Likimui

Visi gyvenimai, kurių nenugyvenome
Ir dienos einančios lėtai, tarsi vaikystėje,
Užkliudome dienas randuotas savo
Ir minutes, kai negalėjom klysti.

Lyg tamsūs šuliniai atvertos gelmės,
Žvaigždėtos naktys ir garsai prieš lietų,
Tiek visko daug į vakarą sudėtume,
Jei dar tiesos akimirką man pažadėtum.

Išbridus iš tylos ir laiko širdgėlos,
Aš eičiau į tave— iškristų rasos,
Ankstyvą rytmetį prie laiko perkėlos,
Mane, tiktai mane atrastum.

Visi gyvenimai, kurių nenugyvenome
Ir gūdžios sutemos, tyla prieš lietų,
Pavirsta būtimi sava ir tavo
Ir likimu mums Dievo pažadėtu.