Rašyk
Eilės (72115)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10339)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 8 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







7.

  Mortijus įsipylė vyno. Židinio liepsnų ir žvakių šviesoje krištolinė taurė suspindo skaisčiu raudoniu. Burtininkui pasisekė. Bent tiek, kad liko gyvas. Magas žvilgtelėjo į veidrodį ant komodos šalia kailiais nukloto guolio. Kairioji veido pusė atrodė prastai. Nudegimo randai ilgai neišnyks. Turėjo būti dėkingas likimui, kad praleido tik vieną žaibo blyksnį. “Ir reikėjo taip apsižioplinti, nors ko norėti – prieš aklą sėkmę daug nepašokinėsi, ” – mąstė Mortijus, gurkšnodamas vyną savo menėje Henzo pilyje. Jis nenustebo, kai iš prieblandos į žvakių šviesos ratą įžengė ragana Gandijerė.
  - Malonu matyti Etoro valdovę mano kuklioje pilyje. Atleiskite, jūsų didenybe, negaliu sutikti ir deramai pagerbti. Mane vakar šiek tiek aplamdė. Tenka gydytis žaizdas.
  - Spėju – malonumas menkas, Mortijau, bet būk pasveikintas ir tu.
  Juodasis burtininkas pasisuko kailių guolyje ir ranka, laikančia vyno taurę, parodė į ištaigingą krėslą prie židinio.
  - Prisėskite, valdove. Jaučiu užsukote ne pro šalį bėgdama, o su reikalu. Tikriausiai užtruksite. Taigi, įsitaisykite patogiai. Įpilsiu vyno. Iš Vezos apylinkių. Tikrai puikus. Išlaikytas trisdešimt metų. Rankų darbo.
  Mortijus mostelėjo, ir vyno butelis ant komodos palinko virš tuščios taurės, stumtelėjo plaštaką į priekį, ir pripildyta taurė nuplaukė per menę. Ragana, kilstelėjusi suknios kraštą, atsisėdo į krėslą. Elegantišku judesiu pagavo taurę ir nežymiai linktelėjo. Juodasis burtininkas kilstelėjo savąją ir pasiūlė:
  - Išgerkime už pergalę.
  - Juodasis magas gers už baltųjų pergalę? – su ironiška šypsena paklausė Gandijerė, gurkštelėdama vyno.
  - Juodasis magas gers už pergalę to, kas nugalėjo, - atitarė Mortijus, nugerdamas iš savo taurės ir mėgaudamasis vynu, po to pridūrė: - Keista, sutvėrimo burto pagalba galiu sukurti bet kokį vyną, kurį žinau, bet jis niekada neprilygs, tam ką gali padaryti geras vyndarys. Tik gyvas daiktas džiugina širdį, ir gyvybę jam gali įkvėpti tik rankos. Burtai to padaryti negali. Burtų sukurto vyno skonis toks... toks... tarsi svetimas gyvenimas. Įsivaizduojamas. Netikras. Beje, apie ką čia mes?
  - Apie baltųjų pergalę, - priminė Gandijerė.
  - Baltųjų? A, tiesa, trys raganos apmovė vargšelį Mortijų, kuris troško valdyti pasaulį, tad jam neišdegė.
  - Nesimaivyk, Mortijau. Mes žinome, kad tu mus pergudravai, ir kad Greifuso pranašystės tekstai pas tave. Man tik norėtųsi žinoti, ko tu siekei, vardan ko ryžaisi sugriauti nusistovėjusią tvarką?
  - Nėra jokios Greifuso pranašystės. Beveik šimtas pergamento lapų, kurių pusė  - senioko prisiminimai, o kita pusė – svaičiojimai apie teisingą pasaulį, ir keturi burtai. Tai viskas. Greifuso pranašystę išgalvojome mes, jūs savo, aš savo. Turiu pastebėti – mano geresnė. Joje daugiau gyvybės ir polėkio. Ne veltui kūriau beveik mėnesį, o jūs, tikriausiai, sukurpėt per vakarą. Prisėdote ir parašėte. Ir tai didesnę dalį paėmėte iš manosios. Ir šarvus aš pats sugalvojau. Net pavyzdį nukaliau savo rankomis. Buvo vien mėlynės ir žaizdos. Bet vertėjo. Tiesa, gal Išrinktasis ką sakė? Kaip jam jie?
  - Tvirtino, kad meistro darbas, - pasakė Gandijerė, džiaugdamasi, kad tai tiesa, nes būtent tai jai norėjosi pasakyti.
  - Tikrai? – mago akys trumpam nušvito. – Šaunus vyrukas tas jūsų Išrinktasis. Net aš geresnio nebūčiau atrinkęs. Kalaviją valdo kaip dievas. Man iki jo dar toli. Bet žinote, jūsų didenybe, aš juk galėjau jį nužudyti. Ir be burtų pagalbos. Reikėjo tik pasukti kalaviją ir stumtelėti truputį į priekį.
  - Tai kodėl nenužudei? 
  - Tikriausiai nepatikėsite, jei pasakysiu, kad pasigailėjau?
  - Nepatikėsiu. Tau nerūpėjo Išrinktojo gyvybė. Troškai nugalėti. Tam reikėjo gyvo Išrinktojo, pavergto absoliučios valdžios burtu. Tik nesuprantu, kam reikėjo viską daryti taip sudėtingai. Turėdamas tokį burtą galėjai lengvai mus nugalėti ir pasiimti pasaulį ant lėkštutės. Kam reikėjo tos kvailystės su išgalvotomis pranašystėmis?
  - Kodėl manote, kad aš norėjau nugalėti baltuosius? Su sąjungininkais paprastai nesikaunama.
  - Juodieji visada siekė sugriauti pasaulio harmoniją ir pusiausvyrą, o baltieji gynė. Taip buvo visada. Mortijau, mes niekada nebuvome ir nebūsime sąjungininkais.
  -  Net vardan to, kas buvo visada?
    - Nesuprantu, apie ką jūs. Peslių tarpeklyje mes kovėmės, ir baltieji laimėjo.
  - Pagal taisykles – taip. Jūs tą ir pati žinote. Todėl paryčiais čia atlėkėte ne tam, kad sužinoti, kas nutiko pagal taisykles, o kas vyko iš tikrųjų. Pasvarstykime. Aš susimoviau, bet ne pagal jūsų planą, Išrinktasis liko gyvas, bet ne todėl, kad jūs jį apgynėte. Ar tai jūsų pergalė? Antra vertus, jūs visą laiką vykdėte mano planą. Ar tai nereiškia, kad mes kovėmės vienoje pusėje?
  - Ir su kuo mes galėjome kautis?
  - Žinant dalyvių skaičių, sakyčiau, pasirinkimas labai skurdus.
  - Tik nesakykite, kad kovėmės su Išrinktuoju. Jis – atsitiktinai atrinktas objektas.
  - Atsitiktinai? Kiek pamenu, rinkote pagal mano pranašystę. O jeigu aš apibūdinau Išrinktąjį taip, kad jūs atrinktumėt tokį žmogų, kokio man reikėjo? Ir, žinote, savo darbą jūs atlikote puikiai. Jau sakiau: net aš geriau nebūčiau padaręs.
  - Nenusišnekėkite, Mortijau. Burtininkų kovos lauke gali kautis tik burtininkai.
  - Ar aš sakiau, kad buvo kitaip?
  - Apie ką jūs?
  - Mieloji Gandijere, ar jūs niekada nepaklausėte savęs, koks burtininkas buvo Greifusas?
  - Juodasis ar baltasis – nesvarbu. Svarbiausia, kad jis pasielgė teisingai: atidavė pasaulį valdyti magijai ir magijos galias tarp baltųjų ir juodųjų padalino po lygiai.
  - O jei jis - nei juodasis, nei baltasis. Absoliučios valdžios burtu jis pajungė visus audiencijų salėje. Tai mažų mažiausiai laisvės apribojimas, o to nei baltasis, nei juodasis prieš saviškius daryti negali.
  - Tai kas jis?
  - Pilkasis.
  - Kas nors likęs iš senųjų pranašų?
  Mortijus papurtė galvą.
  - Tai iš kur jis atsirado?
  - Pilkieji buvo visada. Ir dabar jų pilna. Ar teko kada žiūrėti paprastam žmogui į akis?
  - Kvailas klausimas.
  - Jei tai reiškia taip, tai žinokite, kad tą akimirką jūs žiūrėjote į akis pilkajam burtininkui.
  Raganą juodojo mago teiginys pribloškė.
  - Paprasti žmonės neturi magiškų galių, - pareiškė susitvardžiusi. – Kokie jie burtininkai?
  - Teisingai. Jau Greifuso laikais jų burtininkais niekas nevadino. Buvo arklių užkalbėtojai, ateities pranašautojai, gydantys rankomis ar mintimis, ir tai dauguma iš jų – tik apsimetėliai. Nenuostabu. Kada magija pasklinda tarp tokio skaičiaus galinčių burti, kiekvienam burtininkui ne kas lieka. Dauguma net paprasčiausių burtų negali valdyti. Vėliau Greifusas pasiekė, kad pasaulis visai užmiršo apie pilkuosius, tačiau Etoro rūmų audiencijų salėje pamišęs dėl pasaulio pusiausvyros senis apdovanojo visus vienodai. Taip ir parašyta metraščiuose: “visos magijos spalvos gavo po lygiai”, tik niekas neužsimena, kad savo dalį gavo ir pilkieji. Salėje jų nebuvo. Jiems atstovavo Greifusas. Kai į tris lygias dalis buvo padalinta magiškoji galia, nei juodieji, nei baltieji nesiginčijo, bet, pradėjus dalintis burtus, ir maniškiai, ir jūsiškiai sukilo: kam tiems bejėgiams dešimtys burtų, jei dauguma ir vieno suvaldyti nepajėgia. Greifusas nusileido, tik išsiderėjo, kad pilkiesiems būtų paliktas bent tas vienas burtas, kurį jie gal sugebės suvaldyti. Kadangi burtų buvo šimtas šešiasdešimt vienas, jaučiu, kad senis taip viską ir buvo suplanavęs. Juodieji ir baltieji pasidalino burtus, o paskutinis atiteko pilkiesiems. Prisiminimuose Greifusas rašo, kad salė plyšo juoku, kai visi pamatė, kas liko. Burtininkai kikeno, springo, žvygė, raičiojosi negalėdami susiturėti.
  Mortijus nutilo. Jis žiūrėjo į krištolo taurę, lyg ištuštėjusiame inde regėtų praeitį. Gandijerė neiškentė, paklausė:
  - Tai kas ten liko?
  - Kvailo atsitiktinumo burtas. Nei baltiesiems, nei juodiesiems jo neprireikė.
  Ragana prunkštelėjo ir tuoj pat susitvardė.
  - Juokinga, - sutiko magas. – Burtas, kuris nežinia kam, kaip, ir kada suveiks. Jo veikimo rezultatas nenuspėjamas. Jo net nenaudoti negali. Žinodamas, kad nenaudojant burtas neveikia, nors kažką žinotum tiksliai, bet juk tai – kvailas atsitiktinumas, kur nieko negali nuspėti. Šio burto tikslingai nepanaudosi, o turėti net nesaugu. Tikrai juokinga. Ir aš juokiausi, kol nesuvokiau, ką iš tikrųjų gavo pilkieji. Užmirškite, valdove, kad jo negalima panaudoti, pagalvokite, ką su juo būtų galima pasiekti. Ištikus netikėtai sėkmei žmonės sako - stebuklas. Sudegė namas,  o padegėlis tarp pelenų rado lobį – stebuklas, aklasis praregėjo – stebuklas, oloje užgriuvo rūdkasį, o jis liko gyvas ir po savaitės išsikasė į paviršių – stebuklas. Tačiau, gerai pagalvojus, dauguma tų stebuklų – tik laimingų atsitiktinumų padarinys. Netikėtai sutapus aplinkybėm, atsitinka tai, kas atrodė neįmanoma – štai ir visas stebuklas. Kvailo atsitiktinumo burto pagalba galima būtų pasiekti, kad tokie stebuklai taptų kasdienybe.
  Gandijerė vyptelėjo.
  - Namai dega, olos užgriūna taip pat dažniausiai atsitiktinai. Ar tai taip pat – stebuklas?
  - Jūs jau kalbate apie tai, kaip burtas veikia, o ne apie  tai, ką su juo galima pasiekti. Degančio namo ir užgriuvusios olos niekam nereikia.
  - Tu tuo tikras, Mortijau?
  - Na, gerai, valdove, gal kažkam reikia ir to, - sutiko juodasis burtininkas, - tačiau vis tiek manau, kad galimybės, kurias suteikia šis burtas, daug kartų geriau net už tai, ką gali duoti absoliučios valdžios burtas. Viena bėda – tomis galimybėmis nepasinaudosi. Tačiau magistras Greifusas, gal ir buvo kuoktelėjęs senis, bet tikrai ne visiškas kvaiša. Kažkam jis sukūrė tą burtą ir turėjo kažkokį tikslą jį atiduodamas pilkiesiems. Jūs klausėte, kodėl aš užviriau šią košę? Galima sakyti, kad norėjau patikrinti, ar teisingai supratau Greifuso pranašystę.
  - Mortijau, sakei, kad nėra jokios pranašystės.
  - Senis jos neužrašė, liko tik ženklai. Kodėl pilkasis burtininkas šimpteriopai padidino baltųjų ir juodųjų galias, ir praktiškai nieko nedavė saviškiams? Jūs teisi – kvailo atsitiktinumo burtas, kaip kiekvienas atsitiktinumas, gali padovanoti žmogui, ko jis trokšta visa širdimi, bet gali tai ir atimti. Pasaulis su šiuo burtu pasidaro veržlesnis, bet ir mažiau saugus. O ką, jei Greifusui prireikė juodųjų ir baltųjų burtininkų galių, kad apsaugotų pasaulį nuo pražūties, kol... – Mortijus padarė pauzę, - ... kol pilkieji išmoks valdyti atsitiktinumo burtą? Manėme, kad esame pasaulio valdovai, o gali pasirodyti, kad mes tik mažamečio valdovo auklės: baltieji – ta, kuri globoja, juodieji – ta, kuri moko.
  - Kaip galima valdyti kvailo atsitiktinumo burtą? Mortijau, pats sakei - tai neįmanoma.
  - Tą ir norėjau patikrinti, ar įmanoma. Reikėjo surasti pilkąjį burtininką, kuris gal labiausiai įvaldęs Greifuso burtą, ir priversti jį panaudoti. Būtent  - priversti. Pilkasis juk net nenutuokia, ką turi ir ką galbūt sugeba valdyti. Ir man pavyko. Aš jaučiau svetimos magiškos galios apraiškas, tokias stiprias, kad galėjo būti taikomas tik vienas iš Greifuso sukurtų burtų, o ne koks nors iš senųjų. Pilkieji turi tik vieną tokį. Įsitikinęs, kad Karališkojo peslio oloje suveikė kvailo atsitiktinumo burtas. Norite pamatyti pasekmes? 
  Nelaukęs, ką atsakys viešnia, Mortijus pasikėlė ir, parimęs ant alkūnės, pasisuko guolyje taip, kad ragana matytų abi jo veido puses. Iš dešiniosios į Gandijerę žvelgė išblyškęs griežtų bruožų vyriškas veidas su randu žande, priešo veidas. Iš kairiosios... Kairioji buvo visa subjaurota randų. Neliko antakio. Akis žvelgė į pasaulį iš po pusiau primerkto nejudraus voko. Sutraukta žando oda pakėlė lūpų kamputį. Atrodė, kad magas šypsosi puse lūpų. Ne - nesišypso. Gaili šypsena tiesiog sustingo veide, lyg nebaigtoje lipdyti arlekino kaukėje. Kažkas raganos širdyje virptelėjo. Gandijerei pasirodė, kad mato vienu metu kažko pradžią ir pabaigą. 
  - Kas jus taip, Mortijau?
  - Žaibas.
  - Žaibas? Ar tik ne iš giedro dangaus?
  - Panašiai.
  - Tik nesakykite, kad taip suveikė kvailo atsitiktinumo burtas. Gal pats nesuvaldėte žaibo, norėdamas nužudyti Išrinktąjį?
  - Turiu įtikinamesnį paaiškinimą. Mes užmiršome ne tik apie pilkuosius, bet ir tai, kad visi esame paženklinti. Magistras tikrai buvo pamišęs dėl pusiausvyros. Jam atrodė, kad ji pažeidžiama, jei vienus burtus valdo vieni burtininkai, kitus - kiti. Norėdamas atstatyti pusiausvyrą, Greifusas visoms kastoms davė žymes: juodiesiems – tai randas, baltiesiems – apgamas. Aš savąją žymę nešioju ant dešiniojo žando, jūsų sesutė Fandigierė – virš lūpos, Jalinija – ant kaklo po dešine ausyte, o jūsų žymė... - Mortijus patylėjo, svarstydamas ar verta sakyti, - ... jūsų, ant strėnų, gal net kiek žemiau...
  - Iš kur jūs žinote? – nekantriai klausimu pertraukė magą ragana.
  - Apie ženklus? Perskaičiau Greifuso pergamentuose.
  - Ne, apie mano apgamą.
  - A-a, tai – Mortijus apsimetė, kad tik dabar suprato Gandijerės klausimą. – Turite keistą įprotį, Jūsų didenybe, – maudytis ežere naktį, šviečiant pilnačiai. Mėnesienoje daug ką neįžiūrėsi, ypač, kai tiek daug dėmesį blaškančių detalių, bet kai žinai, ko ieškoti, - galima. 
  - Jūs sekėte mane? – Gandijerė buvo šokiruota.
  - Stebėjau. Jokios burtininkų taisyklės nedraudžia žiūrėti į tai, ką rodo regintysis akmuo. Žvalgytis po tuščią ežero pakrantę mėnesienos šviesoje tai tikrai, o pamačius iš vandens išbrendančią nuogą nimfą, jau ir atsitraukti būna sunku. Žinote tai stebuklas – tobulas nuogos moters kūnas, judantis lengvai, lyg sklęstų virš ežero kylančia migla, o nebristų dugnu, nusagstytas vandens lašeliais, spindinčiais mėnesienoje lyg deimantų karoliukai.
  Magas nutilo. Jis sukiojo tarp pirštų vis dar tuščią krištolo taurę. Žiūrėjo į ją, lyg tik ten buvo galima išvysti praeitį, šį kartą ne tokią tolimą. Burtininko žodžiai sukėlė ištisą audrą raganos širdyje. Įniršis ritosi banga po bangos, grasindamas išsilieti pražūtinga audra, bet vis kažkur įstrigdavo. Jį slopino tai, kad tarp Mortijaus pasakytų žodžių, kurie žeidė, buvo ir tie, kurie šildė.
  - Neužsimirškite, Mortijau, - ištarė grėsmingai Gandijerė susitvardžiusi.
  - Tikrai, - susigriebė ir magas. – Ką mes čia nusismulkinome iki apgamo ant jūsų strėnų. Grįžkime prie pasaulio likimo. Žymė – tai burtininko silpnoji vieta. Kas ją paliečia tiesiogiai ar kokiu daiktu, tas perima paliestojo magiškas galias: visus burtus ir gebėjimus juos valdyti, ir kad tuo pasinaudoti, nereikia jokių būrimo ritualų, pakanka tik pagalvoti, ko nori. Aš taip ir įveikiau visus raganius ir raganas. Netekę galių negalėdavo pasipriešinti ir pasitraukdavo, net nesupratę, kas nutiko. Neprireikė net aptiktų Greifuso burtų. Nereikėjo bijoti, kad suprasite, jog radau magistro pergamentus. Juokingiausia, kad Išrinktasis mane įveikė tokiu pat būdu. Per kvailą atsitiktinumą pataikė savo durklo rankena į žymę ir perėmė mano galias, po to nežinia kodėl panoro, kad mane trenktų žaibas, ir jis trenkė. Turiu pasakyti lupo kaip turi būti. Kažko labai jau supykęs ant manęs buvo tas jūsų Išrinktasis. Ir kodėl pagalvojo apie žaibą? Juk saulė žeme ritinėjosi. Dar kvailesnis atsitiktinumas – ne kitaip.
  - Jei Išrinktasis taip pat burtininkas, tai kodėl tu nepasinaudojai jo silpnąja vieta? Jis net nežinodamas pasinaudojo, o tu juk žinojai. O gal pilkieji neturi silpnosios vietos? Jei taip – tai senis Greifusas labai keistai supranta pusiausvyrą.
  - Turi. Tik ja naudotis beprasmiška. Jų silpnoji vieta – širdis.
  - Širdis? Kaip galima paliesti širdį? Turėtum sužeisti burtininką, o sužeistas į širdį jis mirtų. Jo magiškos galios išnyktų kartu su gyvybe.
  - Būtent. Kvailo atsitiktinumo burtas priklauso tik pilkiesiems. Atrodo, kad pilkosios magijos negalima valdyti iš šalies. Tačiau susidūrimas su Išrinktuoju mane įtikino, kad tie paprasti žmogeliai kažkokiu būdu įsigudrino tai daryti. Pažiūrėkite, kiek atsitiktinumų nuklojo Išrinktajam kelią į pergalę. Pradžioje nesuveikė absoliučios valdžios burtas, ir aš nelaimėjau.
  - Mortijau, tai lėmė vienintelis atsitiktinumas – riteris sumanė pulti tuo pat metu kaip ir tu. Kadangi jis judėjo, tavo burtas nesuveikė.
  - Pats išpuolis buvo neatsitiktinis. Manau, riteris taip ir planavo. Kuo nors man pakenkti jis galėjo tikėtis, tik jei aš naudočiau burtus puolimui, ir todėl negalėčiau naudoti jų gynybai. Tiesa, išpuolio laiką pasirinko atsitiktinai, bet ne tai lėmė mano pralaimėjimą, teisingiau – ne tik tai. Įsitikinimas, kad absoliučios valdžios burtas tiksliai veikia tik nejudrius objektus, yra mitas. Jį sugalvojo tie, kas nerado kito paaiškinimo, kodėl Greifusas kreipėsi į Etoro karalių ir tarėsi dėl audiencijų salės, kai galėjo surinkti burtininkus kokioje aikštėje ar net miško pievelėje su niekuo nesitardamas. Jie juk nežino, kad pilkasis burtininkas Greifusas kreipėsi pagalbos į kitą pilkąjį burtininką, o audiencijų salę pasirinko dėl vienos jos savybės. Valdove, jūs žinote, kuo ypatinga ta salė? Ne? Va, gražiausia! Valdote karalystę ir nežinote, kas pašonėje. Į audiencijų salę niekada tiesiogiai nepatenka saulės spinduliai. Saulės šviesa - vienintelė kliūtis absoliučios valdžios burtui. Saulės neturėjo būti ir Karališkojo peslio oloje. Bent aš taip maniau. Pasirodo – klydau.
  - O aš žinojau. Taip nutinka kelias dienas rudenį ir pavasarį labai trumpam. Visai atsitiktinai perskaičiau vieno astrologo traktate, kuris tai aptiko taip pat atsitiktinai, atėjęs į olą stebėti žvaigždžių dieną pro ertmę viršuje.
  - Ir visai atsitiktinai tai pasakėte Išrinktajam, o šis taip pat atsitiktinai pasirinko saulės blyksnį kaip ženklą pulti ir dar sugebėjo įminti į saulės lopą, kai aš būriau, nekalbant apie tai, kad tokį vėlyvų rudenį giedra diena - visiškas atsitiktinumų atsitiktinumas! Toliau – dar gražiau. Nemanau, kad durklo svaidymas koja yra labai paplitęs reindžerių kovos būdas. Išrinktasis gal tik vienas ir moka taip, ir išmoko tik dėl kokios kvailos užgaidos. Taikė tikriausiai taip pat ne į randą. Gal į širdį ar kaklą, gal net į akį. Norėjo užmušti. Ir nutik tu man taip – patyręs karys, bet prašovė pro šalį, pataikė į kažkokią sumautą burtininko žymę, o supratęs, kad viskam galas, tikriausiai mintyse nusikeikė ir pagalvojo, tegu trenkia žaibas iš giedro dangaus tą Mortijų, ir eina pasaulis šunims šėko pjaut! Ir žaibas trenkė! - juodasis burtininkas leido sau atsikvėpti. -  Klausykite, mieloji ragana, ar tų atsitiktinumų ne per daug, kad  jie būtų tik atsitiktinumai?
  - Gerai, Mortijau, tarkime, suveikė tavo kvailo atsitiktinumo burtas, bet kodėl manai, kad Išrinktasis jį sugebėjo valdyti, juk burtas galėjo suveikti pats, visai atsitiktinai.
  - Pats jis veikia kaip papuola: gali degti namai, gali rastis lobiai, kaip jūs ir sakėte. Karališkoje peslio oloje atsitiktinumas veikė tik Išrinktojo naudai.
  - Vieną kartą gali nutikti ir tai.
  - Vieną? Taip nutinka kas kartą. Jūsų Išrinktąjį dar vadina Valu Visada. Žinote, kodėl?
  Gandijerė papurtė galvą.
  - Na, žinoma. Riteris apie tai negalvojo ir nepasakojo.  Tad iš kur jums žinoti? Anvėrietis - reindžeris. Kiti jį samdo, kad sutvarkytų jų reikalus, kad nereikėtų teptis rankų ar rizikuoti savo kailiu. Žmonės kalba, kad išvykdamas jis kiekvieną kartą savo moteriai pažada sugrįžti. Ir grįžta. Grįš ir šį sykį. Kaip visada. Man tai nelabai panašu į atsitiktinumą. Labiau primena dėsnį. Ir po kiekvieno žvilgtelėjimo į veidrodį aš tuo tikiu vis labiau.
  - Gal jis tiesiog geras reindžeris.
  - Geras ir Rudasis Lapinas, bet juk žinote – kodėl. Jis nerizikuoja. Priešingai nei Forsas ar Anvėrietis. O Jan-Goris dar jaunas. Jei ir toliau taip žais su likimu, Anvėriečio metų nesulauks.
  - Tu įtartinai daug žinai apie savanorius, Mortijau.
  - Jaučiau, kokie žmonės gali atsiliepti, kai paskelbsite pranašystę. Ne visi man tiko. Turėjau daug apie juos žinoti, kad tariamoje Greifuso pranašystėje surašyčiau tokius reikalavimus, kad pagal juos būtų atrinkti man tinkami žmonės. Juk negalėjau parašyti – atsiųskite man Forsą arba Anvėrietį?
  - Tavo pastangos išsiaiškinti tiesą vertos pagarbos, Mortijau, bet pasaulio gerovė ar ne per didelis mokestis už tiesą?
  - Tiek to gerovės griovimo, kiek jūs prasimanėte savo pranašystėje. Iš tikrųjų tik keli šimtai raganų ir raganių, išguitų iš savo namų, atbėgusių slėptis po jūsų sparneliu. Visa kita, daugiausia tik gandai ir jų pagimdyta baimė. Žmonės bijojo, kad kils burtininkų karas, ir tai jiems nieko gero nežadėjo. Man reikėjo šitos baimės. Ir aš ją skatinau. Ji turėjo būti didelė ir tikra. Susidarė įspūdis, kad būtent grėsmės akivaizdoje labiausiai pasireiškia pilkųjų gebėjimas valdyti jų burtą. Toks buvo mano planas. Bent taip maniau tada. Dabar savęs klausiu: ar tikrai tai mano planas? Daugiau kaip penkis šimtus metų baltieji ir juodieji burtininkai ieškojo Greifuso pergamentų, tikėdamiesi rasti absoliučios valdžios burtą, ir – nieko. Ir štai vieną dieną kažkoks abejotinos reputacijos pašlemėkas Mondusas kažkokiam išsišokėliui Mortijui atneša tas rašliavas vos ne ant lėkštutės. Sako pirko iš kažkokio girto kerdžiaus Vezos apylinkėse, o tas rado malkinėje už pliauskų krūvos. Pala, rado net ne senis, o perkaręs vilkas. Vijosi lapę ir išvertė malkų krūvą. Senis atbėgo, išgirdęs triukšmą, žiūri už malkų visokios senienos sumestos. Būtų jas užmiršęs, jei gerdamas karčiamoje nebūtų sutikęs to Monduso. Šis visokių senienų ieškojo ir dalį nupirko iš kerdžiaus. Gerai sumokėjo. Ir žinote kas keisčiausia, kad visa tai gryniausia tiesa. Ištyrinėjau to prekeivio mintis. Nesumelavo nė kruopelytės tas sukčius. Iš kur tą perkaršusį vilką ir išpešė senas girtuoklis? Kaip, jūsų didenybe, manote, ar galėjo tokios nesąmonės nutikti šiaip sau? Aš abejoju. Toks įspūdis, kad Greifusui prireikė pranešti mums apie pilkuosius, tai pergamentai ir atsirado. Ir dar kaip tik tada, kai pilkieji rodos įvaldė savo burtą. Tiesa, bijojau, kad, jei vis tik sugalvosite man pakišti savo išgalvotą pranašystę, tai galite sumanyti pasinaudoti to niekšelio Monduso paslaugomis. Galėjau įkliūti, jei būtumėte perskaičiusios jo mintis. Nepasivarginote. Nors to ir tikėjausi. Taip ir maniau, kad veiksite per tarpininkus, o tas sukčius prekeivis net nesuvokė, kad man antrą kartą parduodą, ką jau kartą pardavė. 
  - Ir kaip Greifusas tai padarė? Pakilo iš kapo ir pats mums juos pakišo, susimokęs su tuo pačiu perėjūnu Mondusu? - pabandė pasišaipyti Etoro valdovė. – Gal dar įsūdė netikrą pranašystę, kaip ir mes vieni kitiems? 
  Mortijus geranoriškai nusišypsojo.
  - Manau  senajam magistrui nereikėjo taip vargintis. Galėjo ramiai sau ilsėtis. Jis paslėpė savo palikimą pilkųjų burtininkų pasaulyje, taip, kad neįmanoma būtų jo rasti. Būtume dar penkis šimtus metų ieškoję ir nieko nepešę. Tačiau pilkieji burtininkai, pradėję valdyti kvailo atsitiktinumo burtą, išjudino savo pasaulį. Pradėjo rastis atsitiktinių įvykių sekos, vedančios prie jų troškimų išsipildymo. Kažkas panoro gražios panelės bučinio, kažkas – kad karalystę, kurioje gyvena, valdytų ne burtininkas, o karalius, kaip buvo neatmenamais laikais. Kiekvienas iš tų norų galėjo išjudinti įvykius, kurie užkabino paslėptą Greifuso palikimą ir iškėlė jį į dienos šviesą. Kažkada tai turėjo neišvengiamai nutikti. To priežastimi galėjo tapti bet kas, net banaliausias noras. Juk nežinia kur gali nuvesti kvailas atsitiktinumas.
  Mortijus suraukė kaktą, lyg tarp daugybės smulkmenų bandytų pamatyti, kur tas kvailas atsitiktinumas galėjo nuvesti. Vargu ar pamatė, bet kažką sugalvojo, nes tęsė:
  - Va, kad ir tas Išrinktasis ir jo moteris, Morta, rodos. Girdėjau, jie nori turėti vaikų, tik niekaip nepavyksta. O ką, jei kvailas atsitiktinumas lėmė, kad viskas, kas čia vyksta, tik tam, kad jų noras virstų tikrove? Nors  - ne, čia aš gal kiek persūdžiau. Nežinau, kaip Anvėrietis galėtų būti susijęs su magistro raštų atsiradimu, o vaiko gimimas priklausyti nuo šitos maišaties su pranašystėmis. Tačiau, jei paaiškėtų, kad ta Morta netikėtai pastojo, ir tai kažkaip susiję su tuo, kas vyko, žinote, valdove, labai nenustebčiau.   
  Mortijus nutilo. Gandijerė sėdėjo suakmenėjusi, netekusi žado. “Iš kur jis galėjo sužinoti? – karštligiškai mąstė ji. – Ne, jis nežino. Tikrai negali žinoti, ką iškrėtė Jalinija. Bet kodėl užsiminė apie vaiką? Ir riteriui apie jį melavo. ” Buvo nejauku. Net prišildytoje menėje burtininkei nugara nubėgo šiurpuliukai. Gandijerė eilinį kartą suėmė save į rankas ir tarė:
  -  Tarkime, Mortijau, kad tiesą dabar žinome. Ir kas iš to?
  - Jau sakiau: baltiesiems ir juodiesiems Greifusas suteikė galias, kad prižiūrėtų mažametį valdovą. Valdovas suaugo. Auklių jam nebereikia. Gandijere, - Mortijaus balsas pasidarė švelnus, lyg jis ruoštųsi guosti vaiką, - juodieji ir baltieji burtininkai turi pasitraukti. Pasaulis priklauso pilkiesiems. Tai ir yra tikroji didžiojo magistro Greifuso pranašystė.
  Henzo rūmų menėje įsivyravo grėsminga tyla. Tyla prieš audrą. Baugaus nejaukumo jausmą raganos širdyje pakeitė įsiūtis. Šį kartą nebuvo, kas jį galėtų sulaikyti, ir jis išsiveržė.
  - Tu ką, kuoktelėjai nuo žaibo, Mortijau. Atiduoti pasaulį tiems... tiems... – įniršio bangos veržėsi nesulaikomai, Gandijerė springo, negalėdama rasti apibūdinimo tam, ko šią akimirką nekentė labiausiai. – Jie sunaikins pasaulį. Su tuo savo kvailu burtu dar greičiau. Privalome suvaldyti šį pilkąjį gaivalą!
  - Ir kaip jūs tai ruošiatės daryti? Kausitės? Saujelė baltųjų prieš milijonus pilkųjų, kurie valdo galingiausią pasaulyje burtą, ir gali smogti bet kada ir bet kaip. Tai nebus net mūšis, paprasčiausios skerdynės. Baltųjų burtininkų skerdynės. Aš kartą pabandžiau, koviausi tik su vienu iš jų, gal norite dar kartą pamatyti, kuo viskas baigėsi?
  - Tai juodieji liks nuošalyje?
  - Aha, jau sąjungininkų prireikė? O sakėte – niekada. Buvau teisus: dėl to, kas buvo visada, galėtume veikti išvien. Tik ar reikia, kad būtų kaip visada?
  Raganai Gandijerei krūtinę užliejo eilinė įniršio banga. Staiga jei prieš akis iškilo Moro pilies aikštė pilna žmonių. Daugelis jų apsivilkę juodai. Stovi atsigręžę į rūmus. “Lyg kokie barbarai mūšio lauke” – atklydo Fandigierės ištarti  žodžiai, jiems aidu atsiliepė pasakyti Jalinijos: “kažkodėl negaliu atsikratyti jausmo, kad tas priešas – mes”. Gandijerė pagriebė nuo stalo regintįjį akmenį ir, pašokusi  nuo krėslo, pakišo jį mago panosėn.
  Judančiame ovale matėsi vienas iš kiemų Moro priemiestyje. Iš daržinės išniręs apsimiegojęs vyriškis stovėjo svirduliuodamas ir kažko ieškojo akimis. Žvilgsnis užkliuvo už šulinio. Riaugtelėjęs miegalius nukreipė kūną žvilgsnio kryptimi ir laimingai pasiekė tikslą. Užsivertęs kibirą, apsipildamas atsigėrė. Pastatęs kibirą, ranka nubraukė vandens lašelius nuo ūsų, vėl atsiriaugėjo ir atsikrenkštė. Kurį laiką žvalgėsi, kur nusispjauti. Nusispjovė nusisukęs nuo šulinio dešinėn. Tada vėl susirado reikiamą kryptį ir grįžo į daržinę.
  - Mortijau, nebūk naivus. Pilkųjų tik vienetai tokių kaip Forsas ar Anvėrietis. Ką tik matei tipišką egzempliorių. Tokių dauguma. Kaip manai, kur jie nukreips savo galias, jei supras ką sugeba?
  - Galima? - ramiai paklausė magas ir atsargiai paėmė iš burtininkės regintįjį akmenį,  - Šitas priklauso man, - pasakė, padėdamas ant komodos. – O į jūsų klausimą atsakysiu tiesiai: jie nuspręs man ir jums pasvilinti padus. Nors gal padus svilins tik man, jums sugalvos ką nors įmantriau. 
  - Šaipotės, o kinkos tikriausiai dreba. Žinote, kad taip ir bus. Vis tiek būsime priversti kautis. Neturime kur trauktis. 
  - Ne visiškai taip. Minėjau – Greifusas paliko keturis burtus. Tris jūs žinote. Ketvirtas – tai užmaršties burtas. Jo pagalba Greifusas privertė visus užmiršti apie pilkuosius ir burtininkų žymes.
  Gandijerė sukluso. Vėl atsisėdo į krėslą ir bandė suprasti, ką naujo galėtų duoti ši žinia. Staiga jos veidas nušvito.
  - Tada mes galime priversti pamiršti apie save. Pilkieji apie mus nežinos ir nesieks mums pakenkti. Galėsime slapčia valdyti pasaulį.
  - Mieloji Gandijere, jūs neįvertinate senio Greifuso. Užmaršties burte svarbiausia ne kas ką užmiršta, nors kažkas kažką užmiršti turi būtinai, bet tai, kas nutinka tam, kuris jį panaudoja. Burtas skirtas persikelti į Užmaršties žemę.
  - Užmaršties žemė? Kas čia per vierchų prasimanymas?
  - Kaip ir viskas, kas užmirštama – kažkas kažkur, ko nėra. Išdalinęs burtus, ten nukeliavo Greifusas, kad ramiai numirtų. Gal dabar mūsų eilė?
  - Nesulauks, - iškošė pro dantis ragana. – Jei pilkieji nežinodami išmoko valdyti tą burtą, tai mes žinodami tikrai sugebėsime išsiaiškinti, kur čia šuo pakastas. Gal galėčiau pati perskaityti tą dalį pergamentų, kur Greifusas rašo apie žymes?
  -  Prašom, jūsų didenybe. Aš paslapčių neturiu.
  Mortijus ištiesė ranką ir apsuko plaštaką ratu. Iš pergamentų krūvos ant stalo išsirito vienas ritinėlis. Gandijerė išvyniojo pergamentą ir, palinkusi prie žvakių, pradėjo skaityti. Permetusi tekstą akimis kelis kartus, padėjo rankas su pergamentu ant kelių ir įsistebeilijo į židinį, tarsi norėtų jo liepsnose įžvelgti paslapties įminimo raktą. Netrukus ji padėjo pergamentą ant stalo ir atsistojo.
  - Kaip ten bebūtų, Mortijau, Peslių tarpeklyje pagal taisykles nugalėjome mes. Jūs žinote, ką turite padaryti. Poryt atsiųsiu kuratorius. Vyriausiajam kuratoriui Jordui pranešite sąrašą burtininkų, neturinčių tėvonijų, jis nuspręs, kur bus jų tremties vietos.
  - Taigi, kaip visada?
  - Kaip visada, Mortijau, kaip visada.
  Ragana išnyko.
  Magas, ištiesęs ranką, paėmė vyno butelį nuo komodos ir pripildė savo taurę. Židinio liepsnų ir žvakių šviesoje krištolas suspindo skaisčiu raudoniu.
***
  Nuo Rizos girios Gandijerė skrido, pasivertusi baltagalve sakale. Ji vylėsi, kad svaiginantis aukštis ir laisvės pojūtis skrendant padės jai nusiraminti, surikiuoti mintis, suprasti ją užplūdusius jausmus. Ragana įminė pilkųjų burtininkų ir kvailo atsitiktinumo burto paslaptį. Ji vienintelė ją žino. Nuo šiol pasaulis priklauso jai.
  “Entue” išvertus iš seniai išnykusių frizų kalbos, kuria buvo rašomi beveik visi rankraščiai apie magiją, iš tikrųjų reiškė “paliesti”, bet turėjo ir daugiau reikšmių: “paveikti”, ”pasiekti”, “užgauti”, ”sužeisti”. “Tu sužeidei man širdį” – sako pilkieji. Su ta jų širdimi galima padaryti, ką tik nori. Ją galima užgauti, draskyti, sutrypti, įskaudinti, paglostyti, sušildyti, pasiekti žodžiais, gydyti jos žaizdas ir net rasti kelią į ją. Ragana žinojo, kad čia pilkieji kalba ne apie mėsos gumuliuką, varinėjantį kraują jų kūnuose. O jei ir Greifusas kalbėjo ne apie jį? Gal pilkųjų ženklu magistras pasirinko tai, ką paprasti žmonės tik vadina “širdimi”. Ragana nenutuokė, kas tai galėtų būti, bet žinojo, kad tokia vieta tikrai yra – juk ją galima ir išplėši, ir padovanoti. Ją galima paveikti, nors, aišku, bus daromi ne tie veiksmai, apie kuriuos kalbama, bet poveikis turėtų būti būtent toks. Gandijerė rado silpnąją pilkųjų burtininkų vietą. Norint pajungti sau pilkąją magiją ir jos kvailo atsitiktinumo burtą nieko nereikia žudyti. Pakanka rasti kelią į pilkojo burtininko širdį ir ją paliesti, o gal net sužeisti.
  Visi vakar dienos įvykiai susidėliojo lyg kortos neįmantriame pasianse. Išrinktasis rado kelią į susirinkusių Moro aikštėje širdis. Jis tapo jų vilčių įsikūnijimu. Tačiau Gandijerė apsiriko. Ne viltimis nuklojo riterio kelią mėtantys gėles. Jie sunešė po kruopelę pilkosios magijos galias, kurias turėjo, kurios atskirai buvo tokios menkos, kad jų net neįmanoma aptikti. Išrinktasis surinko tuos trupinius, priėmė, greičiausiai, kaip lemtį, o ne kaip dovaną. Ragana nežinojo, kokią galią galėjo turėti pilkieji, susirinkę aikštėje, tačiau buvo įsitikinusi, kad į slėnį Peslių perėjoje kautis su Mortijumi įžengė galingas burtininkas. Įžengė ne vienas. Su juo buvo tie, kas rado kelią į jo širdį, palietė ją, gal net sužeidė.  Tai už juos jis stojo į mūšį, kurio neturėjo laimėti. Tai jiems priklausė jo galios. Ir todėl moters, sėdinčios prie lango Anvėrės pilaitėje, paprastas noras, kad jos Išrinktasis sugrįžtų, sujungė neįtikėčiausius atsitiktinumus į vieną mazgą, ir įvyko stebuklas, vienas iš tų, apie kuriuos kalbėjo Mortijus. Daugiau nieko ir nereikėjo.
  Baltagalvė sakalė nusileido tarp dviejų pabūklų Angardo gynybinio bokšto aikštelėje. Gandijerė atkūrė savo žmogišką pavidalą. Jai po kojom driekėsi ištaigingi Ingardo kvartalai, įrėminti įtvirtinimų mūrais, toliau už jų nuo kalno leidosi Uzgardo nedidelių namukų, barakų ir amatininkų dirbtuvių knibždėlynas, apjuostas išorine Sengardo siena, upėmis ir kanalu, už kurių plytėjo Anto slėnis supamas miškingų kalvų, o už jų... Už jų buvo visas pasaulis. Raganai atrodė, kad jis visas – po jos kojomis. Gandijerė niekur nebėgs, į jokią Užmaršties žemę. Ji – šio pasaulio karalienė, nes įminė Greifuso paslaptį. Ji pakeis pasaulį. Padarys jį tokiu, kaip sakė Mortijus, pasauliu, kur stebuklai – kasdienybė. Raganai užėmė kvapą nuo didingos vizijos, kuri gimė jos mintyse. Širdis daužėsi, krūtinė tankiai kilnojosi. Skruostai raudo nuo vėjo ir adrenalino, plūstelėjusio į kraują, akys degė praregėjimo liepsna. Staiga – liepsna užgeso, skruostai išblyško. Tik pradėtas statyti pasaulis subyrėjo kaip kortų namelis. Vyriausioji ragana suprato, kad jos didingiems planams paversti tikrove trūksta mažmožio. Apdovanota magijos galia ir valdžia ji viską galėjo pasiekti burtais ar įsakymais. Jai niekada nereikėjo ir todėl ji neišmoko ieškoti kelio į žmogaus širdį. Ji nieko nelaukė, kaip ta moteris prie lango Anvėrės pilyje, ir niekas neskubėjo pas ją sugrįžti. Greifusas, tas paskutinis niekšas ir sukčius, apgavo baltuosius ir juoduosius burtininkus. Apgamą ir randą gali paliesti kiekvienas, o širdį? Rasti kelią į širdį neišmoksi per dieną. Gali ir viso gyvenimo neužtekti. Juo labiau to nepadarysi, jei viską, ar beveik viską, gali gauti vos ne krustelėjusi pirštelį. Ir dar vieną dalyką suprato ragana. Kvailo atsitiktinumo burtas sąmoningai niekada nebus panaudotas nei namui uždegti, nei rūdkasių olai užgriauti. Vargu ar to galėtų norėti žmogus, gebantis rasti kelią į kito žmogaus širdį. Greičiau priešingai. Ragana pamėgino įsivaizduoti, kas nutiktų, jei susirinkusių Moro aikštėje svajonės rastų atgarsį Išrinktojo širdyje. Užtektų jam pagalvoti: “Tegu jų svajonės išsipildo”, ir taip nutiktų. Rusvaplaukės kačiukas nemirtų ir pasveikęs džiugintų šeimininkę, straksėdamas paskui skudurėlį, tampomą už virvutės, pirklys praturtėtų pačiu netikėčiausiu būdu – pardavinėdamas kieme užaugintas rožes, o į mažo namelio prie miesto vartų langą pasibelstų nyrdų princas, grįžtantis namo po mokslų Sengardo universitete...
  Ragana Gandijerė iki galo perskaitė didžiojo magistro Greifuso pranašystę. Ji žinojo savo kelią. Jos laukė Užmaršties žemė.
***
  “Ji nuostabi. Pralaimėjusi – dar gražesnė”, - pagalvojo Mortijus, stebėdamas reginčiajame akmenyje vienišą moterį, stovinčią Angardo gynybinio bokšto viršūnėje.
  Jis taip pat žinojo savo kelią. Per penkiasdešimt, o gal šimtą metų baltieji ir juodieji burtininkai tyliai pasitrauks, palikdami valstybes, valstybėles ar šiaip neapibrėžtas teritorijas valdyti karaliams, kunigaikščiams ar net genčių vadams. Vargu ar nauji valdovai bus geresni, bet juos keis kiti ir dar kiti. Pilkųjų burtininkų pasaulis eis savo keliu. Iš pradžių žmonės dar pasakos, kad matė burtininkus, ar apie juos girdėjo. Vėliau tie pasakojimai virs legendomis, o galiausiai apie burtininkus bus sekamos tik pasakos vaikams. Niekas neprisimins, kad iš vis tokie buvo ar baltieji, ar juodieji, ar pilkieji – nesvarbu. Apie burtininkus žinos tik nežinia kur esančios Užmaršties žemės gyventojai. Taip jau yra – net tai kas užmiršta kažkur turi būti.
  Ką gi reikės veikti tose žemėse? Mortijus pagalvojo: jei ras bendraminčių, rengs riterių turnyrus. Kardą jis valdo neblogai. Prisiminimas, kad galėjo nukauti tikrą riterį, maloniai šildė širdį. O su ietimi reiks pasitreniruoti. Laisvalaikiu gal nukals dar geresnius šarvus. Kas dar? Vaikščios į svečius ir šiaip... tiesiog gyvens. Gal net tos trys raganos kartais pakvies jį pasisvečiuoti, ir gal, Mortijus turėjo tokią viltį, kai vienatvės liūdesys belsis į širdį, ragana Gandijerė pakvies jį pasilikti. Visai nakčiai. Magas svarstė: ar galėtų taip nutikti, ar sudomintų jis raganą kaip vyras? Nevalingai pažvelgė į veidrodį, nors žinojo, ką pamatys. Bet kas tie randai - juk yra iliuzijos burtas. Gali matyti, ką nori. Jis juk regi Gandijerę, nuogą, su vėjyje besiplaikstančiais plaukais, lekiančią ant ugninio žirgo lengvai kaip paukštis, svaigstančią nuo skrydžio pojūčio, nors žino, kad ragana tam niekada nesiryš – rimta moteris, ne piemenė juk. 
*** 
  Ką reiks veikti toje Užmaršties žemėje, klausė savęs Gandijerė, žiūrėdama į pasaulį, kuris ją netrukus užmirš. Galės su seserimis iki valiai filosofuoti prie arbatos, pasidalinti mergaitiškais džiaugsmais ir rūpesčiais, vaikščios į svečius ir kviesis kitus burtininkus pas save. Gal net tą išsišokėlį Mortijų kartais pakvies, ir gal, kas žino, kokį vakarą kai gyvenimas atrodys nykus, o vienatvė nepakeliama, ji pakviestu magą pasilikti. Visai nakčiai. Ji paklausė savęs, ar norėtų to, ir prieš akis iškart iškilo mago šypsena – liūdnai ironiška dešinėje ir sustingusi arlekino kairėje. Kažkas giliai jos širdyje vėl sukrutėjo. “Kam rūpi tie randai, - pagalvojo ragana. – juk yra iliuzijos burtas. Nors ne – kam to reikia. Aistra ir gailestis – visai neblogas derinys vienišos moters vienos nakties pramogai. ” Bet svarbiausia: ragana galės daryti tai, ko visada troško. Ten, Užmaršties žemėje, jai bus nusispjaut, ką galvos ar sakys kiti. Kada tik panorės, ji išsikvies ugninį žirgą ir užšokus nuoga nulėks virš laukų, miškų, kalvų, upių ir ežerų lengvai kaip paukštis. Vėjas taršys jos plaukus ir glamonės kūną, o širdis, gal net ta, kurią pilkieji tik vadina “širdimi”, alps užburta svaiginančios skrydžio laisvės. 
***
  Riteris Valencijus Anvėrietis vis svarstė, kad kažkokia keista ta jo pergalė prieš juodąjį burtininką, gal net ne jo, gal net ne pergalė. Nors ko norėti – jo gyvenime daug kas taip tarsi atsitiktinai. Net tai kas geriausia, Mortos meilė, užklupo, lyg iš netyčių. Gal jis visą laiką laukė tokios moters, bet nesitikėjo, kad sulauks. Per derliaus šventės linksmybes turgaus aikštėje prieš Borgardo meriją jis ją iš karto pastebėjo. Norėjo net pakviesti šokti, bet vis kas nors sukliudydavo, galiausiai išvis pametė iš akių minioje. Jau ruošėsi išeiti, kai muzikantai paskelbė paskutinį šokį. Suskambus muzikai, pašaipus moteriškas balsas už nugaros paklausė:
  - Išsigandote, riteri? Bėgate? Ar tik ne nuo savo laimės?
  Ji pakvietė jį paskutiniam šokiui ir visam gyvenimui. Jis dėkingas už tai laimingam likimui. Juk galėjo išeiti keliomis minutėmis anksčiau, ir nieko nebūtų įvykę. O kas tai strazdanosei raganai šovė į galvą, riteris iš vis negalėjo suprasti, bet buvo dėkingas bent už padovanotą viltį. Gal ne tokia tuščia buvo ta viltis, juk ragana sakė, kad stengėsi.
  Valencijus atsiduso ir paragino žirgą. Pagalvojo, kad, kaip ten bebūtų, nugyveno ne tokį blogą gyvenimą ir gal dar nugyvens ne blogesnį. Jo visai netrikdė, kad tai, kas jame buvo gero ir gal dar bus, dažnai atrodė lyg koks atsitiktinumas. Tiesa pasakius jam dėl to buvo nei šilta, nei šalta. Riteris Valencijus Anvėrietis jojo namo.
  Pildėsi didžiojo magistro pranašystė.
2019-09-05 07:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-09 12:03
Nukainotas
Visi tikriausiai netekę žado pamiršo komentuoti. Man tai žiauriai patiko, eisiu paskaityti ir kitus šio autoriaus kūrinius.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą