Yra sunkiosios lėkštės ir lengvos.
Pastarosios visur ir vienodai tuščios.
Atvirkščiai storosios – pasilenk, vos
apčiuopiamas šaltis jose, gūžčios
pečiais šalia sėdintys – ko jis
blizgesyje ieško, prisimerkė,
gal kada buvo iš jos dievams paaukojęs
ir sąmonę siurbia laukimo erkė,
laukia keistasis, atrodo, o iš tikro
regi joje puokštę –
citrinos griežinėlis, alyvuogė, šaukštelis ikrų,
visko po nedaug, lyg tiesos pokšte,
o lėkštę tiesiog
pripiršk šalia šviečiančiam bokalui, arba nei
akimirkos veltui – laiką tausok,
gerk jį, nes laukia kiti bokalai garbaniai.
Sudėtingai ir vingriai... lyg gabaus meistro iš storų lazdyno vytelių būtų supinta lėkštė:
,,...pripiršk šalia šviečiančiam bokalui..."
Kai blyksi skraiddančios lėkštės - kažin ar tikslingos piršlybos-:))
Sudėtinga buvo skaityti ieškant kitų minčių variacijų, nei valgymas ir bokalo kilnojimas. Šie du vaizdiniai buvo taip aiškiai ir įtikinamai aprašyti, kad neliko noro bandyti čia įpiršti vienatvę, liūdesį, tiesos paieškas ar dar ką nors. Gal tai ir yra "už kadro", bet viskas labai jau paslėpta.