Rašyk
Eilės (72287)
Fantastika (2174)
Esė (1688)
Proza (10358)
Vaikams (2459)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 1 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kukumakus Kukumakus

Granitinė širdis

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Indrė gulėjo lovoje užmerktomis akimis, o aš glosčiau jos plaštaką.
Už sienos girdėjosi vyriški balsai, karts nuo karto ataidintys didesniais decibelais. Girtos sapalionės, palydimos sutartinio kvatojimo.
Tas triukšmas erzino – namuose buvo reikalinga ramybė. Aš dėl jos buvau linkusi lyg Etna pasispjaudyti ugnimi ir dūmais, bet neleidau sau tokios prabangos. Tvardžiausi. Mano sprogimas nieko nebūtų pakeitęs, nebent lengviausiu atveju išspaudęs nesupratimo grimasas, blogiausiu – eskortą nemalonių replikų su įsakymu uždaryti duris iš anos pusės.
– Nepyk, kartais atsijungiu, – atplėšusi vokus pralemeno Indrė. – Pagulėsiu truputėlį, paskui tvarkysiu virtuvę – Tomas ryte pirštu baksnojo į nešvarią šiukšliadėžę.
– Jopšikmat! – nesusilaikiau. – Tegu pats ir pakrutina tą pirštą valydamas!
– Jis vyras. Ne jo darbas.
– Nu, bliam! Tu visai kvaila! – dabar jau piktumas peršoko ant draugės.
– Aš jį myliu, – tyliai pasakė.
– Tai kas? Reiškias, kad turi jam tarnaut?!
– Nenoriu pyktis.
– Jis tuom ir naudojasi. Negi nesupranti?
Jos rypavimai ir skundai bjauriu vyro elgesiu dažnai keldavo ir niršulį, ir gailestį; aš ją guosdavau ir mėčiausi patarimais, tik kad Indrė jų nepaisydavo – vis vien taikėsi prie Tomo, tenkino jo užgaidas, tyliai vykdydavo nurodinėjimus ir paklusdavo nesveikai kontrolei. Negalėjau pakęsti matydama, kaip ji, tarsi bestuburė ameba, raitėsi jam po kojomis, stengdamasi bet kokia kaina įtikti. O Tomas vis labiau pūtė savo susireikšminusią figūrą. „Cit, kvailos bobos! ” buvo jo vizitinė kortelė, kurią jis traukdavo gana dažnai ir mojuodavo palei moteriškas nosis. Jūs net neįsivaizduojat, kaip norėjau smogti spygliu į tą burbulą! Kad išlėktų visas tas suplėkęs narcizų kvapas! Retsykiais man pavykdavo. Bet burbulas būdavo greit pripildomas. Aišku, ir su Indrės pagalba. 
– Man svaigsta galva.
– Vandens? – paklausiau. Ji linktelėjo.
Išėjau iš miegamojo – į šnerves trinktelėjo alaus ir dūmų tvoskas. Susiraukiau. Pasukau į virtuvę. Ant stalo dryksojo atidarytas stiklainis, mėtėsi peilis, tuščia silkių pakuotė, praplėštas duonos maišelis, ant pjaustymo lentelės raugintų agurkų sunkoje mirko dešros gabalas ir rūkytos šoninės likutis. Į stiklinę įpyliau vandens ir grįžau atgal.
Indrė pasikėlė ant alkūnių ir atsirėmė į lovos galvūgalį, godžiai atsigėrusi vėl užsimerkė. Perbraukiau per jos išretėjusias kaštonines garbanas – anksčiau jos buvo kur kas vešlesnės. Elzytė, penkiametė jos dukra, stačiai tirtėdavo iš laimės gaudavusi progą jas pašukuoti ir supinti kasas. Ji prismaigstydavo pilną galvą įvairiaspalvių segtukų, puošnių kaspinėlių, gėlyčių, meškiukų, boružėlių ir kišdavo veidrodėlį mamai prieš akis.
– Bus kirpėja, – Indrė vis kartodavo.
– Jokių kirpėjų! Šavalkos jos visos! – tuokart, kai buvau užėjusi į svečius, šaukė Tomas. Akimirkai Elzytė susigūžė ir žvelgdama į grindis sumurmėjo: „Būsiu daktalė – pagydysiu mamytę, o paskui būsiu kilpėja. ” Indrė išspaudė liūdną šypseną ir apsivijo ją rankomis: „Būsi daktarė. ”
Buvo graudu žiūrėti.

Paėmiau tuščią stiklinę ir nunešiau į virtuvę. Sutvarkiau stalą, numazgojau šiukšlių dėžę, iššveičiau kriauklę – bent jau tiek; žinojau, kad Indrė puls kuoptis vos tik pasijus geriau. Žinojau, kad ji Tomo neprašys, o jis – nesisiūlys. Gerai dar, kad jos motina užsukdavo padėti. Ji nebuvo tokia nuolanki kaip Indrė – ir į ką ta mano draugė atsigimė? – trūkdavus kantrybei kibdavo žentui į atlapus, žinoma, perkeltine prasme. Bet nieko nepešdavo, tik namie labiau pasmirsdavo paraku. Indrei atitekdavo neutralizatoriaus vaidmuo, ir ji būdavo priversta plevėsuoti taikdario vėliava iš sugertuko, tuo pačiu atlaikant niuksus iš abiejų pusių.
Indrė manęs nė nepasigedo – buvo vėl trumpam „prasmegusi”.
Man jau reikėjo eiti. Atsisveikinau nenujausdama, jog tai bus paskutinis mūsų susitikimas. Bet ne pokalbis – beveik kasdien susiskambindavom.
O po savaitės klausiausi sunkiai suvokiamos istorijos, griūvančios į mano ausis iš telefono – Indrė pasikūkčiodama bėrė, kaip užtiko Tomą besilaižantį su Renalda. Jų šeimos drauge.
Aš irgi ją pažinojau. Jinai buvo ištekėjusi, augino du berniukus. Nors Renalda man nekėlė simpatijos, tačiau nieku gyvu nebūčiau net pagalvojusi, kad ji šitaip išdrįstų. Indrė jau buvo girdėjusi atgarsius, kad vyras su ja susimetęs, bet įsistatyti rožiniai iliuzijų filtrai dirbo visu šimtu procentų, ir minčių apie išdavystę ji neprisileido. Užtat akys dabar aiškiai jai parodė tikrąjį vaizdelį.
Dar papasakojo, kad motinos padedama ji nuvažiavo pas notarą ir taip surašė testamentą, kad Elzytei palikto buto Tomas negalėtų laisvai valdyti ir parduoti. Jam – špygą! Tegu užsiknisa! Šūdgabalis! Taip ji ir išrėkė.
Nugaros smegenimis seniai jaučiau, kad jis niekšybių virusu apsikrėtęs. Kažkada jis draugams gyrėsi, kad Indrė jį myli, o į klausimą  „o tu? ” Tomas mestelėjo: „Aš gi vyras! ”. Jai nesakiau, nenorėjau, kad širdį sopėtų.

Ryt Indrė jau gulėjo reanimacijoje. Aš to nežinojau. Skambinau tik kitą dieną. Ji neatsiliepė. Po nesėkmingų bandymų surinkau Tomo telefono numerį – jis pasakė, kad pas Indrę nevažiuočiau, įleidžia tik šeimos narius. Ji jau ne pirmą sykį reanimacijoje – išsikapstydavo. Nors krūties vėžys buvo išplitęs, kepenys apėję metastazėmis. Aš netikėjau, kad jau viskas. Vyliausi, kad stebuklai atsitinka...

Per laidotuves mano akys vėmė matant Tomą ir tą jo meilužę, besidedančią labai susisielojusia ir besirūpinančia paskutine Indrės kelione. Buvo šlykštu.
Neilgai trukus Tomas jau nebeslėpė savo santykių.
Ir dar kokį paminklą kapinėse pastatė! Didžiulę granitinę širdį su žibsinčia raudona lempute užritino!
Atseit, mylėjo.

Stoviu prie Indrės kapo, atnešiau gėlių. Ir mėtinių saldainių. Juos jinai labai mėgo.
Šiandien jos gimtadienis.
Byra ašaros, nevalioju suturėti...
2019-09-23 16:16
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-25 09:56
Atėja
labai įdomiai 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-24 12:39
Senjora Lyrika
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-23 21:41
Nuar
Būna ir taip, būna ir priešingai. Tikrovėje geras kūrinys: tragizmas atskleistas per saikingai piešiamus draugės pojūčius. Nei per didelio ir rėksmingo tragizmo, nei saldžios lyrikos. Tikroviškas pavargusios, bet dar stiprios moters įvaizdis, kuri nesibrauna į svetimą gyvenimą, nes puikiausiai suvokia, kad padarys tik blogiau. Taigi, pagrindinė herojė čia ne mirštančioji, bet jos draugė. Svarbūs jos pojūčiai ir jos pasaulio suvokimas bei vertybės.5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą