Tu man primink, – tiek daug esu pamiršus.
Kai krito naktimis kaštonai sode,
O jų glotnus iš patalų paviršius
Kvepėjo tavo kaklo oda.
Tu man primink, – tiek daug esu surašius
Sulipdė sąsiuvinių kampus pastilė,
Įaugo į bedugnę stalo stalčių, –
Bijau atplėšt ir pakartoti...
Jei pasakyčiau, kad verkiu, būtų juokinga, –
Šitiek grūsties nepadorios aplink,
Net sniegas drumzlinas pajuodęs sninga,
O buvo baltas jis. Tu man primink...
2019-10-12 11:45
nu tai pati sau priminei - sugulovo kaklas kvepėjo kaštonais... dabar jų pilna, drjstu primint.
2019-10-07 19:28
Įtaigiai papasakota apie norą ištrūkti iš savo abejonių. 4
2019-10-07 18:48
kaip smagu, kai yra, kas primena
2019-10-07 17:29
Norėčiau priminti, bet kad toji Amnezija už parankės užsikibus. Visur tampo, o neleidžia atsiminti – kur. Žinau tik kiek tuokart matau, kur tuokart esu. Panašiai, kaip dabar prie tavo „Tu man primink“
Tikiuosi, kad tau tai miela mūzą, kaip ir man iš tavęs atėjusi.
Neprisimenu, ar kada esu kažkaip vertinęs, bet norėčiau, kad tai būtų gražūs palinkėjimai.
2019-10-07 16:07
Gražu... nebijokite atplėšti.
2019-10-07 11:33
Pataisyta.
2019-10-07 10:55
Dėl tų kampų...gal administratorius galėtų pakeisti...čia paskubėjau, prašoviau :0 Ačiū, VARNAI.
2019-10-07 09:10
bijau atplėšt ir pakartoti...(spėsiu) - myliu, ar ne taip?
o sakyk apie tą pastilę, juk ji sulipdo sąsiuvinio kampus, o ne s kampai ją...kaip čia