Rašyk
Eilės (72260)
Fantastika (2173)
Esė (1688)
Proza (10356)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kukumakus Kukumakus

Šešėliai

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Ore džiuvo tušti debesys. Snaigės šliejosi prie žemės. Glaudžiai susikibę gurgždėjo po Mortos kojomis. Ji klausėsi kiekvieno girkštelėjimo ir nebeleido nė vienai pašalinei minčiai klajoti jos smegenų labirintais.
    Tik sniego šiugždesio stebėjimas. Tik ji ir sniegas.
    Sniegas.
    Tas pats sniegas – tik kitos snaigės – slūgsojo bažnyčios šventoriuje.
    Sunki varčia ir ledinė rankena. Gurgždesį išblaškė gailus vyrių cyptelėjimas.
    Nesutepti alyva. O reiktų.
    Pamindžikavusi kruchtoje įžengė į navą. Nė gyvos dvasios. Jokio vibždėjimo. Aidesio.
    Prieš veidą tuo pačiu ritmu vis radosi ir akimirksniu sklaidėsi dulksva rūkanėlė.
    Baukščiai vyzdelėjo į skliautus, paskui į presbiteriją. Prisimerkė. Žvilgsniu iššniukštinėjo visas pakampes.
    Nieko?
    Nieko.
    Nieko...
    Nusivylusi plestelėjo ant užpakaliais nusvidinto suolo. Mintys vėl ėmė be tvarkos lakstyti po galvą.

    Netikėtai kažkas lystelėjo petį. Morta krūptelėjo ir atsigręžusi pamatė kunigą. Jaunuolį.
    – Oi, atleiskit, kad išgąsdinau, – veik moterišku balsu tarė. – Su Šventomis Kalėdomis!
    – Su Kalėdomis...
    – Pamaldų jau nebus. Duris rakinsiu.
    – Tada einu.
    – Gal norėjote išpažintį atlikti?
    – Ne. Seniai to nedariau.
    – Dievui brangi kiekviena paklydusi avelė. Jis jūsų neatstums, nes Dievas gailestingas – priims jūsų nusižeminimą ir atgailą.
    – Nusižeminimą?
    – Tik per nusižeminimą priartėsit prie Dievo.
    – O jei aš nenoriu prie jo priartėti?
    Juo nusirito akivaizdus suglumimas.
    – Anksčiau ar vėliau vistiek visi turėsime priartėti prie Dievo ir stoti prieš jo teismą, – pamanė atrinkęs tinkamus žodžius.
    – Nejaugi? Jei jis toks gailestingas, kaip teigiama, tai kaip jis gali teisti? Dievas juk visada ir visiems viską atleidžia. Ar ne taip? – Morta nutaisė nekaltą šypsnį.
    – Teisia ir atleidžia.
    –  Abejoju teismo valanda.
    – Abejonės užtrenkia išsilaisvinimo nuo kančios duris, – pareiškė. – Tik žmogus nuvijęs šalin abejonę pateks į šventos malonės glėbį ir patirs amžiną sielos ramybę.
    – Tikit, kad siela amžina?
    – Tikiu... Tai suteikia viltį... Užeikim į zakristiją. Karštos arbatos. Ir mes plačiau apie tai pakalbėsim.
    – Nežinau, ar aš dar noriu apie tai kalbėtis. Bet arbatos noriu. Šalta.

 
    – Garbė Jėzui Kristui, – Morta išstenėjo. Klebonui. Užtiko jį prie stalinės lempos. Verčiant šventraščio puslapį.
    – Per amžius. Amen, – nepakeldamas galvos tyliai atliepė.
    – Dvasiškas tėve, gersit arbatos?
    Seniokas kinktelėjo ir toliau gainiojo akis knygoje.
    Čia buvo šilčiau. Kaitino elektrinis prietaisas. Morta susirado kėdę ir plestelėjo.
    Jis padėjo skirtuką tarp puslapių. Atsisuko į ją:
    – Klausau jūsų.
    – Aš neturiu ką jums pasakyti.
    Klebonas timptelėjo lūpą.
    – Tai ko atėjote?
    – Mane jis pakvietė arbatos, – mostelėjo į jaunojo kunigo pusę.
    – Arbatos? – atkartojo. – Mūsų vikaras pakvietė jus arbatos?
    – Taip, tėve, aš ją pakviečiau.
    – Ką gi, vadinasi gersim arbatą.
    – Cukraus? – paklausė vikaras Mortos.
    – Šaukštelį.
    – Dvasiškas tėve, – su pagarbiu atstumu kreipėsi vikaras. – Ji abejoja Dievo teismu, priešpastatydama jo beribį gailestingumą.
    – Šit kaip? – bandymas parodyti nusistebėjimą gavosi visai nevykęs. Klebonui labiau rūpėjo atsigerti karšto gėralo ir sušildyti iš vidaus savo seną kūną, sulinkusį nuo svetimų nuodėmių naštos. – Koks jūsų vardas?
    – Morta.
    – Puikus šventas vardas. Šiais laikais gan retas, – šliurptelėjo iš puodelio auksiniais krašteliais. – Gailestingoji Morta, virusi Jėzui sriubą...
    – Nežinojau, kad ji virė sriubą, – kilstelėjo antakius Morta.
    – Virė. Jėzus be reikalo neįvertino jos pastangų. Mortos sriubos nė kiek ne mažiau svarbios nei Marijos maldos, – klebonas palingavo galvą. – Nemažiau svarbios... Vien maldomis gyvas nebūsi. O jei nebūsi gyvas, tai kas tada neš Dievo šviesą per tamsybių pasaulį? Kam sėdėti sudėjus rankas saugiai tūnant savo pamaldume ir gilintis į savo dvasingumą, jei iš to nėra jokios naudos pasauliui?
    – Dvasingas žmogus netarnauja Šėtonui ir taip nedaugina blogio aplinkui. Iš to ir nauda pasauliui, – vikaras buvo tvirtai įsitikinęs šių žodžių absoliučiu teisingumu.
    – Yra tame tiesos, – klebonas neprieštaravo, – bet to neužtenka. O jums, Morta, ar esu naudingas savo buvimu?
    – Jūs neįsižeiskit. Man jokio skirtumo.
    – Na, va, girdi, Lukai? – jis atsargiai, tarsi saugotųsi skausmingų judesių, visu torsu pasisuko jaunuolio pusėn.
    – Pilna žmonių, aklų kaip kurmiai. Jie rausiasi žemėje ir nepakelia akių į dangų, jie nemato dieviškos šviesos, nesupranta Dievo gailestingumo ir nevertina kunigystės, besibeldžiančios į netikinčiųjų širdis ir kviečiančios juos praregėti ir garbinti savo išganytoją.
    – Nei jie akli, nei ką, ir nereikia jiems nei kunigų, nei kitokių šventikų, – ramiai atsakė Morta. – Ir be jų gyvena savo gyvenimus. Aš netikiu religijomis – jas sukūrė patys žmonės...
    – Dievas sukūrė! – vikaro intonacija pasikeitė. Žiojosi kažką sakyti.
    Nepasakė.
    – Kunige, – Morta kreipėsi į kleboną, – Ar esate matęs čia šešėlių? Bažnyčioje.
    Lukas kreivai vyptelėjo: suprask, kvailesnio klausimo ir nesugalvosi.
    – Apie kokius šešėlius kalbate, Morta? – klebonas sujudo, išgirdęs tokį neaiškiai apibrėžtą klausimą.
    – Apie numirėlių šešėlius. Ar matėte?
    Klebonas staiga atsilošė, pamiršęs savo įsisenėjusį nugaros skausmą:
    – Vat tai tau!
    – Siela nemirtinga, tačiau ji nėra matoma! Negali būti jokių mirusiųjų, amžiną jiems atilsį, šešėlių, – vikaras suskubo žegnotis.
    – Neskubėkim, vikare, su išvadomis, – tarė klebonas. – Aš esu matęs daug mirusių, bet nei sielų, nei dvasių ir nei šešėlių neteko. Nors tiesą pasakius, jaučiu.
    – Tėve, kaip tai? Kaip jūs galite jausti? – Lukas pasimetęs pašoko nuo kėdės, žengė porą žingsnių atgal. – Siela yra dvasinio pasaulio tvarinys ir šiame pasaulyje ji reiškiasi tik per žmogų, – pasakęs pradėjo vaikščioti po zakristiją, stabtelėjo prie kryžiaus šalia durų. Paskui sunėrė plaštakas už nugaros ir grįžo prie stalo, tačiau nesėdo, o smeigė žvilgsnį į Mortą. – Neįmanoma jos jausti, tuo labiau matyti.
    – O prisikėlęs Jėzus? Aš manau, jog tai buvo jo šešėlis, kurį tada matė, tik žmonės linkę viską iškraipyti ir nupiešti taip, kaip jiems patogiau ir labiau priimtina, – Morta nusišypsojo pusę lūpų.
    – Jis prisikėlė kūnu! Biblijoje aiškiai pasakyta! – įraudo jaunuolio skruostai.
    – Kaip galėjo prisikelti kūnu? Tai neįmanoma! Dar niekam nepavyko.
    – Tik su Dievo valia ir galia įvyko toks stebuklas! Jėzus – Dievo sūnus!
    – Bet toks pats kaip ir mes visi. Iš tokios pačios mėsos.
    – Kaip jūs drįstat taip kalbėti? – nebeslėpė piktumos ir antipatijos Mortai. – Mes esame iš tos pačios materijos, o ne mėsos! Tik gyvuliai iš mėsos!
    – Mes irgi kilę iš gyvulių – tai yra iš beždžionių. Darvinas tą nustatė.
    – Jis bedievis! Tai tik jo teorinė sapalionė.
    – Bet mokslas įrodė, kad mes kilę iš beždžionių. Ar jūs nematote akivaizdaus panašumo? – Morta jau ėmė erzinti jaunąjį kunigą, kuris vis labiau niršo.
    – Tai dar ne įrodymas! Biblija sako, kad mus sukūrė Dievas! – vikaras vis žvalgėsi į senąjį kleboną, tikėdamasis jo palaikymo ir pritarimo, tačiau tas nusčiuvęs tik stebėjo priešpriešinių žodžių dvikovą.
    – Sakykim... Bet gal jis pirmiau sukūrė beždžionę, kuri tapo žmogumi, tik pats žmogus, parašęs Bibliją tą gudriai nutylėjo? Ir sąmoningai praleido laikotarpį, per kurį vystėsi Homo Sapiens.
    – Ne žmogus parašė Šventą Raštą!
    – Kaip tai ne žmogus? Sakysit, Dievas? – Morta jau nebeištvėrė ir ėmė kvatotis. Ji atsistojo ir priėjo prie lango, pažvelgė į savo atspindį, atsisuko ir atsirėmė į palangę.
    – Suprantama, kad žmogus užrašė, bet autorius yra visagalis Dievas – jis įkvėpėjas, jis per žmogų perdavė tiesą, kad ji taptų visiems prieinama ir žinoma.
    – Žmogus per savo prizmę ir surašė Bibliją, iškraipydamas tą tiesą.
    – Užteks provytis. Jau naktis, – įsikišo klebonas.
    Morta perbraukė delnu plaukus ir pasitraukė nuo palangės:
    – Kiekvienas mes turim savas tiesas ir savą tikėjimą...
    – Taip, turime, – seniokas romiai sutiko.
    – Eisiu, – ji apsivilko paltą, pasitaisė jo skvernus. Atkišo plaštaką klebonui, paskui vikarui: – Ačiū už arbatą, Lukai.
    – Te laimina jus Dievas, – atsisveikino senasis dvasininkas, o jaunasis paniuręs išlemeno trumpą „sudiev”.

    Morta drąsiai dėbtelėjo į skliautus, paskui į presbiteriją.
    Kažkur turi būt šešėliai.
    Turi būt.
    Jie bijo vyrių girgždėjimo.
   
    Debesys jau buvo išbarstę visas snaiges. Jos glaudžiai susikibę gurgždėjo po kojomis.
    Nusikvatojo.
    Baikščios pamėklės!
2019-10-02 18:00
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-08 21:13
ONYX
Aš vot niagavau biaviaik jokė šiašėlei...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-06 08:41
Erla
Kompozicija gera:pradžia,pabaiga. Pasirinkta tema įdomi, bet pakankamai sudėtinga. Yra vietos tobulėjimui. ČP geros pastabos.
4-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-05 15:20
Kukumakus
ČakoPelėda , ačiū už pastebėjimus. Hm, turėjau mintį, kad dialogai  banalūs ir nespalvoti. Bet kol kas kitaip nesugalvojau.
Darviną reikėjo įmest į pokalbį, nes su ta teorija yra spragų, mokslininkai tokių dalykų rado! - kad nesueina galai. Nenorėjau išsiplėst ir prikaišiot į dialogus daug detalių, kad  nevirstų į smulkmeniškus ir ilgus debatus.
Morta ir yra tiesmuka - būna gi tokių žmonių...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-05 14:11
ČakoPelėda
oops, vikaru, ne vikingu :D
Rodos, būsiu persimokiusi :-))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-10-05 14:07
ČakoPelėda
Nepatiko dialogas, nors mintis lyg ir aiški. Taip smagiai pradėjote, tas sniegas, tie šešėliai man labai. Pabaiga irgi patiko. Bet pats dialogas nykokas, rodosi, šimtą kartų girdėtas. Darvinas, beždžionės...Galvoju, kai gebate taip vaizdingai, gan įdomiai reikšti mintis, tai gal galima ir dialogams to bent truputį įtrupinti? Na, kad skaitytum ir nustebtum, kažką naujo pajustum, patirtum, net jeigu ir neigiamo, o gal ypač neigiamo. Kad norėtųsi įsiterpt, ginčytis, prieštaraut, po to dar kartą permąstyt. Nes dabar tokio jausmo nebuvo, viskas pernelyg nuspėjama.
Nors greičiausiai tai tik skonio reikalas, iš manęs tik 4 su ilgu minusu. Kažkaip jaučiu potencialą ir panašu, kad iki galo neišnaudojate jo.
Mąstau, gal tą dialogą mėginčiau ne taip tiesiogiai. Tik senasis kunigas pasirodė kiek spalvingesnis, Morta su vikingu taip jau buitiškai, tiesmukai, o pati tema juk anaiptol ne buitinė.
Nesakau, kad praktiškai suręsčiau tą dialogą geriau. Bet manau, kad Jūs tikrai galite.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą