ilgesingas. zunda.

zunda saulėje svastikom sukas
aš pro debesį jūrą sūpuoju
kaip medus teka smilkiniu rytas
šitas sapnas dažnai kartojasi

kiras taško trikampėm kojelėm
skulptūras šlapio smėlio ant kranto
aš išgersiu iš milžinės pėdos
jūrą tavo akių tarsi mantrą

privalau pereit jūrą vandeniu
palikai man išeidamas brastą
liko raudės žeberklais persmeigtos
kad iškvėptų žodžius neatrastus

vaivos banglentę švysteliu vėjui
kad išpūstų mintis išsakytas   
išdraskytų purslais tavo žodį
kopų siūlėmis plaukus darkytų

eiti tiesiai bandau bet išklydau
įstrižai horizonto šį rytą
mano kojas lig kelių koraluose
žvejas verkdamas suka į ritę

kai atsisuku uolos žiopčioja
kaip sirenos balsų netekusios
plaka krantą paukščiais išbalusiais
sparčiai lekiančio laivo akys

mano akys tos uolos ant kranto
geria dangų ir tu priartėjantis
vaiko delnu vos palieti bangą
skyla žaibas cunamiai liejasi

kai ant tilto vidurnaktį dvyliktą
aš ir kiras tylėdami klūpom
sminga laivas į dugną o bangos
iš akių į akis tarsi upės

plūsta saulė užmigusį žveją
paryčiais švytury ūkanotam
aš surinksiu plūdes ir kriaukles
ir migdysiu šią naktį beprotę

smėlio vilnys sijoja ilgesį
žvejas stintom akis lipinasi
aš iš zundos žalsva siauraakė
saulė prietemoj pasiklydusi

zunda neša lyg parašiutas
iš už saulės debesys liejasi
aš iš smėlio su kiru statausi
savo ilgesio mauzoliejų