Mikit, vaikeliai

Dryksta nakties šešėliai, traukiasi vėl  į tylą,
Skubina eiti žmones neišnorėto miego,
Vėlei tamsa sudūžta ir lyg varpai nutyla,
Neišgalvoju šalčio, neišgalvoju nieko.

Stoja sapnai į eilę tarsi prie rojaus vartų,
Neužkoduotos viltys ir nepraspūdęs laikas,
Gal vėl tave matysiu ne vieną šimtą kartų,
Dūksta tamsoj vilkelis tarsi visai papaikęs.

Mikit, maži vaikeliai, pasaką baigė sekti,
Vėlei tingi senelė, kuri jau nori miego,
Pasakoj miega princai, miega maži žirgeliai,
Miki ir tu, vaikeli, nebelakstyk ant sniego.

Kai tokios šiltos rankos siekia giros ąsočio,
Geria klajokliai godžiai vėl nirdami į tylą,
Traukis, nakties vagile, neįsitverk taip godžiai
Į mano kelio vingį, vėlei tyla prabyla.