Rašyk
Eilės (72420)
Fantastika (2188)
Esė (1688)
Proza (10377)
Vaikams (2460)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 26 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Vėl tokia pat naktis, kaip ir praeita, ką tik praslinkusi tvaria laiko kreive. Čia visos naktys būdavo lygiai taip pat tamsios su nevilties, skausmo, paleistuvystės, nusikaltimų, košmariškų sapnų šešėliais kaip ir anapus. Naktį viskas sutirštėja, apsipila juodesniais dažais. Skausmas jaučias daug stipresnis – ir kūno, ir sielos. Tada iš nežinomų vidinių kerčių iškiša savo ilgą liežuvį mirtis. Ji vis laižo ir laižo, be perstojo laižo dienos likučius. Ir gyvybės sakus...
    Per grotuotą langelį įsibrovęs pilno mėnulio atspindėtas saulės šviesos ruoželis ryškino žilas plaukų sruogas, išsidarkiusias ant kaktos, aiškiai paženklintos žemės gravitacijos ir laiko tranzito ženklais. Šioje vietoje niekada nebuvo matyti žvaigždžių, mat dangaus bedugnės tamsą atskiesdavo kieme šviečiantis žibintas. Žibintas – ne tas nušviečiantis kelią, o tasai, katras ribą pažymi: tarp spygliuotos vielos ir laisvų žmonių gatvės.
    Sutrikęs dėl senyvo amžiaus melatonino išsiskyrimas marino viltį kada nors išsimiegoti. Genutės smegenys aktyviai kėlė senos praeities vaizdinius, kadras po kadro, kai kur paretušuodamos savomis interpretacijomis. Šitie interferentiški prisiminimai buvo ir kaip šiaudas, gelbstintis nuo visiško paskendimo visuomenės atmatų duobėje, ir kaip akmuo po kaklu prie niekad neišsenkančio kaltės šulinio, kurio turinio nepadėjo išsemti ir išsausinti nei išpažintis bažnyčioje parkritus ant kelių prie klausyklos, nei išsiliejimas ant kušetės pas psichologą.
Ji vis dar užuodė tą priplėkusį ir sudususį teismo salės kvapą, gniaužiantį jos kreivą nosį, kuri tokią formą įgavo po girto tėvo smūgio – visuomet būdavo sunku kvėpuoti per skersai kelią orui pastojusią pertvarą. Ir jautė šaltą plieno svorį ant kaulėtų riešų. Ir badančius žvilgsnius iš visų pusių. Girdėjo šnibždesius, kuždesius, šlamesius ir garsiai ir aiškiai į ausį lekiantį nuosprendį. Lekiantį nelyginant Justicija per gilią jūrą kalinių laivu. Virtusiu paskutiniais namais, o vanduo – kapu.
Užsivėrus už nugaros geležiniams kalėjimo nasrams Genutei teko perorientuoti savo galimybes ir gebėjimus, prisitaikant prie kitaip diferencijuotos būties. Nors ji visada gyveno įtemptame išlikimo režime, čia buvo kur kas sudėtingiau. Dėl integralumo – jos silpnosios vietos – trūkumo jai vėl nosį sugurino, ne kartą kaulus palamdė, net į vietinio stacionaro lovą reikėjo atgulti. Slaugutės nebuvo gailestingos, švelniai neglostė, skaudžias adatas dūrė...
Begaliniai troško Genutė grįžti į tą pačią drumzliną realiją, kurioje beveik kasdien su “laba diena laba diena laba diena” skenavo prekių brūkšninius kodus, leido per savo rankas didžiulius pinigų srautus sėdėdama su įklotu suaugusiems nelaikantiems šlapimo, o likusiu metu tenkinosi kone vieninteliu hedonistiniu polinkiu naikinti kognityvinį intelektą ir slopinti susikaupusias emocijas bet kokios rūšies, spalvos ir stiprumo alkoholiu. Kad ir kaip bebūtų apmaudu, bet “In vino veritas” negailestingai apnuogindavo jos įgūdžio ir poreikio nebuvimą ieškoti savyje ar aplinkoje esmės. Net ir tokioje apsvaigusioje mentalinėje terpėje niekad anksčiau negimdavo jokia mintis giliau pasikapstyti po gyvenimą, ieškant egzistencinės prasmės, tikslo ar reikšmės. Ji tiesiog plūduriavo nesąmoningo nihilizmo vandenyne.
Bet šioje įkalintoje zonoje pradėjo sluoksnis po sluoksnio, lyg svogūno lukštai lupinėtis archajinės minties apie gyvenimo prasmę šarvai, ryškėti jos kontūrai. Nors sąmoningai nesuprato, tačiau ėmė jausti savo neatsiejamą animus ir personalinį Andajų, esantį visada šalia ir besiglaudžiantį jos vidujybėje. Ir į tą nematomą, nesuvokiamą, bet širdimi apčiuopiamą antgamtinį pradą Genutė pradėjo kreiptis vis dažniau, prašydama malonės ir pagalbos.
Tik maldos nepadėjo sumenkinti kad ir minimalistinių, nudrengtų – tačiau vis tiek namų –ilgesio, terorizavusio jos sielą visą izoliacijos nuo visuomenės laiką. Namai – tvirtovė. Keturių nuosavų, popieriniais tapetais užmaskuoto pilko betono sienų tvirtovė, kurioje laikėsi bent jau šioks toks laimės dvelksmas. Šioks toks šiltas prieglobstis penkių aukštų daugiabutyje. Jis nebuvo jos gimtasis stogas, betgi po juo įsispraudusi didžioji gyvenimo dalis. Tas stogas matė anuomet dar aštuonių klasių jos atestatą su nuoroda į menką talentą mokslams, o gal tik paprasčiausiai į paauglišką priešpriešą brukamoms tiesoms. Matė Genutės pastangas dirbti pirmą pasitaikiusį darbą. Stogas ištvėrė ir tėvo despotišką auklėjimo sampratą, kuri turėjo laimę numirti kartu su juo, kai krito negyvas prie pietų stalo, paspringęs riebiu karbonado kąsniu.
Namai įgavo visai laiko tėkmei laisvą alsavimą, tik likę dvi moterys nežinojo ką su tuo daryti. Po keleto metų ir motinai virtus kapu, Genutė pasileido iš kelio. Tokie platūs ir laisvi horizontai driekės jos akyse ir viliojo panirti, jog ši niekaip nebepajėgė atsispirti jų magiškoms galioms. Šių tyrų valdovė Fata Morgana apgobusi klampia ūkana negailestingai suliejo, retušavo ir išblukino teisingos krypties orientyrą.
Vėliau pasidarė aišku, kad tie horizontai nebuvo tokie draugiški kaip rodės iš pradžių. Apdujusios naktys ir sunkūs rytai. Veidmainystės ir smulkios vagystės. Išnaudojimas, melas, intrigos. Trumpos draugystės. Neišsiskleidusios meilės... Metai iš metų tas krovės į vidų, užgulė lyg granitiniai sarkofagų antvožai, ir visus sedimentus giliai užrakino baugus užkeikimas – Mirtinai pavojinga. Aklinai užrakinti praeities gabalai ten virė, kunkuliavo ir maišės tarsi alchemiko puode, kol susiformavo į nesąmoningos atminties pobūdžio sąlyginai užbaigtą produktą. Juo prisodrinta Genutė tapo tuo, kuo tapo – visokių psichologinių problemų turinčia parduotuvės kasininke.
Ji ėmė nemėgti žmonių. Ypač vyrų. Niekada nežiūrėdavo jiems į veidą. Jos pasimetusią sielą padabinęs medaliu su dviem pusėm demonas, Paradoksas, protą nuteikdavo priešiškai vyriškai giminei, o pasąmonę gundydavo baisiu nesuprastu ilgesiu.
Nors Genutė jau ilgą laiką gyveno viena, ji vis tiek vengė bet kokio kontakto su kaimynų bendruomene, ir kaimynai lygiai taip pat ignoravo jos nonkonformistinį asmenį. Net ir tą vidurnaktį, kai pro savo buto langą vizualiai ir akustiškai užfiksavo vertikalia trajektorija krentantį homo sapiens, ji kruopščiai užtraukė storą užuolaidą, pataisė susimetusią raukšlę. Kitą rytą iš į jos duris pabeldusio uniformuoto pareigūno išgirdusi žinią, jog moteriškos lyties kūnas oficialaus sutuoktinio buvo išmestas per balkono atbrailą ir, nesulaukęs jokios pagalbos, žolėje tik paryčiais išleido dvasią, Genutei teišsprūdo: “Nemačiau, negirdėjau”.
Ji anuomet vaizdavosi esanti saugi savo asmeninės erdvės buveinėje. Manėsi, apsisaugojusi nuo brutalių išorės vėjų. Tačiau jos saugumas palaipsniui menko į gyvenamą tikrovę viesulu įsisukus naujam gyvenimo palydovui Alfonso vardu – ilgesys nugalėjo, ir pagaliau pakėlusi akis pažvelgė į kampuotą vyrišką veidą.
Bėgant laikui mielas Alfukas virto Alfa. Kad ir kaip Genutė su juo meiliai bešnekėjo, dviejų širdžių susiliejimo būsenos nebepavyko išlaikyti ilgiau nei trejus metus. Komunikacinis kanalas vis labiau silpo, kol vieną gražią saulėtą pavasario dieną frustracinis sprogimas ir ypatingas metafizinis potyris neperformavo Genutės esaties visai amžinybei – galiausiai jos nervų silpnumo ir proto aptemimo išraiška tapo virtuvinis peilis, kuriuo Alfa pusryčiams atidarinėdavo alaus butelius ir rūkytų šprotų skardines. Po spontaniško smygio į palydovo krūtinę menkai nuovokai pakuždėjus “trūksta gylio” moteris pasičiupo patį ilgiausią ašmenį ir pakartojo makabrišką judesį dar vienuoliką kartų.
Iš viso – tuziną kartų.
Kaip dvylika brolių, juodvarniais lakstančių. Kaip dvylika kėdžių. Kaip trys kiniškos nelaimės...


Susuko vidurius. Ot, boba vėl pašvinkusios šlapiankės į koldūnus prigrūdo! Greit nuvariau į šikaną. Sėdžiu, kakoju, mąstau... Tik žiūriu – gi šikpopieris pasibaigęs! Nu, ble...! Užmušiu bobą! Ką daba daryt? Dairaus. Ant lentynos už nugaros šikpopieris kažkokių te metinių proga bobos dovanotas. Apštampuotas raudonom širdim. Imt negalima – tik dėl grožio. Kad visi matytų, kaip mes vienas kitą mylim... Nu, ne, su pirštu nebraukysiu! Tad paimu. Atsiplėšiu. Brūkštelnu.
Va...
Apie ką norėjau? Aaa, – gi apie Gencę. Atsimeni, ta, kur gyveno trečiam aukšte su Alfa? Romka sakė, kad jo boba sakė, kad Oncė sakė, kad jau vakar grįžo. Atsėdėjo savo sroką. Sakė, tokia baisi daba, o buvo puse velnio. Ot, durna boba, ble – kam tą Alfą padurt reikėjo? Būt sėdėjus sau ramiai kasoj, ne cypėj. Dar Romka sakė, kad Gencė matė, kaip Aldė skrido iš balkono, tik mentam nieko nepasakė. Nestukačka. Gerbiu už tai. Reiks nueit pas ją, kai boba į naktinę pamainą išeis. Bonką pasiimsiu. Sakai, neit? A ko daba? Oi, po gyvenimą giliai gi nesikapstysim, tik puslitrioką padarysim...


Genutės visas kūnas krūptelėjo, kai per butą netikėtai nuaidėjo skardus durų skambutis. Ji nieko nelaukė. O ir nebuvo ko laukti. Po valandėlės vėl sučirškė. Paskui dar sykį. Ir dar... Pažvelgė pro duryse įstatytą akutę – visą akiratį buvo uždengusi Lithuanian Vodka etiketė. Tai buvo stimulas – senų seniausiai apribotas – paleisti į darbą kalbos padargus.
- Kas?! – šūktelėjo neatidariusi.
- Aš gi – Vytka! Atidaryk!
- Koks dar Vytka?!
- Nu, či daba – ar nebeatsimeni?! Stasės Vytka!
- Ko nori?
- Nematai? Nu, davai, atidaryk!
Nedrąsiai pravėrė duris, ir Vytautas iškart į rankas grūdo butelį:
- Labas. Davai padarom ambrozijos. Tavo grįžimo proga.
- Nu... Hmmm...
- Nemyk, vidun leisk. Aš gi į svečius atvariau, o tu...
- Nu, gerai.
- Zakuskės turi? – žengdamas per slenkstį be užuolankų paklausė gergžiančiu balsu.
- Lašiakų.
- O agurkų?
- Daržo neturiu.
- Bajeristė! Tu man patinki.
Susėdo virtuvėj už klibančio stalo, Genutė ištraukė iš girgždančios spintelės porą blizgesį praradusių stikliukų, papjaustė šiądien pirktų lašinių, duonos.
- Cibulį gal kokį turi?
Nieko neatsakiusi atitraukė stalčių, išėmė svogūną, nulupo ir suraikė žiedais.
- Nu, va, ir liuks. Tai į tavo sveikatą! – papilstęs drąsiai pakėlė stikliuką, tiesdamas Genutei. Paskui paėmė ir pats. Sudaužė abudu ir maktelėjo. – Skani bjaurybė!... Tai kaip daba viena gyvensi?
- Gyvensiu.
- Pašefuosiu tave, kad liūdna nebūtų.
- Neliūdna.
- Ai, nesilaužyk. Man gi nesunku. Čia gi per gatvę tik... Reiks tik saugotis, kad boba neužniuchintų, – gudriai šyptelėjo šliukšteldamas degtinę į stikliukus. – Nu, davai, – giliai traukdamas orą sušvokštė, susiraukė išgėręs, pauostė duonos riekę ir susikišo burnon kartu su lašiniu ir svogūnu. – Tu dirbt aisi, ar jau pensijoj?
- Ne pensijoj.
- Vadinas, dirbt. A kas tave daba priims? – vėl įpylė jai, įsipylė sau.
Genutė trūktelėjo pečiais.
- Kaip tau toj cypėj buvo?
- Nu, gerai.
- Aik aik aik! Cypėj gerai! – atsilošęs gardžiai nusikvatojo. – Prikolini. Tai gal atgal nori?
Ji papurtė galvą.
- Va, ir prigavau, – pripildė stikliukus ne iki viršaus. – Tau ant žiedo palikau. A vnuš užsimanysi ženytis. Bet tai tu daba bajorė – visa chata tavo! Už tave! Davai! – susivertė deginantį skystį į gerklę. – Galiu tau tokį Zenką pripiršt – visai putiovas.
- Nereikia.
- Žinok, jis auksines rankas turi. Nesuprantu, ko jį boba išchujarino, – pasikrapštė praplikusį viršugalvį, čiaumodamas lašinių gabaliuką. – Kur traukei tuos lašiakus? Sunkiai kramtos.
- Kioske.
- Katram?
- Už kampo.
- A, ten gi šūds, chaltūrą stumdo. Nepirk daugiau. Geriau varyk į turgelį.
Genutė linktelėjo.
- Po paskutinį. Davai, – išgėręs stikliuką pastatė stalo vidury. Pasimuistęs nusprendė, kad negana: – Gal turi bonką?
Ji papurtė galvą.
- Nevaryk – turi. Davai, pažiūrim, čiuju, kad kur paslėpus, – ėmė darinėt spinteles. Įlindo ir į šaldytuvą: – O, pelė pasikorus! Tai ką tu pitočini?
- Pitočinu ką nors...
- Padarom taip – skambinu draugeliui, kad atneštų, – ir nelaukęs sutikimo jau rinko numerį, nors ir sunkokai pataikydamas į reikiamus mygtukus. – Zenkai skambinu... Sulakstyk pas bobulę į tašką... Nu pofik, paimk ant barzdos... Pas Gencę atvaryk, – paaiškinęs kur ją rasti išjungė telefoną ir pažvelgė į Genutę: – Tuoj bus.
Netrukus jau čirškė durų skambutis.
- Va, Zenka – susipažink, – svyrduliuodamas Vytka pristatė draugą Genutei. – Eikš vidun, nestypsojęs tarpdury, – mostelėjo kaip tikras šeimininkas.
Įsitaisiusi prie stalo trijulė pilstėsi gėralą, meiliai šnekučiavosi – teisingiau pasakius, dviese šnekučiavosi, o Genutė patylomis lingavo pasiramstydama ant alkūnių. Galiausiai Vytka išveblėjo labai nedelikatų klausimą, kuris nuolat dirgino jo smalsų protą:
- Kam tą Alfą padūrei?
Genutė nuleido pečius:
- Taip reikėjo.
- Reikėjo, tai reikėjo, – pynėsi liežuvis. – Bet aš vistiek tave gerbiu. O tu mane gerbi? – keistu judesiu pasuko galvą spangindamas į ją buku žvilgsniu..
Ji linktelėjo.
- Davai!
Davai.
Davai...


Kitoje gatvės pusėje – Stasės krūtinėn – drungnas nerimastėlis smilgtelėjo, kai kitą vakarą Vytautas negrįžo iš darbo. Gal į barą nukiutino, padla, – pagalvojo ir nesulaukusi išvažiavo į naktinę pamainą. Anksti ryte rado patalus nepaliestus, vakarienę nevalgytą – pasidarė širdžiai negera. Ėmė jam į telefoną skambinti – neatsiliepė. Skambinėjo visą dieną – irgi bergždžiai. Ir šitą vakarą neparsirado vyras iš darbo. Klausinėjo visus kaimynus, gimines ir draugus – niekas jo nematė, neregėjo.


Atslinko naktis, tik šįkart kitoniška. Išskleidusi savo sparnus lyg įtūžęs drakonas šoko makabrišką šokį kartu su žvaigždžių purslais žaižaruojančiu dangum. Jos šešėliuota tamsa užtikrintai trynė ir liejo dienoje aiškius materijos kontūrus, godžiai siurbdama vaivorykštės spalvas ir savyje jas makaluodama. Tik šviesai įsibrovus ji išriaugės visas atgal į pasaulį, aptaškydama jį nuostabiausiais spalvotais paveikslais.
Bet dabar žibintas jau buvo užgesęs, ir kelio gyvoms dvasioms gerai nesimatė. Jei kuriai buvo sutrikusi erdvinė, vidujinė ir trajektorinė orientacija, jos laukė ilgos klajonės gyvenimo džiunglėmis ar netikėta mirtis nuo paralyžiuojančios baimės. Tada Magyla su džiaugsmu laigys po vešlią pievą, trypdama visas žoles iš eilės ir tiesdama kelią link kapo.
Anoje gatvės pusėje trijų dvasinių pavidalų – ne tuo pačiu metu užsimezgusių, bet tuo pačiu iškeliavusių – liko tik pėdsakas. Kelionė anapus buvo nepaprasta ir kiekvieno savaip išskirtinė. Prasidėjusi, kai iš lėto drauge su mentaliniu blėsimu pasitraukė empirija, palaipsniui didino pagreitį į belaikę amžinybę. Nuo kūnų atsijungusi beformė inertiška masė paklusniai leidosi absorbuojama visur esančios viešpataujančios visagalybės.
Amen.
Pražuvo ir prisiminimai – palengva išsisklaidė tarsi efemeriški dūmai; išnyko tarytum ištrintas failas kompiuteryje; išgaravo lyg pinigai iš praplyšusios kojinės.
Genutė taip ir iškeliavo nespėjusi išgryninti savos esmės ir išpildyti savo idealumo, palikdama savo kūną, sukniubusį ant stalo. Paliko saviškius ir dar du: vienas prieškambaryje prie laukųjų durų, antras – tualete šalia unitazo.
Sakytum trys kiniškos nelaimės...

2019-08-28 10:32
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 6 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-01 13:34
ONYX
Vot kur aš jus mačeu... Nu nėkaip neacimianu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-01 09:16
Kukumakus
Pūskite į mane, pūskite...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-01 08:45
ONYX
Vot pasibusiu jum tas viejas yr paiškinsiu kat niasimpatyškas piarsanažas yr ušpisantis pasakatajas ira du syrtingi dalikai
Jo labeu kat paskeu tas jusu pasakotajas an fynišo jeu narmalei dėsta rėjkalus. Tačeu aciranda dar didiasnės bileberdos yspudis nias skyrtingi naratarei lipa vėnas kytam an kupros vys išdigdami taritum kokė gribai po lėtaus..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-31 18:14
Kukumakus
  ONYX, džiaugiuosi, kad skyrėt laiko ir dėmesio. Vertinu.
Tik man truputėlį skauda, kad netikite, kad  "tyče darate sava pasakotajas atgrasus". Tai savotiškas eksperimentas. Sapnų gaudyklė, gaudanti reakcijas, nesvarbu, kokias. Visas. Tai kaip vėjas, rodantis kryptį ir sprendimų teisingumą ar klaidingumą.
  O, vat, su struktūra, tai  "čiutačku" tikrai nedraugauju - prisipažinsiu... Bet gal kada nors pasitaisysiu... O gal ir ne :))
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-31 15:38
ONYX
Niamanau kat jum tajp jeu patyks...

Vot jus valdatia žodis yr giabatia ydomei patėjkti ystorija yr psichaloginei  partrėtai nu yr tajp toleu. Rašau jum tos piankis' vėn tadėl kat če tajp giarai rašančiu biaviaik niera a vot krytikojančių ka niat niasupranta nors prūdas prūsk.

Tajgi. Jūsų didžeuse prablema ira su pasakojymo piarspiaktivomis vot su jusu naratareis kajp kaškas pastiabiejo. Paskeu dar čiutačku šluboja struktura nu yr vėntisumo stynga. Yr nėkada niasakikitia kat tyče darate sava pasakotajas atgrasus - yr aš yr jus žinatia jok taj tyk pasitiaisinimaj. Jum turietų uštiakti jau vėn to kat jis kliuna vysėms yr visakios skaitimo patirtės turintėms vartotojams.

Mana manymu daugialiui vartotoju uštiaktų eigu pačiaja pradžiaja iškapotumiet iš pasakotaja lupų  dydžiają dalį enciklapėdinia išsipisiniejimo
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-31 00:00
Kukumakus

ONYX, susimildama(s), tik neužmirškit... Nes netrevoju, kaip reikia sužinoti
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-30 23:58
Kukumakus
niujorko saulėlydžiai, ačiū, kad mane pataisėte - kas neklysta... Malonu, kad jus užpisa. Kur kas blogiau, jei visai nepaliečia. Kad dirbtinė - tas tiesa(specialus navarotas), tačiau ne demonstracija. Kūrinyje nėra bomžų -  žmonės namus turėjo.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-30 23:09
ONYX
Parašisiu 'piankis' dabar nu a paskeu paiškinsiu diel ko nu eigu niaužmiršiu
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-30 23:09
niujorko saulėlydžiai
aha, čia truputį užpisa “turtingo” žodyno, “protingo naratoriaus” dirbtinė demonstracija.
“kinietiškos” totali beraštystė - kiniškos.
su tais bomžais tai pusę velnio, beveik natūraliai.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-29 11:04
Kukumakus
Upė Piliakalnytė, nuoširdžiai dėkoju, kad ir vieną kartą perskaitėt. Norėčiau išgirsti konstruktyvesnės nuomonės ar kritikos, o ne abstrakčiai apie žodynus. Bet dėkui ir už tiek...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-29 08:01
Upė Piliakalnytė
Antrąkart neskaityčiau. Rašyti potencijos yra, bet gal ne tik žodynus skaityti reikia..
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-28 21:45
Kukumakus
Nuar, gal kitiems skaitytojams patinka skęsti empiriškame cunamyje? Tik kad ir to "empiriškumo" pabaigoje mažoka, drįsiu su jumis nesutikti... Nesupratau, kam prieštarauja, pasak jūsų, faktai apie Genutės išsilavinimą?
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-28 19:10
Nuar
Įtraukianti istorija. Įtaigiai papasakota. Tik pačioje pabaigoje per daug to "empyriškumo" išlieta ant skaitytojų buvo. Pradžioje kažkas panašaus buvo bandyta daryti su Genutės  įvaizdžių, filosofinėmis kategorijomis bandant jį spalvinti. Tačiau aprašyti faktai apie išsilavinimą tam prieštarauja, todėl autoriaus žodžiai už kadro yra ne tokie įdomūs, kaip kad pati natūrali Genutė. 4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-28 12:08
bitezole
Genutės vardas man labai artimas.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą