Rašyk
Eilės (73044)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2493)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 9 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







5.

  Valencijus žinojo, kad susidūrimas su burtininku, bus nepanašus į jokią kitą kovą, kurioje riteriui teko dalyvauti iki šiol. Po daugiau kaip keturių valandų šlubčiodamas link Karališkojo peslio olos, vyriškis galvojo, kad tai, kas vyko, vargu ar iš vis buvo galima vadinti kova. Juodasis burtininkas pasirodė be šarvų. Apsirengęs juodai, su  ilgu apsiaustu labiau priminė kokį vaistininką ar mokesčių surinkėją, nei karalystės valdovą. Atrodė, kad nieko nesiruošia daryti, ir, jei ne išdidi laikysena išvis būtų panašus į kokį peslį ar grifą, tupintį prie aukos ir laukiantį, kol ši nusibaigs, kad galėtų papešioti dvėselienos. Magas tikriausiai taip pat metė likimo burtą. Juodasis burtininkas kaip ir raganos žinojo, jog galimybės laimėti yra tokios pat kaip ir pralaimėti. Pagal jo planą viskas tikriausiai turėjo spręstis kautynių pabaigoje. Tos pabaigos burtininkas ir laukė.
  Valencijus laukti kantrybės neturėjo. Jis išprovokavo kautynes. Dvi iš arbaleto paleistos strėlės supleškėjo nepasiekusios taikinio. Riteris griebėsi kalavijo. Buvo sunku prisiversti smogti beginkliui žmogui. Bet juk jis čia ir atėjo kautis! Magas tikrai nesiruošė žūti nuo pirmo kirčio. Valencijus smogė kaip turi būti. Galingą smūgį burtininkas atrėmė netikėtai rankoje atsiradusiu kalaviju. Apsigynė ir nuo antro, ir nuo trečio kirčio. Užvirė kautynės. Reindžerio nuostabai burtininkas kautis mokėjo. Ginklą valdė net geriau už daugelį kovotojų, su kuriais teko susidurti Valencijui. Mėgindamas prispausti priešininką riteris įsismarkavo ir užmiršo apie atsargumą. Vyriškio įkarštį atvėsino burtininko kalavijas, įsirėmęs į kaklo ir krūtinės šarvų sudūrimą. Burtininkui tereikėjo pasukti kalaviją plokštuma lygiagrečiai žemei ir stumtelėti ginklą į priekį. Geležtė būtų prasiskverbusi pro tarpą tarp šarvų ir įsmigusi į kaklą. Valencijaus ir burtininko žvilgsniai susitiko. Juodojo mago veide pirmą kartą šmėstelėjo kažkas gyvo. Į riterį žiūrėjo vaikas, kuriam pirmą kartą pavyko iš akmenukų pastatyti norimo aukščio bokštą. Džiugios kibirkštėlės degė burtininko akyse, o Valencijus būrė: smigs bejausmis plienas jam į kaklą ar ne.
  Priešininkas atitraukė ginklą. Raganos nemelavo – juodasis nesiruošė žudyti Valencijaus. Kautynės virto žaidimu, bet ir žaidžiant riteris nenorėjo pasirodyti silpnesnis. Jis užgulė magą tokia jėga, kad šis vos spėjo gintis. Kibirkštėlės burtininko akyse užgeso. Jis pradėjo nervintis ir klysti. Riterio kovos įgūdžiai buvo patikrinti ir ištobulinti tikrose kautynėse, o burtininkas valdyti kalaviją tikriausiai mokėsi treniruodamasis rūmų menėse, ir tai jautėsi. Valencijus, išvarginęs priešininką nuolatinėmis atakomis, privertė jį atsiverti. Lengvas apgaulingas judesys, ir reindžeris nukreipė kalaviją burtininkui į širdį. Nesiruošė žudyti. Sulaikydamas kalaviją  per colį nuo krūtinės tik norėjo parodyti, ką sugeba, tačiau dūrio baigti taip ir nespėjo. Nežmoniškas skausmas pervėrė dešinę ranką. Ji sustingo lyg būtų suakmenėjusi. Juodasis burtininkas matyt neišlaikė. Griebėsi burtų. Žengęs žingsnelį atgal, išmušė ginklą Valencijui iš rankų. Reindžeris taip pat atsitraukė. Žvilgtelėjo į priešininką. Burtininko žvilgsnis buvo nuožmus, sklidinas neapykantos. Riteris suprato - žaidimas baigėsi.
  Būtent tada Valencijus pirmą kartą suabejojo, ar teisingai pasielgė įsitraukdamas į burtininkų kovas. Neįveikiama bedugnė skyrė jį, paprastą riterį, ir tuos, kurie turėjo galią burti. Gal ragana Gandijerė ne taip gerai valdė žirgą kaip jis, o juodasis magas nebuvo toks įgudęs kovotojas, bet daugiau ar mažiau pasistengę jie galėjo prilygti Valencijui, tuo tarpu kiek besistengtų riteris niekada nesugebės atlikti triuko su lazdele. Reindžeris pagalvojo, kad jam nelabai turėtų rūpėti, kas laimės burtininkų karą, svarbu tik, kad karas baigtųsi, nesitęstų iki pražūtingos pabaigos. Tam visai nebūtina, kad nugalėtų Triumviratas. Reikia tik, kad kas nors laimėtų. Juodųjų pergalė buvo lengviau pasiekiama ir su mažesniais nuostoliais. Valencijui Anvėriečiui pakako tik iškelti baltą vėliavą. Riteris gal būtų taip ir padaręs, jei ne ta sumauta, nežinia kam reikalinga garbė. Dalykas, kuris brangiai kainuoja, o nauda  iš jo labai abejotina. Šiandien gali tekti sumokėti gyvybe. Iš kitos pusės, garbė gal yra vienas iš tų dalykų, kuriuos galima būtų priešpastatyti kerėtojų visagalybei. Burtininkai skaito mintis, pirštelio krustelėjimu gali atimti gyvybę, net sugeba paveikti valią, bet nagali sužinoti, kas žmogaus širdyje, negali suprasti jausmų, negali jų atimti. Garbės jausmo ir žmogiškojo išdidumo taip pat.
  Ranka atitirpo. Valencijus pakėlė kalaviją. Švilptelėjimu pasikvietė žirgą ir įkišo ginklą į dėklą prie balno. Šalimais prisegė arbaletą. “Ragana teisi - tai ne riterių kautynės. Kalaviju muosuoti beprasmiška, - mąstė reindžeris, pavarydamas žirgą šalin. – Ir ką man su tuo burtininku daryti? Gal atsisėsti ant akmenėlio ir paplepėti apie sunkią vyrų dalią? ” Mintis pasirodė juokinga. Tačiau Valencijus pagalvojo, kad apsaugotas kerų jis galėtų kalbėtis su burtininku kaip lygus su lygiu ir pokalbis nesibaigtų burtais ir beprasmiu skausmu. Jie abu galėtų meluoti ar sakyti tiesą, žinodami, kad pašnekovas nežinos, kas iš tikrųjų pasakyta.
  - Turbūt smagu, kai viską gali pasiekti vos ne mažojo pirštelio krustelėjimu. Tik ar tai viską išsprendžia? – lyg burtininko, lyg pats savęs paklausė Valencijus. Gal taip norėjo užmegzti pokalbį?
  - Tikriausiai išsprendžia ne viską, - sutiko burtininkas. - Tačiau pamėgink, riteri, sugalvoti, ko norėtum, o aš negalėčiau  to išpildyti. Pamatysi – bus nelengva. Nustebsi – kiek mes, burtininkai, galime.
  Burtininkas jau buvo atgavęs savitvardą. Kalbėjo be pykčio, gal net abejingai. Valencijus nutarė paerzinti priešininką:
  - Gal gali padaryti, kad aš šiandien nugalėčiau?
  - Labai paprastai. Net burtų neprireiktų. Per kokią valandą pėstute nusigaučiau iki išėjimo iš Peslių tarpeklio, ir tu – nugalėtojas.
  - Ar padarysi tai?
  - Ne. Bet aš prašiau pasakyti ne tai, ko nepadarysiu, o tai, ko negalėčiau padaryti. Taigi, riteri, bandyk sugalvoti, ką įmantresnio.
  Žmogui dažniausiai atrodo, kad sunkiausia padaryti tai, kas jam yra nepasiekiama svajonė. Gal dėl šios priežasties, o gal todėl, kad nieko kito nesugalvojo, Valencijus paklausė:
  - Ar galėtum padaryti, kad moteris, negalinti susilaukti kūdikio nuo mylimojo, jo susilauktų?
  Magas atsakė ne iš karto.
  - Yra toks sutvėrimo burtas. Sukuria bet kokį daiktą. Deja, gyvybės sukurti negali, tačiau gali pašalinti visas kliūtis, trukdančias gyvybei prasidėti. Tik tau, riteri, to nereikia. Tavo moteris jau laukiasi.
  Gauta tokioje vietoje ir tokiu laiku žinia pribloškė Valencijų.
  - Iš kur žinai, mage?
  - Aš juk magas.
  - Morta būtų pasakius.
  - Tavo moteris pati dar nežino. Bet netrukus sužinos ir su džiaugsmu tau praneš, jei bus kam pranešti. Juk žinai, kas vyksta. Tikiuosi, raganos įspėjo. Sakė, kad tavo galimybės nugalėti ir pralaimėti yra tas prie to? O kad labiausiai tikėtina, jog niekas nelaimės, sakė? Manau supranti, kuo tai kvepia tau?
  Valencijus suprato. Suprasdamas čia ir atsidūrė. Ne baltųjų burtininkų pergalė jam rūpėjo. Jo rūpestis - tvarkinga pilaitė, stovinti ant kalvos Vėrės kilpoje, kur gal kaip tik šią akimirką prie atviro lango sėdi moteris, apimta tylaus sielvarto ir nežinios. Tai jas norėjo apginti riteris Valencijus Anvėrietis. O dabar dar ir tą, kuris kažkada ateis į šį pasaulį, aišku, jei magas nemeluoja. Tik riteris nei per nago juodymą nenutuokė, ką turėtų padaryti. Buvo įsitikinęs, kad tam nepasitarnaus nei raganų pranašystė, nei juodojo mago siūlomas lengviausias būdas išlikti gyvam. Kažkodėl burtininkams reikėjo Valencijaus. Valencijus nežinojo kam, bet buvo įsitikinęs, kad neturėtų pateisinti jų lūkesčių. O gal juodasis meluoja, kad Morta laukiasi? 
  - Kaip tai galėjo atsitikti, kad Morta pastojo? – įtariai paklausė riteris.
  Burtininkas šyptelėjo.
  - Riteri, čia tau geriau žinoti. Aš tikrai tame nedalyvavau.
  “Tegu griebia mane šimtas vierchų! Kalbėtis dar prasčiau nei kautis su burtininku. Jei burtai susuka tau ranką, tai bent žinai, kas ir ką padarė. O žodis? Jei jis tiesa – viena, o jei melas... ” 
Valencijus pasijuto įvarytas į aklavietę. Jis nuėjo prie netoliese pūpsančios riedulių sankaupos ir atsisėdo,  įsitaisydamas taip, kad net ir su sunkiais šarvais galėtų greitai atsistoti, jei to prireiks. Taip ir sėdėjo daugiau kaip valandą, kankinamas abejonių ir į neviltį varančių minčių. Dėliojo ant likimo svarstyklių tai savo gyvybę, tai garbę, tai galimybę pamatyti, kaip tikrove virsta svajonė, kaip spindi džiaugsmo kupinos Mortos akys. Taip nieko gero ir nesugalvojo. Jei buvo koks kelias į pergalę, kitoks nei suplanavo raganos, ar šis juodasis magas, tai Valencijus jo nerado. Nusprendė - jei tas kelias yra, tai vis tiek veda į Karališkojo peslio olą, ten pat, kur ir burtininkų nužymėti klystkeliai. Riteriui teliko toliau vaidinti jam skirtą vaidmenį – pabūti Išrinktuoju. Tą ir darė. Prisiminęs vyriausiosios raganos nurodymus, nutarė pasitraukti į vakarinę tarpeklio pusę, norėdamas parodyti, kad vengia uolų virtinių išraižytos šiaurinės slėnio dalies. Sėdo ant žirgo ir paleido jį šuoliais.
  Be reikalo paklausė tos raganos. Nespėjo įveikti pirmos įkalnės, o iš dešinės ištryško žemių fontanas. Oro banga stumtelėjo žirgą į šoną. Gyvulys prarado lygsvarą ir griuvo, prispausdamas raiteliui koją ir blokšdamas jį žemėn. Riterio kūną persmelkė stiprus skausmas. Valencijus trumpam prarado sąmonę. Atsigaivaliojęs jautė, kaip skausmas varsto koją ir kairę krūtinės pusę. Matė, kad žirgas neramus suka ratus aplinkui, o juodasis magas stovi šalia ir iš aukšto stebi gulintį priešininką. Valencijus pakėlė delnais į viršų rankas ir suskubo pranešti:
  - Supratau, mage, viską supratau. Daugiau – jokių staigių judesių. Jie tave erzina. Gerai. Sakyk, ką turiu daryti, kur eiti, ir varom. Metas baigti šią komediją.
  - Karališkojo peslio ola, - ištarė burtininkas ir pranyko.
  “Greitas berniukas, guvus, ir dar ką reiškia mojuoti kalaviju nutuokia, - galvojo sunkiai stodamasis Valencijus. – Va, toks galėjo sumąstyti šiuos mano auksinius žvangučius. O gal ir senis Greifusas kadaise buvo toks? ”
  Kažkada jaunesnis buvo ir pats Valencijus Anvėrietis. Prieš dvidešimt metų  jam toks kritimas būtų ne motais, o dabar buvo sunku giliau atsikvėpti. Su kiekvienu žingsniu, žengtu kaire koja, skausmas smigo šlaunikauliu aukštyn, pasiekdamas, atrodė, net širdį. Todėl ir šlubčiojo riteris artėdamas prie Karališkojo peslio olos. Jis kelis kartus bandė nuklysti į šalį, apsimesdamas, kad nežino, kur eiti, bet šaunantys į viršų žemių stulpai ir sproginėjantys akmenys jį mikliai nukreipdavo tiesos keliu. Likus pusšimčiui žingsnių iki uolos su landa į Karališkojo peslio olą laiko amuletas dilksniais pranešė, kad praėjo keturios valandos kovos, kurią ir kova pavadinti buvo sunku. Valandą ieškojo burtininko, valandą laukė ant akmenų krūvos, valandą vilkosi čionai ir valandą pasimankštino, mosuodamas kalaviju. Vaikų žaidimai – ir tiek.
  Valencijus sustojo prie įėjimo ir apsižvalgė. Pagal raganų planą Etoro valdovė turėjo paskutinį kartą pridengti Išrinktąjį apsaugos kerais. Riteris pamatė Gandijerę ant kalno šlaito, vertikalia siena kylančio už uolų, prie kurių stovėjo besikaunantys.  Bandydama neprarasti pusiausvyros moteris balansavo ant mažyčio uolos iškyšulio, vienintelio tokio visame šlaite ant kurio buvo galima atsistoti dviem kojom. Trapi figūrėlė milžiniškos granito sienos fone atrodė menkutė ir bejėgė. Valencijus prisiminė, kaip sunkiai jos didenybė kėlė paauksuotus šarvus, ir jam pagailo raganos.     
  - Riteri, tavo vietoje aš nedėčiau daug vilčių į ją. Raganos kerai tavęs neapsaugos.
  Valencijui pasirodė, kad juodasis burtininkas neteikė daug reikšmės pasakytiems žodžiams. Mago dėmesį prikaustė ta, kuri rizikuodama nukristi bandė atlikti nors ir neįmantrius, bet reikalaujančius tikslumo kerėjimo judesius.
  - Ateitis parodys, - pasakė riteris ir nuklibinkščiavo link įėjimo į olą.
  Karališkojo peslio ola buvo ovalo formas. Jos sienos kilo aukštyn pamažu svirdamos į centrą. Ola baigėsi kiauryme, pro kurią matėsi neįprastai giedros rudens dienos dangus. Kiaurymė tikriausiai atsirado, sutrupėjus uolos viršūnei. Tai liudijo uolų skeveldros, išsibarsčiusios aplink Karališkojo peslio sostą. Pro įgriuvą skverbėsi šviesa, todėl oloje nebuvo tamsu. Sklendė vakaro pradžios prieblanda, o dirvoje tarp akmenų žėlė skurdi žolytė dabar jau pageltusi. 
  Riteris nušlubčiojo link olos centro ir atsisėdo į akmens sostą. Taip buvo liepę raganos. Vykdydamas jų planą, Išrinktasis dar turėjo atsilaikyti prieš valią veikiančius burtus ir, kada pats nuspręs, pasukti sagę ant šarvų. Kažkodėl Valencijui atrodė, kad turėtų padaryti dar kažką. Tik ką – reindžeris nenutuokė. Nelabai ir turėjo iš ko rinktis. Be garbės ir noro pamatyti Mortą, žvelgiančią kupinomis meilės akimis į jų kūdikį, mažai kas liko. Iš minčių tik viena – reikia kažką daryti, iš ginklų – tik durklas įdėkle, prisegtame prie dilbio. “Tikėjimas prieš išskaičiavimą. Durklas prieš tamsos kerus. Gyvenimas prieš mirtį. ” – prisiminė Valencijus skelbtos pranašystės žodžius. Tik jautė riteris, kad tikėjimas, jei tokį ir turėjo, tai dabar tirpsta, kaip pirmas sniegas. Durklas? Riteris dar nepamiršo, kas nutiko srėlėm, paleistom į burtininką, ir kaip suakmenėjo ranka, grasinusi įsmeigti kalaviją magui į širdį. Gyvenimas? Gyvenimas galėjo laimėti, jei riteris nuspręstų pasiduoti. Tik koks tai būtų gyvenimas? Kita vertus – ko norėti? Tai buvo netikros pranašystės žodžiai. Tikrąją raganos slėpė. 
  Valencijus atsiduso, pakėlęs galvą, apsižvalgė. Juodasis burtininkas net nesivargino lįsti į olą pro landą. Išdygo viduje lyg iš po žemių. “Pirštelio krustelėjimas, - pagalvojo riteris. – Niekšelis net vaikščioti nesivargina. Taip pajudinęs pirštelį ir pribaigs mane”. 
  Netikėtai riteris pagalvojo: jei magas krutins pirštelį, kad nužudytų priešininką, tai negalės jo krutinti, kad apgintų save. Apsaugos kerai gynė tik nuo burtų. Jei sviesti durklą ir pataikyti taip, kad magas žūtų pirmiau nei riteris, juodieji pralaimėtų. Tai nereiškė, kad Valencijus Anvėrietis liktų gyvas, bet vis dėlto... Gyvenimas gal ir nusileistų mirčiai, bet durklas pasirodytų stipresnis už burtus. Viskas priklausytų nuo to, kas greičiau sugebėtų pristatyti mirties kvietimą - pirštelio krustelėjimas ar lekiantis į taikinį plienas. Kas pirmesnis, tas gudresnis, kaip kiekvienoje dvikovoje ar gyvenime. Ir nieko daugiau? Deja, buvo dar atsitiktinumas. Valencijus nežinojo būrimo ritualų. Pagal judesius negalėjo nustatyti, kada magas pradės savo paskutinį puolimą. Laiką, kada sviesti durklą, turės pasirinkti, kaip šaus į galvą. Viską lems kvailas atsitiktinumas, paprasčiausia sėkmė. Ja turės pasikliauti riteris Valencijus Anvėrietis.
  Tuo tarpu ir raganos, ir juodasis burtininkas  turėjo aiškius planus, kaip siekti pergalės. Juose nebuvo vietos atsitiktinumui. Tikriausiai jie buvo pagrįsti kokiomis nors prielaidomis. Jei tos prielaidos pasirodytų neteisingos, burtininkų sumanymai nepavyktų, bet kerėtojų tai negąsdino, jie turėjo, kur atsitraukti. Valencijui trauktis nebuvo kur. Gal burtininkams ir prireikė Išrinktojo tik tam, kad būtų, ką paaukoti, kai pradės svilti padai? Idealūs planai. Neįmanoma pralaimėti. Nors ne – vienam iš planų turėjo kažko trūkti. Kažkuris iš burtininkų turėjo apsirikti, darydamas prielaidas. Nugalėtojas galėjo būti tik vienas. Riteris vylėsi, kad apsiriko magas.
  Buvo dar ir Valencijus. Jis kol kas gyvas, ir jiems parodys! Nežinia, kas dar lems pergalę: šaltas išskaičiavimas ar akla sėkmė. Durklą riteris turėtų mesti kovos pabaigoje. Tik kaip sužinoti, kada ji bus ta pabaiga? Prisiminė raganą sakius, kad baigiantis kovai į olą prasismelks krypstančios vakarop saulės spinduliai. Tai neblogas ženklas paskutiniam išpuoliui. Įžengus į saulės nušviestą plotą, spinduliai atsispindėtų nuo šarvų ir galėtų apakinti burtininką. Gal tai dar labiau padidintų reindžerio galimybes išvengti burtų.
  Nusprendęs viską pastatyti ant paskutinio durklo metimo, riteris nusiramino. Stebėjo, kaip burtininkas manipuliuoja rankom, skleisdamas valią veikiančius burtus. Įsivaizdavo, kad neviltis, slegianti vienatvė, abejingumas užpildo Karališkojo peslio olą iki pat dangaus žydrumos ten aukštai. Visa ši nykuma, galinti suardyti sielą, įsigeria į akmens sienas, kad apsaugos burtams pasibaigus užgriūtų žmogų viską griaunančia jėga. Riteris pabandė įsivaizduoti, ką pajus, kai raganos kerai neteks galios. Daug fantazijos neprireikė. Išdegę miškai ir pasėlių plotai, pelenais virtę kaimai, griuvėsiais – pilys ir miestai. Tai viskas, kas liks iš Etoro karalystės, jei juodieji ir baltieji stos į tiesioginę kovą. Bus žūtbūtinė kova. Valencijus matė kaip sproginėjo akmenys ir skrido aukštyn žemės gabalai. Žinojo, kad tai tik menka dalelė to, ką gali burtininkai, sumanę sugriauti pasaulį. Nei juodųjų, nei baltųjų niekas nesulaikys, kai pradės svilti jų kailiai. Nesvarbu, kas laimės. Etoras bus suniokotas, o su juo ir Anvėrės pilaitė. Valencijus regėjo pilkas, vietomis pajuodusias nuo gaisro sienas. Jos žiūri į Vėrės slėnį išdaužytų langų ertmėmis lyg belaisvis išbadytomis akimis. Centrinis kuoras sugriautas. Jo akmenys neįveikiamomis sienomis stovėję per amžius mėtosi aplinkui, o tarp jų guli suskilęs varpas, kurio balsas skambėdavo kadaise virš Vėrės apylinkių galingai ir nesulaikomai, nesvarbu ką skelbtų jo dūžiai – pergalę ar pavojų. Sukrėstas reginių Valencijus eilinį kartą pagalvojo: ne taip blogai būtų jei pasirodytų, kad kurdamos planus apsiriko raganos, o ne burtininkas. Riteris net galėtų padaryti, kad atsitiktų būtent taip. Pasiduotų – ir viskas. Bet juk nepasiduoti jis čia atėjo!
  Prieštaringų minčių kankinamas reindžeris jautėsi lyg užvaikytas žvėris. Jis net nepajuto, kada baigė veikti apsaugos kerai, ir vaizdinių pagimdytus neviltį, slegiančią vienatvę, abejingumą pakeitė mago burtų sukurtieji. Išrinktojo sąmonė buvo užnuodyta. Tačiau pasąmonė ir instinktai veikė. Juos apsaugojo tai, kad Valencijus neviltį ir vienatvę pergyveno mintyse anksčiau nei jį pasiekė mago burtai. Jis užrakino vienatvę ir neviltį suvokimo lygyje ir neįsileido giliau. Mes visada skaudžiau įsivaizduojame tikrovę, nei ją pažįstame iš tikrųjų. Ir sąžinė, jei ji yra, visada negailestingesnis teisėjas negu žmonių teismas, ir budelis ji – žiauresnis.
  Saulės spinduliams prasiskverbus į olą ir išsklidus į nedidelį šviesos lopą, nutįsusį link Karališkojo peslio sosto, riterio pasąmonė ir instinktai suveikė kaip privalėjo. Valencijus atsispyrė nuo akmens ir kaire koja žengė į priekį. Nekreipdamas dėmesio į baisų skausmą, riteris pasuko sagę ant šarvų, o dešiniosios delnu paspaudė durklo ašmenis, išstumdamas juos iš įdėklo. Klaksint atsiverčiančiom šarvų plokštėm, riteris įžengė į saulės nušviestą ratą dešine koja ir išmetė ranką su durklu į priekį.
  Magas krustelėjo pirštelį greičiau. Valencijus nespėjo mesti durklo. Galinga jėga atmetė Išrinktąjį atgal, sviesdama jį į stūksantį viduryje olos akmeninį sostą.
***
  Morta pajuto, kaip suspaudė širdį. Ji sėdėjo prie atviro lango Anvėrės pilies bokšte ir žiūrėjo į tolį - ten, kur, jos manymu žūtbūtinę kovą kovojo jos vyras. Paprastai jai nerūpėjo jo pergalės. Tik troško, kad jis visada sugrįžtų – sveikas ir gyvas, jei pasisektų, arba bent gyvas, jei sėkmė būtų ne tokia palanki. Šį kartą už vyro pergalę ji buvo pasiryžusi atiduoti viską. Net gyvybę, net svajonę kada nors susilaukti kūdikio. Jei kas nors, turintis galią keisti likimus, būtų paprašęs tokios aukos, ji sutiktų nedvejodama, paukotų viską už šią vienintelę pergalę. Kodėl? Morta pati gerai nežinojo. Gal jautė, kad nugalėti šį kartą ir reiškia sugrįžti.
***
  Valencijus plojosi į akmenį. Kūną nusmelkė nežmoniškas skausmas. Ranka su durklu, burtų smūgio atmesta atgal, trenkėsi į uolos iškyšulį. Nutirpę pirštai paleido ginklą. Bumbsėdamas į šarvus durklas nukrito žemyn. Riteris pagalvojo, kad paskui durklą žemėn risis ir jis pats. Apsiriko. Nenukrito. Lipte prilipo prie granito. Sukaustytas nežinomos jėgos negalėjo pajudinti nei galvos, nei kūno, nei rankų, nei kairės kojos. Tik dešine mynė žemę, draskydamas menką velėną, mėgindamas atsiplėšti ir pakilti iš Karališkojo peslio sosto. Su kiekvienu spyriu kažkas žvangteldavo. Tas garsas galų gale pažadino sąmonę, ir Valencijus suvokė, kad jo pastangos beprasmės. Nuleidęs akis ir ištiesęs į priekį koją pabandė pamatyti, kas ten skimbčioja. Pamatė ir vos nepratrūko isteriškai kvatotis. Klaksėjo už pentino pagražinimo užkibęs durklas. Tik taip ir galėjo baigtis visa ši nevykusi kova: pralaimėjimu ir ginklu, įstrigusiu ten, kur jis jokiais būdais neturėjo būti.
  Valencijui taip buvo nutikę tik kartą. Kažkada nežinia ko supykęs jis nusileido į uždarą savo pilies kiemelį, skirtą kovos treniruotėms. Manė, kad nedidelė mankšta atvėsins įkarštį. Bandė svaidyti durklus, bet negalėjo susikaupti. Padarė klaidą – pozicijoje, kur reikėjo ginklą sviesti šonu, pakėlė ranką metimui iš viršaus. Plaštaka trenkėsi į balkį virš galvos, jungiantį dvi gretimas kliūtis. Peilis iškrito, atsitrenkė kotu į šlaunį, nuslydo koja žemyn ir užkliuvo už pentino. Valencijus dar labiau įširdęs spyrė koja. Durklas iš inercijos nulėkė tolyn, ir, riterio nuostabai, įsmigo į taikinį. Visai atsitiktinai. Valencijų tai pralinksmino. Jis pagalvojo, kad tai, ką galimą padaryti kartą, galima išmokti pakartoti, ir jis išmoko, lyg kokį cirko triuką. Pataikydavo aštuonis spyrius iš dešimties. Galvojo parodyti kada draugams, gal net su kuo nors sukirsti lažybų, kad pataikys. Nespėjo. 
  “Viskam būna pirmas kartas. Kodėl ne dabar? ” – šmėstelėjo mintis Valencijui. Tik viena bėda – durklas buvo užsikabinęs rankena į priekį, o riteris mokėsi svaidyti į priekį ašmenimis. Jei sviestų taip kaip yra, gal ir pataikytų magui koto papuošimo smaigaliu, bet tai nepadarytų daug žalos. Nebent... kliūtų tiesiai į akį. Tai buvo paskutinė galimybė.
  Valencijus pabandė sutelkti dėmesį į dešinę mago akiduobę. Tai ką išvydo, riterį suglumino. Juodojo burtininko akyse šmėsčiojo išgąstis. Iš kur jis? Aiškintis nebuvo kada. Išrinktasis turėjo skubėti, kad magas neaplenktų dar kartą – nepakrutintų pirštelio anksčiau, nei bus sviestas durklas. Tuo tarpu priešininkas susiėmė. Magas ištiesė į priekį rankas, suglaudęs riešus ir išskleidęs pirštus, lyg laikytų nematomą kamuolį. Kažkas jam nesisekė. Veide atsispindėjo įtampa, žvilgsnyje baimė maišėsi su įniršiu. Žandai išblyško, tik dešiniajame lyg įkaitinta geležis raudoniu degė keistos formos randas. Valencijus jo anksčiau net nematė. Riteris suprato, kad turi paskubėti. Spyrė koja, kaip buvo išmokęs. Durklas išslydo iš už pentino papuošalo ir nuskriejo link mago. Tik tada reindžeris suprato, kad suklydo.
  Visa triuko esmė buvo ta, kad dėmesys buvo sutelkiamas į taikinį. Toliau viską padarydavo treniruočių išugdyti refleksai. Jie nukreipdavo koją reikiama trajektorija ir ginklas nulėkdavo į tikslą, tą, kurį išskirdavo žvilgsnis. Valencijus paskutinę akimirką spoksojo į randą. Ten ir skriejo durklas.
  “Tai galas, - šmėstelėjo Valencijui, - Dabar išgelbėti gali, tik jei magą trenktų žaibas. Bet iš kur jis rasis rudenį ir dar iš giedro dangaus? ”
  Ir vistiek Valencijus panoro, kad žaibas trenktų.
  Riteris akies krašteliu pamatė, kad magas išskleidė rankas į šalis, ir suprato, kad po akimirkos jį užgrius žudanti burtų galia. Nesvarbu, kas atneš mirtį – smūgis ar liepsna, viskas baigsis taip pat – trumpas skausmo blyksnis, ir daugiau nieko. Skausmas užges. Išnyks visi skausmai. Nemaus daugiau siela, negriauš užsispyrėlė sąžinė. Ruošdamasis pasitikti šį paskutinį gyvybės kvėptelėjimą, Valencijus užsimerkė. Jam atrodė, kad labiausiai turėtų skaudėti atmerktos akys. Plykstelėjo šviesa, tokia ryški, kad prasisunkė net pro nuleistus vokus. Suskaudo susitraukiantys vyzdžiai. Ir  viskas...
2019-08-31 12:26
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą