Rašyk
Eilės (72115)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10339)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 6 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kukumakus Kukumakus

Turiu

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Trenkiu durimis, bildu laiptais žemyn. Smaugia gerklę. Lekiu norėdama išbarstyti tuos žodžius. Barstau juos tuščiai gatvelei, pavieniams žibintams, tvoroms ir tyliems namams. Bėgu skųstis medžiams. Ąžuolams. Jie visai čia pat. Priglundu. Medžiui nusišvilpt - susmengu. Įsikniaubiu į kelius. Ir pratrūkstu - pasikūkčiodama bliaunu. Aplink braškančios plikos šakos ir į tamsą įsibrovęs pilnas mėnulis. Pakeliu į jį šlapias akis. Mūsų žvilgsniai susitinka, spoksom viens į kitą. Stebiu spindintį diską - jis ima didėti ir atveria gilias akiduobes. Tokias gilias ir plačias, jog netikėtai į jas įkrentu - tarsi mėnulis būtų prie manęs prigludęs. Galiu jį paliesti. Jis visai ne šaltas. Tikriau - maloniai šiltas ir švelnus. Toks pūkinis... Tarsi būčiau įdribusi į pūkinius patalus.
    Ko tu čia atėjai, klausia mėnulis. Nežinau, išlemenu, aš netyčia. Taip nebūna. Noriu sužinoti tavo paslaptį. Kam tau ji? Nežinau... Bet vis tiek malonu, kad klausi.
    Tai kokia tavo paslaptis?
    Neturiu jokios paslapties.
    Manau, kad turi.
    Tikrai neturiu.
    O tavo tamsioji pusė?
    Nėra tamsiosios pusės - tu nematai, todėl taip galvoji.
    O kas ten?
    Nieko ypatingo, tas pats kas ir šioje pusėje.
    Ar galiu pažiūrėti?
    Taip, žinoma.
    Aš apsiverčiu kniūbsčia. Per siaurą plyšį iškišu galvą. Žiba žvaigždės. Daug žvaigždžių. Pasiremiu rankomis, atsispiriu kojomis. Atsistoju. Apsidairau. Pilka dykuma, sustingusios dulkės. Lėtai apsisuku aplink save, bandydama pamatyti ką nors kitokio. Nieko. Tas pats kaip anoje pusėje. Grįžtu atgal.
    Tu nemelavai. Niekada nemeluoju. Dabar aš žinosiu tavo paslaptį - tu neturi paslapties.
    Policijos sirenos nutrenkia mane atgal į žemę. Ji ledinė, apsiklojusi šiugždančio sniego antklode. Vėl pažvelgiu į pilnatį - ji tolima ir šalta. Nusibraukiu prišalusias ašaras. Kojos neša į gatvę. Šliaužioju be jokio tikslo. Gelia pėdas, šaltis kandžioja skruostus ir skverbiasi kiaurai striukę, per kelnes.
    Patraukiu link apleisto fabriko. Naktį apgriuvęs gremėzdas atrodo bauginančiai. Aš nebijau - man vis tiek. Praeinu pro išlaužtas surūdijusias duris ir įsispraudžiu į kertę, apsiveju rankomis. Drebu. Skersvėjis košia per plyšius ir kiaurus langus. Išgirstu trumpą, gatve pralekiančio automobilio variklio gaudesį. Kai nutyla, vėl krentu į neviltį. Tamsoje jausmai paaštrėja. Spanginu į išskydusius sienų kontūrus.
    Netikėtai išnyra šviesos ruoželis ir pasuka tiesiai į mane. Man vis tiek.
    Šalta, paklausia.
    Patvirtindama burbteliu.
    Ką čia veiki.
    Nieko.
    Matau.
    Nori arbatos?
    Tyliu - nežinau. Kai suprantu, pakinkuoju galvą.
    Jis ištiesia ranką ir padeda pasikelti. Nuo jo tvoskia nemalonus kvapas. Man vis tiek. Vedasi mane šviesdamas žibintuvėliu. Žengiu per šiukšles ir purvą. Lipam laiptais. Sustojam koridoriaus gale priešais duris. Netrukus trakšteli spyna.
    Jis uždega žvakę ir mosteli į nutriušusį fotelį. Perbraukiu delnu ir atsargiai atsisėdu. Jo senos, kietos spyruoklės spaudžia man užpakalį ir baisiai girgžda vos tik pasikrutinu.
    Aš Valensas, kimiu balsu taria.
    Viktorija.
    Malonu, Viktorija.
    Įžiebia daugiau žvakių, ir blausioje šviesoje įžvelgiu jo paburkusį veidą, murzinus apdarus. Kaičia virdulį, praskalauja puodelį. Žvalgausi aplinkui - visur netvarka.
    Geriam arbatą. Puodelio šonai vandens seniai nematę.
    Tavęs negąsdina nešvarumai, klausia.
    Glumina.
    Tokie kaip tu, sutrinka čia papuolę ir susidūrę akis į akį su bjauriu purvu ir nykybe, Valensas suneria pirštus ir nuveria mane akimis. Jie nesuvokia, kad tas purvas parodo jų pačių sielų murzinumą, užtat bando atsiriboti nuo matomo vaizdo, tarsi tai su jais nesusiję ir jų visai neliečia. Laikosi atokiai su baime susitepti. Nors jau atėjo čia nešvarūs.
    Aš nemurzina, atšaunu.
    Nepyk, Viktorija, nėra prasmės įsižeisti. Tavęs nesmerkiu ir neteisiu. Visi mes tokie išsiterlioję, tik nelygu kokiu sluoksniu: vieni storiau ir tirščiau, kiti - ploniau. Net ir šventieji turi savo drumzliną šešėlį.
Sukryžiuoju rankas ant krūtinės ir susitraukiu į kiautą. Drėgnas šaltis kausto pėdas, gnaibo nosį ir ausis. Pradedu šniurkščioti. Pasitrynusi delnus užsidedu ant nosies, paskui ant ausų, bandydama sušildyti savo kūno iškyšulius.
    Kas atsitiko?
    Jis mane palieka, sakau, ir įstringa gumulas gerklėje. Vėl tvenkiasi ašaros.
    Valensas griebia mane už rankos ir tempia - eime, kai ką parodysiu.
    Į viršų.
    Lipam laiptais, stabtelim prie metalinių durų. Jis stumteli varčią, ir patenkam į aikštelę ant stogo. Kiek paeinam į priekį. Atsiveria žibanti miesto panorama.
    Vau!
    Nuostabu, ar ne, sušnibžda man už nugaros. Pažvelk į dangų. Matai, kiek žvaigždžių?
    Matau Grįžulo Ratus.
    Pažįsti Mažuosius?
    Linkteliu.
    Ten, žiūrėk šalia jų, ant šono nuvirtęs namas, jis ištiesia smilių į dangų. Tai Cefėjo žvaigždynas. Apačioje išsirangęs Slibinas, o kairiau - Gulbė, ima pirštu vedžioti kontūrus. Matai?
    Aš susikaupusi ieškau figūrų ir jas atpažinusi linksiu galvą.
    Pats įdomiausias yra Oriono žvaigždynas. Geriausia būtų žiūrėti per teleskopą, bet neturiu... Pasisuk truputėlį dešiniau - ten šviečia trys žvaigždės viena šalia kitos.
    Aha, matau!
    Tai Oriono diržas. Dar jį vadina Trijų Karalių žvaigždėmis. Galėčiau daug apie jį papasakoti.
    Iš kur gaudaisi žvaigždėse?
    Norėjau būt astronomu, bet tėvai neleido. Dirbau inžinierium šitam fabrike.
    Mano vyras turi kitą, tyliai jam pasakau.
    Kartais svajonės žlunga... Valenso atodūsis nuskriejo į tolimą žvaigždžių pasaulį. Tu dar jauna. Einam, šalta. Tu neturėtum čia būti...

    Aš skuodžiu. Namo.
    Aš turiu namus!
2019-09-07 19:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 5 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-09 17:27
Babytė Onytė
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 19:02
ONYX
Pabajga ištės neušakcėntota nu a gal kėk pasiskubynta - če sakičei tėjsibė. Nu a vot arinaluma vyražai aniakdoto pabajgoja vysiškai niabutini gėrėms prozinems kurinems.
Vot aš patikiejau jumis yr man šyto pakolkas uštianka )
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 18:02
Kukumakus
ČakoPelėda , na, taigi tie At... ir Ap...  Ir kad nesupratot pabaigos... Šitos jūsų paminėtos spragos...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 17:06
varna
geras ats kukumaku, pabaiga taip ir išsisluoksniuoja, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta, bet... jėga joj slypi
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 16:40
ČakoPelėda
kad nematau aš tų spragų. Tiesiog man asmeniškai norėjosi originalesnės idėjos, kažkokio netikėto požiūrio kampo, ar bent kažkokio netikėto herojės poelgio/išvados pabaigoje. Bet čia gal tik man ;-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 16:38
Kukumakus
Dėkui, ČakoPelėda. Iš šono geriau matyt spragos. Paimsiu domėn (oi, turėsiu omeny)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 16:36
ČakoPelėda
tik dabar perskaičiau autorės paaiškinimą:
"savo skausmas pasidaro mažesnis ir mažiau reikšmingas, kai palygini savo gyvenimą su kito, kuriam kur kas labiau nepasisekė... Ji lekia namo supratusi, kad  turi kur lėkti. O tų vyrų bala nematė - tegu aina jis ten, kur eina"

Hm, tokiems rašymo įgūdžiams galima būtų paieškoti ir įdomesnių, labiau netikėtų idėjų. Tik tiek, mano manymu, ir tetrūksta. Sėkmės! :-)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 16:31
ČakoPelėda
Oi, kaip norėjosi kažko netikėto, kažko nebanalaus pabaigoje. Ar mažų mažiausiai kad ji pati būtų pasielgusi kažkaip, kaip iš jos nesitikėjome. Kad paaiškėtų, kad ne tokia jau ir be paslapties, ne tokia ir švari. Gal ta paslaptis atrodytų naivi ir iš skaitytojo perspektyvos visiškai nekalta, bet tik ne „mano vyras turi kitą“, tiktai ne tai :D

Ir nesupratau, kokia prasmė tokios pabaigos:
„ Aš skuodžiu. Namo.
Aš turiu namus!“

Ar ji kada sakė, kad jų neturi? Ir tas pavadinimas...Juk visai ne tame esmė, ar bent jau aš taip perskaičiau. Ne tame, turi ji tuos namus, ar ne.   
„Trenkiu durimis, bildu laiptais žemyn. „ – rodosi, išėjo, kad išgyvent kažkokią dramą, kažką savyje iškentėti, nepanašu buvo, kad suvisam. Nebent kur nors prasprūstų mintis, ka ji tų namų ne(be)turi, dabar jaučiasi benamė ar pan.

Dar tokia labai smulkmeniška pastabėlė, bet man asmeniškai gražiau žiūrisi/skaitosi, kai nebūna šalia tiek daug panašiai skambančių žodžių, ypač, kai sakinukai tokie trumpi.
„ATsispiriu kojomis. ATsistoju. APsidairau. Lėtai APsisuku...“

Šiaip jau stilius vientisas, nuotaika išlaikyta, tad bendras įspūdis tikrai neblogas.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 15:50
Kukumakus
varna, kaip sako - paleidi tekstą į pasaulį, o tekstą skaitytojas perleidžia per save. Ir kiekvienas vis kitaip jį pamato... Liuks, kad kasi giliau:) ... Na, mano idėja kiek kitokia - savo skausmas pasidaro mažesnis ir mažiau reikšmingas, kai palygini savo gyvenimą su kito, kuriam kur kas labiau nepasisekė... Ji lekia namo supratusi, kad  turi kur lėkti. O tų vyrų bala nematė - tegu aina jis ten, kur eina. Gi visi mes susitepę - gal ir ji ne tokia gera ir tinkama jam buvo, kad jis šitaip... Na, muset, reik kitokio, ilgesnio kūrinio, kad tą perteikt... Reiks pamįslit
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 14:15
varna
nu žėk, kukumaku, rašims tavas jautrus intuityvus ir panašiai, vaizdai visi kvapai šuršena ir toji išvada nu ne išvada, nu kokia te yr išvada, parašei paslaptį ir laukiu jos, o kai lauki ir nesulauki tai ..nu ir nesulauki, hm
pabaiga man įdomi. jei taip supratau. bet turbūt ne taip. skuodi namo, o ten tas kuris turi kitą, tai čia susitaikymas su situacija nesmerkimas toks ir būti namie belekaip,kad tik namie suvokus benamystės nenorą ir visai nesvarbu kad turi kitą nes tai smulk ir jūs ne daiktai kits kitam ar jau per giliai kasu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 12:38
Kukumakus
Bet, varna, žėk - gi epizode su mėnuliu ir padaryta išvada, kad nėra paslapties. Tai kaip visks, čia ir gerai... Bėda, muset, kad visi mėgsta svetimas paslaptis... O čia jos nėėė...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 11:54
Kukumakus
varna, aaa... nu, ok...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 11:10
varna
galėjo būt ne šiaip sau, nes tai intriguoja, kukumaku *
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 11:03
Kukumakus
varna, prisipažinimas - aišku, ne paslaptis... Užsiminimas apie ją šiaip sau - spontaniška veikėjos mintis, gimusi spoksant į mėnulį... tik tiek...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-08 10:51
varna
nieko toks stiliukas, dėl tiesioginių kalbų..lyg ir su savim, lyg perkratai save... šiaip tas stogas su žvaigždėm mielas, bet jau toks tikėtinas, matytas, jaustas, ech, norėjosi kažko originalesnio. užsimeni apie paslaptį. skaitytojėliai gi ir laukia jos. bet nesulaukia. prisipažinimas, kad vyras turi kitą, anokia čia paslaptis, ji to vyro. šiaip aprašymas vaizdingas, vaizdai, kvapai, garsai, susigūžimai, stebėjimai irtt, ganėtinai talentinga
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-07 23:06
ONYX
A vot šyta piarspiaktiva jum gavasi vysiškai naturalei nu yr įtykinamaj taritum butų vot kėk taj tėjsibės niatgi tamia vysamia
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą