik ypatingi žmonės. Niekas kitas jos tiesiog nemato.
– Vadinasi, aš irgi esu ypatinga?
– Taip jau išeina.
– O kodėl ant šių akmenų yra tokie pat ženklai, kaip rūmuose?
– Tai reiškia apsaugą nuo blogio. Kol jie čia, tol mums nieko nenutiks.
Berniukas perėjo upę pirmas. Jo veidas atrodė sunerimęs, jis žinojo, kad Ravena gali eiti į Krištolo rūmus tik kol jos galios miega, kai jos atsiskleis, ženklai užblokuos jai kelią.
Ištiesęs ranką, jis padėjo mergaitei saugiai pasiekti žemę.
– Beje, ar žinojai, kad ši upė vadinama Sidabrinio Sfinkso upe?
– Kodėl būtent Sidabrinio? – nusistebėjo Ravena.
– Nežinau, tiesiog radau užrašą vaikštinėdamas upės pakrante. Pažiūrėk, pievoje pilna gėlių, nupinsiu tau vainiką.
Vaikai įsitaisė aukštoje žolėje. Neptūnas ėmė skinti pienes ir dėjo jas į krūvelę, o Ravena atsisėdusi šalia įdėmiai jį stebėjo. Buvo gera nieko neveikti, ypač kai pastaruoju metu atrado tiek daug keistų dalykų. Neptūnas buvo teisus kalbėdamas apie poilsį, jai taip pat reikėjo bent trumpam atsiriboti nuo pasaulio.
– Ar tau tai neatrodo keista? – staiga paklausė ji.
– Kas keista?
– Tai, kad būtent mes turime galimybę ištirti nepaprastus pasaulius, juk tai galėjo būti bet kurie kiti žmonės.
– Bet pakliuvome mes, – šyptelėjo berniukas. – Nepamiršk, kad Krištolo rūmai patys tave pasikvietė.
– Bet aš net nežinau kaip tau padėti, aš nesuprantu tų knygų kalbos, tu vienas gali jas skaityti. Tuomet kuo aš galiu būti naudinga?
– Kol tu būsi su manimi, tol būsi naudinga, – jis pabaigė pinti vainiką ir nutupdė jai ant galvos. – Gražu.
Mergaitė nudelbė žvilgsnį į žemę.
– Niekas man to niekada nesakė, visuomet maniau, kad aš negraži.
– Kodėl? – nusijuokė Neptūnas.
Mergaitė įsispoksojo į giedrą dangų.
– O kodėl ne?
Neptūnas nuraudo ir neatsakė. Atsigulęs ant žolės jis pasikišo po galva rankas.
– Ar tu norėtum būti mano geriausia draugė?
– Mes susipažinome tik vakar, bet tu neatrodai baisus, – pripažino Ravena.
– Net jei pripasakojau tau tiek daug neįtikėtinų dalykų?
– Juk vis dėlto tu man parodei, kad tie dalykai tikri. Tiesą pasakius, aš tau truputį pavydžiu ir tuo pačiu noriu sužinoti apie tavo galias daugiau.
– Tada lankyk mane dažniau ir galėsi stebėti mano treniruotes. Be to, man vienam labai liūdna.
– Tai nuo šiol mes draugai?
– Žinoma, jei tik nepagrasinsi man įspirti.
Prisiminusi vakar dienos žodžius Ravena nuraudo. Neptūnas pakilo nuo žolės ir nuėjęs prie krioklio žvilgtelėjo žemyn, kur šniokšdamas krito vanduo, tada nusiavė batus ir įbrido į upę.
– Šiandien karšta diena, ir vanduo visai nešaltas, gal nori išsimaudyti?
– Ne, nenoriu, pirmą kartą, kai ėjau per akmenis, vos nenugarmėjau į krioklį.
Nuolankiai pažvelgė į ją mėlynos Neptūno akys, jam trumpam šyptelėjus, sublizgėjo balti dantys. Ten, kur jis stovėjo, buvo gana gilu. Apačioje galėjai įžiūrėti akmenuotą dugną. Berniukas lėtai brido per vandenį, žiūrėdamas į savo įdegusias kojas.
– Neptūnai, ar tu prisimeni ką nors apie savo šeimą?
– Ne, visiškai nieko. Kodėl klausi?
– Nežinau, tiesiog... tu atrodai toks vienišas.
Ji nuleido vieną koją į vandenį, balsas nuskambėjo kažkaip nejaukiai, bet ji nenorėjo per daug gilintis, per daug jam įkyrėti. Neptūnas nubrido toliau, susiėmęs kelnių kraštus.
– Aš niekada nežiūriu į praeitį, – rimtai tarė jis. – Gailėdamasis to, ko nebegali turėti, nesugebėsi žengti į priekį. Viskas keičiasi, vieną dieną tu gali būti vienur, o kitą kažkur kitur. Niekas nevyksta be reikalo.
– Neik toliau, nori nugarmėti? Aš nešoksiu traukti!
– Nieko, nepaskęsiu.
Neptūnas staiga įkvėpė ir su visais drabužiais niro tiesiai į upės nuolydį. Ravena nematė jo, tik juodų plaukų bangą, plaukiančią į kitą upės pusę. Ir iš tikrųjų, jis netrukus išniro. Plaukai buvo užkritę ant veido, tad atmetė juos atgal ir pažvelgė į Raveną, paskui jau nebepanirdamas grįžo pas ją.
– Kaip tu nebijai, kad krioklys tave įtrauks? – nusistebėjo mergaitė.
– Aš dažnai čia plaukioju, tiesiog prisitaikiau.
– Tau gerai, kad nieko nebijai, o štai aš nesugebu apsiginti nuo aplinkui tykančių pavojų.
– Ką tiksliai turi omenyje?
– Aš... aš bijau savo tėvo... – sukuždėjo ji. – Kartais atrodo, kad jis mato viską, ką aš veikiu, netgi tai, kad lankausi Krištolo rūmuose, ir tai mane gąsdina. Bet mama visą laiką mane saugoja, nujaučiu, kad ji patikėtų, jei aš jai papasakočiau apie tave ir nepaprastus pasaulius.
– Kodėl taip manai? – krūptelėjo Neptūnas.
– Tada, kai aš pradėjau girdėti balsus, ji man pasakė, kad pasaulyje yra daug nepaprastų dalykų. Kaip manai, gal ji kalbėjo apie tą patį, ką tu atradai tose knygose?
Berniukas susimąstęs kurį laiką tylėjo.
– Nežinau, gal ji norėjo tave tik pralinksminti? – bandė spėti jis. – O dėl savo tėvo būk labai atsargi, įvairūs pavojai gali užklupti bet kurią akimirką.
– Gerai, pasistengsiu, – linktelėjo ji.
– O dabar gal palenktyniaukim? – staiga pasiūlė Neptūnas ir pašokęs nuo žolės nuskuodė per pievą.
– Palauk manęs! – riktelėjo Ravena ir taip pat pašokusi nusivijo draugą. Taip, jis buvo jos draugas, nors jie dar tinkamai nepažinojo vienas kito. Bet ji nė kiek neabejojo, kad jis nelinki jai nieko blogo ir nujautė, kad daugiau nebus tokia vieniša, kokia buvo iki šiol.
Šiltas ir nestiprus vėjas kedeno jos plaukus ir plaikstė baltą suknelę, ir atrodė kaip niekad gera bėgti per aukštą žolę ir apie nieką negalvoti, bėgti ir tiek. Jai nebuvo svarbu, ar ji laimės lenktyniaudama, kur kas svarbiau buvo matyti Neptūną šalia, kaip vėjas velia jo ilgus juodus plaukus ir išskleidžia kaip burę melsvus marškinius. Jis vis atsisukdavo, ir mergaitė matė jo veide šypseną. Taip knietėjo ištiesti ranką ir griebus už skvernų traukti jį atgal prie savęs, bet jis buvo per toli.
Netrukus jie pasiekė mišką. Neptūnas vikriai nėrė tarp medžių, o nenorėdama jo pamesti iš akiračio Ravena nėrė iš paskos. Tačiau draugo jau nebuvo matyti. Stabtelėjusi ji ėmė dairytis aplinkui, tuo pačiu sunkiai gaudydama orą, bet staiga, lengvai, tarsi lapas būtų nusileidęs ant peties, kažkas palietė jai petį. Mergaitė aiktelėjusi apsigręžė ir išvydo Neptūną. Pamatęs jos veido išraišką berniukas ėmė juoktis.
– Kaip tu taip greitai pabėgai? – sumišusi paklausė ji.
– Nejaugi pamiršai, kad turiu ypatingų gebėjimų? Naudojant teleportaciją pabėgti vieni juokai.
– Vadinasi, tu sukčiavai?
– Ne, tik norėjau patikrinti savo galimybes. Kol dar nemoku tobulai valdyti galių, negaliu teleportuotis toliau, nei mato mano akys. Kartais per treniruotes galima netyčia pasiklysti, bet jei tai darai ne vienas, kitas žmogus gali atsekti tave pagal energiją ir pargabenti tave atgal.
– Tikrai? – išsižiojo Ravena.
– Žinoma, bet dabar nekalbėkime apie tai. Kai bėgau nuo tavęs, štai ten mačiau labai gražią vietą. Eime, parodysiu.
Neptūnas suėmė jai už rankos, taip ragindamas eiti, ir jie pagaliau išėjo į saulės apšviestą plotą. Visa pamiške tęsėsi didžiulis, dar neseniai užaugęs rugių laukas. Pučiant vėjui šnarėjo lengvi kaip plunksnos stiebai, bangavo kaip vanduo ir vilnijo į tolį, kur vos vos matėsi eilutė baltaplyčių namų ir vieno kito medžio žalia kepurė. Įbridusi rugiuose, kaip vienintelis paminklas tiems, kurie čia kažkada turėjo trobas, stovėjo aukšta liepa. Viena jos šaknis buvo iškilusi į žemės paviršių, bet kiek pasirangiusi kaip gyvatė vėl lindo į žemę, po plačiomis šakomis žolė buvo išvaikščiota ir nusėdėta.
Neptūnas labai ryškiai matė prie šios aukštos liepos prisiglaudusį šulinį su aukšta ir palinkusia svirtimi, o už jo – tris beržus, išaugusius iš vieno kamieno. Paleidęs Ravenos ranką, jis iš lėto priartėjo. Vienas iš kamienų buvo toks nusviręs, kad beveik siekė žemę, tad prisėdo ant jo pailsėti. Nenorėdama drumsti ramybės Ravena be garso įsitaisė šalia.
Berniukas kurį laiką ilgesingai žvalgėsi po didelį lauką, nuo saulės prisidengęs ranka akis. Atrodo, klausėsi kažkokių tylių garsų, kurie sklido iš šios žemės. Ravena pažiūrėjo į lapų vainikuose paskendusias šakas, akys pašmirinėjo žeme, ieškodamos kažkokių pėdsakų ar praeities ženklų, tačiau ji negalėjo nuspėti, kas taip neramino ar skaudino jos draugą.
– Turėjau tokią vietą tik savo gimtinėje, – staiga prakalbo jis. – Kai dar gyvenau pas globėjus.
– Kokią vietą? – nedrąsiai paklausė mergaitė.
– Gluosnių alėją, savo ramybės kampelį. Bet visą laiką ten būdavau vienas. Niekada anksčiau apie tai nepagalvodavau, man atrodydavo, kad man gera vienam.
– Ir dabar tu nori pabūti vienas?
– Ne. Tik būdamas su tavimi supratau, kad vienam man niekada nebuvo taip gera, – jis pažvelgė į ją tokiu liūdnu žvilgsniu, kad jai pasidarė graudu. – Bet tu nenusimink, dabar mes turime šią vietą. Nori, kad ji būtų mūsų ramybės kampeliu?
– Žinoma, jei tik tu daugiau neliūdėsi.
– Pasistengsiu, – Neptūnas nusišypsojo ir iš lėto pakilęs nusivedė draugę Krištolo rūmų link. – Geriau grįžkime į vidų, beplaukiodamas labai išalkau.
– Bet argi tu turi pinigų, kad nusipirktum maisto? – jiems beeinant koridoriumi susidomėjo Ravena.
– Nesuk dėl to galvos, tėvai man paliko ne tik rūmus, bet ir daugybę pinigų, man jų užtektų net jei gyvenčiau čia visą gyvenimą. Be to, už Krištolo rūmų yra arklidės, planuoju kada nors ten įkurdinti savo mustangą.
– Mustangą?
– Taip, jo vardas Bastūnas. Prisijaukinau jį prieš porą metų, dar tada, kai gyvenau pas globėjus.
Bekalbėdami vaikai nusileido laiptais ir pasiekė virtuvę. Neptūnas pakėlė nuo kėdės kuprinę.
– Štai, prieš porą dienų radau ją prie įėjimo į rūmus. Prie krioklio radau ir sugedusį žibintuvėlį, bet pataisiau. Neabejoju, kad tie daiktai tavo.
– Taip, Neptūnai, ačiū. Tu labai paslaugus, – padėkojo Ravena. Tuo metu jos žvilgsnis smigo į kalaviją, atremtą prie sienos, šalia stalo. – O kieno jis?
– Mano, – rimtai ištarė berniukas.
– O kam tau? – ji bandė pakelti ginklą, bet jis buvo per sunkus.
– Palik ramybėje, dar netyčia susižeisi.
– Nori pasakyti, kad jis tikras?
– Žinoma, aš jau per didelis žaislams.
– Bet tai labai pavojinga, kam tau reikalingas tikras kalavijas?
– O kam įprastai būna naudojami tokie daiktai?
– Nori pasakyti... tu su juo...
– Nebijok, aš dar nieko nesu nužudęs. Kol kas, – jis pažvelgė į Raveną, bet ji, atrodo, į tai žiūrėjo per rimtai, tad plačiai nusišypsojo. – Ir neketinu to daryti, man jis reikalingas tik apsaugai.
– Apsaugai nuo ko?
– Nežinau, nuo bet ko, kas gali mane užpulti, – Neptūnas kurį laiką spoksojo į ginklą kampe. – Bet negalvok apie tai, man viskas bus gerai, o tu būsi saugi su manimi.

Tik vakarėjant Rodžeris pasirodė Tamsos tvirtovėje. Jis nežinojo, ko tikėtis po to, kai Lina papasakojo, kad Traigonas viską žino, tačiau neturėjo kito pasirinkimo, tad perėjo koridorių ir pravėręs duris žengė į didžiąją salę. Visur buvo tamsu, tik sienas blausiai apšvietė nuo deglų krintanti šviesa.
Traigonas kaip įprastai stovėjo salės gale ir laukė jo. Kompaniją, žinoma, palaikė Melburnas, ir tai Rodžerį tik dar labiau suerzino. Pamatęs parankinį Traigonas lėtai patraukė artyn, jo akys raudonai švietė tamsoje.
– Maniau, kad visai nepasirodysi, – demonas nužvelgė jį paniekinančiu žvilgsniu. – Kad teks tave gaudyti arba net nužudyti.
– Aš... – norėjo teisintis Rodžeris, tačiau rūstus žvilgsnis jį nutildė.
– Žinojau, kad ji viską tau pasakys, bet man nesvarbu, jau nebėra prasmės slėpti. Tu tikrai manei, kad aš nežinau kur ir ką veikia Ravena? – jis akimirką tylėjo. – Manei, neišsiaiškinsiu?
– Bet aš tik norėjau...
– Kad ji niekada apie mane nesužinotų? – Traigonas garsiai nusikvatojo, paskui tęsė, pabrėždamas kiekvieną žodį. – Tu nori valdyti dalį mano Karalystės už tai, kad vykdai kiekvieną mano įsakymą, ar ne?
– Taip, mano valdove, – linktelėjo jis.
– Tu niekada negausi savo dalies, nepaklusai man jau daug kartų, kodėl turėčiau ją duoti būtent tau?
Rodžeris neatsakė, todėl demonas ėmė vaikštinėti po salę, po vieną uždegdamas esančius salėje deglus, bet galiausiai vėl grįžo prie parankinio.
– Tikriausiai ji tau pasakė ir tai, kad aš neketinu tavęs nužudyti, bet lauki bausmės, tiesa? –  Traigonas ištiesė dešinę ranką, kurioje po akimirkos suplazdėjo liepsna, bet kai sugniaužė kumštį, ji vėl išnyko. – Žinoma, turiu tau vieną staigmeną, galbūt tau tai visiškai nepatiks, bet tai nėra bausmė.
– Klausau, mano pone, – nusilenkė Rodžeris.
– Girdėjau, kad tavo žmona paliko jūsų vaikus tam, kad galėtų pasiimti Raveną ir Agnę, bet tu iki šiol nežinai, kur tavo dukterys?
– Taip, pone, jūs teisus.
– Neabejoju, kad tu gali jas greitai surasti, jei tik pasistengsi. O tu tai ir padarysi, ar ne?
– Be jokios abejonės taip, valdove.
– Labai gerai, bet jeigu nori, kad aš tavęs nenužudyčiau, turėsi jas atiduoti man. Tu galėsi su jomis bendrauti, jūs galėsite kartu atlikti visas užduotis, bet tarnausite man visą savo gyvenimą.
Rodžeris kurį laiką tylėjo, iš pykčio gniauždamas kumščius, o Melburnas visą laiką stovėjo ramus, tarsi jau seniai būtų žinojęs visą šį planą. Tikriausiai taip ir buvo, juk jis – dešinioji Traigono ranka, visuomet būna šalia jo, galbūt netgi siūlo idėjas, ir tai jį tik dar labiau pykdė.
– Bet tai dar ne viskas, – vėl prakalbo demonas. – Kai tu atiduosi savo dukteris, aš už tai tau dosniai atsilyginsiu. Kadangi mano žemių tu gauti nenusipelnei, aš tau atiduosiu visą Mozanrato planetą. Nors ji ir skurdi, ką apie tai manai? Galėsi su ja daryti ką panorėjęs, kad ir susprogdinti, man visiškai nerūpi. Susitariam?
– Taip, mano pone, – dar kartą nusilenkė parankinis.
– Ir dar šis tas, – jis žvelgė į Rodžerį aukštai iškėlęs galvą, ant pilkšvo veido krito juodi ilgi plaukai. – Dabar aš tau skiriu svarbiausią užduotį.
– Klausau, įsitempė jis.
Traigono veidas tapo klastingas ir žiaurus.
– Pašalink iš kelio Gordoną, – lėtai ištarė kiekvieną žodį. – Vakar jis bandė pralaužti barjerą, už kurio aš įkalinau Arelą. Jokiu būdu neleisk jam to padaryti.
– O jeigu man nepavyks?
– Apie tai negali būti nė kalbos, aš ir taip tau per daug geras. Dabar tu išvengei bausmės, bet negalvok, kad su manimi galima žaisti, – primerkė akis jis. – Melburnai, palydėk jį iki išėjimo.
Kad ir kaip Rodžeriui tai nepatiko, jis nesiskųsdamas paliko salę, jausdamas už nugaros Melburną.
– Tau pasisekė, – staiga prakalbo jis. – Tu gausi netgi visą planetą, ko Traigonas man niekada nesiūlė.
Vyras akimirką stabtelėjo, jo balse išgirdęs pašaipą.
– Argi? Lažinamės, kad tu dar daug ką nuo manęs slepi. Tikriausiai jis net neplanuoja duoti man tą planetą, juk pats sakei, kad netiki jo dosnumu. Jis tik nori, kad aš atiduočiau jam savo dukteris.
– Ir jaučia, kad tu bijai mirti, – pridūrė Melburnas.
– Vadinasi, tu iš tikrųjų žinai visus Traigono planus?!
Rodžeris staigiai apsisuko ir griebęs jį už apykaklės prirėmė prie sienos. Melburno veidas išliko toks pat ramus, kaip ir prieš tai.
– Žinau tik tai, kad jis iš tikrųjų planuoja tau duoti tą planetą. O visa kita... yra tik žaidimai.
– Tu taip manai? – Rodžeris pažvelgė jam tiesiai į akis. – Jei taip, tai nepamiršk, kad tu taip pat pakliuvęs į jo žaidimus, taigi tau ne ką geriau nei man!
– Gal Traigonas mane ir apgaudinėja, bet ne žaidžia.
– Ką tu nori tuo pasakyti?
– Traigonas liepė tau nužudyti Gordoną, nors puikiai žino, kad tu jo neįveiksi, netgi man nepavyko to padaryti. Traigonas žaidė su tavimi nuo pat pradžių, leido manyti, kad nežino tavo kėslų, o dabar, kai tu pagaliau žinai tiesą, jis vis tiek vers tave ir toliau jam tarnauti, kad tu drebėtum iš baimės vien jį išvydęs. Gudru, ar ne?
Rodžeris norėjo kažką pasakyti, bet susilaikė ir paleidęs Melburną užtrenkė paskui save duris.
2019-10-10 14:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-16 21:40
Nuar
Kuo ilgiau skaitai šį kūrinį, tuo aiškiau supranti, kad tai dar viena grafomanijos išraiška, kada rašoma ne skaitytojui, bet mėgaujamasi pačiu rašymo procesu, kurio pagrindinis pagrindinis faktorius skamba daugmaž taip - kuo daugiau, tuo atrodo geriau. Tačiau taip nėra. Skaityti yra neįdomu, kadangi yra pažeidžiamas pagrindinis rašymo principas, o būtent, kelionė iki tikslo ar tam tikros vietos aprašoma glaustai, o štai, sakykime, kova, kuri trunka gerokai trumpiau nei kelionė iki jos, aprašoma plačiai. Tačiau, greitai perbėgus akimis kitas dalis supranti, kokia baimė slegia šį rašymo procesą: autorius nemoka aprašinėti kovos, nes joje niekada nebuvęs. Nuslydusių kalavijo ašmenų aprašymas vienoje iš dalių, nėra kova. Bet kokia kovą, fizinę ar psichinę, skaitytojas supranta, kaip jam įteigiamą įtampą. Šiame tekste nėra jokios įtampos. Bandoma pasiekti skaitytojo mintis per paprastą ištisinį aprašinėjimą, kuris yra nuobodus. Kuo ilgiau yra mėgaujamasi šiuo aprašinėjimu, tuo nuobodžiau darosi. Jei pačioje šios dalies pradžioje yra padaryta didžiulė klaida scenoje su durimis. Juk psichologiškai žmogui baimes sukelia ne pačios durys, bet tai, kas yra už jų. Todėl jos gąsdina ne uždarytos, bet šiek tiek pravertos, akcentuojant už jų slypintį blogį ar tamsą. Kaip galima suprasti iš anksčiau perskaitytų dalių, visas veiksmas yra susijęs būtent su tamsa. Tačiau tai juk turėtų būti drama, todėl kūrinio pagrindas turėtų būti šviesa tamsoje. O į tai skaitytojas nėra orientuojamas. Siūlyčiau pažvelgti į kitus autorius, kurie panaudojo mergaitės paveikslą fantastiniam pasauliui pagyvinti. Sakykime, kad ir Mochizuki Jun kūrinys Pandora Hearts. Jau pačioje pradžioje patiriame šoką, kai susitinkame su visai kitokia nei įpratę Alisą jos stebuklų šalyje, kuri tampa tikru siaubo pasauliu, tačiau vis tik atpažįstama. Toks gebėjimas vadinasi talentu kurti ir todėl skiriasi nuo grafomanijos ar plagijavimo bet kokių apraiškų. Kūrėjo talentas pasireiškia tuo, kad skaitytojui ar žiūrovui yra sukeliami jausmai ir tuo įgyvendinami jo lūkesčiai, kuriuos jis turi pradėdamas savo pažintį su bet kuriuo kūriniu. Mano turėtų lūkesčių ši dalis nepateisino. Kodėl toks griežtas vertinimas? Ogi todėl, kad autorius rašo taip, jog jį galima ir reikia kritikuoti visai kitu lygmeniu, nei pradedantį. Taip rašant, kaip yra rašoma, reikalavimai visai kiti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą