Rašyk
Eilės (72112)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10337)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Kukumakus Kukumakus

Kertės

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių


Anelė išdidžiai krypavo duobėmis išmuštu asfaltu, tvirtai įsikibusi į liauną anūkės parankę. Artrozės užpulti senosios sąnariai sunkiai lankstėsi, keldami nepaliaujamą skausmą. Tačiau kad ir kokia baisi negalia bekankintų nuodėmingą kūną, ji nieku gyvu negalėjo praleisti sekmadieninių pamaldų - privalėjo atlikti išpažintį, nuoširdžiai atgailauti ir priimti šventą Komuniją. O svarbiausia - išklausyti pamokslą.
  Dvasinio žodžio apmąstymus šiurkščiai nutraukė pro šalį prabirbęs senas kledaras - kaimynas Algis, jau sukriošęs seniokas, vis dar apsižergdavo savo tarybinį IŽ’ą su lopšeliu. Aną rudenį buvo atsibeldęs kažkoks ponas iš miesto, įspraudęs savo solidžiai priekin išsišovusį pilvą į kiek jau mažoką juodą odinę, metalu iškniedytą striukę, ir siūlėsi nupirkti tą motociklą, tačiau užsispyrėlis Algis net nesileido į kalbas: matyt, nenorėjo atsisveikinti su savo prisiminimais, kai įsisodinęs lopšelin sūnų lėkdavo meškerioti ar su chebra į kaimo parduotuvę šnapso pirkti. Ir dabar, veikiausiai, iš ten darda. O ko jam daugiau lakstyt po kaimą? Į bažnyčią neina, senas nusidėjėlis; net ir kunigas jį pamatęs išvytų iš Dievo šventovės. Algis nuo jaunystės buvo pagarsėjęs kaip nepataisomas lovelasas. Pasiimta į žmonas Stefanija, atvykusi dirbti pagal paskyrimą, nežinojo, jog šis patrauklus juodaplaukis garbanius negali gyventi be svetimų sijonų; ilgai kentė jo pasilakstymus ir aplinkinių kalbas jai už nugaros, nenorėdama atimti vaikams tėvo ir užsidėti išsiskyrusios bobos etiketės. O ką žmonės pasakys... Ji taip tyliai besikankindama ir smarkiai pasiligojo, kol vieną gražią pavasario dieną į namus įslinko Giltinė. Oi, kokias griaudžias ašaras tada liejo Algelis! Kas jam kojines beskalbs? Ir šaukštą panosėj padės prie karštos sriubos bliūdo?
  Neilgai ašarojo - žmonės kalbėjo, kad jis ėmė birbinti į už kelių dešimčių kilometrų esantį Padubravos kaimą; šnekėjo, kad pas kažkokią Verutę. Ir ne tik pas ją. Dar liežuvavo, kad ir gretimam miestely Danguolę dabojo, nes jai vienai sunkoka gyventi trijų kambarių butely.
  O dabar... Dabar beliko tik šis senas pirdalas, nuvežantis iki parduotuvės ir atgal. Vaikams jis irgi mažai terūpėjo - išsilakstę po užsienius, kur pinigai ant medžių auga. Skabydami tuos piniginius lapus neturėjo laiko pagalvoti apie nusenusį tėvą, kažkur Lietuvos kaime su savo IŽ’u besikalbantį.

  Plerpimui nutolus Anelė garsiai nusišnypštė ir po nosim suburbleno: “Paleistuvis”.
  Prieš akis jau regėjosi mažo, senomis silikatinėmis plytomis apmūryto namelio pašonėje, ant žemos kalvelės prie kaukazinės slyvaitės, apkarstytos papilkėjusiais, rusvai murzinais skudurais, besitrinanatys du tokie patys purvinai balkšvo, rudomis dėmėmis išmėtyto kailio katinai. Net ir skaisti saulės šviesa negalėjo suteikti pavasariškesnės nuotaikos šitam blausiam, primurzintam bažnytkaimio pakraščio kiemo paveikslui.
  Išdžiuvę skudurai plaikstėsi šakose, tarsi norėdami iškratyti visą  susigėrusį purvą, tačiau jis taip giliai persmelkė audinio gijas, jog nustelbė kadaise buvusią spalvą, ir skalbimas jau nebegelbėjo. Anelė praeidama pro šalį sugriebė juos, įsinešė gryčion ir numetė verandoje. Sunkiai susilenkdama per storą pilvo riebalų klodą nusiavė apdulkėjusius, išklypusiais kulnais ir jau vietomis prakiūrusius senus trumpaaulius batus, tvarkingai pakišo juos po suolu. Kambariuose buvo šalta, priplėkusi drėgmė brovėsi per ploną Domilės odą kiaurai iki pat kaulų.
  - Rūpuže rugienoj! Zenka vėl neatvežė dujų, - iškart pradėjo bambėti Anelė. - Atnešk glėbį malkų, reikia krosnį pasikurti, - paliepusi nuėjo į miegamajį persirengti.
    Miegamasis buvo perskirtas plačia margaspalve, išblukusia užuolaida: vienoje pusėje, priešais langą į kiemą, stovėjo siaura lova, kurioje miegojo Anelė, o kitoje - girgždanti sofa buvo Domilės miego zona: jos svajonių ir siurrealistinių sapnų pasaulėlis, paslėptas ir įspraustas į tamsią kertę, atidžiai stebimas akylos senos akies, kuri kad ir kaip benorėtų, neįstengė įžvelgti kas jame vyksta. Nors įtarti galėjo. Ne tik kad galėjo, bet ir įtarė, kokie ten gyvena personažai. Štai jiems senoji moteriškė visomis nusilpusiomis išgalėmis bandė užstoti kelią, neprileisdama jų artyn prie savo kūno ląstelių paveldėtojos naivios ir tyros sielos, ir užuodusi, jog kažkuris vis tiek išdrįso prisiliesti prie saugomo lobio, kaipmat imdavosi priemonių tą nedorėlį iškrapštyti laukan. O priemonės buvo labai paprastos, tačiau veiksmingos (Anelė tuo net neabejojo) ir patikrintos ilgamečio įdirbio - tai litanijos, rožančius ir maldos.
  Išeigines drapanas pakeitusi kasdieninėmis, senoji it įbesta sėdėjo ant lovos ir mąsliai spoksojo į mažą langą. Sunku buvo suprasti, ar ji stebeilėjo į vešlų jeronimą, augantį ant nubrizgusios palangės ir užgožusį beveik visą stiklą, ar tolyn kažkur į laukus, apžėlusius pernai sėtais žiemkenčiais - tuoj už jų kiemo ribos buvo buožės, kaip Anelė vadindavo vietinį stambų ūkininką, valdos. Palingavo savo pražilusią, daug mačiusią galvą ir atsidūsėjo. Sugirgždėjusios lentos išdavė Anelę pakeitus nerangaus kūno padėtį - ji atsistojo ir, palikusi mintis langui, nuliumpino į virtuvę.
  Iš šaldytuvo ištraukė didelį dubenį su vakarykščiais barščiais, supylė į pajuodusį aliuminį puodą; nuėmusi kelias rinkes, uždėjo jį ant krosnies, į kurią įmetė keletą čia pat pakrosny besivoliojusių pliauskų.

  Domilė jau buvo išėjusi į kiemą. Ji pradrožė pro malkinę ir stabtelėjo už jos. Surinko draugės telefono numerį - turėjo jai kai ką pasakyti.
    Į žinią, jog jos dalyvavimas šeštadieniniame vakarėlyje atšaukiamas (privalės eiti į bažnyčią - Viešpaties Apreiškimo pamaldos) Monika, žinoma, sureagavo kaip ir buvo galima tikėtis.
    - Kiek tau metų?! - šaukė telefono garsiakalbis. - Klausysi bobulės, kol ji kojų neužvers? Durne tu!
    - Privalau eit į tas mišias, - Domilė bandė įsiterpti į spygių žodžių tiradą.
    - Tai ir eik! - drėbė Monika. Pypsėjimas nutraukė besižiojančią Domilę sakyti, kad ji neturinti pasirinkimo.
  Norėjo perskambinti, bet kiek pagniaužiusi delne mobilųjį, įgrūdo jį į striukės kišenę ir įsispitrijo į ūkanomis apsitraukusius “buožės” laukus, nugara atsišliejo į išsiklaipusią senų lentų malkinės sieną. Už poros metrų nuo jos riogsantis nė kiek ne mažiau sukrypęs lauko tualetas skleidė toli gražu ne prancūziškų kvepalų aromatą, tačiau Domilė nebėgo užsispaudusi šnervių iš šios saugios užuovėjos, slepiančios nuo žvalgybinio babytės žvilgsnio. Bet ir čia ji negalėjo per ilgai užsibūti, kad ką negero pajautusi senoji neatlėktų ir nepradėtų tardyti.
  Domilė atrakino malkinės duris. Viduje taip greit pro kojas  švystelėjo kažkoks mažas, tamsus šešėlis, kad akis net nespėjo užfiksuoti, kas tai. Pelė. Aišku, kad pelė. Niekas kitas. Jų čia knibždėjo visa gausybė. Rietuvėse buvo įsitaisę sau gūžtas ir ten priperėdavo krūvas aklų, plikų peliukų. Tokių šlykščių, rausvų, mažyčių padarėlių. Domilė labai nenoriai ėmė malkas - atsargiai, po vieną, kad tik neprisiliesti prie pelių sunešto jovalo ir, neduokdie - prie tuose šiukšlių lizduose besiraitančių jauniklių. Tas atsargus malkų čiupinėjimas prasidėjo dar vaikystėje, kai su kaimo vaikais sugalvojo iš jų pasistatyti taip vadinamą šulinį - sukryžiuotų pagalių bokštą. Vis prisimena, kaip energingai čiupo pliauskas į glėbį ir pajuto kažką minkšto, šilto ir judančio savo mažame delne - ji sugriebė visą lizdą su ką tik atvestais peliukais! Pamačiusi, kas jos rankoje, tėškė viską ant žemės ir spiegdama išlėkė iš malkinės.
  Vis dar nupurtydavo pasibjaurėjimo drebulys tą prisiminus. Daugiau niekada nebestatė jokio malkinio šulinio... Ir dar ilgai Anelė negalėjo jos priversti atnešti malkų.

  ... Nuodėmė dažniausiai kyla iš baimės. Gundytojas nori mus įvesti į baimę, kad padarytume nuodėmę. Šėtonas intensyviai atakuoja žmogų, bet tiesiogiai prieš jo valią negali nieko padaryti. Jei tu nori, kad tavo dvasia būtų laisva nuo nuodėmės, tu turi lipti į dangų nusižeminimo kopėčiomis, tu privalai ant kiekvieno laiptelio daugiau, labiau nusižeminti. Tačiau šėtono darbas yra kad žlugdytų žmogaus kūną, o dvasią - išgelbėtų... - kalbėjo Bažnyčios radijas, o Anelė, sustingusi ant taburetės, gaudė kiekvieną žodį.                 
  ... Kūne veikia nuodėmė, o dvasioje - laisvė... - išgirdo Domilė, pravėrusi virtuvės duris. Numetusi glėbį palei krosnį, nusiavė batus ir prieškambaryje pakabino striukę.
  Suzvimbė Domilės mobilusis. Monika. Kad atsiliepti, ji nuspūdino į savo tamsiąją kertę. Senosios vidiniai cerberiai iškart sukluso - Anelė paskubomis nudimbino iš paskos.
  Domilė nuspaudė išjungimo mygtuką.
  - Kas skambino?
  - Monika, babyt.
  - Ko norėjo?
  - Kad pas ją nueičiau...
  - Ko?
  - Šiaip sau. Juk sekmadienis.
  - Tau egzaminams ruoštis reikia. Jokių čia lakstymų pas tą paleistuvę, - tvirtai nukirto Anelė.
  - Babyyyt, ji ne paleistuvė...
  - Kvaila mergiščia, nieko tu nesupranti.
2019-08-30 11:30
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-03 23:19
Damastas
Geras rašymo įgūdis.
Piktanudžiaujama priešdėliu "be" ir epitetinėm konstrukcijom.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-01 18:53
Atėja
Norėtųsi tęsinio.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-31 10:38
Atėja
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-31 09:25
Kriso Harė
Tas davatkiškas tamsumas, kertės priplėpę buku teisuoliškumu, ir šviesi siela tame liūne (Domilės personažas) - įtikinamai, nutapyta vaizdžiai ir nuosekliai...
toks pyktis pagavo, atliepė, žinau tokias aneles, kaip nuluptas...:)
5
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-30 23:48
RhouLand
patiko,tinka bet kuriam bažnytkaimiui :)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-30 16:15
purpt
KAIP PRADŽIA, ĮTRAUKIA IR NORISI SUŽINOTI, O KAS GI TOLIAU BUS? 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-30 12:22
Upė Piliakalnytė
Pasakojimas įtraukė ir lengvai susiskaitė. Lyg ir norėjosi intrigos, bet kaip suprantu tada jau nebebūtų "kertės". Patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą