Saulė leidžias jūron kruvina,
Bangų mūša... drumsčiasi pilka puta.
Tamsia bronza, kopos švyti nebe auksu,
Atsisuku į jas dar kartą, tuoj į vandens gilumą patrauksiu.
Vėjas papučia staiga,
Pušys ošia, kyla kaip niekada.
Sukilo visa gamtos galia!
Bet Saulė gęsta, o aš visvien kartu su ja...
Bangos drioskia ausyse, kurtina mane,
Išgirstu, lyg upelį švelnų, kviečia ten krante.
Bet Saulė... Jau dingsta akyse, turiu skubėt!
Bet tas lakštingalos suokimas, negaliu nepažiūrėt...
Kopos jau seniai tamsoj gulėjo,
Bet jos plaukai, lyg šaukdami mane, žėrėjo.
Tuoj jūra amžina nurimo,
Dar kartą prabilo balsas to sutvėrimo.
Šaukė ji mane- vien melodiją girdėjau,
Pajaučiau, kaip širdy kažkas tvinksėjo.
Jos žvilgsnis pažvelgė mano vidun,
Ir laukėm ryto, Saulės kylančios dangun.