Rašyk
Eilės (73044)
Fantastika (2189)
Esė (1492)
Proza (10330)
Vaikams (2493)
Slam (49)
English (1100)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







3.

  Gandijerė pro Moro pilies langą žiūrėjo, kaip traukiasi trumpa vėlyvo rudens diena.  Jai už nugaros prie masyvaus ąžuolinio stalo sėdėjo seserys ir riteris Valencijus Anvėrietis. Savanoriams ką tik buvo pranešta, ką pasirinko Triumviratas. Visi jie buvo pakviesti pasilikti. Visi ir pasiliko.
  Per langą matėsi pilies aikštė. Vienu kraštu ji rėmėsi į rūmų fasadą. Kitur ją supo dviaukščių mūrinių namukų virtinė, sukapota siaurų gatvelių, einančių visomis kryptimis nuo aikštės. Viena iš gatvių buvo platesnė, grįsta skaldytais akmenimis. Ji vedė link pagrindinių pilies vartų. Apsuptoje pastatais aikštėje tvyrojo prieblanda. Pradėjus temti, mieste žiebėsi žiburiai. Aikštė ištuštėjo. Rytoj čia susirinks žmonės. Daug žmonių. Miestelėnai ir aplinkinių kaimų gyventojai atsineš gyvų rudens gėlių puokštes ir ryšulėlius džiovintų vasaros gėlių ar javų su pilnomis subrendusių grūdų varpomis. Kas turės krepšelius su vaisiais, kas – su įvairiomis daržovėmis. Tai aukos derliaus deivei Andeinei. Pagal miesto tradiciją jas dės ant laužo, sukrauto aikštės centre, ir sudegins.
  Rytoj čia bus atliktas ir kitas ritualas: paskelbtas ir išlydėtas Išrinktasis. Bet iki to dar reikia daug ką nuveikti.
  Triumvirato vyresnioji apsisuko ir priėjo prie stalo. Valencijus pagarbiai atsistojo.
  - Galite sėdėti, riteri, - Gandijerė mostelėjo ranka, - šiandien formalumai nebūtini.
  - Pagarba – ne formalumas, Jūsų Šviesybe.
  Ragana įdėmiai pažvelgė į vyriškį. Ne, atrodo, nejuokauja. Pagarba – tai jausmas. Jausmų Gandijerė skaityti negalėjo, bet žinojo – jei žmonės kalba ne rimtai, tai mintyse savo žodžius palydi pašaipiais komentarais. “Valdinga moteris” – frazė, sugauta riterio minčių sraute, neatrodė pašiepianti.
  - Manau, kad pagarba - abipusė. Tikiuosi, riteri, dar bus laiko ją deramai parodyti. Dabar turime svarbesnių reikalų. Pakalbėkime apie tai, kas mūsų laukia rytoj, - Gandijerė ištiesė ranką ir joje atsidūrė įmantriais ornamentais išraižyta lazdelė, prieš tai gulėjusi ant stalo.
  - Geras triukas. Kautynėse gali praversti. Ar aš taip galėsiu? – su šypsena paklausė Valencijus sėsdamas.
  Ragana atsakė taip pat šypsena.
  - Ne, riteri, jūs taip negalėsite. Turėsite naudoti savo fokusus. Su burtininku susitiksite štai čia, - ragana bedė lazdele į ištiestą per visą stalą žemėlapį. – Tai nedidelis slėnis viduryje Peslių tarpeklio, kertančio Juoduosius kalnus. Rytoj jis taps jūsų mūšio lauku. Ir puiku, riteri, kad šią vietą pažįstate kaip savo penkis pirštus.
  - Ar aš ką sakiau? – nustebo Valas.
  -  Pakako, kad  apie tai pagalvojote.
  - Jūs skaitote mano mintis, - veikiau konstatavo, nei paklausė Valencijus. Jo veidu šmėstelėjo nepasitenkinimo šešėlis.
  - Mes tiesiog privalome. Turime įsitikinti, ar jūs teisingai mus suprantate, ar jūsų nuostatos yra tokios, kokių mums reikia. Jums teks su šituo susitaikyti, kaip ir su tuo, kad apie pranašystę sužinosite tik tiek, kiek būtina jūsų užduočiai vykdyti. Nei daugiau, nei mažiau. Nenustebkite, jei bus atsakyta ne į visus jūsų klausimus. Mintis gali skaityti visi burtininkai. Kuo mažiau žinosite, tuo geriau. Visiems - geriau.
  “Šaunuolė, Gandijere, - mintyse pagyrė sesę Fandigierė, ironiškai šypsodamasi, - susikūrei alibi, kad nereikėtų atsakinėti į keblius klausimus. Tik įdomu apie kurią pranašystę kalbėjai? Jei apie tikrąją, tai apie ją mūsų Išrinktasis nieko neturi žinoti, o jei apie mūsų sugalvotą, tai apie ją galima viską pasakoti kiekvienam sutiktajam”.
  Valencijus nepastebėjo raganos šypsenos. Ją matė tik Jalinija. Prie stalo įsivyravo nejauki tyla. Valencijus žiūrėjo į žemėlapį, lyg bandytų įsivaizduoti rytdienos kautynes. Galiausiai paklausė:
  - Jei juodasis burtininkas galės skaityti mano mintis, tai lengvai sužinos ne tik apie pranašystę, bet ir ką aš ruošiuosi daryti mūšio metu. Kaip aš galėsiu su juo kautis?
  - Mes negalime jūsų išmokyti triuko su lazdele, bet užkeikimų pagalba galime sukurti apsaugą nuo daugelio burtų. Prieš mūšį tai ir padarysime. Jūs įžengsite į slėnį ginamas magijos neblogiau nei bet kuris burtininkas. Būsite apsaugotas ir nuo minčių skaitymo. Sunkumų gali kilti vėliau. Apsaugos užkeikimų poveikis nėra amžinas. Jį reikės atnaujinti vėl ir vėl. Daugeliu atveju tai įmanoma tik, jei objektas yra netoliese ir matomas. Kaip žinote, pietinė slėnio dalis priklauso Sandų karalystei, kur šeimininkauja Juodųjų magų aljansas. Jos sienas ir pietinį slėnio kraštą dabar saugo juodųjų sukurtas magiškos apsaugos nuo burtų skydas. Toks pat baltųjų skydas saugo  mūsų sienas ir šiaurinį slėnio kraštą. Į mūšio lauką įžengsite tik jūs ir burtininkas. Aš stebėsiu kovą iš tarpeklio prie įėjimo į slėnį. Galėsiu atnaujinti apsaugą, jei jūs liksite šiaurinėje dalyje iki čia, - ragana brūkštelėjo lazdele puslankį, lyg atriekdama beveik pusę slėnio. – Vakarinėje ir rytinėje dalyje iki čia ir čia galėsiu jus apsaugoti, jei persikelsiu ant kalnų šlaitų. Tik su persikėlimu gali kilti sunkumų. Iš tarpeklio galiu jūsų nematyti, jei labai nuklysite į rytus ar vakarus. Nelengva bus nustatyti vietą kalnuose, kur galėčiau atsirasti, kad atnaujinčiau burtus. Bet čia padės seserys. Fandigierė per regintįjį akmenį Sengarde stebės kovą, o Jalinija pranešinės, kur man persikelti.
  - Ar teisingai supratau – kol mane saugos jūsų kerai, juodasis burtininkas man nieko negalės padaryti?
  - Ne visai taip. Pavyzdžiui, žaibo skydas pridengia nuo pačio žaibo, bet neapsaugo nuo jo sukeltos oro bangos, klampumo skraistė gina nuo tiesioginio galios smūgio, bet neužstoja nuo to smūgio sutrupintų uolų skeveldrų. Nepatarčiau pasikliauti vien mūsų apsauga. Reiktų ir pačiam šiek tiek paprakaituoti ginant save.
  - Taigi, kautynių taktika būtų tokia – saugotis burtininko smūgių ir vengti pietinės slėnio dalies. O juodasis burtininkas priešingai – bandys mane paveikti netiesioginiais smūgiais ir nustumti kuo toliau į pietus, kur, sulaukęs, kada baigsis apsaugos burtų galia, galės mane lengvai sudoroti. Be jūsų apsaugos turbūt nelabai galėsiu pasipriešinti. Juk taip?
  - Juodasis burtininkas visai nenorės jūsų sudoroti, reindžeri. Tai jūs, riteriai, kaunatės, siekdami nugalabyti vienas kitą. Laimi tas, kas paleidžia priešininkui vidurius ar suknežina makaulę. Nenuostabu. Instinktų valdomam pasaulyje, iš kurio jūs atėjote, sugebėjimas išlikti – didžiausia dorybė, nugalėtojo žymė. Magijos pasaulis kitoks. Jo pagrindas – protas. Čia nugalėti reiškia valdyti, o ne tik išlikti. Nužudyto priešo valdyti neįmanoma. Jis priklauso mirusiųjų pasauliui, kur viena valdovė – Mirtis. Juodasis burtininkas rytoj visai nesistengs jūsų nugalabyti. Bent iš pradžių. Manau, pirmiausia, jis bandys jus išgąsdinti, kad užvaldytų jūsų instinktus ir priverstų pasitraukti iš mūšio, o, kai tai nepavyks, mėgins papirkti, kad užvaldytų jūsų sielą ir priverstų tarnauti jam. Ir gins jus ne į pietus, kur yra daug erdvės manevrui, o į šiaurę, kur įvarytas į kurią nors nišą tarp uolų, kurių ten apstu, būsite lyg mirtininkas kalėjime, iš kurio neįmanoma pabėgti. Spėju, kad juodasis pasirinks Karališkojo Peslio olą.
  - Kodėl?
  - Karališkoji ola – labai uždara erdvė. Ten paranku taikyti valią veikiančius burtus. Tokia magija nukreipta ne į konkretų objektą, o į aplinką. Objektą veikia tik netiesiogiai. Todėl kuo erdvė mažesnė, tuo burtų poveikis labiau koncentruotas. Ir pabėgti iš Karališkojo peslio olos tikrai neįmanoma. Taigi juodasis magas turės realią galimybę paveikti jūsų valią, riteri. Bet blogiausia, ten jūsų nebus galima pamatyti iš jokio Etoro teritorijos taško. Būsime bejėgės jums padėti.
  - Taigi, man lieka tik rytai ir vakarai. Bet ten juk atvira erdvė. Nėra kur pasislėpti.
  Kurį laiką buvo tylu. Valencijus varstė raganas žvilgsniais, laukdamas paaiškinimo. Seserys tylėjo, įsmeigusios žvilgsnius į žemėlapio vidurį, kur buvo išvedžioti Peslių tarpeklio kontūrai. Riteris sunkiai atsiduso ir paklausė:
  - Vieno keliautojo užrašuose skaičiau istoriją apie burtininką, kuris kažkokiam jaunuoliui išpranašavo ateitį. Jūs galite žinoti, kas atsitiks?
  Atsakė Gandijerė:
  - Ne, mes negalime pasakyti, kas tiksliai įvyks. Galime tik sužinoti, kokia tikimybė, kad įvyks tas ar kitas įvykis.
  - Tada gal galite pasakyti, kokie  mano šansai, kad neatsidursiu toje oloje?
  - Jei burtininkas panorės, kad jūs ten atsidurtumėt, tai tikimybė, kad per tris šimtus trisdešimt tris mūšio minutes jūs ten nepateksite ir liksite gyvas beveik lygi nuliui. Kiek daugiau galimybių turite patekti ten per paskutinę valandą. Tuo atveju iki mūšio pabaigos nuo burtų jus gintų mūsų kerai. Tik jūsų tai neišgelbėtų. Karališkojo peslio oloje juodasis burtininkas bet kada gali panaudoti jėgos smūgį ir sukelti akmenų griūtį, nuo kurios jūs neįstengsite pasislėpti. Paprasčiausiai būsite palaidotas po uolų nuolaužų krūva.
  Juokas užpildė menės erdvę. Riteris Valencijus juokėsi iš širdies. Kai baigė, paklausė:
  - Raganos, ar jūs tikrai teisingai supratote pranašystę? Gal senis Greifusas paporino ne kaip įveikti juodąjį burtininką, o kaip įmantriau nugalabyti paprastą riterį? Pasiklausius jūsų atrodo, kad rytoj į Peslių tarpeklį eisiu tik tam, kad būčiau pribaigtas.
  - “Pribaigtas” – gal kiek per grubiai pasakyta, - Triumvirato vyresnioji nereagavo į reindžerio juoką ir toliau kalbėjo ramiu, lygiu balsu, - bet šiaip jūsų žodžiuose daug tiesos. Likti gyvam rytojaus mūšyje galimybių ne daug, nebent jūs atsisakytumėte Išrinktojo dalios.
  Valencijus žiojosi kažką sakyti. Ragana jį sustabdė žestu.
  - Riteri, žodžių nereikia. Mes žinome – jūs neatsisakysite kovos, nepasitrauksite iš mūšio lauko, nepereisite juodųjų pusėn. Bet to pergalei nepakanka – dar reikia arba likti gyvam, arba žūti kartu su burtininku.
  Valencijus trumpam susimąstė, o po to tarė:
  - Jei tame jūsų burtų pasaulyje dar galioja kokia logika iš to, ką sužinojau apie rytojaus kovą, peršasi tik viena išvada – kad laimėčiau, turiu nužudyti burtininką ir tai padaryti pirmiau nei jis pribaigs mane. Paprasčiausia riterių dvikova. Jokių aukštų materijų, jokios proto mankštos. Tik instinktai. Užmušei – nugalėjai. Tie jūsų išvedžiojimai “kas ką valdys” – tuščios kalbos. Geriau patartumėt, koks ginklas labiau tiktų prieš burtininką.
  - Užmušti? Burtininką? – Gandierė kilstelėjo antakius. – Žinoma, galima pabandyti ir tai. Kodėl ne? Juk reikės jums kažkuo užsiimti tas daugiau kaip penkias valandas. O ginklas... Ginklą pasirinkite koks jums pačiam atrodys parankiausias. Vienodai tiks bet kuris.
  Valencijus nužvelgė raganas. Ne, jų veiduose nebuvo pašaipos – tik neišvengiamybės liūdesys.
  - Manote, kad burtininko užmušti man nepavyks? - pasiteiravo tik dėl viso pikto, nes ir neskaitydamas minčių atsakymą žinojo.
  - Netvirtinu, kad burtininko užmušti negalėtumėte. Jis taip pat mirtingas, kaip ir jūs, riteri. Tik žinant, ką gali jis ir ką jūs, tai mažai tikėtina. Dar mažiau nei rytoj jums nepatekti į Karališkojo peslio olą, jei taip panorės juodasis burtininkas, - Gandijerės balse prasimušė švelnios užuojautos gaidelės.
  Valencijus karčiai šyptelėjo.
  - Tada nesuprantu, ko jūs tikitės rytojaus mūšyje, aišku, be mano mirties?
  - Stebuklo, - ramiai atsakė vyresnioji ragana, - ir visomis išgalėmis stengiamės jį sukurti. Likimo burtas negali įvertinti visų galimybių. Jei būtų kitaip, mes tiksliai žinotume, kas bus. Reiškia yra kažkas, ką, galbūt, galime padaryti ir pakeisti likimą. Burtas negali išpranašauti, kaip rytoj pasielgsite jūs ar juodasis burtininkas. Užtenka burtininkui nuspręsti jūsų nežudyti ar jums sugalvoti pasitraukti iš kovos ir baigtis – akivaizdi. O kur dar paprasčiausias kvailas atsitiktinumas. Metant burtą darėme vienokias ar kitokias prielaidas, kaip elgsis Išrinktasis, burtininkas ar sėkmė. Jei Išrinktasis kausis iki galo, burtininkas sieks didžiausios naudos, o sėkmė bus viskam abejinga, tai rytojaus mūšis baigsis Išrinktojo mirtimi. Nugalėtojo nebus. Tik auka. Bet jei priversti Išrinktąjį, burtininką ir sėkmę elgtis kaip nors kitaip, gal kovos baigtis bus kitokia. Tai ir mėginsime padaryti. Rytoj, riteri, jūs ne šiaip kausitės iki galo. Jei burtininkas pradės jus stumti į šiaurę, jūs tam priešinsitės, bet tik tiek, kad liktumėt gyvas ir atrodytų, kad kur, kur, o į šiaurę jūsų jokiais būdais nesuviliosi. Iš tikrųjų jūsų tikslas – po keturių ir pusės kovos valandų atsidurti būtent Karališkojo peslio oloje ir atsisėsti į Karaliaus sostą. Žinote tą akmenį vidury olos, primenantį krėslą? Puiku. Tikriausiai dar valandą juodasis burtininkas nuodys jūsų sąmonę nevilties, liūdesio ar panašiais burtais, o prieš kovos pabaigą pasiūlys pereiti jo pusėn. Jūs atsisakysite. Burtininkas neturės kitos išeities, kaip jus nužudyti. Kaip tik tuo momentu nustos veikti mūsų apsaugos kerai. Burtininkas galės savo sumanymą įgyvendinti, panaudojęs tiesiogiai kovinius žudančius burtus.
  Ragana nutilo.
  “Viskas, kaip ir turėjo būti – man galas”, - pagalvojo Valas ir kažkodėl net pralinksmėjo. Jis stebėjo raganas. Žinojo – jos ne avantiūristės. Tokios nežais beprasmiškų žaidimų. Taigi, kažką sugalvojo. Tik ar jam pasakys ar paleis į Peslių tarpeklį kaip aklą kačiuką? Prisiminė, kad, jei vykdys raganų planą, paskutinę akimirką prieš burtininką liks be magiškos apsaugos. Jo mintis bus galima skaityti. O kas žmogaus mintys? Nenuoramos klajūnės. Didžiausios išdavikės. Taigi, rytoj bus ne mūšis – tik neatakusio kačiuko medžioklė. Tai supratęs Valencijus nusprendė daugiau nieko neklausinėti. Tegu raganos žino, kad turi reikalų su žmogumi, nutuokiančiu, kas iš tikrųjų vyksta, o ne naiviu smarkuoliu, kiekviena pasitaikusia proga klausinėjančiu: “Kas bus? Kas bus? ”.
  Gandijerė kurį laiką delsė. Laukė – gal riteris ko paklaus, bet Valas, bergždžiai bandydamas nuslėpti ironišką šypsenėlę, tylėjo. Triumvirato vyresnioji nutarė pereiti prie svarbiausio. Ji pasilenkė ir iš po stalo ištraukė auksu spindinčių šarvų ryšulį. Sukaupusi visas jėgas, atplėšė įmantrių formų metalo dirbinių rinkinį nuo žemės ir, stengdamasi neprarasti orios laikysenos, pabandė užkelti ant stalo. Sekėsi prastai. Šarvus su bildesiu vos užritino ant stalo krašto ir parimo ant jų, bandydama atgauti kvapą. Valas ramiai stebėjo, kaip sunkiai kilnojasi moters krūtinė, kaip bala iš pradžių paraudę Etoro valdovės skruostai.
  - Nelengvas tas paprastų mirtingųjų gyvenimas, - pastebėjo riteris, jau atvirai šypsodamasis.
  - Kiekvienam savi sunkumai, - apsimestinai abejingai atsikirto Gandijerė, pamažu atgaudama savitvardą. – Pranašystėje, paskelbtoje karalystei, buvo pasakyta ne viskas – stodamas prieš juodąjį burtininką Išrinktasis turės vilkėti štai tokius šarvus.
  Valencijus permetė akim metalo krūvą ant stalo ir pagalvojo, kad, užsikabinęs ant savęs visas šias grožybes, bus panašus į auksinę žuvelę. Nusprendė, kad verta išsiaiškinti, vardan ko tokia kančia.
  - Kadangi nesinaudojote raižytos lazdelės triuku ir pati pasivarginote pakelti tokią sunkenybę, spėju – šarvai magiški. Ir kas tai per stebuklas?
  Vyresnioji papurtė galvą.
  - Šarvai ne magiški, bet vis tik ypatingi – nukaldinti geriausių Sengardo meistrų pagal didžiojo magistro Greifuso brėžinius, pridėtus prie pranašysčių pergamentų. Padaryti iš įgaubtų tvirčiausio geležies lydinio plokščių, padengtų auksu. Įdubusi plokščių pusė nupoliruota vos ne iki veidrodinio spindesio. Tobulas darbas. Jie – pagrindinis mūsų ir jūsų, riteri, koziris. Jau minėjau, kad daugumą burtų galima taikyti tik matomiems objektams, o žalą darančius kovos burtus išimtinai tik jiems. Dar daugiau – burtų poveikio mastą lemia, kiek objektas bus matomas ir, svarbiausia, kaip burtininkas sugebės nukreipti ir sukoncentruoti savo dėmesį į objektą. Veidrodinės šarvų plokštės atspindi aplinkos vaizdus. Tai turėtų trukdyti burtininkui pajusti užburiamo objekto kontūrus ir deramai paskirstyti maginę energiją. Net menkiausi netikslumai gali susilpninti žudančių burtų poveikį. Mes tikime, kad taip atsitiks. Jūs liksite gyvas. Mes nugalėsime.
  Ragana nutilo. Valencijus prisitraukė šarvų ryšulį arčiau. Pakilnojo atskiras dalis, atidžiai apžiūrėdamas detales, apčiupinėdamas išlenkimus. Šarvai tikrai buvo puikūs. Nuo dūšios padirbėjo ir jų sumanytojas, ir ginklakaliai. Riteris net aptiko kelis elementus, nebūdingus tradicinės gamybos šarvams. Dėka šių naujovių šarvai turėjo patogiau nešiotis, leido laisviau judėti. Apie dalį tų naujovių kažkada buvo pagalvojęs ir pats Valencijus. 
  - Kruopštus darbas, - ištarė galutinį verdiktą riteris. – Ginklakaliai tikrai pasistengė. Ir sumanytojas žinojo, ką daro. Keista. Nepanašu į burtininko darbą. Vargu ar koks jūsiškis kada vilkėjo šarvus. Ir kalaviju nemosavo. Juo labiau – šimtametis senis. Suprantama. Kam to reikia, kai moki triuką su lazdele. Tik tada iš kur jis viską žinojo? Šarvai unikalūs. Sunkesni nei paprastai. Dengia visą kūną. Turi labai tiksliai atitikti jo formą ir suteikti laisvę judesiams, kitaip bet koks platesnis mostas ar stipresnis smūgis kels skausmą, trukdys kovoti, vargins. Jei to nepadaryti, net galingas karys ilgai nepakariaus. Ne kiekvienas geras meistras žino, kaip visa tai padaryti, o čia burtininkas ir tokios ginkladirbystės žinios. Nuostabu.
  - Žinojimas – nebūtinai patirtis, - pastebėjo Gandijerė.
  - Žinojimas be patirties neatsiranda. Nors gal kažkas Didžiajam magistrui patarė? O gal išvis tai ne burtininko darbas? – Valencijus klausiamai pažvelgė į vyriausiąją raganą.
  - Riteri, ką jūs šnekate, - nelaukdama, kol vyresnioji sesuo kažką atsakys, net neslėpdama susierzinimo įsiterpė Fandigierė. – Čia juk pats Greifusas.
  - Žinau. Skaičiau. Jis dovanojo jums neribotą magišką galią. Todėl ir valdote pasaulį jūs, o ne mes. Tik būti didžiu burtininku, tai nereiškia būti nagingu ginklų meistru. Va, ir dabar kažkodėl kautis su burtininku eisiu aš. Tai gal tie jūsų burtai ne tokie ir galingi? Gal kažko jie negali, to, ko jūs nežinote?
  - Kažko mes tikriausiai nežinome, - ištarė ramiu balsu vyriausioji ragana, perimdama pokalbio vadžias į savo rankas. – Bet apie šarvus pranašystėje pasakyta: “Tegu vilkės jis mano išgalvotą auksinį apdarą, kuris gins ir saugos, kai bejėgiai bus burtai. ” Pastebėjote riteri – “mano išgalvotą”.
  - Greifusas galėjo rašyti netiesą.
  - Galėjo, tačiau yra burtas, kurio pagalba mes galim užuosti melo kvapą, - Gandijerė atlaidžiai šyptelėjo, pagavusi riterio mintį. – Ne, riteri, kalbėdamas galite drąsiai meluoti. Jus greičiau išduos ne žodžiai, o mintys. Ne, mes melo mintyse taip pat neužuodžiame, tik meluoti mintimis sunku.
  - Tai melą jūs galite pajusti tik užrašytuose žodžiuose? Įdomu, kodėl taip?
  - Pergamentas bejausmis, tuo tarpu žodžiai tariami visada su vienokiu ar kitokiu jausmu, net jei tas jausmas – visiškas abejingumas. Jausmai keičia žodžių prasmę. Tik neapsigaukite, riteri, mėgindamas meluoti burtininkui – yra dar išdavikės mintys.
  Valencijus perbraukė ranka per eilę krūtinės šarvų plokštelių. Pirštai slydo lyg kokiais kalneliais, nuklotais auksiniu sniegu. Atrodė – pakels ranką, o ant delno liks geltonos dulkės. Snaigės, kurios neištirps. 
  - Nupoliruota kita pusė, - perskaičiusi reindžerio mintis, paaiškino Gandijerė. - Plokštelės užverstos aukštyn ir prilaikomos kabliukų. Pasukus sagtį, skirtą apsiaustui pritvirtinti, kabliukai atleidžia plokšteles, ir jos atsiverčia veidrodine puse. Turėsite tai padaryti prieš paskutinį burtininko išpuolį, kai jis nuspręs jus pribaigti.
  Valencijus pagalvojo, kad uždavinėti klausimus mintimis visai patogu. Akimirksnį trunkantis minčių pliūpsnis, ir klausimai žyra lyg žirniai. Turint tokį patyrusį minčių skaitovą kaip vyriausioji ragana visą pokalbį būtų galima paversti atsakinėjančio monologu. Anvėriečiui patiktų taip klausinėti. Va, atsakinėti jis taip tikrai nenorėtų.
  - Deja, riteri, tokią privilegiją turi tik burtininkai.
  Moteris nusišypsojo. Tik akys buvo liūdnos. Liūdesys beldėsi ir į Anvėriečio širdį. Gal ragana mokėjo mintis ne tik skaityti?
  “Štai ir išaiškėjo, kas aš – sagės pasukėjas, - galvojo riteris, net nebandydamas slėpti kartėlio, - pilkasis knechtas. ”
  Blanki raganos šypsena ir liūdesys akyse išnyko. Veidas virto abejingumo kauke.
  - Čia kitas atvejis, reindžeri. Jūs pats nusprendėte tapti Išrinktuoju ir pats nuspręsite, kada pasukti sagę.
  Gandijerė nusiėmė gyvatės formos apyrankę, kuri laisvai tabalavo ant riešo, ir padėjo ant šarvų ryšulio.
  - Tai laiko matuoklis. Kas valandą amuletas dilgčiojimu pranešinės, kiek praėjo laiko. Dilgsnių bus tiek, kiek mūšio valandų baigėsi. Po keturių dilgsnių jūs greičiau nei per pusvalandį turėsite atsidurti Peslio oloje, o po penkių – atsisėsti į sostą. Kada baigsis apsauga nuo burtų, jūs suprasite, pajutęs valią veikiančių burtų poveikį, o kai burtininkas pasiūlys pereiti jo pusėn, žinosite, kad artėja pabaiga. Atsivertusios plokštelės įvairiais kampais atspindės olos sienų vaizdus. Sienos ir sostas iš tos pačios uolienos, todėl būsit beveik nematomas. Gal dar pravers jums žinoti, kad likus maždaug trim minutėm iki mūšio pabaigos saulė išlįs iš už kalno kitoje slėnio pusėje. Jos spindulys pro plyšį, kuriuo patenkama į Peslio olą, nušvies pievelę prieš sostą. Taip pat kovos metu stenkitės būti šešėlyje, kad tviskantys šarvai nesukeltų priešininkui minčių, kam jie gali būti panaudoti.
  - Jūsų didenybe, jūs nepamiršote – juk rudens pabaiga, daugiau kaip savaitę lyja, iš kur saulė?
  - Rytoj bus giedra.
  - Iš kur žinote?
  - Gamta kaip ir pergamentas neturi jausmų. Mes negalim žinoti, kaip pasielgsite jūs ar burtininkas ir kiek tiesos yra sakomuose žodžiuose, bet mes galime sužinoti, kokia tikimybė, kad tam tikru laiku, tam tikroje vietoje debesys paslėps saulę. Ten, kur turėsite būti jūs ta tikimybė beveik lygi nuliui. Rytoj bus saulėta diena. Paskutinė tokia šį rudenį.
  “Gražus laikas mirti, ” – pagalvojo Valencijus.
  - Laimėti taip pat visai tinkamas, - pastebėjo Etoro valdovė. – Tai viskas, ką mes norėjome pasakyti jums apie rytdienos mūšį ir viskas, ką galėjome padaryti, kad priverstume jus ir burtininką elgtis mūsų naudai. Tiesa, dar lieka sėkmė, bet ji dažniausiai – tik kvailas atsitiktinumas, prieš kurį bejėgiai ir protas, ir burtai. Riteri Valencijau Anvėrieti, jei neturite daugiau klausimų ar apie ką nors pagalvoti, tai galite eiti. Priėmimo salėje jūsų laukia meistras Irdis. Jis parodys, kaip naudotis sagtimi, ir priderins šarvus jūsų kūnui.
  Valencijus pakilo. Taręs: “Jūsų didenybe, mielosios damos. ”, nusilenkė Etoro valdovei ir jos seserims. Lengvai lyg nejaustų metalo svorio užsimetė šarvų ryšulį ant peties ir išėjo iš menės. 
  Kurį laiką Moro pilies menėje buvo tylu. Pirma nusprendė prabilti Fandigierė:
  - Gandijere, kodėl tau šovė į galvą pasakyti apie tą saulės blyksnį ir spindulių atspindžius? Kam to reikėjo?
  - Juodieji, iš to apsimetėlio žolininko Monduso, dažniau prekiaujančio kerinčiais antpilais, nuodais ir paslaptimis, nei gydančiomis žolelėmis, gavę mūsų sugalvotos pranašystės pergamentus turi manyti, kad mes rimtai tikimės laimėti rytdienos kovą. Aljansas delsė atsakyti. Manau jie bandė nukalti Greifuso šarvus ir patikrinti, ar jie veikia. Įsitikino, kad taip. Tačiau, jei tai mūsų pagrindinis koziris, tada mes turėtume tai slėpti. Išrinktojo vengimas saulės nušviestų plotų ir jo mintys apie saulės blyksnį Karališko peslio oloje atrodys kaip bandymas nuslėpti tikrą šarvų paskirtį. Tai įtikins juodąjį burtininką, kad mes laikomės išgalvotos pranašystės.
  - Sese, o tavęs nebaugina, kad žudančios šviesos burtas ir šarvų sugebėjimas ją atspindėti, kas yra tikrojo mūsų sumanymo esmė, labai artima tam, apie ką galvos ir kaip elgsis riteris.
  - Tai ir puiku. Kam šaus į galvą, kad mes bandome nuslėpti, ką atvirai demonstruojame. Greifuso pergamentuose, kuriuos mūsų bibliotekininkas pardavė Mondusui, nėra užuominų apie žudančios šviesos burtą. Apie jį niekas nieko iki šiol negirdėjo, kaip ir apie tiesos iliuzijos burtą. Mes palikome tik šviesos burto talismaną, pridėdami išgalvotą absoliučios valdžios burto aprašymą. Visą šį rinkinį apdorojome tiesos iliuzijos burtu, sunaikindami melo kvapą. Juodasis aljansas bus įsitikinęs, kad gavo tikrą pilną Greifuso pranašysčių rinkinį su vieninteliu iki šiol žinomu burtu, kurio didysis magistras neatidavė niekam. Burtu – legenda, ištisus šimtmečius ieškomu ir trokštamu, nes tai raktas į neribotą viešpatavimą. Jie nuspręs juo pasinaudoti, kad pajungtų savo valiai mūsų Išrinktąjį ir nugalėtų. Ką ten nuspręs. Jie priėmė iššūkį, reiškia patikėjo pranašyste ir viską jau nusprendė. Sumanymas veikia. Įsitikinusi, aljansas tikrai nežino apie kitus burtus. Tavo baimė, Fandigiere, nepagrįsta. Apie žudančios šviesos burtą juodieji sužinos tik rytoj, kai jų magas vietoje kaustančios galios pasiųs akinantį pluoštą, kuris atsimušęs nuo veidrodinių šarvų grįš deginančiu karščiu ir tylia mirtimi. Magas sudegs, perskrostas įgaubtų plokštelių suspaustos  ir atspindėtos šviesos. 
  - O jei juodieji patikrins, kaip veikia naujas burtas?
  - Jalinija, mes tai jau daug kartų svarstėme. Aprašyme nurodėme, kad valdžios burtu galima pasinaudoti tik kartą. Juodieji neturi pagrindo tuo netikėti. Koks jiems tikslas įsitikinti, kad burtas veikia ir prarasti progą tuo pasinaudoti, juolab, kad nesėkmės atveju jie visada galės pribaigti mūsų Išrinktąjį kitų burtų pagalba. Bent jau taip turėtų galvoti. Manau kaip ir mes jie bus įsitikinę, kad mėgindami pasinaudoti pranašyste nieko nepraranda.
  - Likimo burtas byloja, kad juodasis magas turi nemažai galimybių išgyventi, - priminė Jalinija.
  - Išrinktasis taip pat. Nuo tiesioginio poveikio jį saugos šarvai. Tiesa, likęs gyvas po mūšio jisai greičiausiai mirs vėliau merdėdamas ir pūdamas iš vidaus, bet kovą baigs gyvas ir padovanos mums pergalę, - kantriai aiškino jaunėlei vyriausioji sesuo, darė tai jau ne pirmą kartą.
  - Baikit abi! – užsiplieskė vidurinioji. – Man bloga nuo tų šnekų. Viskas jau daug kartų kalbėta ir prakalbėta. Juk žinome – rytojaus kovoje, kaip ji sumanyta, mūsų galimybė laimėti viena iš dviejų. Mus tai tenkina, ypač, kai nesėkmės atveju mes nieko neprarandame. Tobulas planas. Nėra ko iš naujo svarstyti. Be to, jau nieko pakeisti negalime. Burtas mestas. Juk taip sako tavo mylimi žmogeliai, Jalinija,  nors net per nago juodymą nenutuokia, kas tai yra - mesti burtą.   
  - Taip, tobulas planas, - pakartojo jaunėlė lyg atsidustų. – Tik įdomu ar sutiktų su tuo Anvėrietis, jei žinotų, kas jo laukia?
  Gandijerė pažvelgė jaunėliai į akis. Žvilgsnis buvo kupinas rūpesčio ir supratimo.
  - Tu teisi, Jalinija - pasakė. – Planas tik beveik tobulas. Bet mes kartu svarstėme kitas galimybes. Nieko geriau nesugalvojome. Tai kas tau neduoda ramybės?
  - O jei riteris teisus? Gal mes tikrai neteisingai supratome Greifuso pranašystę?
  Fandigierė ir taip vos laikėsi. Ji tramdė save per visą pokalbį su riteriu, o dabar pratrūko, lyg ugnikalnis išsiveržė.
  - Susimildama, sesute, apie kokią pranašystę tu kalbi. Nėra jokios pranašystės. Du burtų talismanai ir kvaila pasakaitė apie laikus, kai magija bus bejėgė, o pasaulį gelbės kažkoks Išrinktasis išsipustęs kaip povas. Tokias istorijas Uzgarde mamytės pasakoja savo vaikeliams prieš miegą.
  - Kodėl manai, kad tai – tik kvaila pasaka? Gal viskas taip ir bus?
  - Gal ir bus, bet tikrai ne senio dėka. Greifusas užmiršo pasakyti, kaip jo svaičiojimus paversti tikrove. Net neužsiminė. Ir savo didįjį atradimą – absoliučios valdžios burtą, kažkur nukišo, gal net nusinešė jo paslaptį į kapus. Gal ir gerai, kad nusinešė. Nebus, kas galėtų suardyti pusiausvyrą tarp baltosios ir juodosios magijos. Užteks ir to, kad pasinaudosime mitu apie tą burtą ir priversime juoduosius suklysti. Jei tai pavyks, bus tik mūsų nuopelnas. Tai ne Greifuso, o mūsų pranašystė. Mes ją sukūrėme, sulipdėme iš trupinėlių, kuriuos paliko nuo metų naštos kuoktelėjęs senis, ir padarėme viską, kad ji išsipildytų.
  - Riteriui aiškinai kitaip. Kalbėjai, koks didis burtininkas Greifusas.
  - Magistras buvo didis, kai padovanojo magijai galią valdyti pasaulį. Dabar Greifusas – tik legenda. Tokia pati, kokia buvo iki pasirodė prieš penkis šimtus metų. Didinga legenda. Jei mūsų planas išdegs, ji turės ir didingą pabaigą.
  Ragana Fandigierė apsiramino. Nieko daugiau nesakė. Tylėjo ir Jalinija.
  - Tada viskas, - galutinai nutraukė svarstymus Triumvirato vyresnioji. – Fandigierė teisi – burtas mestas.
  Palikusi seseris sėdėti, Gandijerė grįžo prie lango. Besitraukiant debesims, pasirodė mėnuo ir papuošė nakties pasaulį sidabru. Juodame danguje pažirę žvaigždės atrodė lyg spindinčios akys. Nematomi žiūrovai abejingai stebėjo pasaulį nežinia kodėl atsidūrusį ant pražūties ribos.
  “Likimo burtas nemelavo, - pagalvojo ragana, - rytoj tikrai bus giedra. Išauš paskutinė saulėta besibaigiančio rudens diena”.
2019-08-29 10:05
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą