lizaveta pasmirdėlė

pikantiška tu šarmingumas tavo yra
išdidumas suvisiškas šaltas
o manasis netramdomas gašlumas
kuriuo esame abu apdovanoti

nieko neėmei o pasiėmei viską

jei kada sakiausi tave suėsiantis
tai pats laikas būtų tai padaryti dabar

tuoj mes išgraušime visas tavo nuokalnes
tavo nuopolius išnersime iš drabužio nudėvėto
iš to juodo kelių nesiekiančio
nežinau kaip jį pavadinti apdaro

nepasislėpsi po tomis nuolankumo
išraiškomis gerdama vien vandenį
tevalgydama vien duoną
sako prieš tave padėjęs tūkstantį
gali jį užmiršti neprapuls niekur

tikiu ir netikiu kai tavąsias kišenes išvertęs
matau džiovintas vynuoges
ir kitus vaisius byrant

neužsikoduosi per ką tik persimainiusią
odą iš mėnulio iškirpsime nes tam
juk nereikia jokių žvaigždėlapių

nereikia sėdėti su adatomis ir siūlais
prieš siuvamąją singer
kaip kokiai kaimo siuvėjai

aš ir dabar stebiu tave kai tu žiūri į mėnulį
o išties tik į mano galvos šešėlį
per mano petį persisvėrusi
mano pagalvojimus
ir mano žodžius užsirašinėji

o išties tai tik mano šešėlis
šešėlio žirklėmis mano mintis
iš tavęs iškarpo sulipdo atgal sugrąžina

atsigėrėt negaliu jumis visomis
o labiausiai tavimi ne boruže
kvailute dievo

bus tau per žiogrius laipioti
priebažnyty svetimųjų daržuose voliotis

mačiau pelėdą ant tvoros atbrailos
atskridusią
nors vartai ir buvo užrakinti
išgirdęs vaitojimą sode
išėjau apsidairyt apsiuosčiau

ne kitaip - iš tavęs durnelės dievo
man smirdiakovas gimė