Rašyk
Eilės (72287)
Fantastika (2174)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Lina prabudo ir tamsoje palengva atsisėdusi uždėjo ranką ant Rodžerio pagalvės. Vyro šalia nebuvo.
– Rodžeri? – moteris nustebusi pakilo iš patalo ir žvilgtelėjo į laikrodį. – Ką jis veikia pirmą valandą nakties?
Tyliai išėjusi iš miegamojo, ji užkopė į antrą aukštą, kur buvo vaikų kambariai. Staiga dėmesį patraukė plačiai atlapotos Ravenos kambario durys, tad žvilgtelėjo pro kraštą. Ravenos lovoje nebuvo, bet po akimirkos moteris pamatė ją prie atviro lango, žiūrinčią į žvaigždėtą naktį. Vėjas švelniai kedeno trumpus jos plaukus.
– Ravena? – sušnabždėjo Lina, ir tik priartėjusi pastebėjo jos paraudusias nuo ašarų akis. – Kodėl tu verki?
Ji palietė mergaitei petį, bet toji švelniai nustūmė jos ranką.
– Ne, neverkiu, – šyptelėjo Ravena. – Kodėl nemiegi, mama?
– Tai aš turėčiau tavęs to klausti, – moteris suėmė ją už pečių ir atsuko į save. – Gal kas nors nutiko?
– Ne, visiškai nieko, – papurtė galvą mergaitė ir ištrūkusi iš jos rankų krito į patalus. – Man tiesiog labai sunku užmigti.
Lina nustebusi prisėdo šalia.
– Gal tave kas nors neramina? Gal nori pasikalbėti apie tai, kas nutiko tą naktį, kai turėjau traukti tave iš upės?
– Ne, aš daugiau nebandžiau bristi per upę, tik ėjau akmenimis, – Ravena patempė lūpą tarsi apie kažką mąstytų. – Man nepatinka tik vienas dalykas... Ar tu gali man pasakyti?
– Žinoma, kas tai? – kilstelėjo antakius Lina.
– Aš... aš sukūriau pasaką apie vienišą mergaitę, kuri vieną dieną atrado labai gražius krištolinius rūmus. Jie tokie nuostabiai gražūs, kad ji nieko negali padaryti, tik kiekvieną dieną ten lankytis. Jai tiesiog neišeina atsispirti. Tai jos slapta vieta, bet kartais ji jaučia, kad ji ten ne viena ir bijo ten eiti.
Moteris šypsodamasi švelniai paglostė jai galvą. Ji žinojo, kas čia vyksta, žinojo, kad tai ne pasaka, tas balsas kviečia ją pas Neptūną. Dabar jau nebuvo jokių abejonių, kad tai ne bandymas nusižudyti, o balsas tiesos link.
– Kaip jau sakiau, Ravena, pasaulyje pilna daugybė nepaprastų dalykų. Kai kurie iš jų gąsdina, kai kurie džiugina, bet jeigu ta mergaitė bus pakankamai stipri, ji įveiks visus sunkumus. Jai tereikia tikėti savo jėgomis.
– Tu kalbi visai kaip angelas sargas iš pasakos, kurią anksčiau man skaitydavai vakarais, – skambiu kaip varpeliai balsu nusijuokė Ravena. – Bet realybėje būna kitaip nei pasakose, ar ne?
– Taip, kitaip... – nutęsė Lina ir pirštu bakstelėjo jai į nosį. – Bet nepamiršk, kad angelas sargas mergaitės niekada nepaliks.
– O tau tai neatrodo keista?
– Kas keista?
– Rūmai. Kad ta mergaitė juos rado? Ar tai blogai? Ar ji turėtų bijoti ir bėgti kuo toliau?
– Drąsios mergaitės nebėga nuo problemų, – šypsojosi moteris, kamšydama ją minkšta pūkine antklode. – O dabar miegok, savo pasaką pabaigsi rytoj.
– Bet ar nenori žinoti, ką mergaitė atranda už tų balsų?
– Ne dabar, Ravena. Ir žinai ką, tai gali būti tavo paslaptis, tu gali kurti istoriją kaip tik nori.
– Gerai, mama, labanakt, – mieguistu balsu sukuždėjo ji.
– Labanakt, vaikeli. Jeigu nori, aš sėdėsiu šalia kol užmigsi.
Ir ji tesėjo savo pažadą. Tik kai Ravena užmigo, ji uždarė langą ir tyliai išėjo. Tarpduryje dar stabtelėjo ir neramiai žvilgtelėjo į mergaitę. Kaip gera buvo žinoti, kad ji vis dar nežinojo, kokie rimti dalykai iš tikrųjų dedasi aplinkui. Tik ką reikės iškęsti, kai sužinos visą tiesą...
Bet galiausiai išėjo į virtuvę, ketindama palaukti dar negrįžusio vyro. Namų slenkstį jis pasiekė tik po valandos.
– Kur buvai? – neramiu balsu paklausė Lina. – Girdėjau, vakare dar buvai grįžęs, bet ir vėl kažkur greitai išėjai.
Rodžeris švelniai suėmė jai už rankos.
– Atleisk, kad teko taip ilgai laukti, – nenoriai ištarė. – Buvau pas Oberoną ir Mirandą, jie norėjo su manimi aptarti keletą dalykų.
– Suprantu, – primerkė akis ji. – Net jei tai melas, dabar tai nesvarbu. Jau labai vėlu, viską išsiaiškinsime rytoj.
Lina išėjo. Rodžeris dar kurį laiką stovėjo sustingęs, nuojauta kuždėjo kažką negero.

Tamsos Karalystės lygumose ir slėniuose slūgsojo plona rūko danga. Pro ją beveik nieko nesimatė, tik tolumoje styrantis gilus skardis ir beveik pačioje kalnų viršūnėje švytintis žiburys, iš kurio tryško ir raibuliavo spinduliai. Viską gaubė šalta ir atšiauri ankstyvo ryto tyla, retkarčiais sudrumsčiama trumpos padrikos paukščio giesmės. Vingiuotų gatvių ir tamsių skersgatvių voratinklio centre ant nedidelės, akmenine siena apjuostos kalvos stūksojo niūri tvirtovė. Jos vėliavos bejėgiškai kabojo ant stiebų, slegiančios ramybės netrikdė net menkiausias vėjelis.
Netrukus prie vartų pasirodė šviesiaplaukis vyriškis. Nė kiek nedvejodamas jis žengė į vidų ir nuskubėjo pasitikti Karalystės valdovo. Traigonas sėdėjo savo pamėgtame krėsle, su taure vyno rankoje. Pamatęs parankinį jis nė kiek nenustebo. Melburnas visada buvo pirmas, kurį jis išvysdavo tik pradėjęs dieną.
– Labas rytas, valdove, – nusilenkė jis. – Kokie šios dienos planai?
Traigonas minutėlę tylėjo, žvelgdamas į vyną taurėje, tarsi tai būtų pats įdomiausias užsiėmimas pasaulyje.
– Tvirtovę prižiūrėsi tu, – galiausiai tarė jis. – Aš planuoju nuvykti į Azaratą ir pasikalbėti su Arela.
Melburno veide atsirado keista šypsena.
– Žinoma, aš palaikysiu tvarką, galite būti ramus. Tik jei leisite paklausti, ko jums reikia iš Arelos?
– Geras klausimas, – demonas prikišo taurę prie lūpų ir palaižė jos briauną. – Pabandysiu įtikinti, kad vėl pereitų į mano pusę.
– Bet čia tik dar vienas planas, ar ne?
– Be plano negausiu ko noriu, – Traigonas iš lėto pakilo, tačiau parankinis taip ir liko atsiklaupęs. – Nenuvilk manęs, Melburnai, tu žinai ką aš sugebu.
Akimirką jis stovėjo ir gaudė parankinio reakciją, o kitą – jo kūnas staiga suliepsnojo ir dingo. Tai buvo jo išskirtinis būdas teleportuotis, tačiau daug kartų tai mačiusio Melburno nė kiek nenustebino.
Persikėlęs į kitą vietą Traigonas apsidairė. Tai buvo Azaratas, viena iš taikiųjų planetų, kurioje gyveno jo žmona. Kartą, kai prasidėjo Visatų karas, jis buvo tą planetą netgi sunaikinęs, bet dabar ji atrodė pilnai atsikūrusi, beveik tokia pat, kokią jis buvo įpratęs matyti.
Traigonas stovėjo priešais baltą milžinišką pastatą, ant plataus tako, vedančio prie dvivėrių durų. Aplinkui tęsėsi sodas, kuriame augo daugybė krūmų su žydinčiomis raudonomis rožėmis. Demonas nuskynė vieną ir pakėlė sau prie nosies. Ar tik jo veide nepasirodė šypsena? Ši vieta jam kėlė šiokią tokią nostalgiją. Azaratą visuomet vainikavo visiška tyla ir ramybė, ir nesvarbu, kad aplinkui siautėja uraganai. Čia netgi oras atrodė kitoks, kažkoks gaivesnis, prisisunkęs gėlių aromato. Buvo sunku nuspėti, jam tai patiko ar ne.
Netrukus Traigonas pasiekė duris.
– Arela, žinau, kad tu ten! – suriko jis. Ryškiai raudonas apsiaustas plevėsavo nestipriame vėjyje.
Po akimirkos nusviro rankena ir priešais jį išniro balta skraiste apsigobusi moteris, užsimaukšlinusi ant galvos didelį gobtuvą, per kurį vos buvo galima matyti jos veidą.
– Ką tu čia veiki po tiek metų? – šaltu balsu paklausė ji. – Aš maniau, kad Azara apgaubė Azaratą apsauginiu skydu, pro kurį tu negali prasibrauti.
– Matyt, Azara nėra tokia stipri, kokią tu ją laikai, – pasišaipė jis. – Nuo pat tos dienos, kai atsirado tas skydas, pastebėjau, kad jo energija po truputį senka. Taigi, man tereikėjo palaukti, kol ji sumažės iki tiek, kad aš vėl galėsiu čia patekti.
– Ir ką planuoji daryti?
– Aš nekaltinu tavęs dėl to skydo, tai buvo Azaros planas, – lėtai kalbėjo Traigonas ir žengė per slenkstį. – Jeigu ne ji, dabar viskas būtų kitaip. Bet dabar ji mirusi, ar ne?
Arela atsakė ne iš karto, stebėdama, kaip jis tyrinėja patalpą, kaip nužvelgia kiekvieną jos kampą.
– Iš kur tu gali žinoti, kad ji mirusi?
– O iš kur tu gali žinoti, kad ji gyva? – atkirto jis. – Nesirodo čia nuo tų pačių metų kai gimė Ravena, keista, ar ne? Ar tu kartais nepagalvoji, kad ji tave išdavė?
– Jokiu būdu, Azara sukūrė Azaratą tokį, koks jis dabar yra, ji darė viską, kad man padėtų, negalėjo manęs tiesiog palikti.
– Atrodo, ji būtent tai ir padarė.
– Tu čia atėjai ne dėl to, taip? Bet aš neturiu apie ką su tavimi kalbėti.
Traigonas pagaliau baigė apžiūrinėti patalpą ir atsisuko į ją. Nužvelgęs nuo galvos iki kojų nusijuokė.
– Po dešimties metų neturi ką pasakyti? Po dešimties slapstymosi metų?
– Tu puikiai žinai, kodėl aš nuo tavęs slėpiausi, neturėtum dėl to pykti.
– O tu vis dar turi drąsos su manimi kalbėti? Stovėti šalia manęs? – vyptelėjo Traigonas. – Nebijai, kad aš tave nužudysiu dėl to, kad manęs neprisileidai? Kad paslėpei mūsų vaiką ir mėginai tai neigti? Kodėl tu jos nenužudei, Arela? Ar tai nebūtų buvę daug paprasčiau?
– Aš žinojau, kad tu mane nužudysi, jeigu aš ja atsikratysiu.
Demonas primerkė akis.
– Vadinasi, tu tai darei dėl savęs, o ne dėl jos?
– Tu klysti. Kaip aš galėčiau žudyti savo vaiką?
– Tuomet kodėl to nepadarė kas nors kitas?
– Nesvarbu, kas ją nužudytų, aš vis tiek jausčiau kaltę. Aš ne tokia kaip tu, nužudyti žmogų man nėra menkniekis.
– Ir tai reiškia, kad tu gali perleisti Raveną kitam be jokio sąžinės graužimo? Be jokios baimės, kad bet kurią dieną ji gali ką nors nužudyti, pasinaudojusi savo demonišku pradu?
Arela išsigandusi sustingo, jos širdis tuksėjo kaip pašėlusi. Stebėdamas jos reakciją, Traigonas iš lėto apėjo aplink, sudėjęs rankas už nugaros. Nors jis tai darydavo daugybę kartų, tai vis tiek ją trikdė. Ji pažinojo jį pakankamai, kad suprastų, ką tai reiškia, žinojo, kad tai jo būdas parodyti savo dominaciją ir užtikrinimą, kad viskas jo rankose. Ir moteris pasijuto tarsi atversta knyga tiesiai priešais jį.
– Iš kur tu žinai, kad aš perdaviau ją kitam žmogui? – stengdamasi išlikti drąsi paklausė ji.
– Nejaugi manai, kad pavyks mane pergudrauti? Nuo pat pradžių tu žinojai, kad aš stebiu kiekvieną tavo žingsnį, kad aš galiu tave matyti net jei tu esi labai toli nuo manęs, – Traigonas sustojo jai už nugaros. – Azara taip pat tai žinojo, štai kodėl apgaubė Azaratą apsauginiu skydu. Jūsų planas buvo paslėpti Raveną, kad aš nežinočiau tikslios dienos kada ji gimė ir jums būtų daugiau laiko. Po to tu melavai man, kad ji mirė, nors puikiai žinojai, kad anksčiau ar vėliau aš ją suseksiu. Galbūt tavo planas buvo tik laikinai manęs prie jos neprileisti, bet jis nesuveikė.
Arela vis dar bijojo pajudėti, jusdama jį labai arti.
– Aš suprantu, kodėl tu tai padarei, – tęsė demonas. – Tu norėjai, kad Ravena augtų ir gyventų kaip paprastas vaikas, todėl nusiuntei ją į Žemę. Bet tuo pačiu tu nenorėjai, kad ji per daug nutoltų, kad visą laiką žinotum kur ji, todėl atidavei ją ne bet kam, tiesa? Aš žinojau nuo pat pradžių, tik stengiausi įgyvendinti tavo norą, leisti jai pagyventi kaip paprastam vaikui. Bet tu puikiai žinai, kad ji nėra paprastas vaikas, taip? Ateis diena, kai ji tai pastebės, o tada teks įsikišti man, kad ji sužinotų savo prigimtį. Kad ir kiek tu stengsiesi atitolinti tą dieną, ji vis tiek ateis.
Traigonas pagaliau atsistojo priešais ją, kilstelėjo smakrą ir pažvelgė tiesiai į akis, bandydamas įsiskverbti į mintis, tačiau Arela puikiai mokėjo jas blokuoti. Sumirksėjusi porą kartų ji nustūmė jo ranką ir per kelis žingsnius atsitraukė.
– Tu savo likimą taip pat žinai, Arela, – šyptelėjo jis. – Lorena pasakė tau visą Pranašystę, bet aš galiu šį tą pakeisti, jeigu tu nori.
– Tu puikiai žinai, kad likimo pakeisti neįmanoma.
– Įmanoma, – paprieštaravo Traigonas. – Jei tik tu nuspręsi pereiti į mano pusę.
– Kad ir vėl būčiau tavo marionetė?
Jis sugriebė jai už rankos ir patraukė į save.
– Ir tavęs visiškai negąsdina tai, ką aš padarysiu, jeigu tu pas mane negrįši?
– Aš jau prieš dešimt metų buvau pasirengusi šiam įvykiui. Aš žinojau, kad ši diena išauš. Bet nemanyk, kad aš bijau, Ravena dar padės man, tai Pranašystės dalis, tu irgi tai žinai.
– Galbūt, bet kaip sakiau, aš galiu pamėginti pakeisti dalykus, kurie man nepalankūs, kaip tau tai? Nebijok, aš neketinu žudyti Ravenos, ji man bus labai naudinga ateityje, tam aš ją ir sukūriau. Bet jeigu ji nuspręs kištis į mano reikalus, negaliu pažadėti, kad aš tai ignoruosiu.
– Ji dar tik vaikas, – drebančiu balsu ištarė Arela.
– Vaikas, kuris tarps pavojingu ginklu, – priminė Traigonas. – Ginklu, kuris padės man.

Ravena sapnavo košmarą, bet netrukus prabudo ir staigiai atsisėdo. Jau buvo išaušęs rytas, saulės spinduliai krentantys pro langą apšvietė visą kambarį. Mergaitė pasitrynė akis ir supratusi esanti saugi aprimo. Galvoje vis dar sukosi vaizdiniai iš košmaro, skambėjo neaiškus balsas, kažkas šaukėsi pagalbos, bet jos taip ir nesulaukė...
Ravena apsidairė Linos, bet jos šalia nebuvo, turbūt išėjo vos jai užmigus, kaip ir žadėjo. Tuo metu ji prisiminė labai keistą detalę iš to, ką sapnavo. Ji šaukė savo mamą, tačiau tai nebuvo Lina, ir Ravena buvo visu šimtu procentų įsitikinusi, kad jos mama yra ta kita moteris, kurios ji niekada anksčiau nematė. Bet ar tikrai? Atrodo, tas veidas kažkuo labai pažįstamas...
Košmaras buvo toks tikroviškas, kad Ravenos oda vis dar bėgo šiurpuliukai ir vis dar buvo likęs tas keistas jausmas, kad ta moteris jos mama. Ne, tai nebuvo jausmas, labiau tarsi žinojimas. Bet nieko nesuprasdama mergaitė nusprendė nekreipti į tai dėmesio ir išlipusi iš lovos pravėrė langą. Prie jo augančios obels žiedai jau buvo pusiau nubyrėję, vėjui papūtus jie pasklisdavo aplinkui, ir Ravenai tai be galo patiko. Ji mėgo stebėti obels pasikeitimus, kaip pavasarį ji sukrauna pumpurus, vasarą išskleidžia lapus, po to užaugina vaisius, o atėjus žiemai stovi belapė, apsidengusi sniegu. Bet pavasaris jai vis tiek patiko labiausiai.
Mergaitę iš minčių prižadino žiedas, užkritęs ant nosies galiuko, ir ji nusprendė, kad jau metas eiti į virtuvę. Kaip ir kiekvieną dieną, ji planavo vėl apsilankyti Krištolo rūmuose. Jie buvo tokie dideli, kad visuomet atrasdavo kažką naujo. Be to, praeitą dieną paliko ten savo kuprinę su maistu. Nors mama sakė jokiu būdu neiti prie upės vienai, Ravena įtikino ją, kad eina ten su draugais, ir to jai užteko. Dabar galėjo visiškai netrukdoma lankytis savo slaptoje vietoje.
Mergaitė net nepajuto kaip papusryčiavo, o kojos jau nešė ją per pievą, tolyn akmenimis, prie švytinčio akmenėlio. Pirmą dieną buvo sunku patikėti, kad Krištolo rūmai apskritai egzistuoja, tai atrodė tarsi sapnas, tačiau vėliau rūmai neišnyko ir Ravena buvo tikra, kad tai realybė.
Pagaliau patekusi į vidų ji apsidairė kuprinės, kurią paliko prie įėjimo, bet jos niekur nebuvo matyti. Mergaitė pamanė, kad apsiriko ir paliko ją toliau, bet pirmame aukšte jos nebuvo nė kvapo. Tarsi skradžiai žemę prasmego. Ir tai buvo ne pirmas kartas. Ravena ir anksčiau pastebėdavo nežymius pasikeitimus, pradingusius ar atsiradusius naujus daiktus, kurie kaskart būdavo padėti vis kitoje vietoje. Jeigu ji nežinotų, kad rūmai tušti, tikrai pagalvotų, kad čia kažkas gyvena, bet juk jų savininkas būtų prisistatęs pačią pirmą dieną. Antra vertus, kodėl tokie dideli ir prabangūs rūmai čia stovi visiškai niekieno neprižiūrimi?
Pirmas dalykas, kurį Ravena nusprendė padaryti – nueiti į rūsį ir paieškoti žibintuvėlio, kurį ten pametė prieš kelias dienas. Kurį laiką ji bijojo ten lankytis, bet dabar buvo pasirengusi ir turėjo kitą šviesos šaltinį. Nusileidusi laiptais iš tolo girdėjo krioklio šniokštimą, bet šiandien prieiti prie jo buvo visai nebaisu. Apšviesdama kiekvieną kampą, mergaitė dairėsi žibintuvėlio, tačiau jo aplinkui nebuvo, pradingo taip pat mįslingai kaip ir kuprinė.
Bet netrukus Ravenos dėmesį patraukė kitas dalykas. Pasišviesdama žibintuvėliu ji pastebėjo ant sienos pritvirtintą popiergalį. Tik priėjusi suprato, kad tai ne šiaip popiergalis, o jos kaimelio planas. Tačiau jis buvo kažkoks neįprastas, Krištolo rūmai buvo nupiešti pačiame viduryje, tarsi būtų visko centras, širdis. Iš jo į keturias skirtingas puses ėjo kažkokie keliai, ir tik geriau įsižiūrėjusi Ravena suprato, kad tai tuneliai.
Pirmas tunelis vedė į vakarus ir buvo tiesiai po upe, per kurią ji eina akmenų taku, kad pasiektų Krištolo rūmus. Netoliese žemyn leidosi krioklys, ir ties ta vieta tunelis baigėsi, Ravena dabar kaip tik stovėjo toje vietoje. Keisčiausia buvo tai, kad į krioklį vedė rodyklė su užrašu, kad ten antri vartai į Šešėlių Karalystę. Mergaitė nesuprato, ką tai reiškia, nė karto negirdėjo apie kažkokią Šešėlių Karalystę, be to, puikiai žinojo, kad tai ne vartai, o tiesiog tunelis, vedantis į Krištolo rūmus, tad tyrinėjo toliau.
Už Krištolo rūmų driekėsi milžiniškas miškas, pavadintas Mirties giria. Jo viduryje buvo iškilęs kažkoks stulpas, žodžiai aiškino, kad tai pirmi vartai į Šešėlių Karalystę. Netoliese užsibaigė ir antrasis tunelis, rodantis, kad už jo galima rasti Požemių Karalystę. Trečias tunelis vedė į rytus, tačiau jo pabaigoje Ravena pamatė klaustuką, tad keliavo toliau. Jos žvilgsnis nuklydo į paskutinį tunelį. Jis buvo truputį kitoks, einantis ne tiesiai iš Krištolo rūmų, o į  pietus iš pirmo tunelio. Ir atrodė, tarsi žemėlapyje jis būtų pripieštas vėliau.
Ravena akimis vedė jį, norėdama sužinoti kur jis baigiasi ir staiga... jos akys išsiplėtė iš nuostabos. Tas tunelis vedė iki jos namų. Nebuvo jokių abejonių, kad tai kažkoks kitas namas. Ji matė tą patį žvyrkelį, kuriuo eina į mokyklą, pievą, kurią reikia pereiti, kad pasiektum upę, o štai čia ir lieptelis, ant kurio jos su Agne dažnai stebi vandens tėkmę ir mėto akmenėlius. Ten netoliese jos gali matyti paplūdimį, kur praleidžia karštas vasaros dienas prie ežero, į kurį įteka viską jungianti upė. Ką tai galėtų reikšti? Kodėl Krištolo rūmai sujungti su jos namais?! Kas tai padarė?!
Nors širdis atrodė tuoj iššoks iš krūtinės, Ravena stengėsi toliau tyrinėti žemėlapį. Daug toliau už Oberono ir Mirandos namų ji pamatė keistą dalyką. Už milžiniškos lygumos tęsėsi didelis vandens telkinys, tikriausiai vandenynas, bet šiaurės vakaruose jis turėjo keistą kyšulį, tarytum dar vieną tunelį po vandeniu, tik įėjimas į jį buvo paslėptas didžiuliais akmenimis ir užrašas skelbė, kad tai Vandenų Karalystė.
Tik gaila, kad visos tos vietos buvo per toli, kad Ravenos kojos įveiktų tą atstumą. Nors ne, vieną vietą ji patikrinti galėjo. Tą tunelį, kuris vedė iki jos namų, jis neturėtų būti gilus ir klaidinantis kaip kiti. Idėja taip ją sujaudino, kad nieko nelaukdama ji pasiėmė žemėlapį ir pradėjo ieškoti ketvirto tunelio. Jeigu žemėlapis rodė teisingai, jis turėjo būti visai netoliese. Ir iš tikrųjų, ieškoti ilgai neprireikė. Ravena netrukus aptiko dar vieną posūkį ir nesuabejojusi žengė gilyn. Tunelis atrodė drėgnas, toks pat senas, kaip ir kiti, bet žmogus, kuris piešė šį žemėlapį, tikriausiai jį atrado vėliau. Tik kodėl jis tai darė? Kodėl tyrinėjo visus šiuos požemius? Ir kas jam nutiko?
Daugybė klausimų sukosi mergaitės galvoje. Ji žinojo tik viena, kad yra dar daug neatrastų dalykų, negalėjo įsivaizduoti, kas dedasi už žemėlapio ribų. Bet dabar ji turėjo būti budri, kad neįkristų į duobę, jų čia buvo pakankamai, kai kurios buvo labai gilios ir pilnos vandens.
Po kurio laiko Ravena pamatė laiptus, o viršuje jų laukė dar vienas tunelis. Šis jau buvo daug geresnis, netgi kvapas tvyrantis aplinkui kažką labai priminė, tarsi jį būtų čia lankiusis ne kartą. Ir tikrai, dar kiek paėjėjusi ji pasiekė suskilusį vitražą, kurį matė anksčiau, kai įėjo pro paslaptingas duris savo namuose. Tai ir buvo įrodymas, kad žemėlapis rodo teisingai, Krištolo rūmai dėl kažkokios priežasties yra sujungti su jos namais. Tik ar tai žino tėvai? Jei taip, tai kodėl jie tai slepia?
Ravena nusprendė jų neklausinėti ir pamėginti tai išsiaiškinti pati. Galbūt jie tik bando apsaugoti ją nuo kažko blogo arba yra visiškai su tuo nesusiję, bet mama jai sakė, kad drąsios mergaitės nebėga nuo problemų, tad ji tai ir ketino daryti. Nors buvo pavargusi, turėjo ilgą kelią grįžti atgal. Namai buvo visai čia pat, bet ji negalėjo tiesiog eiti pro duris nežinodama, ar niekas jos nepamatys.
Kai Ravena pagaliau išėjo iš tunelio, žibintuvėlio baterija buvo beveik išsikrovusi. Mergaitė dabar nenorėjo nieko, tik grįžti namo, tad paspaudė žvaigždės formos akmenėlį. Vos vartai atsidarė, į vidų plūstelėjo žvarbus vėjas ir stambūs lietaus lašai. Ravena pasipurtė nuo šalčio ir išėjo.
Tuo metu nuo rytų iki vakarų dangų perskrodė žaibas, o netrukus nugriaudėjo griaustinis. Iki tol mergaitė neįsivaizdavo, kad gali būti tokių žaibų. Jie leidosi iš dangaus arba kilo nuo žemės lūžinėjančiais stulpais, blyksėjo tūkstančiais akinamų atšakų. Vėjas lenkė medžius, lygino pėdsakus, pavertė žemę ištisine vaga, kuria šėldami ir putodami sruvo galybė drumzlinų upelių. Visas horizontas buvo apklėstas tirštų pilkų debesų, o uolas aplipusios žuvėdros. Kartais pavienės poros atsiplėšdavo nuo akmenų, pakildavo ir šaižiai klykdamos imdavo sklandyti virš drumzlinos upės vandens.
Bet staiga mergaitės dėmesį patraukė šakų traškesys. Neaiškus šešėlis, kurio realumu vangiai galėjai ir patikėti, praplaukė tarp medžių, ir miške staiga pasigirdo baisus klyksmas. Žvelgdama jo link, Ravena pamanė, kad tai tikriausiai tik laukinis gyvūnas ar paukštis ir daugiau apie tai negalvodama nubėgo keliu. Namų durys buvo atrakintos, tad žengė į vidų. Virtuvėje jos laukė Lina.
– Ravena, tau viskas gerai?! – išsigandusi moteris puolė prie jos. – Tu visa permirkusi!
– Aš sveika, – sukuždėjo mergaitė. – Nežinojau, kad bus griaustinis, bet aš buvau saugiai pasislėpusi.
– Svarbiausia, kad grįžai, – kiek aprimo ji. – Tu tikriausiai alkana.
Netrukus priešais Raveną garavo pietūs. Lina sėdėjo šalia ir stebėjo kiekvieną mergaitės judesį, tarsi norėtų pasakyti jai kažką labai svarbaus. Tačiau dėl neaiškios priežasties tylėjo.

– Aš tau sakiau, kad tai nepadės, jis jau viską žino, – konstatavo Rodžeris, purtydamas savo šlapią apsiaustą.
– Turi omenyje Traigoną? – atidžiai stebėdama jį, Lina atsirėmė į duris.
– Nejaugi pažįsti dar kažką, kas gali mus nužudyti už tai, kad mes turime Raveną ir Agnę? – pasišaipė jis. – Žinoma, kad Traigonas!
– Iš kur ištraukei, kad jis žino?
Vyras susierzinęs nuskubėjo į virtuvę. Lina nužingsniavo iš paskos ir sustojo tarpduryje.
– Kai vakar buvau Tamsos Karalystėje, jis kalbėjo užuominomis, – galiausiai prakalbo Rodžeris.
– Ką jis tiksliai sakė?
– Paklausė manęs apie Krištolo rūmus būtent po to, kai aš ten buvau.
– Palauk, ką tu veikei Krištolo rūmuose? – įtartinai pažvelgė į jį Lina.
– Nejaugi nežinai? Aš bandžiau išgelbėti mūsų gyvybes. Kol Neptūnas nepasakys Ravenai tiesos, tol mes būsime saugūs, bet mes nesame tikri, ar jis tai padarys, todėl turėjau įtikinti jį, kad to daryti nebūtina.
– Svarbiausia ne Neptūnas, – primerkė akis moteris. – Jis gali sakyti tiesą arba ne, bet jeigu Ravena atskleis savo galias, mes nieko negalėsime padaryti.
– Kartą Traigonas sakė, kad Ravenos galios gali niekada nepabusti, jeigu ji gyvens ramų gyvenimą. Viskas, ką mes galime padaryti, tai saugoti ją nuo Ypatingųjų pasaulio.
– Ir tu manai, kad tai bus labai lengva? Ravena jau dabar pradeda matyti tai, ką gali matyti tik Ypatingieji, kad ir tą tunelį iš mūsų namų į Krištolo rūmus. Šiandien aš ten jutau jos magišką energiją, žinai, ką tai reiškia? Jos energija dar labai silpna ir per didelį atstumą negali jos pajusti, bet tai ženklas, kad ta energija gali bet kuriuo metu sustiprėti. Ją jau per vėlu apsaugoti nuo kito pasaulio. Nejaugi tu ketini visą laiką ją slėpti nuo Traigono?
– Ar tau visiškai nerūpi, kad jis mus nužudys?
– Jis nužudys tik mane, nes aš perėmiau Raveną iš Arelos, o tu tylėjai, nes aš taip liepiau.
– Tu taip liepei! Nes tai pats geriausias pasiteisinimas! – įtūžo Rodžeris. – Ir žinai ką, tu teisi, tai tavo kaltė, kad mes įklimpome į šį mėšlą. Jeigu nebūtum sutikusi paimti Ravenos, taip nebūtų atsitikę. Be to, tu puikiai žinai, kad aš tarnauju Traigonui, kodėl turėjai mane į tai įpainioti?
– Jeigu tu taip bijai, kodėl negalėjai paprasčiausiai pabėgti tą pačią dieną, kai Ravena atsirado šiuose namuose? – atkirto Lina. – Paklausyk, Traigonas nė neplanuoja mūsų nužudyti, nes jau seniai būtų tai padaręs, nebent tu apsirikai ir jis iš tikrųjų nieko nežino.
– Jis jau anksčiau sakė, kad gali daug ką matyti per atstumą, tai reiškia, kad turi tam galią. Melburnas taip pat kažkada tai minėjo, tai negali būti atsitiktinumas.
– Tu bijai ne to, – iškošė pro dantis Lina. – Jeigu Melburnas teisus ir Traigonas gali matyti mus per atstumą, tu bijai, kad jis sužinos tavo planus ir nužudys tave, o ne dėl to, kad tu turi jo dukterį.
Ji net aiktelėjo, kai pykčio pritvinkęs vyras sugriebė jai už rankos.
– Tu dar nieko nežinai, – atkirto jis. – Tikriausiai elgtumeisi taip pat, būdama mano vietoje. Tu dar nežinai, ką reiškia žemintis prieš Traigoną. Kai jis tave išgelbėja ir tu turi būti dėkingas, bet tuo pačiu nekenti jo labiau už viską pasaulyje.
Rodžeris iš lėto atleido jos ranką ir užtrenkė kambario duris. Lina apstulbusi nulydėjo akimis pranykstančią tamsią jo figūrą. Žinojo, kad dabar turi palikti jį ramybėje kelioms valandoms, tad nusprendė išvažiuoti į miestą.
Nusigriebusi apsiaustą ji saugiai užrakino duris ir įsėdusi į automobilį išvažiavo į platų vieškelį. Ilgi tamsiai rudi kirpčiai krito į akis, bet ji sugebėjo įžiūrėti kelią ir niekaip neįstengdama nusiraminti stipriai spaudė vairą. Jeigu būtų jos valia, pati seniai būtų pasakiusi Ravenai apie jos kilmę, tačiau privalėjo laikytis pažado, kurį davė Arelai: leisti Ravenai būti žmogumi tiek, kiek įmanoma, neįpainioti jos į Ypatingųjų pasaulį per anksti.
Begalvodama Lina važiavo visą kelią, vis mindama greičio pedalą, už savęs palikdama daugybę pastatų, tarp jų ir Krištolo rūmus. Bet kažkas išdygo kelio viduryje ir ji staigiai pasuko į dešinę. Deja, automobilio greitis buvo per didelis, tad neišlaikė pusiausvyros ir apsivertęs trenkėsi į medį.
Moteris sunkiai pakėlė galvą ir pažvelgė pro sudužusį stiklą. Turėjo kuo greičiau išlipti, kol automobilis neužsidegė, todėl skubiai nusisegė saugos diržus. Paskui ji bandė atidaryti dureles, bet nesėkmingai, o kai pastūmė stipriau, jos išvirto laukan.
Tik atsistojusi ant kojų, Lina apsidairė kaltininko ir ant kelio išvydo stovintį Traigoną. Nebuvo jokių abejonių, kad tai jis, nors jie dar niekada nebuvo susitikę akis į akį. Bet kas gi daugiau gali skleisti tokią negatyvią energiją?
– Malonu susipažinti, – su pašaipa balse prakalbo jis. – Pagaliau radome laiko susipažinti.
– Jeigu tau reikia Rodžerio, jo su manimi nėra, – drąsiai atkirto Lina.
– Tu klysti, man reikia tavęs. Jis pats pasirodys, kai jam to reikės.
Moteris atidžiai nužvelgė demoną. Jeigu ne raudonos akys, jis atrodytų kaip eilinis žmogus, tik su labai blyškia neįprasta oda, kokios nė vienas žemietis neturi.
– Bandai atspėti, ko man iš tavęs reikia? – šyptelėjo Traigonas. – Viskas labai paprasta. Tu puikiai žinai, ką mes turime bendro ir kaip esame susiję. Mes trokštame to paties, mylime ir saugojame tą patį, tik dėl skirtingų tikslų. Tu tikrai manai, kad aš nieko nežinau?
Lina kurį laiką stovėjo sustingusi. Nejaugi jis turi omenyje Raveną? Nejaugi Rodžeris teisus ir jis viską žinojo nuo pat pradžių?
– Dabar tu bandai suprasti, kodėl aš tavęs nenužudau, ar ne? – vėl prakalbo Traigonas ir pažvelgė jai tiesiai į akis. – Jeigu pažinotum mane geriau, suprastum, kad aš nesu toks blogas ir apginu tuos, kurie man svarbūs.
– Nesuprantu, kuo aš esu tau svarbi, – moteris nusuko akis, vengdama jo žvilgsnio. Kiek prisiminė, per akis jis galėjo įsiskverbti į protą ir užvaldyti.
– Nebijok, aš nemoku skaityti minčių, tiesiog per daug gerai pažįstu savo priešus. Jie visi vienodi, bando nuo manęs nuslėpti savo planus, bet atvirai apie tai kalba su kitais. O aš visą laiką girdžiu ir matau tai, ką aš noriu.
– Taigi, tu žinai, kad aš turiu Raveną?
– Žinau. Žinojau nuo pat pradžių, bet gerbiau jūsų su Arela troškimus. Gerbiau, kad ir kaip jūs stengėtės mane apgauti, leidau jums manyti, kad aš esu jūsų pajuokos objektas ir kiek galėdamas apgaudinėjau Rodžerį, – jo akys ėmė ryškiai žibėti. – O dabar atėjo metas jums gerbti mane. Jeigu tu nori likti gyva, atiduok man Raveną.
– Tiesiog dabar?! – persigando moteris. – Aš negaliu, Ravena dar nieko nežino apie tave! Jeigu tu supranti, ji dar per jauna ir...
– Aš neprašau atiduoti ją dabar, – pertraukė ją demonas. – Kai ateis laikas, aš ją pasiimsiu. Bet aš pats nuspręsiu, kada ji pasiruošusi, ir tu man netrukdysi, nes kitaip tau galas, aišku?
– Bet kaipgi Arela? – Lina žiūrėjo į jį, traukdamasi nuo liepsnojančio automobilio. – Aš turėjau atiduoti Raveną jai, o ne tau.
– Nejaugi neprisimeni Pranašystės? Arela daugiau niekada nesipainios mano kelyje, o Ravena yra per silpna, kad jai padėtų, – nusijuokė jis. – Net jei Neptūnas ar nesvarbu kas pasakys jai visą tiesą. Jis gali pasakoti ką nori, man tai nepakenks.
– O ką tu darysi su Rodžeriu?
– Žinoma, aš jam dėkingas taip pat kaip ir tau, kad jūs abu rūpinotės Ravena kaip savo vaiku, net jei Rodžeris labai to nekentė. Aš žinau visus jo planus, ką jis nori man padaryti, bet... – Traigonas minutėlę tylėjo, jo akyse atsispindėjo degančio automobilio liepsna. – Jam niekada nepavyks to įgyvendinti. Bet aš nežudysiu jo ne tik dėl to. Rodžeris nori man pakenkti, turi tam pagrindą ir jo būdai tai padaryti yra visiškai kitokie. Tai mane ir žavi, štai kodėl aš jį parinkau būti mano parankiniu. Kol jis tarnaus man, tol galės džiaugtis, kad yra gyvas.
Lina norėjo dar kažką pasakyti, bet staiga nugriaudėjo sprogimas. Stipri garso banga suvirpino orą ir aplinkui išplito raudonai geltona liepsna. Traigonas uždengė moterį, saugodamas nuo krentančių nuolaužų, ir nustūmė tolyn nuo kelio. Ji kaip per miglą matė, kaip jis mostelėjo savo raudonu apsiaustu ir tiesiog išnyko ore. Norėjo pakilti ir eiti, bet aptemo akyse.
2019-10-09 17:48
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-14 23:57
Nuar
Sunkoka buvo skaityti, kadangi veiksmas, dėl kurio buvo parašyta tiek daug žodžių, prasidėjo tik pabaigoje. Visa kita labai nuspėjama: iki skausmo įgrisusi vieta - Tamsos karalystė, kažkas kažką išsiuntė, kad kažkas neįvyktų ir dabar per keletą labai ilgų pastraipų skaitytojas yra kankinimas tuo įvykiu. Todėl ir neįdomu, kad aplinkui vien tik štampai, tarytum kas pieštų iš anksto žinomo siužeto paveikslą ant vos matomų kito autoriaus jau nupieštų linijų, nepridėdamas savo spalvų, o tai reiškia, neįkvėpdamas gyvybės savo kūriniui. Jei tikrai įdomu rašyti ir ieškoti išeities, sprendžiant literatūrinius galvosūkius kuriant, mokykitės pradžiai iš kitų ne kopijavimo, bet savarankiškos kūrybos. Ryškiausias pavyzdys, manyčiau, būtų Itou Ikuko "Princes Tutu". Iš atskirų klasikinių kūrinių sudėliotam kūriniui buvo įkvėpta tiek gyvybės, kad jis tapo visiškai atskiru ir turinčių teisę į gyvavimą. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą