Rašyk
Eilės (72112)
Fantastika (2164)
Esė (1684)
Proza (10338)
Vaikams (2458)
Slam (49)
English (1091)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter





Svoloč Svoloč

Paskutinė juosta

Šis kūrinys buvo tarp savaitės geriausių
Rekomendavo: mengelia


Vienaveiksmė pjesė
Scenoje ant pakylos prožektorių apšviestas juostinis magnetofonas. Daugiau jokių dekoracijų.


Garsas iš magnetofono juostelės. Man 63-eji.
Bus už devynių mėnesių. Net nežinau, kaip įsimetė būtent šis skaičius į smegenis, bet jei jau jis ten atsirado, vadinasi, tai kažką reiškia ir aš neketinu visą man skirtą laiką aiškintis, iš kur tas skaičius išdygo. Ne mano tai reikalas, yra daugybė kitų žmonių, kuriems rūpi viską išsiaiškinti, tai tegul jie tą daro ir jus supažindina. Manęs gali net neinformuoti, man neįdomu.

Kiek skirta to laiko, ta prasme, kada nustos suktis  magnetofono juosta, negaliu atspėti, nežinau trukmės, kažkokia nematyta ritė, be dėklo, nieko neužrašyta, todėl galiu tik apčiuopiamai pasakyti, kad ji gali ištempti valandą. Trys apsisukimai lygu vienas metras, maždaug, vienas metras – šešios sekundės, tai jeigu juosta penkių šimtų metrų, pagal dydį panašiai ir turėtų būti, tai skaičiuokite.

Laiko irgi niekada negali žinoti, kur jo pabaiga, kuriame taške yra tavo išėjimas, kalbant paprasčiau, kada laikas nustos tau skelbti valandas (sąmoningai pabėgu nuo frazės Kam skambinai varpai, nes kartą ji jau buvo pavartota). Bet skamba vis tiek kažkaip įmantriai. Velniai nematė. Juostos pabaigą galėsiu spėti eigoje įrašo. Čia kaip su smėlio laikrodžiu, matai, kada išbyrės paskutinė smiltelė.

Taigi, prie reikalo. Ach ne, dar turiu pasakyti, kad jau buvo tokia drama (o gal komedija?), vadinosi  Paskutinė Krepo juosta. Nežinau apie ką ji, bet sprendžiant iš pavadinimo, ten irgi kažkas įrašinėjama.

Tuo visas panašumas su manimi ir baigiasi. Pirma, nemanau, kad tai bus paskutinė juosta, greičiau pirma, Pirmutinė mano juosta (kadangi nesu svarbus toje istorijoje, kuria pasidalinsiu, šiaip beveik pašalinis, tad ir prisistatyti nematau reikalo), pirmutinė, nes iki šiol niekada neįrašinėjau savo balso.  Jaunystėje tik muziką, nes įrašinėti mintis – nešaudavo į galvą, apskritai, kokios mintys gali apsigyventi jauno žmogaus galvoje? Aišku, kad iki nuobodulio banalios. Tokios jos buvo iki manęs, tokios jos bus visada. Pabandykite, jei kas klauso dabar manęs jaunas, permesti savo minčių sąrašą, ir, patikėkite, ten bus viskas tas pats, kas būdavo ir mano smegeninėje: muzika, seksas ir kokie visi durniai! Niekas nepasikeitė. Negi įrašinėsi tokį absurdą.

Antra, to Krepo nepažįstu ir nežinau, ką jis įrašinėja. Pažinojau Krauzę, visai ne Krepą, – absoliučiai nepanaši pavardė, – jis buvo mano klasiokas iki penktos klasės, ką veikė paskiau, nežinau. Tai štai tas Krauzė, nepamenu jo vardo, gal Ričardas arba Hektoras, nors ne, tokio vardo tuo metu dar neduodavo, tai dabar gali kaip nori vadinti, tada ne, bet jis tikrai nebuvo Vytautas, Kastytis, Gintaras arba Bernardas, man lengviau yra vardinti, kokių vardų jis  neturėjo, nei atspėti tikrąjį, tikiuosi, jis išgirs šį įrašą ir atsišauks: kvaily, aš juk Artūras, tarkim, nes joks jis ne Artūras, esu tuo įsitikinęs, jeigu, žinoma, jis gyvas kaip ir aš, nieko negali žinoti; taigi, jis buvo, arba yra greičiausiai koks vokietis, sprendžiant pagal pavardę, kaip ir kiti vokiečiai, tėvų ar protėvių padedamas, atsiradęs Lietuvoje. Nemanau, kad nuo kryžiuočių laikų, tikriausiai kur kas vėliau.

Bet nenorėčiau dabar išsiplėsti apie Krauzę, juk ne jis čia svarbiausias, tiesą sakant, ne dėl jo ėmiau įrašinėti savo pirmąją juostą, gal vėliau, jei liks keli metrai, grįšiu prie šito mušeikos. Pasakiau mušeikos?  Tada būtinai turėsiu dar grįžti.

Galėčiau judėti prie istorijos, jei jūs nieko prieš, o argi aš galiu žinoti – jūs prieš, ar už? Kvailas klausimas, prieš mane tik juosta. Juosta dešimto tipo, ji geresnė nei šešto, šešto net negamina tikriausiai, nors gal ir dešimto negamina, išvis gal juostų nebegamina, kai yra diskai, kompiuterinės laikmenos, bet jaučiu nostalgiją magnetofono juostai, dešimto tipo ypač, ji blizganti, ne taip greit apvelianti galvutę kaip šešto, retai nutrūkstanti, miela juostelė. Juostelė, kuri nežino, bent kol kas nežino jūsų klausytojų nusiteikimo ir pasiryžimo ją, tai yra, mane išklausyti.

Tebūnie. Kartą ne taip seniai lankiau draugą, jis guli miesto kapinėse. Nieko ypatinga, kapinės kaip ir kitos, kalneliai, krūmai, medžiai. Nepertoliausiai gal už penkiasdešimt metrų tarp medžių matau merginą, palyginti labai jauną, galėčiau net lažintis, kad moksleivė, jei ne didokas atsikišęs pilvas, iš kurio primetu, kad ji nėščia, o mokinukės vargu ar šiais laikais taip greit pastoja, juk lytinis švietimas ir apsisaugojimo priemonių gausa – tai ne anais gūdžiais laikais, kai aš augau, todėl ir pagalvoju, kad, ko gero, ji bus įmitusi, ta prasme, įmetėjusi, perkopusi į trečią dešimtį.

Pasilenkęs toliau atidarinėju krautuvinės žvakelės skardinį dangtį, kai staiga išgirstu duslų bumptelėjimą. Pasuku į tą pusę galvą, nieko, nei merginos, nei dar ko nors. Pasigirdo, pagalvoju, bet nė velnio negaliu nuimti to prakeikto skardos gabalo nuo plastmasės. Numetu viską žemėn ir einu pažiūrėti ten, kur tik neseniai buvo mergina.

Prisiminiau, greičiausiai jo vardas buvo arba yra, jei jis vis dar gyvas, Egidijus. Na to Krauzės, kuris čia ne prie ko. Šiaip prisiminiau, nors negaliu tvirtinti šimtu procentų, bet galvoju, kad jo vardas prasideda raide E, o iš E tuo metu dažniausiai sutinkami vardai buvo Eduardas, prisimenat Mieželaitis, Edmundas ir Egidijus. Jokių Eligijų (jie vėliau prasidėjo), Edgarų ar Ernestų tada dar nebuvo, Ernestas tik vienas tuo metu buvo – Hemingvėjus. Tiesa, buvo dar Edvinas, bet labai retas atvejis, tokio tikrai nebūčiau pamiršęs, todėl einu prie išvados, kad Krauzė turi Egidijaus vardą, jeigu vis dėlto jo vardas prasideda raide E, tada Egidijui skiriu devyniasdešimt procentų, Eduardui ir Edmundui po penkis. Nors Edmundą apskritai atmetu. Negalėjo jis juo būti. Ir Eduardą taip pat atmetu. Lieka Egidijus. Nors irgi iš visų galimų vardų jam duodu šešiasdešimt procentų. Einu toliau.

Dar nepriėjęs tos vietos, kur stovėjo mergina, pamatau, kad ten iškasta  duobė, matyt, kitą dieną bus kažkas laidojamas, nes tą pačią vargu – vakarėja. Prie duobės krašto nustėrstu: dugne guli mano mergina, aišku, ne mano, aš jos net nepažįstu, bet ta pati, nėščia ir t. t. guli pusiau kniūpsčia, tai yra iš dalies šonu, veidas nusuktas į žemę, ta prasme, kalbasi su gyventojais, sliekais, žvyro akmenukais ir panašiai. Nieko nelaukęs įšoku duobėn ir atverčiu jos galvą dangun, akys pramerktos, bet reiškiasi negyvos, nusprendžiu. Tada padedu ją, tai yra galvą atgal, tik atsuktą dangun ir kuo skubiau išsiropščiu į paviršių. Ačiū dievui, niekas manęs nemato.

Lengva pasakyti išsiropščiu, iš tikrųjų vos išsikapstau, smėlis byra į duobę, kai aš jį graibau, kojomis įsiremti nėra į ką, galiausiai pasinaudoju dviem paliktais kastuvais, kabarojuosi atrėmęs juos į dugną ir duobės kraštus, žingsnelis po žingsnelio, palengva, taip, dar truputį, tada vienu šuoliu apsikabinu žemės kauburį, jis slenka žemyn, o Viešpatie, negi vėl įkrisiu atgal, bet ranka užsikabina už betoninės plokštės, permetu kairę koją lyg koks gimnastas ar šuolininkas per kliūtį (ir tai mano metuose, visada sakau, nereikia skubėti nurašyti žmonių, jie dar nežinia ką gali padaryti), tada lengviau atsikvepiu, bet duobė jau apsemta žemių ir mergina pusiau po jomis pradingusi. Ot čia tai patekau į situaciją, reikėjo man domėtis svetimais reikalais!

Pirma mintis, žinoma, bėgti kam nors pranešti. Laimei nieko aplink nėra ir tikiuosi manęs niekas nematė, nes paaiškinti, ką aš veikiau duobėje ir išvis kapinėse, keblu: netyčia įkritau, eidamas pro šalį, o ten dar ir lavonas keistai pusiau palaidotas? – skamba nelabai, arba pasakoti apie draugą, kuris mirė prieš dvidešimt metų ir, be to, yra (tai yra, buvo, žinoma, kad buvo, nes dabar ten jau nieko nėra), rusas – labai painu šiais tokiais nedraugiškais bet kokiems rusams laikais, kai kam suvokti, kad rusai buvo įprasta kasdienybė mūsų šalyje yra tiesiog nepatriotiška, bet taip buvo iš tiesų – buvo arba rusai, arba vokiečiai, ir visi kiti, žinoma, ir lietuviai tame tarpe: rusai, reiškiasi, geri, vokiečiai, savaime suprantama, blogi, o visi kiti, tame tarpe ir lietuviai, ne prie ko; dabar santykis pasikeitė kardinaliai priešingai: lietuviai yra visais atžvilgiais geri, rusai blogi, o vokiečiai ne prie ko, bet tada buvo visai kitaip, viskas buvo kitaip ir draugauti su rusu nebuvo nusikaltimas, tik kas tą pripažins šiandien? Ko gero, man tai užsiskaitys kaip minusas.

Antras minusas yra tai, kad net po dvidešimties metų aš jį aplankau, mažų mažiausia šitai išrodo nenormaliai, kokie ten turėjo būti santykiai, kad žmogus net po dvidešimt metų pamiršti negali?  vadinasi, įtarimų mano atžvilgiu tik daugėja.

Ir galiausiai mergina, kodėl ji negyva? Kai turiu tiek minusų, vienas dar papildomas neatrodo neįmanomas, ta prasme, gal ji pati neužsimušė, gal aš jai padėjau? Nes kokio velnio jauna sveika mergina staiga kris į duobę? Ne kitaip, kaip kažkas ją pastūmė. Gal jūs nesate visai nepažįstami, girdžiu klausiant, ir vaikas gal tamstos ir tokiu būdu nutarėte iškart abiem atsikratyti?

Mano metuose? Nusistebiu, juk man 63 bus už devynių mėnesių. (Nežinau kodėl, bet 63 man asocijuojasi su nėštumu. Gal kad bendra suma devyni. Apskritai magiški skaičiai: per šešias dienas Dievas sutvėrė pasaulį, trečias kartas nemeluoja, devyni mėnesiai ir tu jau gyvas.) Be to, toliau ginuosi, jos padėtyje galva galėjo apsisukti, gal jai pasidarė bloga, apsvaigo nuo saulės, daugybė priežasčių gali būti.

Taip taip, visko gali būti, taip ir patikėsim, atsako, ir viena tų priežasčių gali būti tyčinis postūmis, ar maža visokių senių iškrypėlių? Kodėl tu negalėtum būti vienas iš jų?

Tikrai, sunku prieštarauti. Aplinkybės nusiteikusios prieš mane: tik ką išsiropčiau iš tvarkingai paruošto kapo, paneigti to neįmanoma, nes esu visas žemėtas, pati duobė pribyrėjusi tiek žemių, kad net kūnas beveik apsemtas, visur mano pripėduota, ant merginos kūno pirštų antspaudų irgi netrūksta... stop, nusmelkia mintis, o juk kūną geriausia visai užberti, taip pat kastuvus ištraukti ir palikti kaip buvo iki tol.

Imuosi darbo ir po kažkiek laiko lieku patenkintas: dugnas gražiai užbertas, kastuvai guli prie duobės krašto. Ko gero šioje vietoje ir galima būtų baigti pasakojimą – niekas manęs nematė, daugiau čia nesirodysiu ir panašiai. Deja, kitą dieną vis tik neištveriu.

Nežinau kodėl, bet su Krauze nuolat mušiausi ir visada jam pralaimėdavau, buvau amžinai pralaimintis. Visus keturis metus, kol mokėsi pas mus, paskui kažkur išvyko, gal į Vokietiją, nežinau. Jis buvo toks suknistas visur pirmaujantis berniukas, mėgstantis vadovauti: pirmas bėgime, pirmas šuoliuose į tolį, pirmas prisitraukimuose, pirmas futbole, visur jis turėjo būti pirmas, nepripažino jokio pralaimėjimo, jo tiesiog negalėjo būti tame suknistame gyvenime. Taip jis buvo sukonstruotas. Turbūt dėl to aš jo ir nemėgau. Toks net švenčiausią mergelę išvestų iš proto, ką jau kalbėti apie mane. Negalėjau pripažinti jo vadu, nors visa klasė su tuo ramiai susitaikė. Aišku, po kiekvienų laimėtų muštynių  jo autoritetas tik dar labiau išaugdavo, o mano proporcingai smukdavo žemyn. Net  ir po jo išėjimo, kai jau nebuvo kam mane nugalėti, tas autoritetas niekada nepakilo, toks ir likau visų atmintyje Amžinai Pralaimintis.

Vienas momentas buvo ypač gėdingas, aš pats paprašiau, kad jis trenktų man į marmūzę. Visa klasė, jo paraginta, tada nuėjo į bokso treniruotes, apskritai, mes išvaikščiojome labai daug būrelių, visų tų susipažinimų su sporto šakomis iniciatorius buvo Krauzė ir jam visur sekėsi, kai nuėjome į gimnastiką, tai priėmė tik du berniukus: vieną, nes buvo labai žemo ūgio, ir Krauzę, nes tas be vargo atliko tiltelį, kas mums atrodė absoliučiai neįmanoma, futbole jį iškart paskyrė į puolėjų gretas, aš, deja, gavau galimybę stovėti tik vartuose. Manau, jei jis būtų kada nors patekęs į Olimpines žaidynes, būtų grįžęs su aukso medaliu, pralaimėti jis negalėjo, kažkas jo galvoje taip buvo sustatyta, kad bet kokiu atveju turėdavo laimėti, net jei būtų patekęs į vieną sektorių su Robertu Bimonu, tikiu, kad pastarojo pasaulio rekordas 8, 90 eitų velniop, Krauzė kažką įjungtų savo organizme ir nuskristų kur reikia, toks jis šunsnukis.

O tada bokso būrelyje mums pranešė, kad savaitgalį turėsime varžybas, ir aš pats pasiprašiau, kad Krauzė parodytų man, kaip atrodo gauti pirštine į veidą, lyg iki tol būčiau nežinojęs, kai tiek su juo mušiausi. Jis ir vožtelėjo visų akivaizdoje. Daugiau į boksą nevaikščiojau.

Vieno dalyko vis tik iš jo išmokau, tapau galų gale sportiškas ir net dvikovų rungčių sporto meistras. Kaip gaila, kad daugiau neteko gyvenime su juo susitikti, galvoju, būčiau atsirevanšavęs už sumautą vaikystę.

Bet gana apie jį, grįžkim prie reikalo. Kitą dieną niekaip nenusėdu namie, rūpi – rado ar ne tą mergelę. Nusiperku žvakelę ir vėl pas savo draugą. Tikrai dažnai ėmiau jį lankyti, bet kam tai pasirodytų įtartina. Prie mane dominančio kapo sujudimas, bet ne tas, kuris mane išgasdintų, na suprantat, gaisrinės, policija ir panašiai, ne, įprastas palaikų laidojimas, numirėlio, ta prasme. Vyksta užkasinėjimas, karstas, reiškiasi, jau duobėj, visi verkia, kaip priklauso, nusiminę, jokių šypsenų, linksmybių ir taip toliau. Vadinasi, JOS nepastebėjo arba... JI pati išėjo. Tarkim, naktį atsigavo, sako: O, kur aš čia papuoliau, man gi laikas namo? ir išeina. Aišku, išlipti jai būtų kebloka, bet aš gi išlipau.

Galvoju, prieisiu arčiau, gal ką įdomaus pamatysiu. Prieinu, duobkasiai kastuvais tik švaistosi, lyg nieko nebūtų atsitikę. Gal tada iš tikrųjų viskas gerai? Paklausiu arčiausiai stovinčios moteriškės, ką  laidoja? Matau, mane nužvelgia toks senis, veidas kažką lyg primena, tik negaliu prisiminti ką, kažkur mačiau, ko gero, arba tik taip pasirodė. Nekreipiu į jį dėmesio.

Artūriuką mūsų vienintelį, sako moteris, sūnėną mano. Ar jaunas? klausiu, nes moteris nesena, išeitų, kad sūnėnas dar jaunesnis turi būti, be to, dašunta, ko ta mergina vakar su pilvu apsilankė – taigi, pas būsimą tėvelį, Artūrą, taigi atėjo. Mat kaip čia viskas klostosi, susigaudau. Mano mintims pritaria teta: rugsėjį aštuoniolika būtų suėję. Ir verkia pati. Hmmm, kažką numykiu nustebęs, toks jaunas! O tas senis vis akių nuo manęs nenuleidžia, trukdau aš jam, ar ką? reikia nešdintis.

Su motociklu užsimušė, sustabdo mane teta, tėvai ženytis neleido, tai pats sau galą ir pasidarė. O kuri čia jo mergina? klausiu apžvelgdamas nemažą būrį, matyt, klasės mergaičių susirinkusį, nors pats žinau, kad jos čia nėra arba yra, tik nesimato, labai giliai guli.

Neatėjo, gal jau gimdo, ant dienų vaikas turi atsirasti. Daugiau man jau nieko žinoti nereikia, persižegnoju ir deginamas to senio akių dingstu prie savo ruso kapo.

Besimelsdamas už draugą stebiu aną vietą. Visi po kurio laiko sulinkę išsėlina iš kapų. O aš stebiuosi, matai kokia drama, beveik kaip Šekspyro, dar betrūksta, kad tos šeimos tarpusavyje nesantaikoje gyventų, o greičiausiai taip ir yra, nes ko gi tada neleistų jiems susituokti. Jis užsimuša protesto vardan, maždaug: ach šitaip, tai ir turėkitės, o ji gal irgi pati krenta į duobę paskui mylimąjį? Pas Šekspyrą   irgi pirma Romeo išgeria nuodus, paskui Džiuljeta  iš paskos. Kaip viskas kartojasi. Dabar vienok jie kartu po mirties. Čia tai bent dalykai vyksta, mąstau, ir nusprendžiu dar kada nors ateiti, gal užtaikysiu pasikalbėti su artimiaisiais.

Gerai, kad pateko didelė ritė, nes su maža būčiau neišsitekęs. Šiaip muzikai įrašinėti mes daugiausiai naudodavom 375 metrų rites, nes į tokią tilpdavo du diskai, albumai, reiškiasi, plokštelės, paprastai kalbant. Tais laikais plokštelės trukmė standartiškai būdavo 40 minučių, retai kas viršydavo tokį nusistovėjusį formatą, o 375 metrų juosta kaip tik ir sutalpindavo kiekvienoje pusėje po 40 minučių muzikos. Buvo labai patogu, vienoje pusėje turi vieną diską, kitoje kitą, nes, pavyzdžiui, jei rašai į didelę ritę, tada vienoje pusėje telpa pusantro albumo, ir dažnai nutikdavo, kad per pusę dainos juosta baigdavosi ir daina likdavo nukirpta. Ir šiaip su didele rite daug visokių keblumų, pabandyk surasti naujo disko pradžią, turi kelis kartus persukinėti pirmyn atgal, kol surandi pradžią. Su mažesne viskas paprasčiau, vienoje pusėje toks albumas, kitoje anoks.

Bet pasitaikydavo nestandartų. Pavyzdžiui, tokia grupė Genesis  buvo, juk žinote, tai jie 1978 metais įrašė labai gerą, bet per ilgą  albumą, neformatą  kai mes likome trise. Ir paskutinė to albumo daina Follow you, … daina, kuri paskui tapo vizitine grupės kortele, išsiskyrė iš kitų  įmantriai suręstų gabalų savo iki naivumo paprastu surėdymu. Lyg ne to albumo produktas, ir mano juostoje, kadangi buvo paskutinė daina ir netilpo vienoje pusėje, lyg patvirtindama priklausymą kitam pasauliui, buvo įrašyta atskirai nuo savo kolegių. Pasitaikydavo ir daugiau tokių netilpimų į vieną visumą, bet tik šis sutapimas visais atžvilgiais buvo vykęs.

Bet ką čia aš vis apie juostas, beveik nebeliko kas pasakoti, todėl ir nuklystu į šalį, nes metrų, matau, dar daug liks neišnaudota. 

Vaikas vis dėlto gimė ir dabar yra pas mane, miega šiuo metu. Aišku, niekas  to nežino, o aš pats  neprisirengiu apie tai apsiskelbti. Sugalvojau užfiksuoti šį faktą į juostą. Dabar Jeronimui, tokį vardą aš jam parinkau, šventas vardas, lygiai mėnuo, vienas mėnesiukas. Auga sveikas, žvalus. Aš pagal internetą sprendžiu, kad jam viskas gerai, ten randu daug informacijos apie auginimą, taigi, jis visapusiškai vystosi teigiama linkme. Žinoma, kažkada turėsiu jį užfiksuoti, tai yra, įforminti kaip kažkada gimusį ar iš kažkur atsiradusį, bet kol kas dar vis neskubu, laukiu instrukcijų.

Pora dienų po laidotuvių lyg ir nieko, kaip ir pasimiršo viskas, ne tai kad pasimiršo, kur čia tokį dalyką pamirši, bet kažkaip atitolo, ir, rodos, kad ne su manim visa tai įvyko.

O juk iš pradžių, pačioje įrašo pradžioje, pamenat, sakiau, kad aš čia ne prie ko? Kaip aš klydau, pasirodo, labai prie ko. Su manim viskas, galima sakyti, ir vyko, nes vis kišu nosį ar reikia, ar nereikia. Galėjau nekreipti dėmesio, maža kas kur nukrito.

Ne tik aš, ir dar kai kas prie ko.

Dvi dienas nieko, dar tas lietus kad pasiuto lyti, maniau, niekada nebaigs. Trečią dieną nerandu sau vietos, nors tu ką. Ir lietus baigėsi, saulėta diena. Galvoju, ko noriu, ko man trūksta? Ir vis kapinės stojasi prieš akis. Visai su galva negerai. Juk viskas ten palaidota, jokių galų nepalikau, ko bijai? klausiu savęs. Reikia draugą aplankyti, pats sau atsakau, ir šaunu tiesiai į parduotuvę žvakutės pirkti. Akylesnis stebėtojas tikrai sunerimtų, ko tas senis taip dažnai ant ruso kapo žvakeles degina? Ne kitaip, kaip pranešimą Kremliui siunčia. Tikrai, turėčiau būti įtartinas atitinkamoms patriotinėms organizacijoms.

Degu žvakelę, jokių pranešimų Maskvai, girdit? ir staiga vaiko balselis. Ar pasigirdo? suklūstu. Vėl, kaip tik iš tos pusės, lyg norėtų verkti, bet tik toks atodūsis gaunasi. Metu žvakę ir bėgte. Kapas apdėtas vainikais, tik viename šone numanau kažką vykstant. Atitraukiu vainiką ir nustėrstu: iš po žemių kyšo pusiau išlindęs kūdikis. Tučtuojau rankomis praplečiu skylę ir paimu į rankas vyriškos lyties mažylį. Su duobe jį dar sieja virkštelė, kurią perpjaunu peiliu ir užrišu mazgelį. Jaučiuosi kaip kokiame Spilbergo filme arba sapnuočiau, bet juk nemiegu. Tik dabar pastebiu šalia skylės ir iš jos lendančius sliekus, daugybę sliekų, tiek niekada anksčiau nesu matęs, ir suprantu, kad Dievas mažylio gelbėjimui pasitelkė landžiuosius sutvėrimus, kaip tik ir lijo dvi dienas paeiliui. Dabar viską detaliai dar kartą susidėlioju mintyse: mergina gulėjo pusiau kniūpsčia, vadinasi, vaikui gimti vieta ji pasirūpino, jis netgi iš viršaus buvo uždengtas jos kūnu nuo žemių. Kaip žinia, kūdikiai vystosi ir kurį laiką gyvena vandenyje, jiems tai įprasta būsena, tik atsidūrę išorėje, jie yra priversti staigiai persiorientuoti ir, įdarbinę plaučius, pradeda kvėpuoti išoriniais kvėpavimo organais, o iki tol deguonį ima iš motinos. Taigi, kai vaikas gimė, nuo smūgio turbūt ir prasidėjo procesas, jis dar ėmė paskutinius maisto ir deguonies likučius iš motinos, gal ji dar buvo kažkurį laiką nevisai numirus, pro mano plonai užbertą žemių sluoksnį ji garantuotai dar galėjo kvėpuoti, tik kai jau visas karstas su žemėmis ir vainikais ją prislėgė, tada tikriausiai ji ir mirė. Ačiū dievui aš ne prie ko. Vaikas tuo metu jau krapštėsi laukan iš motinos, o kadangi gyvas organizmas greit prisitaiko prie kintančių aplinkybių, tai ir mažyliui šiuo atveju nebuvo ypatingo šoko – iš tamsos atėjo į tamsą, iš vandens į drėgną žemę. Viskas normalu, o paskui sliekai ėmė jam rodyti išėjimą, ta prasme, prasideda veiksmas, kuris vadinamas Iš sliekų gyvenimo (buvo toks spektaklis, aš jo nemačiau, nes visą gyvenimą atidėlioju tą pirmą apsilankymą teatre, vis sakau sau rytoj arba poryt, arba kitą savaitę, kitą mėnesį tai tikrai, bet repertuarą tai aš seku, visus spektaklius prisimenu). Nieko čia keisto, Dievas viskuo pasirūpino. Net ir tuo, kad aš laiku atsirasčiau vaidinimo trečiame veiksme, po devynių mėnesių. Iki šiol visas gyvenimas lyg ir neturėjo kažkokio aiškaus tikslo, o dabar staiga viskas įgavo prasmę – tai štai kam buvau reikalingas šiame pasaulyje, kad būtent 63-iais mano metais išgelbėčiau vaiko gyvybę. Visą gyvenimą Dievas sudėliojo būtent šitam tikslui. Čia tai bent, aukštoji matematika. 

Įdomi kombinacija šeši, trys ir devyni. Tie skaičiai taip susiję tarpusavyje ir taip dažnai kartojasi įvairiausiais pavidalais, kad, aš manau, Dievas neveltui juos sugalvojo. Dieviškoji Trejybė! Jei šešetą apversi aukštyn galva, bus devyni, o devynetai yra beveik lyginiai skaičiai, jiems tik vos vos trūkta iki šimto, tūkstančio, milijardo ir taip toliau, beveik iki begalybės. Tik vieno mažo žingsnelio, vieno vienintelio iki amžinybės!

Žinoma, visos tos mintys man daug vėliau atėjo, o tuomet supratau, kad turiu skubiai kažką pasikviesti, juk neisiu su kūdikiu ant rankų per kapines, – iš kur jį gavai? – paklaustų, tai būtų mažų mažiausia keista. Turiu iš pradžių pateikti jį visuomenei. Užverčiu žemėmis tą skylę, per kurią vaikas išdygo kaip grybas, paskui perdedu išvis į kitą pusę, o tada imu šaukti: žmonės, žmonės, kas vaiką palikote?

Ir kaip tik tuo metu man šauna galvon, o ką aš perskaičiau ant medinio kryžiaus, įsmeigto į kapo galvūgalį? Atsigręžiu dar kartą ir negaliu patikėti – Artūras Krauzė! Juk sakiau – dar kai kas prie ko, neatskiriami, vadinasi, mes su Krauze, kaip vieno kamieno šakos. Dabar suprantu, kur matytas pasirodė man tas senis, ne pats senis,  jo bruožai, kurių niekaip negalėjau atsiminti, bruožai – neišdildomas palikimas. Žinoma, kad mane pažino, kitaip nebūtų taip spoksojęs. Dabar suprantu: dėl savo anūko žūties greičiausiai jis ir kaltas, nes, spėju, ne kas kitas toje šeimoje vadovauja, tik jis, jis visiems mėgo vadovauti, štai ir neatlaikė jo vadovavimo anūkas, ir dabar Dievas mane pasirinko, Krauzės priešingybę, kad išgelbėčiau jo  proanūkį, vaikaitį, vadinasi. Mat koks scenarijus susiklosto, kaip Santa Barbaroje. Neturi tas Dievas ką veikti debesyse, tai visokių sunarpliotų siužetų pateikia. Bent teatras, geriau už Nacionalinį.

Aišku, kapinėse šaukiantis vyras visuomet patrauks aplinkinių dėmesį, tad prie manęs iškart prisistato keletas gailestingųjų samariečių. Aš garsiai piktinuosi: kur matyta vidury dienos, kapinių viduryje taip kūdikį palikti, visai pliką, kur ritasi pasaulis ir panašias kitas tradicines šiam atvejui tinkančias sentencijas. Gal jį kas tyčia pametė? nedrąsiai spėlioja viena miestietė. To betrūko, toliau varau, tam yra ligoninės, gyvybės langelis ir taip gailėti pinigų nors kokiam apdangalui? Gerai, kad automobilyje turiu antklodę, apgaubiu vaikelį savo švarku ir vadovauju susirinkusiems: tuoj pat vežu į ligoninę, o jūs būkit geri, paskambinkit į institucijas, negalima šitaip to reikalo palikti, ir panašiai. Ir dedu į kojas, net vardo nieks nespėja paklausti.

Galvą guldau, iš pradžių tikrai ketinau į ligoninę jį pristatyti, bet pakeliui primečiau, kad gal pirma namo parbėgsiu, kuo nors aprengsiu. O namie tai tas, tai anas: surasti kažkokias paklodes, į kurias suvynioti, ir kaip tyčia geros nerandu, arba nešvarios, arba suplyšusios, tokiose neveši; paskui dar verkti užsigeidžia. Įjungiu muziką, kad suklaidinti kaimynus jei ką, paskui  pašildau pienuką ir, pamirkęs pirštą jame, pamaitinu. Taip atvargstu iki vakaro, o tada nusprendžiu viską atlikti ryte.

Naktį, aišku, vis Krauzė prieš akis stovi, kaltina kažkuo ar klausia, nesuprasi. Prabundu prakaito išpiltas. Nors suprantu, dabar jis manes neišgąsdins, taip pasikeitęs į blogąją pusę, ta prasme, beveik visa galva žemesnis, kiek galėjau spėti įvertinti kapinėse, smulkutis, nepalyginsi su manim, lengvai jį partrėkščiau ant žemės, jei tik pasirodytų. Todėl bijoti nėra ko.

Telefonu užsakau visų būtinų prekių mažyliui per Barborą ir tada sugalvoju, kad dar negavau nurodymo iš aukščiau atsikratyti vaiku. Kaip minėjau, nuo to momento, kai aptikau kūdikį, suėjo visos tos mintys apie mano misiją ir nusprendžiu kol kas laukti ženklo, instrukcijų, kaip elgtis, juk nepaliks gerasis Dievas vieno, kai pats pasirinko mane savo tikslui pasiekti. Mane, žinoma, ir sliekus. Kažkodėl pavadinu jį Jeronimu. Galvoju, kad tai vėlgi ne šiaip, nes niekada su tokiu vardu nesusidūriau, o čia staiga mintis – turi vadintis Jeronimu. Šventas vardas, dar pasiguglinu, tikrai – šventas Jeronimas Krauzė. Turi abu kažką bendro: istorinis šventasis kurį laiką gyveno dykumose, Krauzė taip pat iš smėlio atėjo. Še tai tau. Taigi, pasilieku mažylį ir laukiu.

Ilgą laiką jokių sukrėtimų, niekas nieko neieško, nepasigenda. Tik po dviejų savaičių skelbiama merginos paieška. Mergina šešiolikmetė, besirengianti gimdyti, gal jau ir pagimdžiusi, todėl gydymo įstaigos ir visuomenė turi pranešti apie netikėtai pasirodžiusius naujagimius. Merginos tėvai išsiskyrę, gyvena emigracijoje, mergina liko pas močiutę.

Tai štai kokia seka dabar man paišosi: vaikas paieškomas, turiu arba jį pristatyti (radau pašto dėžutėje su laikraščiais), arba apsimesti, kad nieko neradau.

Net neįsivaizduoju, kaip reiktų visą šitą velniavą paaiškinkit. Apie kapines geriau net neužsiminti, nes jei rusą draugą po šimto klausimų ir spekuliacijų rusofobijos tema ir išteisinsiu, tai sliekų paminėjimas nuves mane tiesiu taikymu į beprotnamį, nes žmonės tokie jau yra – jie tiki, kad kažkas nuskrido į Mėnulį, nors patys to nematė, tiki arba apsimeta, kad tiki, jog Kristus prisikėlė ir sėdi danguje, bet kad jis be sėdėjimo galėtų dar kažką veikti – to tai jau būti negali. Visokie pasakojimai apie Dievo pasirodymą ir pageidavimą kažką atlikti (na žinot, galvažudžiai, ypatingai teroristai būtent taip ir teisinasi, tik nepagalvokit apie mane! kad jiems taip padaryti, užmušti, reiškiasi, paliepęs Dievas), visada sutinkami skeptiškai – taip, suprask, nebūna. O ką jau kalbėti apie Dievo įdarbintus sliekus. Arba, kad Dievas pasirinko mane, nesąmonė!  Prisikelti tai jis gali, ir į dangų gali, bet nueiti ir pasikalbėti su sliekais, tai jau ne.

Nors aš gal ir būčiau linkęs  patikėti, aišku, nevisada, bet visiškai yra įmanoma, kad kartais, pabrėžiu, išimtiniais atvejais, Dievas gal ir galėjo kam nors pasakyti, eik ir nudėk tą kalės vaiką, jis man atsibodo. Tekstas, žinoma, galėjo būti ir kitoks, bet atmesti patį faktą, aš neskubėčiau.

Merginos, aišku, neras, ji saugi pas Dievą.

Dar turiu vieną abejonę, gerai nepamenu, ar paslėpiau tinkamai tą virkštelės galą, kuris pas motiną veda? Kad duobę užbėriau žemėmis, tai yra, koja paspyriau žemes, tą prisimenu, tik nesu tikras, ar nekyšo koks žarnos gabaliukas iš po jų, nes paėmus už galo, gali visą kamuolį išvynioti, juk žinot, kaip su tais detektyvais, jiems tik palik už ko užsikabinti. Ir patikrinti negaliu, vaiko vieno nepaliksi, tada kaimynai sušoks, kaip čia pas tą senį dar ir vaikas atsirado? Gal dar tas pats iš televizoriaus? Žodžiu, yra pavojus demaskuotis.

Aišku, suprantu, kad Jeronimo neužauginsiu, vis tiek jo buvimas pas mane kada nors paaiškės ir tada greičiausiai už ką nors būsiu patalpintas į kalėjimą arba beprotnamį, gal būt man pripaišys nužudymą, gal pagrobimą, bet tikiuosi, kad to neatsitiks ir Viešpats sugalvos ką nors geresnio. Juk prabėgo dar tik mėnuo, neverta iš anksto panikuoti.

Taigi, prieinu vienintelės išvados – turiu nieko nedaryti. Kad tik greičiau tas ženklas ar instrukcija kokia ateitų. Tik vienas žingsnelis iki amžinybės!

Juosta jau į pabaigą, aišku, neketinu jos kam nors demonstruoti, tiesiog noriu, kad joje liktų užfiksuota tiesa, jeigu kada nors prireiks. Tam pačiam Jeronimui, kai užaugs, bus įdomu sužinoti, kaip jis atsirado ant svieto. Kažkada atras ant aukšto, sakykim, seną magnetofoną su juosta, oho, sakys, kas čia per daiktas? ir išgirs šitą pasakojimą. Juk gali taip atsitikti, sakysit ne?

(Girdisi skambutis)


Ak, kaip nelaiku. Turbūt suklydo. Einu atidaryti, kol vaiko neprižadino.


… Krauze?  Tavo vardas juk prasideda raide E, tiesa?


(Juosta susisuka per metrą.    Šūvis.    Susisuka dar trys juostos metrai) 


(Kitas balsas)
Na, ir ką čia įrašinėji? (spragteli išjungiamo magnetofono garsas).
2019-08-29 21:15
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 10 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-05 12:28
Vetra Vika
Giliaprasmis kūrinio juostinis šūvis ir taiklūs skaičiai:
,,...(Girdisi skambutis) ..."
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-03 08:09
Pranas
Baladūnas!!!, bet smagus, o ir Dievui reikalingas.
5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-31 15:47
Egla
Graži draugystė su rusu. Graudinant. O ir prisijuokiau:)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-31 01:33
Loke1
Vat ir įveikiau:) spaudžiu.. gaiduką ir į devintuką
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-30 18:20
MacteAnimo
Puiku!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-30 12:18
Upė Piliakalnytė
Labai patiko.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-30 08:45
Žillis_
Keliu nykštį
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-29 22:28
Erla
Nerandu prie ko prisikabint.
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-29 22:13
ČakoPelėda
Genialu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą