zunda saulėje svastikom sukas
aš pro debesį jūrą sūpuoju
kaip medus teka smilkiniu rytas
šitas sapnas dažnai kartojasi
kiras taško trikampėm kojelėm
skulptūras šlapio smėlio ant kranto
aš išgersiu iš milžinės pėdos
jūrą tavo akių tarsi mantrą
privalau pereit jūrą vandeniu
palikai man išeidamas brastą
liko raudės žeberklais persmeigtos
kad iškvėptų žodžius neatrastus
vaivos banglentę švysteliu vėjui
kad išpūstų mintis išsakytas
išdraskytų purslais tavo žodį
kopų siūlėmis plaukus darkytų
eiti tiesiai bandau bet išklydau
įstrižai horizonto šį rytą
mano kojas lig kelių koraluose
žvejas verkdamas suka į ritę
kai atsisuku uolos žiopčioja
kaip sirenos balsų netekusios
plaka krantą paukščiais išbalusiais
sparčiai lekiančio laivo akys
mano akys tos uolos ant kranto
geria dangų ir tu priartėjantis
vaiko delnu vos palieti bangą
skyla žaibas cunamiai liejasi
kai ant tilto vidurnaktį dvyliktą
aš ir kiras tylėdami klūpom
sminga laivas į dugną o bangos
iš akių į akis tarsi upės
plūsta saulė užmigusį žveją
paryčiais švytury ūkanotam
aš surinksiu plūdes ir kriaukles
ir migdysiu šią naktį beprotę
smėlio vilnys sijoja ilgesį
žvejas stintom akis lipinasi
aš iš zundos žalsva siauraakė
saulė prietemoj pasiklydusi
zunda neša lyg parašiutas
iš už saulės debesys liejasi
aš iš smėlio su kiru statausi
savo ilgesio mauzoliejų