Užšalusių kompasų strėlės

Smilium nuo tavojo kaklo duobutės
švelniai vedu mūsų dieno_vidinių virpesių liniją
kur susikerta aistra ir nuogumas alsuojąs šalčiu ir ledynais 

iš miegančios saulės kamuolio vyniodama raudonus aušrasiūlius
siuvinėji man šiaurės pašvaistę dygsniuodama randą
visi pažadai kad užgis po vestuvių nutekėjo kažkur už poliaračio
kur pabėgusios nuotakos dengiasi šerkšno vualiais

čia beprotiškai ilgos naktys o dienos trumpesnės
už nukirptą sruogą už krečiamą drugio gyvenimą
nes laikas čia slenka lėčiau už mamuto ašarą
garuojančią šilumą versdamas į užsimiršimo ledą

užkloki mane tankiais savo blakstienų eglišakiais
čia dar gyvenantys mena pasaulio prasidėjimą
čia yra kas tebegeria šviežią elnių kraują ir
valgo mėsą dar nepalytėtą ugnies

prieš ją virpa mūsų delnai kaip raudoni klevlapiai
su mėlynomis gyslų upėmis ir pirštikaulių punktyrais

ugnis šičia šneka visais šiaurės tautelių kalbų dialektais
ir iš spindinčių samovarų teka užvirusios upės 

nakties ar pūgos užklupti mes rausiamės po sniego pluta
po pluta sužiedėjusios duonos iš jos minkštimo
lipdydami mažuosius elnių ganytojus ir vadeliotojus 

kartais atrodo čia nebūna net sniego... vien tik gagų pūkai
skirti gausiai prikimšt sidabriškiems kosmonautų kostiumams
kuriuos mes per greitai išaugom

per greitai

šildomi kūnai plečiasi o šaldomi traukiasi
su žodžiais juk viskas vyksta kitaip -
mūsų kalba iki suvokimo tėra vilko dantų užkalbėjimai
o ją pradedantys suvokti smunka į ledo properšas
raidžių ganytojų vyzdžius aptraukia pilka sniego ir speigo valktis

čia yra dešimtys būdvardžių nusakyt sniego ar ledo atspalviams
bet nė vieno ž. nusakančio ką reiškia mylėt ir ilgėtis

- - -

nuo tavojo kaklo duobutės smilium keliauju žemyn
tai aš tavyje
tai aš tavyje paklydau
pamėlusiuos mano delnuos miega užšalusi kompaso rodyklė
kurią nukreipiau nuo tavęs kaip paskutinę geidulio strėlę

žvilgsnių magnetas teskirtas ištraukt vinutes