Rašyk
Eilės (72116)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10339)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 21 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







- Gražiai šiandien atrodai, - įtartinai meiliai bešypsodamas Domilei kelią pastojo netikėtai priešais stryktelėjęs vaikinas nuo palangės iš griausmingai nusikvatojusios kompanijos. - Gal einam parūkyt?
    - Aš gi nerūkau, - ji nudūrė akis į žemę ir žengė žingsnį į šoną, norėdama apeiti.
    - Išmokinsiu, no problem. Tau patiks, - blondinas sugriebė už riešo blizgindamas žydromis akimis. - Turiu veipą - nevanialinsi ir bobulė nieko neužniuchins. Einam, pačiulpsi.
    - Ne, - trūktelėjo ranką.
    - O gal? - jis neatlyžo ir staigiu judesiu apsikabino ją per liemenį.
    - Lukai, pasakiau, kad nerūkysiu, - tyliai ištarė bandydama išsisukti, tačiau jo rankos buvo stiprios.
    - Kaip nori. Bet jei will change your mind... - žiautariodamas gumą sušnibždėjo ir, lyžtelėjęs jos ausies lazgelį, atsišliejo.
    Degindamas baltą odą skruostus užliejo raudonis, ir Domilę, skuodžiančią kuo toliau nuo tos palangės, palydėjo kvailas bernų krizenimas.
    Koridoriaus gale triaukšdama bulvių traškučius stoviniavo Aistė. Ji buvo puse galvos žemesnė už Domilę, bet drūtesnio sudėjimo - pavadinti stora būtų neteisinga, nors pagal šiuolaikinius menamus estetinius standartus ji dažnai būdavo taip apibūdinama. Iš tikro, Aistė buvo tiesiog sveika, kūninga mergina.
    - Jis tave čiešina, - plačiai išsiviepė, ir bulvinis trupinėlis iškrito iš burnos tiesiai ant krūtinės. Ji grakščiai brūkštelėjo pirštais, nusviesdama jį nuo savęs.
    - Nepatinka jis man, - susigūžė Domilė.
    - Aha, tau Joris patinka. Žinau, - pakišo jai pakelį. Domilė papurtė galvą.
    - Nieko tu nežinai.
    - Matau, kaip tu į jį spoksai.
    - Tau vaidenasi.
    - Nė velnio! Tik kad tu jam neįdomi, - traukdama traškutį žėrė Aistė. - Nebūk davatka, ir gal patiksi. Gal...
    Domilė nieko neatsakiusi mestelėjo kietai supintą šviesių plaukų kasą per petį ir nudrožė į klasę.
    Nors Aistė nebuvo piktybinė, tačiau kartais jos neapgalvoti žodžiai skaudžiai įrėždavo dūšią. Tas jos “pirma pasakė, po to pagalvojo” ir jai pačiai atsiliepdavo nemaloniomis replikomis ir surauktais antakiais. Bet galbūt kada nors gyvenime ir išmoks suturėti savo liežuvį už dantų. O jei ne? Na, jos bėdos...

    Domilė klestelėjo į suolą, atsivertė vadovėlį ir ėmė kartoti ir taip gerai išmoktą pamoką.
    Po keleto praverstų puslapių jos ausį netikėtai sukuteno šiltas kvėptelėjimas.
    - Susipykot? - šnypštelėjo.
    - Nea, - išlemeno neatsisukusi. Tą prikimusį balsą ji galėjo atskirti iš tūkstančio kitų be jokio vargo - nuolat jį girdi nuo tada, kuomet jis tebuvo švelnus vaikiškas švebeldžiuojantis balselis.
    - Meluoji - iš tavo veizolų matau, - garsiau pasakė Tadas.
    - Tiksliai, matai... Kiaurai.
    - Ja, kiauraregiškai matau... Chachalių nepasidalinot?
    - Nelįsk, - Domilė atgalia ranka stumtelėjo.
    - Gerai, jau gerai...
    Savotiškai meilų pasišnekučiavimą nutraukė sudžeržgęs skambutis ir šalia plestelėjusi Aistė.
    - Žyne, nesipyk, nununu, - Tadas pagrūmojo atkišęs jai smilių ir išsidrėbė už jųdviejų. Ji parodė jam liežuvį ir pasukiojo pirštą prie smilkinio.
    - Durnas koks! - o atsigręžusi į Domilę paklausė: - Tu ką, supykai?
    - Aš ne davatka, - ji burbtelėjo net nepažvelgusi į suolo draugę.

    Domilė po poros dienų atsileido - davė Aistei nusirašyti chemijos namų darbus. Draugė mokėsi už ją prasčiau, o ypatingai nesisekė susigaudyti toje nelemtoje chemijoje: nei molekulių formulėse, nei terminuose, nei uždaviniuose. Bet užtat puikiai gaudėsi draugų, ir ne tik, gyvenimų peripetijose, su malonumu nardė po gandų ir svetimų paslapčių, klystkelių, intrigų pasaulį; ir dažnai iš jos lūpų išsprūstanti frazė “Aš žinau” jau seniai buvo visus užknisusi ir persimainiusi į vardą, kuris lipte prilipo prie Aistės - jei kam nesitingėdavo tarti daugiau skiemenų, ją vadindavo Žinių radiju, o dažniausiai - tiesiog Žỹne.
    Visi aplinkui stebėjosi, kaip tokios priešingybės galėjo pavirsti draugėmis. Domilė buvo santūresnė, puikiai mokėsi, nepliurpė be atvangos apie viską ir nieką, nesimaivė prieš vaikinus ir nevartojo jokių medžiagų svaiguliui sukelti. Ir išvaizda gerokai skyrėsi. Aistės plaukai buvo tamsiai, beveik juodai nudažyti, ir trumpai madingai nukirpti. Domilė liesa ir kaulėta. Bet matyt kaži kokia nematoma gija jas vis tik pririšo vieną prie kitos. Sumazgė. Ne Gordijaus mazgais. Gal šiaip, kokiais viblingais.

    - Beluči sakė, kad tavęs gimsėj nebus. Tu rimtai?
    - Turėsiu būt bažnyčioj.
    - Dome! Gal gana jau į tą bažnyčią valkiotis?
    - Tu gi pati gerai žinai, kad negaliu.
    - Pastatyk bobulę į vietą - gana reguliuot tau gyvenimą! Tu jau pilnametė! Neik tu į tą bažnyčią, - Aistė, lyg gudrus šėtoniukas, įgavęs jaunos merginos pavidalą, bandė kurstyti maištą prieš Anelę ir įtikinti Domilę, kad laikas vaduotis iš senosios griežtų puritoniškų gniaužtų.
    - Nežinau... Gal po pamaldų... Bus matyt.
2019-09-03 18:52
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-07 23:00
ONYX
Stiprei rašatia dijalogus vot sakitumei iš naturos
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą