Rašyk
Eilės (72271)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10357)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Išaušo rytas. Skaisti saulė nušvietė nedidelį jaukų kambarėlį ir nuklydo miegančios Ravenos veidu. Nubudusi ji pasitrynė akis ir pažvelgė pro langą. Tiesiai už jo augo sena išsikerojusi obelis, apaugusi gausybe baltų žiedų. Jiems bebyrant atrodė, kad sninga, nors dabar buvo pavasaris. Saulė kaitino nuo ankstaus ryto iki sutemų, vėsa plūstelėdavo tik paryčiais.
Valandėlę dar pagulėjusi, Ravena nusimetė antklodę, apsirengė ir basomis perėjusi kambarį nusileido į koridorių. Staiga dėmesį patraukė durys, kurių anksčiau ji nebuvo mačiusi, nors šiuose namuose gyveno nuo pat kūdikystės. Žengusi arčiau ji nedrąsiai nuleido rankeną, bet durys neatsidarė, tad gūžtelėjusi pečiais nuėjo į virtuvę pas mamą. Šiuo metu jai rūpėjo ne kažkokios durys, o tai, kad galbūt jos gyvybei vis dar gresia pavojus...
– Mama, norėčiau su tavimi pasikalbėti apie tai, kas įvyko vakar, – rimtai prakalbo ji.
– Taip, vaikeli, jeigu tu pasiruošusi, – kiek nustebo Lina.
Mergaitė įsitaisė prie stalo.
– Bet aš nenoriu, kad tu pasakotum Agnei, gerai? Nenoriu, kad ji nerimautų dėl manęs.
– Gali dėl to visiškai nesijaudinti, aš taip pat nenoriu jos į tai painioti.
Ravena minutėlę tylėjo, bet galiausiai ryžosi.
– Mama, ar tu patikėtum, kad aš girdžiu keistus balsus?
– Kokius balsus? – sukluso moteris.
– Jie skamba mano galvoje. O šiąnakt dėl jų aš netgi bandžiau nusižudyti. Ne, aš nenorėjau to daryti, bet mane kažkas prisiviliojo, kažkas norėjo, kad aš tai padaryčiau. Aš žinau, kad tai skamba keistai, bet ar tu tiki tuo, ką aš pasakiau?
– Žinoma, – neramiai nusišypsojo ji. – Jeigu tu girdi balsus, aš tuo tikiu.
– Bet kodėl?
Lina iš lėto priėjo ir pasilenkė prie mergaitės.
– Mes gyvename nepaprastame pasaulyje, Ravena, bet yra dalykų, kuriuos gali matyti tik ypatingi žmonės. Kiekvienas iš mūsų tą nepaprastą pasaulį atranda skirtingu būdu, galbūt tie balsai yra tavojo pradžia.
– Ar tu irgi matei ką nors nepaprasto? – išpūtė akis Ravena. – Ar gali man ką nors parodyti?
– Ne dabar, Ravena, tu dar nepasiruošusi, bet kai ateis laikas, tu suprasi, ką aš norėjau pasakyti. O dabar eik valgyti ir negalvok apie tai.
Tačiau net sėdėdama prie pusryčių stalo Ravena niekaip negalėjo pamiršti mamos žodžių ir neįstengė patikėti, kad istorija apie balsus jos visiškai nenustebino ir netgi neišgąsdino, juk ji negirdėjo jokių balsų. O gal girdėjo? Buvo aišku tik viena – Ravena būtinai sužinos tiesą.
Likusi viena mergaitė kažkodėl prisiminė paslaptingąsias duris. Nors žinojo, kad jos užrakintos, priėjo arčiau ir spustelėjusi rankeną stumtelėjo. Jos sugirgždėjo ir palengva atsidarė. Netekusi žado Ravena žengė į vidų ir apsidairė – priešais ją atsivėrė platus ir drėgnas tunelis. Nenorėdama sukelti jokio garso, mergaitė tipeno ant pirštų galiukų. Kiek toliau pamatė permatomą apdužusią sieną, kur kadaise mirgėjo spalvoto stiklo vitražas, bet aplinkui buvo pilna šukių, tad eiti į priekį atrodė labai pavojinga.
Tačiau Ravena pasiryžo ir atsargiai perlipusi šukes patraukė tiesiu tuneliu. Jis darėsi vis tamsesnis, atrodė, kad niekada nesibaigs, bet galiausiai mergaitė pasiekė senus apgriuvusius laiptus. Kurį laiką abejojo ar eiti, bet staiga kažką išgirdo. Kažkokį bildesį. O po to išvydo siena praslenkantį žmogaus šešėlį ir jau visiškai neabejodama skuodė atgal. Pasiekusi duris žaibo greičiu smuko į vidų. Širdis daužėsi kaip pašėlusi, kūnas virpėjo kaip epušės lapas. Ravena sunkiai gaudė orą, bandydama suvokti tai, kas dabar įvyko. Iš kur čia atsirado tos durys? Ir kur jos veda? Kodėl niekada anksčiau ji nematė to tunelio?
Daugybė klausimų sukosi jos galvoje, bet stengdamasi nusiraminti ji išėjo į kiemą. Žvelgdama į paslaptingąją upę galvojo apie tai, kas nutiko naktį. Atrodė labai keista, kad pastaruoju metu matė ir girdėjo tiek daug neįprastų dalykų. Ar tai ir buvo tas nepaprastas pasaulis, kurį minėjo mama?
Lėtai priėjusi prie geležinės tvoros, Ravena stebėjo nelygų žvyrkelį. Pravažiuojantys automobiliai sukeldavo dulkių kamuolius, o po to juos į visas puses išnešiodavo vėjas. Bet čia buvo atoki kaimo vietovė ir retai kas pravažiuodavo pro šalį. Kartais mergaitei atrodydavo, kad šiame pasaulyje nieko nėra, tik ji, viskas buvo tarsi išmirę. Ji nieko daugiau negirdėjo, tik kaip vėjas šiaušia ilgą žolę laukymėje, besidriekiančioje tiesiai už kelio.
„Pasaulio nepaprastumas? – susimąstė Ravena. – Ką tai galėtų reikšti? Mama sakė, kad kiekvienas žmogus jį atranda skirtingu būdu, ar tai reiškia, kad aš turiu priimti viską, ką pamatau? Ir kad man nereikia bėgti? “
Pravažiavo vienas automobilis, antras, trečias... Mergaitė giliai įkvėpė ir išėjusi iš kiemo lengvais žingsniais patraukė keliu, vedančiu iki upės. Pažadėjo sau niekada ten negrįžti, bet tada nežinojo mamos žodžių, nenorėjo atrasti nepaprasto pasaulio. Perbridusi aukštą žolę pagaliau pasiekė upę. Netoliese šniokštė krioklys, vanduo krito didžiulėmis kaskadomis ir spindėjo kaip vaivorykštė.
Priėjusi prie kranto Ravena perbraukė per vandens paviršių. Jis buvo maloniai šiltas. Tuo metu jai lyg ir pasirodė, kad savo atspindyje matė raudonas žibančias akis, bet kai sumirksėjusi vėl pažvelgė į upę, viskas atrodė įprastai.
– Ateik... – staiga pasigirdo slogus balsas.
Mergaitė aiktelėjusi atbulomis pasitraukė nuo upės.
– Ateik... ateik... – vis garsiau ragino balsas.
Tačiau šį kartą nebuvo taip baisu. Ravena netgi pagalvojo, kad galėtų pamėginti nueiti ten, kur jis kviečia, kad tai pagaliau liautųsi. Apsidairiusi pamatė akmeningą upės vietą, kur vakar buvo nušokusi Agnė. Jos dažnai ateidavo čia pažaisti, bet niekada neidavo į kitą upės pusę, nes kelias iki ten atrodė labai ilgas, buvo baisu.
„Na žinoma! – staiga suprato mergaitė. – Kaip aš galėjau būti tokia kvaila? Aš net nemėginau nusižudyti, galbūt tik norėjau pereiti į kitą pusę! “
Ir ji pasiryžo. Užkėlusi koją ant pirmojo akmens suprato – kelio atgal nebėra, vienas neatsargus žingsnis ir slystelėjusi įkris į vandenį, tad lėtai žengė į priekį. Upė buvo kur kas platesnė, nei atrodė iš pirmo žvilgsnio, bet žingsnis po žingsnio ir kelias iki kranto vis trumpėjo. Tik pasiekusi tvirtą žemę Ravena atsikvėpė. Netoliese stūksojo milžiniška uola, tačiau viršūnės visiškai nesimatė, o kraštai atrodė per daug statūs, kad pavyktų ant jos užsiropšti.
– Ateik... ateik...
Balsas skambėjo jau visai arti. Ravena ėmė eiti aplink uolą, bet staiga sustingo. Jai tikrai nepasivaideno, ant uolos žibėjo žvaigždės formos kristalas. Mergaitės širdis stipriai sutuksėjo krūtinėje, bet drebančiais pirštais palietė akmenėlį. Jis prigludo prie uolos ir ėmė dar skaisčiau žibėti. Tuo metu sudrebėjo žemė. Ravena žengė atatupsta ir išvydo, kaip uoloje prasivėrė anga. Ne, tai buvo ne anga, tai buvo vartai.
Suglumusi ji pro kraštą žvilgtelėjo į vidų – už akmeninių vartų atsivėrė portalas.
„Krištolo rūmai? – mergaitė su nuostaba perskaitė virš jo užrašą. – Ar čia aš rasiu tai, kas mane kviečia? “
Ir žengusi į vidų apsidairė. Akmeniniai vartai iš lėto užsidarė. Įspūdingai milžiniškoje patalpoje, prie sienų, lygiagrečios viena kitai stovėjo aukštos kolonos. Ravena nedrąsiai ėjo gilyn. Salės viduryje buvo tuščia, priekyje, tarytum kokioje bažnyčioje, stovėjo akmeninis altorius, o virš jo visu savo gražumu puikavosi freska su lapijos ornamentais. Bet tai buvo dar tikrai ne viskas. Tik geriau įsižiūrėjusi Ravena ant krištolinių sienų pamatė įrėžtus nepaaiškinamus auksinius simbolius, pabirusius po visą patalpą, ir tai tik dar labiau ją domino. Jos žvilgsnis netgi nuklydo į lubas. Norėjo patikrinti ar ženklai ten irgi yra, tačiau net aiktelėjo iš nuostabos. Ne, ženklų ten nesimatė, visos lubos buvo nusagstytos tūkstančiais žvaigždžių. Mergaitė niekaip negalėjo patikėti, kad kažkas sukūrė tokią nuostabią vietą. Žvelgdama į žvaigždes ji įsivaizdavo stovinti po atviru dangumi, jis atrodė kaip tikras.
„Keista, ši vieta atrodo tokia sena, bet tuo pačiu tokia nauja, – pagalvojo ji. – Galbūt čia jau kelis amžius niekas negyvena, o gal netgi nežino apie Krištolo rūmus. Nors dar geriau pagalvojus atrodo, kad kažkas šią vietą... slepia“.
Nuo tos minties net pašiurpo oda, norėjosi tučtuojau iš čia nešdintis, bet smalsumas nugalėjo ir Ravena ėmė tyrinėti kiekvieną kampelį. Tarp kolonų, ir vienoje, ir kitoje pusėje, buvo daugybė durų. Jos visos buvo atrakintos, tad mergaitė atidžiai apžiūrėjo viską iš eilės. Kai kuriuose kambariuose ji rado senovinių šarvų, kuriuos dėvėdavo kariai, bet kad ir kiek daug mokėsi mokykloje, niekaip negalėjo atpažinti, iš kokios karalystės ar kunigaikštystės jie galėtų būti. Be to, jie atrodė per nauji, kad galėtų būti išlikę nuo tokio seno laikotarpio. Ravena netgi pabandė pasimatuoti šalmą, bet jis buvo per sunkus.
Kituose kambariuose ji rado begales senų varinių indų, skydų, kalavijų ir molinių vazų, daugybę pageltusių popiergalių, kuriuos mėgino perskaityti, bet nesuprato kalbos. Būdama šioje vietoje Ravena tarsi pamiršo viską, kas egzistuoja už šių sienų, netgi tai, kad galbūt ši vieta vis dar kažkam priklauso, bet artėjant pietų metui pajuto alkį, tad susiruošė keliauti namo.
„Labai gaila, bet čia tiek daug vietos, kad turėsiu ateiti vėliau, – pagalvojo Ravena, praverdama dar vienas duris, už kurių nusidriekė laiptai. – Bet čia yra daugiau aukštų, vis tiek nespėčiau ir manęs pasigestų tėvai“.
Ji patraukė išėjimo link, ir tik būdama vietoje prisiminė, kad kai pateko į vidų, užsivėrė vartai. Akimirką galvojo ką daryti, bet paskui ėmė rankomis braukti per sieną. Netrukus surado akmenėlį, apsidžiaugusi paspaudė ir vartai vėl atsidarė. Širdyje net palengvėjo.
Šį kartą pereiti akmenų taką per upę buvo kur kas lengviau. Perbėgusi žvyrkelį Ravena pagaliau atsidūrė kieme, o kai įžengė pro namų duris, jos jau laukė mama.
– Kur buvai visą rytą? – rimtai paklausė ji.
– Prie upės.
– Daugiau niekada neik ten viena, gerai? – sunerimo mama. – Bent jau pasikviesk Agnę, nes kitą kartą aš galiu nepastebėti ir gali įvykti koks nors nepataisomas dalykas.
– Nesijaudink, mama, aš daugiau nebandysiu žudytis, iš tikrųjų aš net nemėginau, man tik pasirodė.
– Ar tu tuo tikra? – ji pažvelgė dukteriai tiesiai į akis.
– Žinoma. Atsiprašau, kad per mane tau teko jaudintis.
Ravena greitai papietavo ir užkopusi laiptais smuko į savo kambarį. Norėjo daug ką apmąstyti, suplanuoti savo kelionę į Krištolo rūmus. Žinojo, kad mama vis tiek neišleis jos vienos prie upės, o Agnei savo slaptos vietos rodyti nenorėjo, tad ką daryti? Negalėdama nurimti kurį laiką stovėjo atsirėmusi į duris ir žvelgė pro langą į kiemą. Ne, jokios išeities nėra, ji galėjo nemiegoti iki paryčių, kad tik galėtų vėl nueiti į Krištolo rūmus, bet kas iš to?
„Na žinoma! – staiga nušvito Ravena. – Mamai net nebūtina žinoti, kad aš kažkur išeisiu, nes aš tai padarysiu paslapčia, kai vėlai vakare visi jau miegos. Tik turiu nepamiršti užrakinti durų, kad niekas čia neįeitų“.
Iš jaudulio jai drebėjo rankos, širdis krūtinėje atrodė tuoj sprogs iš laimės. Galvoje sukosi daugybė minčių, juk pirmą kartą leisis į tokį žygį, kurį laikys paslaptyje. Ir tai darys visiškai viena.
Lengviau atsidususi Ravena pažvelgė į laikrodį. Iki kelionės dar daug laiko, tad pasiruošti spės. Atsigulusi į lovą, mergaitė pasikišo po galva rankas ir ilgai galvodama apie naktį nejučia užmigo. Kad ir kaip dažnai kankindavo košmarai, dabar snaudė ramiai, niekas netrikdė kambario tylos...

Ravena staiga pakirdo iš miego ir pašoko iš lovos. Ji nė nepajuto, kaip užmigo, todėl dabar nesuvokė, ko griebtis pirmiausia. Tamsoje šiaip ne taip suradusi laikrodį atsikvėpė – buvo po vienuoliktos vakaro, tad didžiosios kelionės nepramiegojo.
Mergaitė nutipeno prie spintos, apsirengė, iš po lovos ištraukė kuprinę ir užsidėjo ją ant pečių. Tyliai priėjusi prie lango plačiai jį atidarė ir persisvėrė per palangę, galvodama, kaip geriausia nusileisti žemyn, juk jos kambarys antrame aukšte. Į veidą plūstelėjo žvarbokas vėjas, bet mergaitė nesibaimino, greitai bus rūmų viduje.
Po langu augo išsikerojusi obelis, todėl išlipti neatrodė sunku. Užsiropštusi ant šakos, Ravena atsargiai pridarė langą ir kad grįžusi galėtų įeiti paliko jį pravirą. Nusliuogusi storu kamienu ir išėjusi pro vartelius ji nubėgo per žvyrkelį. Aplinkui skraidantys medžių žiedai ir danguje mirgančios žvaigždės užgožė visą jos nerimą.
– Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas... – staiga pasigirdo balsas. – Kai Pranašystė atgims, portalas bus atidarytas!
Kojos tarsi įaugo į žemę. Kažkur toli mušdami vidurnaktį pasigirdo aiškūs laikrodžio dūžiai.
– Gelbėk mane, Ravena... – tuo metu iš upės gilumos atsklido dar vienas, bet jau švelnus balsas. – Aš turiu ištrūkti... tik tu gali man padėti...
Mergaitė sudrebėjo nuo šalto vėjo gūsių ir patraukė per pievą. Balta jos suknelė šmėžavo tamsoje, basos kojos juto žolės gaivą ir žemės šaltį. Laikrodžio dūžiai pamažu skendo nakties tyloje, vėjas bandė nublokšti, bet Ravena atkakliai siekė Krištolo rūmų. Netrukus sustojo prie upės su akmenų taku.
– Ateik... ateik pas mane... ateik... – visas mintis sujaukė užburiantis balsas. – Ateik...
Ravena kiek laiko lūkuriavo tuščioje laukymėje. Upė buvo srauni ir nesuvaldoma, bet ji nebijojo, tik žiūrėjo į ją ir tylėjo.
– Ravena... Ravena... ateik...
Ir daugiau neabejodama ji išsitraukė žibintuvėlį ir lengvu prilietimu įjungė. Apylinkes nutvieskė akinanti šviesa, todėl mergaitė nukreipė ją į žemę, kad galėtų matyti kelią. Tuo metu ant akmenų kažkas žybtelėjo. Ji pasilenkė ir praskirsčiusi žoles pamatė vieną iš tų ženklų, kurie puošė Krištolo rūmų interjerą. Jų, žinoma, buvo ir ant kitų akmenų, tačiau Ravena turėjo paskubėti. Ji net pašiurpo pagalvojusi, kad teks eiti tokį pavojingą kelią per upę, bet nusikratė nereikalingų minčių ir pasišviesdama žibintu ėmė lipti akmenimis.
Kai jau buvo pasiekusi vidurį, staiga pajuto, kaip neatsargiai slystelėjo koja, ir nespėjusi nė surikti atsidūrė lediniame vandenyje. Stipri srovė pradėjo nešti smulkų kūnelį, nelengva kuprinė ant pečių gramzdino į dugną, bet Ravena užsigriebė akmens ir kiek galėdama stengėsi apčiuopti vis naują. Vienu metu nusprūdo ranka ir ji paniro į vandenį, bet šiaip ne taip iškilusi į paviršių atgavo kvapą ir apsidairė. Srovė nešė audros išverstą medį, kurio viršūnė vis dar buvo su vešliais lapais, tad mergaitė tvirtai įsikibo į ją ir plaukė tolyn, retkarčiais iš vandens vis išnirdavo jos galva.
Ir tada Ravena aiškiai išgirdo galingą vandens šniokštimą. Tai buvo krioklys, į jo pragariškus nasrus lyg viesulas nešė srovė. Jis buvo visai netoli, mergaitė tai žinojo ir netgi matė. Srovė vis greitėjo, o šniokštimas garsėjo, ji net pradėjo justi kaip krioklys tarytum traukia į save vandenį, žinojo, kad nedaug liko ir krioklys tuoj svies ją žemyn.
Užsimerkė ir stipriai laikėsi, bet tuo metu į kažką atsitrenkė. Medis pataikė į akmenį, nuo smūgio apsisuko aplinkui, o kol srovė vėl jį pagavo, pakeitęs kryptį kurį laiką plaukė upės kranto link. Ravena atsiplėšė nuo šakos ir atsidūrė putojančiame verpete. Dabar reikėjo grumtis, žūtbūt kovoti su negailestinga srove, kuri iš visų jėgų traukė ją į krioklį. Ji jau matė lėtą tėkmę palei krantą, rodos, visai čia pat, bet dar gana toli. Jau neturėjo jėgų, ketino pasiduoti, tegul neša srovė kur nori, pragaišina šniokščiančio krioklio nasruose, bet prieš save matė krantą, ir tada dar pasistengė, kol visai baigėsi jėgos. Tačiau ji jau buvo ramiame vandenyje ir šiaip ne taip išsikapstė į krantą.
Valandėlę pailsėjusi pakilo. Buvo permirkusi, kūną kaustė drebulys, tad nuskubėjo prie uolos, paspaudė žvaigždės formos kristalą ir atsidarius akmeniniams vartams pagaliau žengė į vidų. Stabtelėjo prie laiptų, vedančių į kitus aukštus, ir palikusi kuprinę džiūti nuėjo žemyn. Ten buvo tamsu, todėl kaipmat įjungė vis dar stebuklingai veikiantį žibintuvėlį. Apžiūrėdama kiekvieną smulkmenėlę, ji lėtai žengė gilyn. Sienos buvo nelygios, laiptai nuo senumo apgriuvę, tad reikėjo saugotis, kad nepargriūtų.
Pagaliau Ravena pasiekė laiptų pabaigą. Priešais ją atsivėrė ilgas ir šaltas tunelis.
„Ši vieta keistesnė nei aš maniau iš pradžių, – galvojo mergaitė. – Salė pirmame aukšte atrodo tokia nauja, bet ten pilna daugybės senovinių daiktų, kurie yra kaip nauji, o šis tunelis atrodo taip, lyg bet kurią akimirką gali sugriūti. Jis tarsi nėra šių rūmų dalis, bet kažkas jį sujungė su rūmais, tik kodėl? Tikriausiai tik eidama tolyn surasiu atsakymą“.
Netoliese girdėjosi šniokštimas, bet tik priartėjusi mergaitė suprato, jog tai krioklys. Ji buvo po žeme, kaip tik po tekančia upe, kur didžiulės kaskados liejosi per milžiniškus akmenis. Įsidrąsinusi ji priėjo prie tekančios srovės. Ta vieta tiesiog pakerėjo, net išsprūdo iš rankų žibintuvėlis. Jam pasiekus žemę viską užliejo tamsa. Mergaitė išsigandusi bandė jį surasti, bet nesėkmingai, tad teko grįžti atgal aklinoje tamsoje.
Tik atsidūrusi viršuje ji atsikvėpė ir atsisėdusi ant grindų žiūrėjo į netikrą žvaigždėtą dangų. Vis dėlto reikėjo eiti, juk dar daug vietų liko neištyrinėta, tad patraukė laiptais į viršų. Antrame aukšte buvo labai erdvu, bet daug tamsiau nei laiptinėje. Mergaitė supyko, kad nebeturi žibintuvėlio, bet pyktis greitai išgaravo, nes šviesa užsidegė pati, vos ji žengė pro duris. Ilgu koridoriumi buvo nutiestas raudonas kilimas, vedantis iki dvivėrių durų su paauksuotomis rankenomis. Ji iš pradžių dvejojo, ar jas atidaryti, bet vis dėlto pasiryžo ir pagaliau atsidūrė viduje. Tai buvo miegamasis. Prie lango stovėjo lova, o prie sienos – stalas ir minkšta, oda aptraukta ąžuolinė kėdė.
Dar daugybę kambarių Ravena ištyrinėjo tą naktį. Nieko gražesnio anksčiau nebuvo mačiusi, jautėsi taip, lyg būtų apsilankiusi muziejuje, pilname įvairiausio laikotarpio daiktų. Ji čia lankėsi tris naktis iš eilės, ir netgi po to suprato, kad matė dar tikrai ne viską. O kai išaušo ketvirtoji naktis, pasijuto išvargusi, per mažai miegojo. Tačiau netrukus ją sudomino dar vienas keistas dalykas. Prieš tai ji niekada neatkreipė dėmesio, bet Krištolo rūmai tikrai turėjo langus, tik jie buvo su uždarytomis langinėmis. O ką už jų buvo galima pamatyti, jei rūmai paslėpti uoloje?
Ravena priėjo ir atidariusi langą pažvelgė laukan, kur tvyrojo visiška tamsa. Įsiklausė – priešais ošė gūdus miškas. Jai patiko gamtos garsai, ramino, užsimerkusi juto, kaip į veidą dvelksnoja maloniai šiltas vėjas, bet atsitokėjusi staigiai uždarė langą.
„Kaip taip gali būti? Gal čia kokie burtai? – negalėjo suprasti ji. – Jeigu rūmai paslėpti uoloje, aš neturėčiau matyti miško ir justi vėjo“.
Tačiau buvo per daug išvargusi, kad galvotų. Reikėjo kuo greičiau grįžti namo ir kaip reikiant išsimiegoti, tad mergaitė išjungė šviesą ir padėjusi savo kuprinę prie išėjimo paliko Krištolo rūmus. Tamsoje lipti per akmenis buvo labai pavojinga, bet ji nebijojo, tai darė jau ne pirmą kartą ir žinojo kur tiksliai statyti koją.
Po kelių minučių Ravena jau buvo kieme. Tipeno labai atsargiai, kad neišgirstų tėvai. Priėjusi prie medžio ėmė sliuogti kamienu, pasiekusi antrą aukštą stumtelėjo langą, bet jis neatsivėrė. Pastūmė stipriau – tas pats, nors prieš išeidama paliko jį pravirą, kad galėtų grįžti.
– Kas čia dabar? – išsigando ji.
– Nustebai, ką? – pasigirdo vyriškas balsas tamsoje.
Ravenos širdis pradėjo daužytis kaip pašėlusi. Tas balsas buvo toks pažįstamas. Nors ne, kuo puikiausiai žinomas...
– Aš... – žvelgdama į žemę sumikčiojo mergaitė. – Aš...
– Kodėl tu nemiegi? – šaltai paklausė Rodžeris ir išlindo iš tamsos. Jo žvilgsnis buvo kaip niekad piktas.
– Na... aš... – toliau mikčiojo Ravena.
– Aš žinau, ką sumanei, – primerkė akis jis. – Žinau, kokia šiandien diena.
– Ne, tu nieko nežinai! – atkirto Ravena ir įsidrąsinusi nulipo nuo medžio. – Kodėl lankeisi mano kambaryje? Ir kodėl uždarei langą?
– Tu dar manęs klausi? – nusijuokė Rodžeris. – Aš žinau, kas tavęs laukia ateityje, viskas išpranašauta.
– Ką turi omenyje?
– Aš visą laiką žlugdysiu tavo planus.
Jis pažvelgė mergaitei tiesiai į veidą, ir jos drąsa išgaravo kaip dūmas. Ji dar niekada nebuvo mačiusi tokių piktų akių. Jos buvo tokios ryškios, tarytum degtų ugnimi.
– Aš neturiu jokių planų, – stengdamasi nerodyti savo baimės atkirto Ravena.
– Tuomet kodėl taip vėlai išėjai iš namų?
– Tau tai neturėtų rūpėti!
– O man rūpi, nes tu tokia vertinga savo tėvui, – sušnypštė jis. – Nejau nežinai, kad naktį negalima vienai vaikštinėti? Jeigu ne, priminsiu taip, kad tu niekada to neužmirši!
Rodžeris vikriai šoko prie Ravenos ir viena ranka pakėlęs ją metė ant žemės. Mergaitė pabandė atsistoti, bet vėl pasijutusi keliama stipriai užsimerkė. Visas jos kūnas drebėjo.
„Prašau, tik ne tai... tik ne tai... – meldė ji. – Padaryčiau bet ką, kad jis paliktų mane ramybėje... “
– Kodėl tu taip su manimi elgiesi?
– Nekenčiu tavęs! – vyras dar kartą trenkė ją ant žemės. – Greitai eik į vidų! Ir kad daugiau nematyčiau slampinėjančios naktį!
Rodžeris skubiai išėjo pro vartelius ir pranyko už posūkio. Ravena sunkiai pakilo ir išsigandusi kurį laiką žiūrėjo į naktį, niekaip negalėdama suprasti, kodėl tėvas taip keistai elgiasi.

Rodžeris išėjo iš kiemo ir nužingsniavo plataus žvyrkelio pakraščiu, ketindamas užsukti pas tėvus. Dangus jau buvo labai sutemęs, bet jis neskubėjo, nors galėjo pasinaudoti teleportacija, kaip daugelis ypatingų gebėjimų turinčių žmonių, bet kartais tai daryti buvo pavojinga, nes jį galėjo pamatyti paprasti žmonės. Be to, skubėti nebuvo ko, prieš apsilankydamas pas Oberoną ir Mirandą jis turėjo daug ką apmąstyti. Rodžeriui nepatiko, kad Ravena jau pradėjo suprasti keletą dalykų apie magišką pasaulį, ir tai buvo ženklas, kad jis turi kažko imtis, kol ji dar visko neperprato. Kuo greičiau, tuo geriau.
Tamsoje jo veidas atrodė piktas ir susimąstęs, žingsniai darėsi vis spartesni ir tvirtesni. Po valandėlės jis galiausiai pasiekė namą, stovintį kiek atokiau nuo kitų, pasislėpusį virpančių nuo vėjo medžių šešėliuose. Bet Rodžerio tai visiškai nebaugino ir jis žengė prie durų.
– Kas ten? – pasigirdo išgąstingas moteriškas balsas.
– Įsileisk, noriu šnektelėti. Tai labai svarbu.
Netrukus spragtelėjo spyna ir tarpduryje pasirodė vyriškis. Rodžeris nužvelgė jį nuo galvos iki kojų. Atrodė nė kiek nepasikeitęs, tamsiai rudi plaukai ir tokios pat spalvos akys, tik žvilgsnis labiau pavargęs nei įprastai.
– Kodėl taip vėlai? – paklausė jis kimiu balsu, nesistengdamas rodyti susidomėjimo ir glausdamas prie savęs seną raudoną apsiaustą.
– Atleisk, bet nemanau, kad bus geresnė proga, turiu daug darbo, – Rodžeris sugavo rankeną ir užsklendė duris.
– Na, pasakok, – paragino Oberonas, eidamas priekyje ir lydėdamas jį į virtuvę.
– Supranti... – Rodžeris akimirką tylėjo rinkdamas žodžius. – Tai dėl Ravenos.
– Tikrai? – jis mestelėjo gana nepatiklų žvilgsnį ir sustojo prie juos pasitinkančios Mirandos. – O aš maniau, kad mes turime dar truputį laiko.
– Galbūt, bet Ravena jau pradeda atsiskleisti.
– Na ir kas? – pasišaipė Miranda. – Juk ji dar tik vaikas.
– Nejaugi pamiršai, kad ji Traigono duktė? – piktai pažvelgė į ją Oberonas. – Galbūt dabar ji visiškai nepavojinga, bet blogiausia tai, kad Traigonas bando išsiaiškinti kur ji, o jeigu tai nutiks, jis neabejotinai mus nužudys.
– Tuomet ką siūlai daryti? – susierzino Rodžeris. – Ravena dar nežino apie Traigoną, bet jeigu ji jau pradeda atsiskleisti, jis tikrai ją suras ir mes dėl to nieko negalėsime padaryti. Mums neįmanoma jos tiesiog paslėpti arba pabėgti iš čia, jos magiška energija atskleis mūsų visų buvimo vietą.
Oberonas ėmė neramiai vaikščioti iš kampo į kampą.
– Argi nebūtų geriausia tiesiog atsikratyti Ravena tol, kol ji neatsiskleidė?
– Turi omenyje... nužudyti ją? – Rodžerio akys išsiplėtė. – Galbūt, bet Lina nepatraukia akių nuo jos nuo pat tos dienos, kai ji gimė. Kartais atrodo, kad ji skaito mano mintis, nes visuomet yra vienu žingsniu toliau už mane. Net jei bandyčiau nužudyti Raveną, tai nebūtų taip paprasta.
– Taip, – pritarė Miranda. – Nesuprantu, kodėl Lina tai daro. Saugodama Raveną ji tik parodo, kad yra Traigono pusėje, juk pati galėtų ja tiesiog atsikratyti. Bet dabar tikriausiai per vėlu, Traigonas bet kurią akimirką gali aptikti Ravenos pėdsakus.
– Viskas, ką mes galime padaryti, tai atitolinti tą dieną, – įsitaisydamas prie stalo tarė Rodžeris. – Tereikia prigąsdinti Neptūną, kad jis jokiu būdu nepasakytų Ravenai apie Traigoną. Šiąnakt ji jau lankėsi Krištolo rūmuose ir aš nesu tikras, ar tai pirmas kartas, bet kol kas jis nieko nepasakė.
– Ar tu įsitikinęs?
– Žinoma. Šiandien užklupau Raveną vėlai grįžtančią namo ir bandžiau kalbėti su ja užuominomis, bet ji nieko nežino. Tai neatrodo kaip melas.
– Jeigu tu taip sakai...
Kurį laiką jie susimąstę tylėjo. Rodžeris kaleno pirštais į stalą, bet staiga jo dėmesį patraukė įtartinas šešėlis už lango.
– Kas ten?! – riktelėjo jis ir pašoko nuo kėdės, bet šešėlis jau buvo pranykęs už sienos. – Po velnių, kažkas mūsų klausėsi!
– O jeigu Lina tave sekė? – išsigando Miranda. – Tu įsitikinęs, kad ji nepastebėjo tavęs išeinančio?
Rodžerio akys sublykčiojo prieš blausią lempos šviesą.
– Ji turėtų manyti, kad aš pas Traigoną, bet ji puikiai moka nuslėpti savo energiją ir aš negaliu nustatyti ar ji mane stebi.
– Būk labai atsargus, – po ilgos tylos prakalbo Oberonas. – Mes pridarėme daugybę klaidų ir ateis laikas, kai turėsime už viską sumokėti. Bet didžiausia mūsų klaida buvo susidėti su Traigonu, dabar neturėsime ramybės visą gyvenimą.
– Bet juk jis suteikė mums milžinišką galią, – priminė Rodžeris. – Ir pats padarė klaidą, nes mes esame trys ir galime būti kur kas pranašesni už jį.
– Tu tikrai taip manai? – nustebo Miranda. – Traigonas taip pat nėra vienas, jis turi didžiulę armiją ir daugybę sargybinių, saugančių Tamsos tvirtovę. Pats turėtum žinoti, kad mes niekada jo neįveiksime ir neužgrobsime Tamsos Karalystės.
– Dar pažiūrėsim ką sakysi, kai aš įgyvendinsiu savo planą, – šypsojosi jis. – Na gerai, aš eisiu, kol Lina manęs nepasigedo.
– Palauk, – Miranda sugriebė jį už rankos. – Pamiršau pasakyti, kad Traigonas tavęs ieškojo.
– Kada? – vyras akimirką sustingo.
– Šiandien. Dar prieš tau ateinant čia.
– Ko jam iš manęs reikia?
– Nepaaiškino, tik sakė kuo skubiau. Geriau nelauk, jis buvo gana įpykęs.
– Gerai, kad perspėjai, aš dar grįšiu.
– Tik nekrėsk kvailysčių, kitaip Traigonas nepasigailės nė vieno iš mūsų.
– Pasistengsiu, – linktelėjo jis.
– Labai to tikiuosi, sūnau... – sukuždėjo Miranda, kai šis jau buvo pranykęs už durų.
– Rodžeris niekada nebuvo vienas iš tų, kuris mėgsta nurodymus, – atsiduso Oberonas.
– Būtent dėl to aš ir nerimauju, – vesdama jį į kambarį kalbėjo moteris. – Niekaip negaliu suprasti, kodėl jis toks priešiškas. Kada nors jam liūdnai baigsis, kad nepaklūsta Traigonui.
– Tuomet kodėl jis iki šiol liko gyvas?
– Galbūt Traigonas mato blogį jo širdyje ir tikisi, kad anksčiau ar vėliau Rodžeris galutinai pasiduos ir ims jam deramai tarnauti.
– O gal Rodžeris jaučiasi tiesiog pažemintas? – spėliojo Oberonas.
– Dėl ko?
– Ogi dėl to, kad mes sutikome jam tarnauti, nors Rodžeris to nenorėjo, ir dabar pats yra priverstas paklusti.
– Pats puikiai žinai, kad mes sutikome tarnauti Traigonui ne dėl to, kad patys to norėjome, jis mus privertė. Tikriausiai Rodžeris nori mus išlaisvinti ir tai ketina padaryti užėmęs Traigono vietą.
– Labai drąsu, bet tuo pačiu taip neapgalvota... – atsiduso jis. – Rodžeris niekada nebus stipresnis už Traigoną, tik mūsų mirtis išlaisvins mus iš mūsų tarnavimo. Žinai, kiek pavojų mūsų vis dar laukia? Ir kiek Rodžeris mums dar pridarys?
– Tuomet kaip tik metas sustabdyti jį nuo to, ką jis yra sumąstęs.
– Manai, kad tai padės? – vis labiau nerimo Oberonas. – Net ir žinodamas, kaip tai pavojinga, Rodžeris nesustos. Ir žinai, kartais man atrodo, kad jam visiškai nerūpi, kas mums gali nutikti, jam rūpi tik jis pats! Visada taip buvo! Prisimeni tą dieną, kai Traigonas privertė mus jam tarnauti? Rodžeris viską girdėjo, bet jam tai nė kiek nerūpėjo.
– O gal jis buvo tiesiog išsigandęs?
– Negaliu patikėti, kad po visko, ką jis padarė, tu jį vis dar gini! – tūžo vyras. – Pati geriau pagalvok! Jei ne jis, mes nė nebūtume pakliuvę į šią apgailėtiną padėtį. Per jo nepasotinamus troškimus nukentėjo nekaltas vaikas, ir dėl to jo tėvai nusprendė, kad geriausia išeitis – nužudyti Rodžerį!
– Taip, ir Traigonas pagalvojo, kad prikeldamas jį padarys mums paslaugą, ir kad mes turėsime atsilyginti jam tarnaudami, – užbaigė Miranda. – Tu vis dar manai, kad tai vien Rodžerio kaltė?
– Mes juk neprašėme, kad Traigonas jį prikeltų.
– Būtent. Tai Traigono kaltė, o ne Rodžerio.
– Tai dabar jis kaltas, kad Rodžeris pasinaudojo nekaltu vaiku?
– Aš taip nesakiau, – stengėsi aprimti moteris. – Be to, mes jau nebepakeisime to, kas nutiko.
– O gal ir galėtume, – po minutėlės staiga prakalbo Oberonas.
– Ką turi omenyje? – susidomėjo ji.
– Kad pakeistume įvykius, mums tereikia nukeliauti į praeitį. Žemėje gyvena keletas ypatingų žmonių, kurie gali keliauti laiku. Jų labai mažai, bet manau, kad mums pavyktų atsekti juos pagal magišką energiją. O tada nuvykę į praeitį perspėtume Rodžerį, kad jis sužinotų savo ateitį ir nedarytų klaidų.
– Nieko neišeis, – pertraukė jį Miranda.
– Kodėl?
– Argi nesi girdėjęs apie skirtingas laiko ir erdvės linijas? Kad ir ką tu pakeisi praeityje, tai nė kiek nepakeis mūsų dabartinės padėties, mes tik sukursime naują likimo liniją su kita nauja istorija, bet nukeliauti ten negalėsime, nes kitaip sukursime dar vieną liniją. Taip bekeliaudami mes tik kursime naujas istorijas, kurios bus atskirai nuo mūsų laiko linijos. Galiausiai būsime priversti grįžti čia, kur niekas taip ir nebus pasikeitę.
Oberonas susimąstęs kurį laiką mindžikavo aplinkui.
– Vadinasi, teks ir toliau klimpti į mėšlą.

Rodžeris išėjo į platų vieškelį. Jo visiškai netraukė susitikimas su Traigonu, be to, jis planavo nueiti į Krištolo rūmus ir surasti jų savininką. O tai tik dar labiau erzino, todėl net nepajuto, kaip nusigavo prie vartų.
– Išlįsk! – visu balsu suriko jis. – Žinau, kad tu ten!
Teko laukti dar kelias minutes, bet vartai pagaliau atsidarė. Į Rodžerį išsigandusiomis akimis žvelgė ilgaplaukis berniukas.
– Kas tu? – sutrikęs paklausė jis. – Ar mes pažįstami?
– Galbūt tu manęs nepažįsti, bet aš puikiai žinau, kas tu.
Berniukas išskaitė pašaipą jo balse ir jo veidas surimtėjo.
– Ko tau reikia?
Rodžerio akys prisimerkė, veidą iškreipė klastinga šypsena.
– Ravena jau lankėsi čia, tiesa?
– Iš kur žinai?
– Aš žinau daugiau nei tu kada nors galėsi įsivaizduoti, Neptūnai, bet nemanyk, kad tau pavyks išsisukti ir pasakyti Ravenai tiesą.
– Iš kur tu žinai apie mane ir apie Raveną?
Rodžeris nusijuokė ir žengė žingsnį arčiau. Pajutęs pavojų berniukas atsitraukė nuo vartų.
– Tikrai nori, kad pasakyčiau? – jo akys sublykčiojo raudonai. – Aš labai arti tavęs, vaike, todėl galiu matyti kiekvieną tavo klaidą.
– Kodėl taip nenori, kad aš viską pasakyčiau Ravenai? – nesuprato Neptūnas.
Rodžeris dar kartą nusijuokė, staiga šoko į priekį ir griebė jį už drabužių. Berniukas pajuto stiprų smūgį į krūtinę ir suriko. Jam aptemo akyse, bet Rodžeris buvo negailestingas ir prispaudė jį prie sienos.
– Dabar įdėmiai paklausyk, – iškošė jis rimtu balsu. – Ravena gyvena mano namuose, bet Traigonas jokiu būdu negali to sužinoti, nes kitaip lėks mano galva. Jeigu nori likti gyvas, geriau kuo greičiau nešdinkis iš čia, nes tavo galva lėks pirmiau nei mano!
– Kodėl turėčiau tavęs klausyti?
Atrodė, kad Rodžeris tuoj praras kantrybę, bet vis dėlto atleido rankas. Berniukas sukniubo prie jo kojų, susivėlę juodi plaukai užkrito ant veido.
– Jeigu tau tai ką nors reiškia, aš esu Traigono parankinis, jis pasirinko mane ne be reikalo.
– Tai ne priežastis tavęs bijoti, – atkirto Neptūnas ir pagraibiojo sau prie diržo, norėdamas išsitraukti kalaviją, tačiau jo ten nebuvo. Jis dar pabandė atsistoti, bet Rodžeris spyrė jam į pilvą.
– Taigi, tau kur kas geriau kentėti nei išnešti sveiką kailį?
– O jeigu ir taip? – berniukas šypsodamasis iš lėto pakilo. – Aš pasakysiu jai visą tiesą, net jei po to nužudysi mane.
Vyras pažvelgė į jį raudonomis iš įtūžio akimis. Neptūnas svirduliuodamas drąsiai žiūrėjo į jį. Tik tada Rodžeris pastebėjo jo delnuose nušvintančią melsvą magišką šviesą ir kreivai šyptelėjo, jo rankos lėtai siekė prie diržo prisegto kalavijo. Berniukas metėsi į šalį, bet priešininkas vikriai šoko į priekį ir užstojo kelią bet kokiam bandymui pasprukti. Kalavijo geležtė lėtai pakilo, tačiau sustojo ore. Rodžeris nekirto ir neužmušė Neptūno.
– Matai? – pašaipiai ištarė. – Aš galėjau lengvai tai padaryti, bet dabar tave tik įspėjau. Žiūrėk, kad manęs nenuviltum.
Berniukas vis dar stovėjo pasiruošęs gintis ir aršiu žvilgsniu žiūrėjo į priešininką, bet Rodžeris atsitraukė ir paslėpęs kalaviją pranyko nakties tamsoje. Tik nuėjęs geroką kelio gabalą pagaliau nusprendė teleportuotis į Tamsos Karalystę. Buvo jau labai vėlu, tad pro vartus jį įleido sargybiniai. Eidamas ilgu raudonu koridoriumi, Rodžeris spėliojo, ko Traigonui gali iš jo reikėti tokiu metu, dar niekada per dešimt metų neteko čia eiti taip vėlai, įprastai valdovas jau mėgaudavosi savo poilsiu.
Perėjęs koridorių jis pasiekė didžiosios salės duris ir žengė į vidų. Patalpa buvo labai erdvi, kiekvieną jos kampą dekoravo po harpijos statulą, ant tamsiai raudonų sienų kabėjo ramia liepsna degantys deglai, apšviesdami salę ne itin ryškia šviesa. Ir viską gaubė mirtina tyla.
Bet pirmiausia Rodžerio dėmesį patraukė salės gale jo laukiantys du vyriškiai. Vienas jų buvo šviesiaplaukis, savo ilgas sruogas supynęs į kasą, kuri gulėjo ant šarvais apdengtos krūtinės. Jis stovėjo beveik nejudėdamas, tiesus kaip lenta, rankos buvo tvarkingai sudėtos už nugaros, kurią kaip užuolaida dengė ilgas iki žemės apsiaustas. Kitas buvo tamsiaplaukis, taip pat su apsiaustu, bet ne toks įsitempęs, jo veide buvo galima matyti šypseną.
– Pagaliau pasirodei, – prakalbo jis.
– Atsiprašau, kad verčiau laukti, valdove, – tik priėjęs arčiau Rodžeris pagarbiai nusilenkė. – Girdėjau, kad manęs ieškojote, kuo galėčiau pasitarnauti?
Traigono akys sužibėjo prieš deglų šviesą. Jis nužvelgė parankinį nuo galvos iki kojų, atrodė, tarsi žinotų menkiausią paslaptį, tas žvilgsnis tarytum pervėrė kiaurai.
– Noriu, kad atsakytum man į keletą klausimų, – galiausiai tarė jis.
– Klausau, mano pone.
– Ravena greitu metu turėtų atskleisti savo galias, ir tai reiškia, kad aš turėčiau sužinoti kur ji, prisimeni?
– Žinoma. Ką norite tuo pasakyti?
– Yra berniukas, kuris pasakys jai viską apie mane.
– Taip, Neptūnas.
– Jis turėtų gyventi kažkur netoli tavęs, tiesa? Tu žinai kur?
Rodžeris išsigandęs sustingo, kurį laiką galvojo ką atsakyti. Kodėl Traigonas uždavė šį klausimą būtent dabar? Būtent dabar, kai jis ką tik grįžo iš Krištolo rūmų? Ar jis stebėjo? Žino visus jo planus ir dabar jį nužudys?
– Ko taip išsigandai? – šyptelėjo demonas. – Manai, kad nužudysiu tave, jeigu nepasakysi, kur rasti Krištolo rūmus? Jeigu nežinai, tu neprivalai atsakyti dabar. Tavo užduotis yra jį surasti.
– O kas po to? Ką man su juo daryti?
– Nieko, man tik reikia žinoti kur jis, kad vėliau galėčiau stebėti jį pagal energiją. Nė nebandyk jam kaip nors trukdyti, man reikia, kad Neptūnas atliktų savo darbą.
– Bet kaipgi dėl Arelos? Leisdamas jam pasakyti tiesą tik atversite Ravenai kelią pas ją. Neptūnas tikrai netylės.
Traigonas sudėjęs rankas už nugaros iš lėto nuėjo į kitą salės galą, po to grįžo atgal.
– Aišku, aš nenoriu, kad Ravena sužinotų apie Arelą, bet norėdamas, kad ji sužinotų apie mane aš turiu rizikuoti. Kitos išeities nėra.
– O gal mes galėtume prigąsdinti Neptūną, kad jis apie ją nepasakytų?
– Neįmanoma, – įsiterpė visą laiką tylėjęs Melburnas. – Yra kitokių būdų kaip Ravena gali sužinoti tiesą, mes negalėsime tiesiog susekti ir nužudyti kiekvieno, kuris ketins su ja susisiekti.
Rodžeris piktai pažvelgė į jį. Nors abu tarnavo Traigonui, niekada nemėgo vienas kito. Kad ir kiek kartų Rodžeris mėgino jį įtikinti, kad geriausia būtų susidėti ir įveikti jį kartu, Melburnas laikėsi savo. Arba netikėjo, arba turėjo labai svarią priežastį tarnauti Traigonui. Tačiau nė nebandė apie ją atvirai kalbėti, net ir dabar stovėjo tvirtas kaip uola, tarsi apie nieką negalvotų. O apie ką gali galvoti kontroliuojama lėlė?
– Teisybė, – nenoriai pritarė Rodžeris ir dar kartą nusilenkė valdovui. – Padarysiu viską, ko manęs paprašysite.
– Gerai, gali eiti, – jau daug ramesniu balsu paliepė jam Traigonas.
– Jums leidus, – Rodžeris atsitiesė ir nuskubėjo prie durų.
– Dar vienas dalykas, – primerkė akis demonas. – Negalvok, kad su mano dovanotomis galiomis darysi ką panorėjęs. Galiu greitai jas atimti, o tada tu būsi silpnas ir visiškai nereikalingas. Tas pats galioja ir tau, Melburnai.
– Galite besąlygiškai manimi pasitikėti, – dalykiškai kalbėjo Melburnas. Jis sakė dar kažką, bet Rodžeris negirdėjo, paskui save uždaręs duris.
2019-10-08 09:57
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-19 18:37
Borėjas
O man atrodo jūs rašykite kaip rašosi. Aiškiai juntama, kad jums šitas žanras tinka ir patinka )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-13 19:43
ČakoPelėda
ne, ne, neberašykite daugiau šitaip. Gal pradžioje pamėginkite novelės žanrą su aiškia struktūra, mintim, išgrynintais charakteriais, nušlifuotais dialogais ir t.t. Jei įsikirsite, pamažu galima bus galvoti apie ilgesnės apimties kūrinius.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-11 23:25
Nuar
Pradžioje vieta su durimis nuskambėjo kaip tame sename anekdote: "Indėnų vadas Akyloji akis penktą kalinimo dieną pastebėjo, jog jo keturkampėje kalėjimo kameroje nėra ketvirtos sienos". Istorijos dalis apie mergaitę dėstoma įdomiai ir yra išlaikoma įtampa. Dalyje apie Rodžerį susimaišė keli elementai - anime ir vakarietiška fantasy. Autorė šio junginio nepajėgė nušlifuoti taip, kad skaitytojas priimtų visa tai emociniu lygiu. Ši vieta atrodo šiek tiek dirbtina ir pritraukta. Jei yra poreikis jungti dviejų skirtingų stilių elementus, vertėtų prieš tai išstudijuoti kaip tai darė kiti autoriai, kad ir, sakykime, Akatsuki Kana savo "Violet Evergarden" arba Nasu Kinoko "Fate stay night" ir pan. 
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą