Rašyk
Eilės (72570)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10402)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Buvo publikuotas čia: https: //m. delfi. lt/pilietis/voxpopuli/article. php? id=82162883

Perskaičiau T. Sinickio straipsnį „Baisiausia – tėvų noras užauginti pirmūną“. Galiu tik padėkoti autoriui, kad pagaliau iškėlė problemą, apie kurią praktiškai niekada nebuvo kalbama, bet kuri stipriai paveikia daugybės žmonių gyvenimus, suformuoja tam tikrą gyvenimišką programą, kurią po to būna sunku sulaužyti. Daugybė gerų žmonių kiekvieną dieną vargsta, nesuprasdami kur yra jų problema. Autorius ją parodė iš pačių pagrindų.

Vadinamieji „moksliukai“ atsiranda nebūtinai tėvų iniciatyva. Dažnai vaikas savaime būna gabesnis iš prigimties, labiau linkęs į intelektualią veiklą, o ne į socialinius žaidimus. Bet jeigu jūsų vaikas toks – neskubėkite džiaugtis, kad jis baisiai talentingas, padarys didžiulę karjerą, nustebins pasaulį ir apskritai, bus labai laimingas gyvenime. Kaip rodo kasdienybės praktika – dažnai (nors aišku, ne visada) būna tikėtinas priešingas variantas.

Turbūt visi esame matę vaikystėje variantų, kai gabesnis ar kultūringiau besielgiantis vaikas lieka atribotas nuo sociumo. Būtent apie tokius atvejus ir noriu parašyti. Tėvai ir mokytojai tokį vaiką, aišku, labai myli ir gerbia, nes jis geras – pateisina jų lūkesčius. Bet ar mėgsta tokius vaikus bendraamžiai? Deja, labai dažnais atvejais – ne. Kodėl – tai yra labai geras klausimas, kuris vertas atskiro straipsnio ir rimtesnių specialistų komentarų negu mano, eilinio piliečio. Drįsiu pateikti kelis savo spėjimus:

1. Pavydas – noras būti tokiu kaip moksliukas, bet nesugebėjimas ar tingėjimas to siekti.

2. Primityvi biologinė neapykanta „baltoms varnoms“.

3. Moksliukai dažniausiai rodomi kaip tobulas ir sektinas pavyzdys: „žiūrėk koks jis geras, o tu? “ ir aišku, tai sukelia priešiškumo reakciją. Jeigu nebūtų moksliuko, niekas nerodytų tokio pavyzdžio ir nejudintų iš komforto zonos.

4. Moksliukai paprastai būna rimti, o vaikai (ir netgi suaugę) labai daug reikšmės teikia emocijoms. Kas nesugeba jų suteikti – tas „nefainas“.

Kokios bebūtų tos priežastys, bet gana dažnai pavyzdingi, geri, kruopštūs vaikai lieka vieniši. Kol kiti žaidžia, laksto, juokiasi, kvailioja – jie žiūri į savo bendraamžius su pavydu. Juk jie irgi tokie patys žmonės, iš prigimties socialiniai padarai, ir jie nori būti pripažinti, turėti draugų, lygiai taip pat smagiai leisti laiką, kaip visi. Bet... Neišeina. Kažkas ne taip. Ir taip prasideda pirmosios (bet, deja, toli gražu ne paskutinės) „tobulo žmogaus“ gyvenimo tragedijos (būti išstumtam iš sociumo gyvūnų bandose buvo pati didžiausia bausmė, ir toks individas paprastai žūdavo).

Ir toks vaikas tikrai neišmoksta socialinių įgūdžių. Kada jis juos išmoks ir su kuo? Bendraamžiai lavina juos kasdien, kas minutę, kartu žaisdami ir bendraudami. Vienas to neišmoksi. Dar blogiau, kad toks vienišas vaikas labai lengvai gali tapti bendraamžių smurto ir patyčių auka (kas, beje, tęsiasi ir suaugus, tik jau kitokiu – mobingo pavidalu).

Atėjus paauglystei, prisideda dar kitokių problemų. Bendraamžiai pradeda domėtis lyčių bendravimu, atsiranda flirto elementų, pirmosios draugystės tarp vaikinų ir merginų. Tegul jos ir naivios, neilgalaikės, bet tai yra patirtis ir treniruotės – antros pusės paieškų ir sugebėjimo apsišlifuoti su kitu žmogumi. Atstumtasis „tobulas“ moksliukas, aišku, tokios patirties vėl lieka neįgavęs, kas gali labai stipriai paveikti jo būsimą asmeninį gyvenimą (apie tai vėliau).

Kažkuriuo momentu gali suveikti „vynuogės dar žalios“ efektas: „Jūs visi vienodi ir jūs visi kvaili. Aš protingas, aš geriau mokausi (tėvai ir mokytojai tai patvirtina), todėl man nereikia jūsų kvailų pramogų, šokių, „tūsų“, vaikščiojimų susikabinus už rankučių – turiu rimtesnių interesų, ir jūs ne mano lygio“. Taip, kažkiek laiko tokia saviapgaulė leidžia pasijausti geriau, bet realiai moksliukas tuo dar labiau pagilina savo problemą. Jau ne tik bendraamžiai nenori su juo bendrauti, bet ir jis su jais, ir labai demonstratyviai, su tokia pačia panieka, kokią gavo pats iš kitų. Atrodo teisinga, iš emocinės pusės suprantama, bet... Šituo jis nuskriaudžia ne kitus, o tik save.

Pabaigus mokyklą ir išėjus į darbo rinką, visos šitos pasėtos sėklos pradeda vesti vaisius, tik, deja, nelabai skanius. Kadangi socialiniai įgūdžiai nesuformuoti, tai jaunuolis toliau vaikšto vienas ir nepritampa prie aplinkinių, nors galbūt turėjo iliuzijų „baigsiu mokyklą, išvažiuosiu mokytis, dirbti, ten bus kitaip“. Kažin, ar būna tokių stebuklų. Tam tikras elgesio modelis jau atsineštas iš vaikystės, ir jį pakeisti nėra lengva, be to, gali būti net neaišku, ką keisti ir vėl eilinį kartą „kas su manimi negerai“. Ir vėl pakliūnama į tokią pačią situaciją, kaip ir vaikystėje.

Darbo rinkoje tokie žmonės yra labai vertingi – jie nesunkiai susigaudo, lengvai įveikia užduotis, o kadangi hyperkompensuotai nori „visiems įrodyti kad aš ne toks prastas“, tai dažnai tas „įrodymas“ vyksta darbe. Deja, be socialinių įgūdžių laukia fiasko. Bendradarbiai labai greit pajaučia, kad „kažkas su žmogumi ne taip“ – jis gabus, iniciatyvus, daug dirba, atrodo protingas, bet... Sunkiai bendrauja, nemoka pasakyti „NE“, yra naivokas (juk jis neįpratęs daug bendrauti ir neišsiugdęs sugebėjimo atpažinti neverbaliniu būdu, kada žmogus jį nori apgauti, kada kalba rimtai, kada tyčiojasi, ir t. t.). O toliau kas? Taip, kaip ir mokykloje – užlipimas ant galvos.

Darbdaviams patogu – jis be šeimos, be draugų, dirba gerai, nori pasirodyti kad dirba dar geriau. Bendradarbiams irgi gerai – galima ant jo sukrauti nepatinkančias užduotis, ir jis noriai jas darys (atpažinti, kad tave išnaudoja, irgi reikia socialinių įgūdžių), už save pastovėti nelinkęs (tam irgi reikalingi socialiniai įgūdžiai) – pats tas! Būtent tai, ko reikia! Tik ar pats jaunuolis laimingas? Kažin.

Jis gali dirbti metų metus, matyti, kaip jo buvę bendraklasiai jau augina vaikus, kaip apsukresni bendradarbiai, gal net prasčiau dirbantys už jį, jau daro karjerą. O jo niekas nejudins: kur daugiau rasi žmogų, kuris ramiai, nekeldamas balso, be pykčių dirbs, atlikinės užduotis, apsiims jų dar daugiau, galvodamas, kad tai jam atvers kelius aukštyn? Kažin ar atvers. Patogus žmogus reikalingas ten, kur patogu: kad gerai atliktų savo (dažniausiai nuobodų) darbą ir dar sumažintų krūvį bendradarbiams. Viskas. Jeigu jis pats nieko nereikalauja – darbdaviai kažin ar suinteresuoti jo karjera ar didesniu atlyginimu.

Ir jis nereikalaus. Jis gi nuo vaikystės įprato būti geras, tobulas, darbštus, pareigingas, pateisinti lūkesčius – tėvų, mokytojų, o vėliau mokytojus pakeičia dėstytojai, dar vėliau – darbdaviai. Jau ir patys tėvai mato, kad jų vaiko gyvenimas eina kažkaip ne taip, kaip jie norėtų – šeimos sukurti jam neišeina, anūkai „nesišviečia“ tuo labiau, dirba daug, bet naudos iš to mažai, ir svarbiausia – jis nesijaučia laimingas, tas aiškiai matosi iš šalies.

Apie antrą pusę neverta net šnekėti – tam reikalingi socialiniai įgūdžiai, kurių nėra. Neišsiugdytas sugebėjimas bendrauti su potencialiomis partnerėmis, jas sudominti kaip „patinui“, o ne draugui. Tokie vaikinai dažnai būna merginoms labai geri draugai – išklauso jų problemas, paguodžia, pataria, prisiklauso istorijų, kaip ji draugauja su kitu vaikinu, kuris nėra toks tobulas, bet labai fainas ir toks ir anoks... Vadinamoji „friendzone“. Draugas, bet ne potencialus partneris. Kodėl? Ko gero, netgi tos merginos to nesugebėtų konkrečiai pasakyti. Bet tai yra gamta, biologija. Ir ji turi savas taisykles.

Kaip visa tai sulaužyti? Tam nereikia daug pastangų, netgi priešingai – tiesiog į viską žiūrėti laisviau. Nereikia būti „geru berniuku/mergaite“ (aišku, tai nereiškia, kad reikia daryti kažką nusikalstamo – gink Dieve, ne). Reikia nebijoti galu gale parodyti aplinkiniams ir savo interesus, o ne tik stengtis patenkinti „aukštesniųjų“ lūkesčius. Mokėti pasakyti „NE“, kai nenori kažko daryti. Tokie žmonės būna labiau gerbiami, o kai žmogus nepastovi už save – deja, labai didelė tikimybė, kad juo „patogiai“ pasinaudos ir po to dar apspjaus (netiesiogine prasme, nors... gali būti ir tiesiogine).

Nereikia siekti tobulumo ir idealumo. Kai nuo mokyklos yra įkalta tokia programa, tai visada atrodo, kad viskas turi būti tik tobula ir ne kitaip. Tai yra perfekcionizmas, kuris suryja daug energijos ir netgi stabdo žmogų, nes jis dažnai bijo kažką pradėti, nes „man neišeis idealiai“ (o juk viskam reikia patirties, kurios negausi kitaip, tik bandymų ir klaidų metodu!)

Visi žmonės yra pakankamai paprasti. Jiems patinka emocijos, paprasti kasdieniški dalykai, juokeliai ir t. t. Tam nereikia jokių aukštų materijų. Ir jie nėra idealūs – nė vienas. Todėl neverta kankinti savęs ir siekti to, ko nėra.

Be to, nuolatinis idealumo siekimas atima galimybę džiaugtis gyvenimu čia ir dabar. Gyvenimas pradedamas atidėlioti – paskui, ne dabar, pas mane dar tas ir anas ne idealu, aš dar turiu tai sutvarkyti. Puiku - palaipsniui sutvarkysi ir taip, tik be persistengimo ir savo gyvenimo gerų momentų aukojimo. Kiekviena diena praeis ir daugiau nepasikartos, o laikas – tai ir yra gyvenimas. Jo negalima švaistyti neegzistuojančio idealo sukūrimui ir jo kasdieniniam palaikymui (o tai yra labai didelės energijos sąnaudos!)

Gerai mokytis reikia, būti protingam, išsilavinusiam reikia. Bet negalima perlenkti lazdos ir užsikrėsti perfekcionizmo virusu, kuris siaubingai apnuodija gyvenimą. Reikia nepamiršti, kad mes gyvename tarp žmonių, ir visada daug ką lemia gudrumas/mokėjimas bendrauti/emocinis intelektas/ryšiai su žmonėmis/lankstumas. O to išmokti nėra sunku. Užtenka tik vieno – tapti paprastesniu ir „nerti“ į socialinius ryšius. Pradžioje gali būti nelengva, vis norėsis elgtis perfekcionistiškai, viską racionalizuoti, vis išlįs tas nelemtas tobulumo siekimas (įpratimas yra antras prigimimas), bet greit pasidarys žymiai lengviau. O su žmonėmis gal kartais būna ir sunku, bet tikrai įdomu ir dažniausiai netgi linksma!

Mano paminėto straipsnio autorius palietė visus šiuos dalykus. Tėvai, nenorėkite per daug iš savo vaikų! O jeigu pastebėjote, kad vaikas tampa perfekcionistu – nukreipkite jį labiau į žemišką gyvenimą. Jis bus laimingesnis, o kvailu ar neišsilavinusiu dėl to netaps. Viskas suderinama!
2019-09-05 14:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-07 01:09
rasyk3
noire, dirbti galima klusniai ir nepaklusniai, bo vis tiek reikia kažykaip, nesgi padvėst galima įvairiai be ryšio,  sinicinis teorinis moksliukas yra vaikystės prisiminimų šmėkla, o kai užauga, kaip sakė bil geitsas, tu pas tą akiniuotį dirbsi, gali būti ir taip.
papezėtint rimtais norint  reikia turėti paomeny ir krūveles kitokių atsitiktinumų bei galimybių srauto, iš kurio galima pasipešioti mintiesenų  visokių nestandartinių
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-06 20:01
Nuar
Eitų šis perfekcionistas dirbti sau. Susikurtų darbo vietą pats sau, atlyginimą taip pat. Dirbtų kūrybiškai, o ne paklusniai. Niekas neprivalo mumis, suaugusiais, rūpintis ir vedžioti už rankelių per gyvenimą. Tokia tikrovėje yra "sulaužymo formulė". Daug kartų išbandyta ir pritaikyta.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą