Rašyk
Eilės (72251)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10354)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 18 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







1939 metai, Balandžio 28 diena

Juodame lyg rašalas danguje plykstelėjo žaibas ir nušvietė akmeninę tvirtovę, kuri visuomet skendėjo šiurpioje, niekam nepriimtinoje tamsoje. Aplinkui siautėjo stiprus vėjas ir lietus, nesiliaujantis visą dieną. Ką tik atėjo vidurnaktis, buvo ruošiama sustiprinta sargybinių pamaina.
– Nepriimkite nė vieno, norinčio patekti pro vartus, – įsakė jiems vadas. – Ar dar nesučiupote kalinio?
– Ne, pone, – atsiliepė sargybinis, stovintis prie pakeliamojo tilto. – Bet padėtis kontroliuojama, jis negalėjo pasprukti iš Tamsos Karalystės, nes buvo sužeistas, pone.
– Labai gerai.
Vyriškis apsisuko ir įėjo pro tvirtovės vartus. Perėjęs ilgą tamsų koridorių žengė į erdvią salę. Ji buvo beveik tuščia, o žvakės, stovinčios kiekviename kampe, mažai ką teapšvietė. Virš vienos mirgančios liepsnos vyriškis vos įžiūrėjo veidą. Tai buvo jo šeimininkas. Kaip visuomet, jis atrodė rimtas, delnai buvo pakelti virš žvakės, akys įsmeigtos tiesiai į ją, lyg ten kažką regėtų. Išgirdęs artėjančius žingsnius jis pakėlė galvą.
– Atleiskite, kad trukdau, valdove, – nusilenkė jam parankinis. – Kalinys paspruko.
– Tiesiog? – jo akys sužibėjo iš pykčio.
– Taip, juk puikiai žinote, kad jis vienas iš Ypatingųjų, tikrai panaudojo savo gebėjimus, kad sugriautų sienas.
– Ar tu buvai jas užbūręs?
– Naidželas burtus įveikė, valdove, – išlemeno parankinis. – Ką man dabar daryti?
Vyras priėjo prie pat jo ir primerkęs akis nužvelgė nuo galvos iki kojų.
– Kuo greičiau surask Melburną ir pasakyk jam, kad kai sugaus Naidželą, atgabentų jį man gyvą.
– Klausau, mano pone.
Parankinis nusilenkė ir greitai pasišalino iš salės. Išbėgęs į kiemą jis nuskubėjo Tamsos Karalystės vartų link. Melburnas tikriausiai ten laukė pasirodančio pabėgėlio, kuris, be abejo, norės juos kirsti. Jis stabtelėjo kiek atokiau, pamatęs prie vartų susirinkusius sargybinius. Melburnas viena ranka laikė kažkokiam vyriškiui už plaukų, o kita talžė jam veidą. Tik priartėjęs Rodžeris suprato, jog tai jų kalinys.
– Gali mane užmušti, aš tau nieko nesakysiu! – kaip pakvaišęs rėkė Naidželas. – Nei apie tą prakeiktą Ordiną, nei apie Arelą!
– Nesvarbu kaip, aš tave vis tiek priversiu, – iškošė Melburnas ir spyrė jam į pilvą.
– Ei, ramiau, Melburnai, dar netyčia jį nužudysi! – persigando parankinis.
Tas susierzinęs dėbtelėjo į jį.
– Na ir kas? Šimtus tokių žudžiau, man tai nieko nereiškia.
– Valdovas įsakė atvesti jį gyvą, jeigu tu jį nužudysi, jis apkaltins mane, kad nevykdau įsakymų.
– O kodėl man turėtų tai rūpėti? – Melburnas paleido Naidželą ir tas susmuko ant žemės.
– Nepamiršk, ką Traigonas mums pažadėjo.
– Ar tu pats tuo tiki, Rodžeri? Ar tu tikrai tiki, kad jis mums duos valdyti savo žemes?
– Jis jau davė žemių savo ankstesniems parankiniams, ar tau tai nieko nesako?
– Man nerūpi, esu Traigono šuo ne dėl žemių.
– O dėl ko tada?
Melburnas nusibraukė nuo šlapio apsiausto kraują ir pagriebęs kalinį pastatė ant kojų. – Ar eisi, ar reikės nutempti?
– Eisiu, – neturėdamas kito pasirinkimo išlemeno jis.
– Nebandyk ir vėl pasprukti, tau nėra jokių šansų, – vyras stumtelėjo jį į priekį ir ėmė eiti tvirtovės link. – Sargyba, likite budėti, aš dar grįšiu.
Ir jie kartu su Rodžeriu patraukė atgal į tvirtovę. Melburnas buvo vienas iš patikimiausių Traigono pakalikų, aukščiausiasis karininkas, raitosios sargybos tvarkytojas. Rodžeris jam labai pavydėjo, nes tarnavo Traigonui kur kas ilgiau, bet vis dar nepasiekė aukštesnio laipsnio, galėjo vadovauti tik žemesnio rango kariams. Kad ir kaip bandė įtikti valdovui, tai nė kiek nepadėjo, jis vis bandė spėlioti, kaip Melburnas taip greitai tapo toks patikimas, bet jokios priežasties nerado.
– Aš čia esu dėl asmeninių problemų, – netikėtai prakalbo Melburnas. – Jeigu taip nori žinoti, aš tuo visiškai nesididžiuoju, bet tai nereiškia, kad paliksiu šią tvirtovę.
– Kokių asmeninių problemų? – nustebo Rodžeris.
– Traigonas visuomet buvo suktas tipelis, ir kai kažko nori, būtinai tai gauna, prisimink. Jeigu tu nori būti toks, kaip jis, niekada nerodyk savo silpnybės, nes taip sukelsi jam tik pasišlykštėjimą, o ne gailestį. Traigonas negali pakęsti silpnų ir padlaižių, ir jei tu paverksi jam ant peties, tai dar nereiškia, kad gausi viską, ko užsimanęs.
– Tu manai, kad aš verkiu jam ant peties?! – įsižeidė Rodžeris.
– Man nerūpi, bet aš aiškiai matau, kad tu bailys, – jis staiga sustojo ir žaibo greičiu išsitraukęs kalaviją prikišo jam prie gerklės. – Taip, tu ir dabar bijai, stebiuosi, kodėl jis tave priėmė.
Rodžeris vyptelėjo, žvelgdamas į žibančius ašmenis.
– Tu mane nuvertini, aš jam dar parodysiu, ką sugebu.
– Dar pažiūrėsim, – Melburnas paslėpė kalaviją ir dar kartą stumtelėjo kalinį, kad tas eitų greičiau. – O dabar pažiūrėk į Mėnulį, ar žinai, kokia šiandien naktis?
– Kruvinojo Mėnulio? – susiraukė Rodžeris. – Ir kas čia tokio ypatingo?
– Ogi tai, kad šiąnakt valdovui gims vaikas ir jo galios sustiprės dvigubai. Nuo šios nakties Traigono neįveiksiu net aš, tad kam tau stengtis kažką įrodyti?
Jis paspyrė duris ir įstūmė Naidželą į vidų. Traigonas laukė jų didžiojoje salėje, ir kai pagaliau pamatė kalinį, jo veide išryškėjo klastinga šypsena. Pamatęs jo raudonas akis Naidželas pašiurpo, kojos tarsi įaugo į žemę.
– Tu paskutinis, – lėtai ištarė Traigonas. – Ir ką ketini daryti vienas?
– Ir ko, tavo manymu, aš turėčiau imtis? – piktai metė Naidželas.
Melburnas įtūžęs spyrė jam į pilvą ir vyras suklupo ant grindų.
– Kai kalbi su valdovu, kreipkis į jį mandagiai, aišku?
Traigonas primerkė akis.
– Ar nebandysi atkurti savo Ordino, kad ir vėl stotum prieš mane?
– Tas ordinas ne mano! – paprieštaravo kalinys. – Jį subūrė Azara!
– Man tai visiškai nerūpi, tu mane išdavei ir stojai į jų pusę. Žinodamas visus mano planus, tu galėjai jiems viską pasakyti.
– Aš nesakiau jiems nė žodžio, paleisk mane, tu...
Tačiau jis nespėjo užbaigti, nes gavo su batu per veidą.
– Kodėl perėjai į jų pusę? Kodėl pradėjai karą su manimi? – neatlyžo Traigonas. – Aš tau žadėjau dosniai atsilyginti, jeigu palikęs Zeurato Ordiną išduosi man visas jo paslaptis, kodėl tu vėl grįžai ten?
– Tu manai, kad aš toks beširdis kaip tu? Aš nesu nė vienų pusėje, kaip tu gali to nesuprasti?
– Nemeluok! – Melburnas užsimojo trenkti, bet Naidželas šį kartą sugavo jo ranką ir iš lėto pakilo.
– Aš tiesiog įstojau į Ordiną tam, kad būčiau naudingas kaip gydytojas mūšio lauke. Man reikėjo pinigų, kad gydyčiau savo sergančią seserį, o tai buvo puiki proga.
– Gerai, – Traigonas žengė arčiau jo ir pažvelgė tiesiai į akis. – Tu paskutinį kartą gali būti man naudingas. Jeigu nori, kad paleisčiau tave gyvą, pasakyk man Ordino ketinimus dabar.
– Mūšis jau pasibaigė, tu laimėjai, ko tau dar reikia?
– Jeigu nepasakysi, aš nužudysiu tavo seserį, – grasino Traigonas. – Bija Marat, ar ne?
– Šunsnuki, kaip tu drįsti?! – tūžo Naidželas. – Ji visiškai su tuo nesusijusi!
Rodžeris stovėjo sustingęs lyg akmuo. Dabar jis puikiai suprato, ką Melburnas turėjo omenyje minėdamas, kad Traigonas suktas tipelis ir gauna viską, ko trokšta. Tiek metų tarnavęs jam, vyras dar niekada nesijuto toks pažemintas, juk jo tėvai tapo Traigono tarnais tokiu pat žeminančiu grasinimų būdu.
„Greičiausiai Melburnas pats nusprendė jam tarnauti, – susimąstė Rodžeris. – O gal Traigonas pažadėjo jam kažką, ko jis negalėjo atsisakyti? Kada nors aš tai išsiaiškinsiu, užimsiu Tamsos Karalystės sostą ir paversiu visus, kurie mane žemina, savo vergais. Traigonas klaupsis ant kelių prieš mane ir gailėsis, kad gimė“.
– Rodžeri, greitai išvesk Naidželą ir šį kartą užrakink jį Žemutiniuose požemiuose, aišku? – įsakė jam Traigonas.
– Klausau, mano pone, – nusilenkė jis ir pagriebęs kalinį už pakarpos ištempė iš salės.
– Ramiau, aš ir pats galiu eiti, – įtūžo Naidželas.
– Čia ne pageidavimų koncertas, – pareiškė Rodžeris. – Kaip matai, valdovas vis dar tikisi iš tavęs sužinoti viską apie Ordiną, kitaip būtų nužudęs. Jis nežaidžia su tais, kurie jam visiškai nenaudingi.
– Kam tai rūpi? – piktai metė jis ir ištrūkęs ėmė eiti pats. – Aš įkliuvau į jo pinkles ir anksčiau ar vėliau jis mane nužudys.
– Jeigu taip nori, galiu tave paleisti.
– Gal tu visai pakvaišai?! – visu balsu riktelėjo Naidželas.
Jie perėjo ilgą tamsų koridorių ir pasiekė grotuotas duris, kurios atidaromos garsiai girgždėjo. Po to priešais juos nusidriekė seniai nelankytas požemis akmeninėmis sienomis. Vietomis jis buvo drėgnas ir dvokė puvėsiais.
– Kas tau iš to, kad mane paleisi? – paklausė Naidželas, kai Rodžeris nieko neatsakė. – Tik nesakyk, kad tau manęs gaila.
– Man nieko negaila, – šyptelėjo vyriškis. – Tiesiog mėgstu nepaklusti. Be to, aš visą laiką pavydėjau Traigonui ir svajojau tapti toks, kaip jis. Deja, Traigonas per stiprus, kad aš jį įveikčiau, todėl geriausias būdas jį įveikti – su juo susidėti, kad jis nieko neįtartų.
– Galbūt, bet tu pamiršai vieną dalyką – Traigonas gali skaityti mintis.
– Tu tikrai manai, kad aš to nežinau? – nusijuokė Rodžeris. – Aš naudoju tuos pačius burtus, kaip ir tu, todėl jis niekada nesužinos ką aš galvoju. Patikėk manim, Traigonas turi ne vieną silpnybę ir aš būtinai tuo pasinaudosiu.
– Ar ne per daug tikiesi? Ir kodėl tai pasakoji būtent man?
– Nes aš noriu... – Rodžeris staiga atsisuko veidu tiesiai į jį. – Noriu, kad tu žaistum šį žaidimą kartu su manimi.
– Tu nori, kad aš apsimesčiau jo tarnu ir pasakyčiau jam visas Ordino paslaptis?
– Na ir kas? Ar tau vis dar rūpi tas Ordinas, kuriame jau beveik nebeliko narių?
– Žinoma. Jei Traigonas nebūtų privertęs ir grasinęs, nebūčiau su juo net susidėjęs.
– Koks iš tavęs geradarys, kvaily?! Nejau manai, kad po visko, ką padarei, Azara tavimi tikės? Ji jau dabar tavimi netiki, todėl stebi kiekvieną tavo žingsnį. Net jei iš tikrųjų tu linki Ordinui tik gero, Azara negalės besąlygiškai tavimi pasitikėti, nes tu jau suteršei savo sielą.
Naidželas įsiutęs griebė Rodžerį už drabužių ir pervėrė jį neapykantos kupinu žvilgsniu.
– Nesikišk į mano reikalus! – užstaugė jis tokiu balsu, kad šis net išsigando. – Anksčiau ar vėliau tu taip pat keliausi su manimi į pragarą!
Rodžeris jau norėjo kažką atkirsti, bet tuo metu sudrebėjo žemė. Vyrai atšoko vienas nuo kito.
– Kas gi čia dabar?!

Traigono žvilgsnis įsmigo į moterį, kurią jam atvedė sargybiniai. Panarinusi galvą ji ėjo labai lėtai, jis aiškiai matė jos drebančias rankas, bet šį kartą tai jam visiškai nepatiko. Nelaukdamas, kol ji prieis, Traigonas tvirtai paklausė:
– Kur ji?
– Mirė, – slogiu balsu ištarė moteris.
– Ėmė ir numirė? Vaikas, kurio gyslomis teka demono kraujas?
Akimirką truko tyla. Moteris pagaliau pakėlė akis ir stojo tiesiai priešais jį.
– Mes juk nežinojome, kad ji gali būti tik pusiau demonė, o tai reiškia, kad ji gali būti mirtinga, tiesa?
– Kada ir kaip tai įvyko?
– Ji mirė būdama vos penkių mėnesių. Po paskutinio mūsų susitikimo.
– Ne šiandien? – tiesiog įtūžo jis. – O aš maniau, kad ji turėjo gimti Kruvinojo Mėnulio naktį!
– Aš irgi taip galvojau, bet ką man dabar daryti, kad taip neįvyko? Ji mirė, nejau nesupranti? Nejau nė karto nepatikrinai Azarato, jei taip ją branginai?
– Neapsimesk kvaila! – Traigonas įnirtęs taip vožė jai per veidą, kad ji krito ant grindų. – Kodėl tu man meluoji, Arela? Tu puikiai žinai, kad aš negaliu patekti į Azaratą, nes Azara apgaubė jį apsauginiu skydu. Tai reiškia, kad Ravena gimė šiandien, bet tu nori ją nuo manęs nuslėpti! – jis pagriebė jai už drabužių ir pakėlęs prirėmė prie sienos. – Pasakyk man tiesą, jei nenori dar labiau nukentėti.
Išsigandusi moteris nepajėgė priešintis, jo tvirtos rankos nė kiek nesudrebėjo ir ji žinojo, kad išsisukti nepavyks. Bet staiga po kojomis sudrebėjo žemė ir Traigono pirštai truputį atsileido. O po to pasigirdo kurtinantis sprogimas. Išėjimą saugantys sargybiniai buvo nublokšti tolyn, į vidų pradėjo veržtis ugnies kamuoliai. Traigonas šoko artyn ir išvydo iš ugnies išnyrančią moterį. Ji laikė į priekį ištiesusi ilgą magišką lazdą, jos auksinis kristalas skleidė akinančią šviesą. Paskui moteris mostelėjo ranka, ir sukilęs vėjas išsklaidė visą ugnį aplink. Labai ilgi balti moters plaukai nugulė ant nugaros.
– Azara? – drebančiu balsu sukuždėjo Arela.
Toji tik piktai stebeilijo į Traigoną.
– Paleisk Arelą arba pasigailėsi.
Demonas vyptelėjo. Tai buvo viena iš pikčiausių ir stipriausių jo priešininkių, visad griaunančių jo planus.
– Žinau, kad Naidželas taip pat čia, – toliau kalbėjo moteris.
– Tau vis dar reikia to išdaviko?
Azaros atsakymas buvo smūgis. Ji tik ištiesė lazdą, o Traigonas skriejo per milžinišką salę ir visu kūnu trenkėsi į sieną. Tai jį dar labiau įsiutino, tad pašokęs ant kojų jis mostelėjo ranka – į priešininkę pliūptelėjo ugnies kamuolys, bet ji atmušė jį lazda. Į visas puses pažiro auksinės žiežirbos. Arela tarsi apdujusi nesuprato, kas dedasi aplinkui, bijojo pajudėti, tik protarpiais matė žybsint magišką energiją, kurią vienas į kitą svaidė priešininkai.
Ji jau norėjo pakilti ir eiti, bet stiprus smūgis vėl paguldė ją ant grindų. Pramerkusi akis moteris priešais save išvydo raudonas Traigono akis.
– Pasakyk man tiesą ir galėsi eiti.
– Ne, – iškošė ji.
Demonas griebė jai už rankos, bet magiškos šviesos pliūpsnis parklupdė jį ant kelių.
– Aš viską tau pasakysiu, – aršios Azaros akys įsmigo tiesiai į jį. – Tu teisus, Ravena gyva.
– Ką tu darai?! – persigando Arela. – Kodėl tu sakai jam tiesą?
– Tai tavo pačios labui, – jos žvilgsnis sušvelnėjo. – Anksčiau ar vėliau jis sužinos.
– Ne, Azara, tu negali taip pasielgti! Prašau, tik ne tai! – pro ašaras maldavo moteris. – Aš niekada neatiduosiu jam savo dukters!
– Nenuvertink Traigono galios, – rimtai ištarė ji. – Kad blokuoji savo mintis, tai dar nereiškia, kad jis negali rasti būdo, kaip jas perskaityti. Patikėk, kol aš gyva, neleisiu jam nuskriausti tavo vaiko.
Tuo metu salėje pasirodė Melburnas su Rodžeriu. Dabar Azara turėjo tris priešininkus, bet jai tai buvo nė motais, ji neketino kautis, tik norėjo nugabenti Arelą namo ir išvaduoti Naidželą, nors Traigonas nė nemanė taip greitai jų paleisti. Bet Azara buvo gudresnė ir atvyko čia turėdama planą, tereikėjo nukreipti priešininkų dėmesį ir užblokuoti praėjimą, kad galėtų pasprukti.
Traigonas aiškiai buvo pasiruošęs užmušti ją pirmą pasitaikiusią akimirką, nors nenorėdamas nukentėti vis laikėsi atstumo, tačiau sureagavo per lėtai ir jį apakino iš lazdos plykstelėjusi šviesa. Po kelių sekundžių Arela pajuto, kaip kažkas čiupo jai už rankos ir ėmė tempti tolyn. Ne iškart suprato kas tai, tik tada, kai pamatė plevėsuojantį raudoną drabužį ir baltus plaukus.
Pabėgėjusios koridoriumi jos minutėlę stabtelėjo. Azara pasilenkė ir padėjo ant grindų delnus. Iš jų pasklidusi šviesa pastatė sidabrinę magiškos energijos sieną.
– Paskubėkime, ilgai neatlaikys, – ragino moteris. – Kur požemiai? Tu gerai pažįsti šią vietą, turėtum numanyti, kur jie uždarė Naidželą.
– Štai ten, – Arela parodė į koridoriaus gale nusidriekusius žemyn laiptus, tik joms bebėgant driokstelėjo sprogimas ir pro išgriautą sieną pasirodė Melburnas. Jo veidas atrodė be galo rūstus, ilgi šviesūs plaukai draikėsi į visas puses, o rankose švytėjo raudona magiška energija. Arela pasibaisėjusi žiūrėjo į jį, bet Azara timptelėjo ją į priekį ir užtvėrė kelią dar viena siena.
Sėdintis už grotų Naidželas girdėjo triukšmą viršuje, tik nė neįtarė, kas jį sukėlė. Jis apskritai nesitikėjo būti išvaduotas po tokios išdavystės, tačiau netrukus išvydo artėjančią šviesą, kuri tai atsirasdavo, tai vėl dingdavo. Ir tada jis išvydo jas, moteris, kurios nepaisė joms gresiančio pavojaus tam, kad jį išgelbėtų. Ir vis dėlto jis buvo laimingas, kad pasaulyje yra žmonių, kuriems jis vis dar rūpi...


Po 10 metų...

– Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas...
Ravena aiktelėjusi praplėšė akis ir apsidairė, bet supratusi, kad niekas negresia, pasilenkė ant aprūdijusių lieptelio turėklų ir pažvelgė žemyn į srauniai tekančią upę. Ji buvo plati, bet smarkiai nuslūgusi, pavirtusi ramiu lygiu kanalu per patį vidurį vagos. Abipus krantai buvo apžėlę krūmų ir medžių kuokštais, kurie brovėsi į besirangančią upę.
– Čia labai tylu, – prakalbo mergaitė. – Tik tos tylos beveik negirdėti.
Agnė nuspyrė kelis akmenukus į upę. Jie net nepūkštelėjo, dingo vandenyje ir tiek. Ravena kantriai laukė, kol sesuo ką nors pasakys.
– Visos upės tokios, – galiausiai tarė ji, lazdele brėždama brūkšnį ant žemės. – Iš pradžių teka tiesiai ir būna greitos. Paskui sulėtėja, išsirango kaip gyvatės, neša dumblą ir palikusios jį posūkiuose lėtina savo tėkmę.
Ravena net nustebo, kai ji ant nubraižytų vingių, smarkiai spausdamas lazdelę, vėl nubrėžė tiesią liniją, rodydama, kokia upė buvo iš pradžių.
– Ar tikrai taip? – tingiai paklausė mergaitė.
Agnė nusviedė lazdelę nuo tilto. Atrodė, kad ji krito labai lėtai ir palietė vandenį be jokio garso. Jos žiūrėjo, kol lazdelė paplaukė po tiltu ir dingo iš akių.
Karštis slėgte slėgė. Ravena tylėjo, bet Agnė buvo įpratusi ir nė kiek nesistebėdama žvelgė į ją. Saulė buvo nublukinusi tamsius jos plaukus, veidas nė kiek neįdegęs, mėlynos akys švelnios, susimąsčiusios. Ravena atrodė jai kažkokia dvilypė – kad ir kur bebūtų vis galvoja apie kažką kitą. Ji taip troško stipriai sugriebti seserį rankomis ir pažvelgti į akis, į pačią jų gelmę, surasti ten slypinčią Raveną, sužinoti, kokia gi jos paslaptis. Gal ji paprasčiausias žmogus, ir kiekviena mergaitė atrodytų tokia, jei būtų laisva ir niekas jos neslėgtų?
Visi daiktai aplink Agnę buvo realūs, tik viena Ravena – tarsi sapnas. Už jos turėklai atrodė visiškai tikri, kaip ir upės krantai, tankiai apaugę žole, kopiančia į aukštus šlaitus, paukščiai, mažais padrikais būreliais kylantys iš pakrantės krūmų, vėjas, pučiantis gūsiais, žerdamas plaukus nuo veido ir vėsindamas įkaitusią odą. Agnė taip aiškiai juto malonią, lengvai virpančią pavasario šilumą.
– Gal eikime pasivaikščioti? – pasiūlė ji.
Ravena sutiko. Iš pradžių jos ėjo tylėdamos ir leidosi šlaitu žemyn. Kai lyguma apačioje buvo jau netoli, Agnė stryktelėjo žemyn. Nušoko ji gerai, ant abiejų kojų, bet viduje kažkas tarsi gerai trinktelėjo, jos tvirtas kūnas kietai atsitrenkė į žemę. Slysčiodama, vos išsilaikydama, nusileido ir Ravena.
Jos patraukė prie vandens. Žolėje buvo pilna visokių vabalų, tad Ravena ėjo labai atsargiai.
– Čia taip gražu, – droviai tarė ji ir pažvelgė aukštyn, kur jos pirmiau stovėjo, pamėgino įsivaizduoti save ir Agnę viršuje, bet veltui.
Agnė nuėjo pakrante, tad Ravena nusekė iš paskos. Prie pat vandens buvo žvejų išmintas takelis, ir eidamos juo tolyn nuo tilto, jos girdėjo tylą, apgobusią visą kraštą. Bet atrodė, kad jų žingsniai tą tylą griovė ir trikdė.
– Agne, ar tu kada nors jauteisi vieniša?
– Nė velnio.
– Ar tu daug galvoji?
– Nedaug, – gūžtelėjo pečiais Agnė. – Bet mano galvoje pilna visokių nuotrupų. Jos zirzia kaip širšės ir neduoda man ramybės.
Ravena įdėmiai pažvelgė į ją, tarsi ji būtų atskleidusi kokią didelę paslaptį. Agnė nubėgo prie pat vandens ir nutaikiusi sausą vietelę šoktelėjo į nusekusios upės vagą. Ravena atsisėdo aukščiau ant kranto. Kojos skendo žolėje, o pėdos tvirtai rėmėsi į žemę.
– Iš blogio ugnies brangakmenis gims... kristalas bus jo portalas...
Ravena papurtė galvą ir atsigulusi pažvelgė į dangų. Agnė nušoko prie jos ir įsitaisė šalia.
– Klausyk, aš matau, kad kažkas tau neduoda ramybės, ar dėl to tu klausinėji manęs tokių keistų dalykų?
– Taip, dėl to.
– Tu gali pasakoti man viską, juk mes seserys, ar ne?
– Tikrų tikriausios seserys, – Ravena nejučia šyptelėjo. – Bet tu nesuprasi. Aš pati nesuprantu kas dedasi.
– O kažkas dedasi?
Mergaitė kurį laiką tylėjo galvodama, kaip viską paaiškinti. Gaivus vėjelis dvelkė jai tiesiai į veidą.
– Kažkas vyksta ne realybėje, – galiausiai prakalbo ji. – Kažkas dedasi manyje. Pirmą kartą tai nutiko per mano gimtadienį. Nuo tos dienos tai nesiliauja.
– Ką turi omenyje? – susidomėjo Agnė.
– Galbūt tau atrodys, kad aš išprotėjau, bet tai kažkokia svarbi žinutė man.
– Žinutė? Dabar aš jau visai nieko nesuprantu!
– Kiekvieną naktį aš girdžiu keistus žodžius. Tai labai šiurpus sapnas. Aš vaikščioju upės pakrante ir girdžiu pagalbos šauksmą, o tada pamatau vyrą ir moterį. Vyras atsisuka į mane, jo akys žiba raudonai, aš bėgu nuo jo tolyn, bet jo balso pilna visur. Po to aš išgirstu laikrodžio dūžius ir pabundu.
Agnė minutėlę galvojo, ką pasakyti, paskui atsisėdo ir juokdamasi pasilenkė virš jos.
– Ir tai viskas? Tu tokia sunerimusi dėl paprasčiausio sapno?
Ravena truputį įsižeidė dėl to, kad Agnė visuomet į jos problemas žvelgia labai paviršutiniškai, bet tuo pačiu aprimo. O gal tai iš tiesų tik paprasčiausias sapnas? Gal ji nerimauja tik be reikalo?
– Manau, mums metas namo, – pagaliau ištarė mergaitė ir pašoko ant kojų. – Mama ims nerimauti, dangus jau ima temti.
– Gerai, – sutiko Agnė.
Tą naktį Ravena ilgai negalėjo užmigti. Ji galvojo apie sapną, bandė tikėti, kad Agnė sakė tiesą ir tai tik paprasčiausias sapnas, bet kažkas giliai joje vertė tikėti, kad tai kur kas svarbiau už sapną. Mergaitė vartėsi nuo šono ant šono, žiūrėjo pro langą į žvaigždėtą dangų, bet niekas nepadėjo jai užmigti. O kai po kelių valandų pagaliau sumerkė akis, ją prižadino švelnus balsas:
– Ateik... ateik...
Tačiau jis skambėjo ne kambaryje, o tarsi iš sielos gelmių. Tarytum kažkas, kas slėpėsi giliai viduje, norėjo prasiveržti laukan. Ravena juto keistą virpulį savyje, kokio dar niekada nebuvo jutusi, kūnas atrodė lengvas kaip plunksnelė. Mergaitė mašinaliai pakilo iš patalo ir nusileido į pirmą aukštą. Jai nerūpėjo, kad ją išeinančią gali pastebėti tėvai, tą akimirką apie nieką negalvojo, ėjo ir tiek.
O kai pirštai pagaliau nuleido paradinių durų rankeną, ji atsidūrė lauke. Naktis buvo labai vėjuota, bet Ravena to tarsi nepastebėjo ir įsmeigusi savo tuščias akis į horizontą nuėjo tolyn. Basa perėjusi kiemą ji visiškoje tamsoje pradėjo bristi per aukštą žolę. Horizonte ošiantys neramūs girios medžiai ant žemės metė ištįsusius šešėlius. Atrodė, jog viskas, kas judėjo nuo stiprių vėjo gūsių, buvo gyva.
– Gelbėk mane, Ravena... aš turiu ištrūkti... tik tu gali man padėti... – vėl pasigirdo balsas.
Mergaitės žingsniai buvo labai greiti, tarsi ji žinotų, kur nori eiti, tačiau mintyse daugiau nieko nebuvo, tik tas keistas kviečiantis balsas.
– Aš ateinu... ateinu... – vis kartojo ji, artėdama prie upės. Jai atrodė, kad balsas kviečia būtent ten.
Pasiekusi pakrantę Ravena stabtelėjo.
– Ateik... ateik... – ragino balsas.
– Ateinu. Aš ateinu.
Ir ji žengė toliau. Kad ir kokia srauni buvo upė, mergaitė brido vis giliau ir giliau. Šaltos bangos daužėsi į kojas, po to į liemenį, krūtinę, drabužiai tapo sunkūs ir ėmė tempti ją žemyn.
– Ravena! – staiga pasigirdo pažįstamas balsas. – Ravena!
Tuščiose mergaitės akyse pagaliau vėl pasirodė gyvybė, ir tada ji suriko iš siaubo. Būtų dar giliau nuslydusi į upę, bet ją sugavo stiprios motinos rankos ir skubiai išnešė į krantą.
– Ką tu darai, Ravena?! – į ją žvelgė švelnios rudos akys. – Tu taip mane išgąsdinai!
– Aš... aš nežinau... – sumikčiojo Ravena.
– Viskas bus gerai, aš parnešiu tave namo.
Moteris pradėjo eiti, glėbyje spausdama dukterį. Mergaitė jautėsi saugiai, nenorėjo ištrūkti iš šių rūpestingų rankų, bet kažkodėl juto tuštumą širdyje, lyg kažko trūktų, bet ji negalėjo pasakyti ko. Kažkas, kas bandė išsilaisvinti, dingo.
Po kelių minučių moteris pagaliau pasiekė namus. Tarpduryje jos laukė vyras.
– Lina? Kur tu buvai? – jis įsmeigė akis į Raveną. – O kur buvo ji?
– Nelaimingas atsitikimas, – atsainiai tarstelėjo ji.
– Ar aš nesakiau, kad ji mums kels tik rūpesčius?
– Kaip tu drįsti taip kalbėti, Rodžeri? – įpyko moteris. – Ji dar tik vaikas, akivaizdu, kad mes turėsime kurį laiką ja rūpintis.
– Kalbi taip, tarsi ji tau būtų svarbesnė už tave pačią.
– Ji ir yra, ir tu puikiai žinai priežastį.
– Na žinoma! – pasišaipė Rodžeris. – Paskubėk, nežadu laukti visą naktį.
Joms įėjus, jis vis dar atrodė susierzinęs, bet vis tiek atnešė iš kambario antklodę ir užklojo Raveną, kurią Lina pasodino ant sofos svetainėje.
– Žinau, kad tu išsigandusi, bet turi papasakoti, kodėl taip padarei, – švelniu balsu prakalbo moteris. – Kodėl tu ėjai į tą upę?
– Nori paklausti, ar ji nebandė nusižudyti? – nustebo Rodžeris.
Taip, ir pati Ravena norėjo tai sužinoti. Atrodo, turėjo viską, ko jai reikia, seserį ir tėvus, bet kažkodėl vis tiek jautėsi vieniša. O gal iš tikrųjų norėjo nusižudyti? Gal kiekvienas, norėdamas baigti savo gyvenimą, girdi keistus balsus?
– A-aš nežinau, kodėl taip padariau. Aš neprisimenu, – žvelgdama į grindis sumikčiojo Ravena.
Lina švelniai paglostė jai galvą.
– Nieko tokio, jei nenori dabar, galėsime apie tai pasikalbėti vėliau, bet daugiau mūsų taip negąsdink, gerai?
– Aš pavargau, mama, – sukuždėjo ji. – Noriu miego.
– Gerai, vaikeli, gali eiti.
Ravena tingiai pakilo ir gniauždama prie savęs antklodę ėmė kopti laiptais. Lina nulydėjo ją akimis, paskui pasisuko į vyrą.
– Įtariu, kad jau viskas. Traigonas ją greitai suras.
– Na ir gerai, nereikės žaisti jūsų kvailo žaidimo, – pasišaipė jis. – Tik įdomu, ką Traigonas padarys man už tai, kad nepasakiau, kur jo vaikas? Gal nužudys?
– Mes jau kalbėjome apie tai. Jeigu jis tavęs klausinės, suversk visą kaltę man ir kiek galėdamas tikink, kad nežinai auginęs jo dukterį.
– Taip, kadangi aš noriu išnešti sveiką kailį kaip paskutinis bailys! – kiek įsižeidė jis. – Nors man tavo planai visiškai nepatinka.
Iš tikrųjų! Kartą Melburnas sakė, kad jis bailys, sužinojęs, kaip jis elgiasi, tikriausiai tik dar labiau patvirtintų savo žodžius.
„Eina velniop tas kvailys, – piktai pagalvojo Rodžeris. – Aš kaip tik ir trokštu nepaklusti Traigonui“.

– Prieik arčiau, Melburnai, turiu tau šį tą papasakoti, – pasikvietė jį Traigonas.
Parankinis neskubėdamas priėjo ir pagarbiai nusilenkė.
– Klausau, mano pone.
– Tu tarnauji man jau daugiau nei dešimt metų, tiesa?
– Taip. Ką norite tuo pasakyti?
– Praeis dar trys metai ir tu prašysi savo atlygio, ar ne? Ko tu labiausiai norėtum už tuos metus?
Melburnas suraukęs antakius įdėmiai nužvelgė Traigoną. Negi tikrai atsilygins už tarnystę? Atrodo, veidas visiškai rimtas, ar galima tuo demonu pasitikėti?
– Jūs puikiai žinote, ko aš noriu, – šyptelėjo Melburnas. – Nieko kito, tik laisvės. Be jokių prievolių ir įsipareigojimų.
– Ir daugiau niekas kitas tavęs netenkintų?
– Ką turite omenyje? – sumišo vyras.
– Tarkim, tu nori grįžti pas savo šeimą.
– Aš nebeturiu savo šeimos. Visi paliko mane tą dieną, kai aš įžengiau į šią tvirtovę.
– Ar tikrai taip galvoji? O jeigu jie vis dar tikisi, kad tu grįši?
– Nuo kada jums tai rūpi, valdove?
Traigonas pažvelgė Melburnui tiesiai į akis, paskui ėmė lėtai vaikščioti po salę ir delsė pasakoti, tarsi norėdamas jį suerzinti. Ilgas raudonas jo apsiaustas šlavė grindis.
– Šiandien įvyko tai, ko aš labiausiai laukiau, – galiausiai tarė jis, vėl sustojęs prie parankinio. – Aš pagaliau radau savo vaiką. Aktyvavosi Ravenos galios, todėl labai greitai ateis diena, kai ji sužinos apie mane.
– Labai džiugu girdėti, mano pone, – dar kartą nusilenkė pavaldinys.
– Bet tai dar ne viskas. Aš žinau ir tai, kad Agnė pas Liną. Ką apie tai manai?
Melburnas netekęs žado stovėjo priešais Traigoną.
– Nustebai, ką? Jeigu nori, gali ją pasiimti, tau nėra jokių kliūčių, – toliau kalbėjo Traigonas. – Bet nepamiršk, kad už tai tu turėsi man atsilyginti.
Melburnas dar kurį laiką stovėjo nejudėdamas, tarytum būtų pamiršęs kaip kvėpuoti, bet galiausiai atsitokėjo.
– Jūs žinote, kaip aš ją myliu, ir šantažavote mane norėdamas, kad aš jums tarnaučiau, valdove, bet aš neprašiau, kad pasakytumėte, kur dabar ji yra.
– Manai esąs protingesnis už mane? – nusijuokė demonas. – Jei būtum protingesnis, dabar netarnautum man. Kad galėtum pamatyti Agnę, tu paaukosi dar dešimt metų savo gyvenimo man, sutariam?
– Dešimt metų?! – negalėjo patikėti Melburnas. – Ta informacija verta tiek daug?!
– O ko tu tikėjaisi? Kad aš surasiu tavo dukterį už ačiū?
– Prakeiktas sukčius! – vyras vos tvardėsi, net pagriebė Traigonui už gerklės, bet tučtuojau buvo nusviestas tolyn.
– O aš visą laiką maniau, kad tu mano patikimiausias parankinis, – šaltu balsu ištarė demonas. – Matyt, būsiu kažkur suklydęs. Gal man vertėtų nužudyti tavo šeimą, o po to ir tave patį?
Melburnas iš lėto pakilo.
– Aš vis dar galiu būti jūsų patikimiausias parankinis. Nesvarbu, kiek metų man reikės laukti savo laisvės, svarbu, kad mano šeima būtų saugi.
– Dabar jau daug geriau, – šyptelėjo Traigonas, jo akys žybtelėjo raudonai. – Paslauga už paslaugą. Ir dar vienas dalykas: jeigu tu mirsi neištarnavęs man visų metų, tai padarys tavo duktė. Nors ji būtų naudingesnė kur kas anksčiau, bet aš dar pagalvosiu apie tai.
Melburno kumščiai stipriai susispaudė.
– Labai ačiū jums, valdove, aš darysiu viską, kad įtikčiau. Gero vakaro.
– Palauk.
Parankinis jau buvo beeinantis, bet staigiai sustojo.
– Kur Rodžeris?
– Nežinau, pone, nemačiau jo nuo vakar vakaro.
– Gerai, pats ateis kai norės, o tu šiandien buvai nepaklusnus man, todėl aš tave nubausiu. Prieik prie pat manęs ir atsuk nugarą.
Šis paklusniai padarė tai, ko buvo liepiamas.
– Kur tavo kalavijas?
– Palikau saugykloje.
– Visada jį nešiokis su savimi, Melburnai, bet kada gali prireikti. Niekuo negalima pasitikėti.
Traigonas lėtai išsitraukė savo kalaviją, nužvelgė labai aštrius ašmenis ir staigiai smeigė Melburnui tiesiai į krūtinę, kad šis net aiktelėti nespėjo. Būtų susmukęs jam prie kojų, bet Traigonas ištraukė ašmenis ir sugriebęs jį smeigė vėl, tik šį kartą į galvą. Tada paleido ir šypsodamasis žiūrėjo, kaip jis miršta. Kraujo bala po sunkiu kūnu vis didėjo.
Kiek vėliau Traigonas pasilenkė ir ištiesė delną. Iš jo pasklidusi juoda migla apgaubė Melburną. Šis juto nepakeliamą skausmą, tarsi žaibas būtų perskrodęs kūną, tačiau po to skausmas ėmė mažėti. Melburnas iš lėto pramerkė akis, migla išsisklaidė.
– Kaip lengva jumis manipuliuoti, Žemės kirmėlės. Jūs turite jausmus, galite mylėti ir džiaugtis, bet kas iš to? Niekada nesupratau tų dalykų... kas žmones riša. Kas tie ryšiai, kai jų nematyti? Aš galiu akimirksniu tave nužudyti ir tu nieko nebeturėsi, – Traigono akys vis dar žibėjo raudonai. – Ar baisu buvo mirti, Melburnai? Ar baisu buvo žinoti, kad daugiau nebepakilsi?
Parankinis sunkiai atsistojo, bet nieko nesakė. Neturėjo jaustis pažemintas, nusipelnė bausmės.
– Nuo šiol visuomet taip tave bausiu, jei man nepaklusi, – Traigonas nupurtė kraują nuo kalavijo ir užsikišo jį sau už diržo. – Ir nuo šiol tu žinosi, kad geriau tarnauti man, nes tik taip tu liksi gyvas ir galėsi apsaugoti brangius žmones. Kol tu nemirsi sava mirtimi, aš galėsiu bet kada tave grąžinti į gyvenimą. O dabar gali eiti.
Melburno rankos drebėjo, tačiau stengdamasis nerodyti savo baimės jis skubiai išėjo. Vidiniame kieme, apšviestame mėnulio šviesos, jis rado šulinį ir apsipylė vandeniu. Net pašiurpo oda pagalvojus, ką Traigonas jam padarė. Jis tai patyrė ir anksčiau, bet tada viskas buvo kitaip, Traigonas žvelgė į jį ne kraujo ištroškusiomis akimis, o norėdamas jam padėti.
– Pasibjaurėtina, – garsiai sau ištarė jis. – Gąsdina mane mirtimi, bet aš turiu dėl jo žudyti ir kitiems kelti tokį pat skausmą, kokį jis kelia man. Atrodo, tos mirtys man nieko nereiškia, bet geriau pagalvojus...
Vyras nusibraukė nuo sprando šviesius plaukus ir palietė galvą ten, kur smeigė Traigonas, tikrindamas ar neliko žaizdos. Tačiau nieko, nebeliko nė žymelės.
– Atrodo, kaip reikiant gavai į kailį, – staiga pasigirdo pašaipus Rodžerio balsas.
– Nešdinkis! – iškošė Melburnas. – Valdovas kaip tik nori tave pamatyti.
Vyras minutėlę tylėjo.
– Pirmas kartas, kai Traigonas nubaudė, tiesa?
– Iš kur žinai?
– Pirmą kartą aš irgi taip jaučiausi, bet jis mane žudo taip dažnai, kad aš jau pripratęs. Man dabar kaip tik malonu justi tą klaikų skausmą, nes žinau, kad po to vis tiek liksiu gyvas.
– Tu beprotis. Anksčiau ar vėliau jis tave nužudys visam laikui, tad būk atsargus ir pagalvok, ar teisingai elgiesi jam nepaklusdamas.
– Tik jau nereikia, gerai? Ilgainiui ir pats priprasi, nebent nuspręsi tarnauti jam visą gyvenimą, o jis būtent to ir siekia. Bet tu tai supranti, ar ne?
– Ne tau sakyti man pamokslus, aišku?! – įtūžo Melburnas ir pažvelgė jam tiesiai į veidą. – Ne tik Traigonas, bet ir aš galiu tave bausti!
Atrodo, Rodžeris nė kiek neišsigando. Jis mėgavosi tuo, kad Traigonas pagaliau pamokė ir jį. Pasirodo, Melburnas nėra toks jau tobulas parankinis.
– Gerai, paliksiu tave vieną, – šyptelėjo Rodžeris. – Bet dar pažiūrėsim, kuris iš mūsų mirs pirmas.
Jam išėjus Melburnas atsirėmė į sieną. Ne, jis nenorėjo mirti. Tik ne dar kartą...
2019-10-07 18:41
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-14 15:06
Aihara
Mečiau skaityti ties:

"Nepamiršk, ką Traigonas mums pažadėjo.
– Ar tu pats tuo tiki, Rodžeri? Ar tu tikrai tiki, kad jis mums duos valdyti savo žemes? "

Nes pasidarė per daug vardų, per daug veiksmo, ir per mažai konteksto.

Kokią reikšmę turi žaibų nušviečiama tvirtovė? Maniau, čia šiaip scenos dekoracija, kol iš trečio perskaitymo daėjo, kad tai ir yra veiksmo vieta.

Kodėl pagrindinis veikėjas pusę teksto vaikšto be vardo? Tai jis vadas, tai vyriškis, tai pakalikas, tai dar kažkas. Bet taip ir neaišku, kas jis toks.

Kaip sargybinis gali žinoti tiek smulkmenų apie bėglį? Visiškai nerealistiška. "Taip, sere" turėtų užtekti. Žemesnio rango kariai/sargybiniai tik vykdo nurodymus. Jei jie žino daugiau, tai jau nebėra žemiausio rango. Tai puikiai galėtų būti vado mintys.

Paskui jisai įeina pro vartus. Tai jis prieš tai buvo lauke ar kaip?

Ir visi tie kvaili vardai. Kūrinys nepasidarys geras nuo to, kad parinksi anglosaksiškus vardus. Greičiau priešingai - parodys, kad bandoma iššokti aukščiau bambos.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-13 19:39
ČakoPelėda
o varge :(
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-10 20:02
Nuar
Visą vaizdą šioje dalyje bandoma kurti beveik vien tik tiesiogine kalba. Šiuo atveju joje turėtų būti ne tik informacija apie pagrindinę kūrinio mintį, bet ir kiekvieno iš herojų charakterio ir išorės išvaizdos elementai. Tokiu būdu pasakojimas būtų pilnas. Iš to, kas yra kalbama, gali susikurti mintyse tik standartinį kiekvieno iš veikėjų įvaizdį: vienas mėgsta smurtą, kitas naudoja burtus, trečias mojuoja kardu ir panašiai. Todėl ir nėra įdomu skaityti.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-09 18:40
Kukumakus
skaičiau, skaičiau... Įveikiau tik šeštadalį.
Kalinys neįtikimai bejėgis. Jį galima tampyti už pakarpos kaip šunytį? Netikra.
Paskui staiga iš neužbaigtos situacijos peršokta į kitą. Tas erzina.
Vėliau pasakojime kaip pilypukai iš kanapių iššoka krūva  neaiškių personažų - labai jau viskas suvelta ir drumsta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą