Rašyk
Eilės (72525)
Fantastika (2187)
Esė (1688)
Proza (10392)
Vaikams (2464)
Slam (49)
English (1092)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 52 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Antra dalis
Juodojo mago sugrįžimas
Prologas
Žmonės rinkosi prie seno ąžuolo. Smuklė negalėjo sutalpinti liaudies. Paskutinis prie ąžuolo atėjo dainius. Jis palietė arfos stygas ir per laukus nuskriejo garsai. Žmonės, kaip užkerėti, klausėsi kiekvieno dainiaus žodžio.

***

Švietė raudonas mėnulis. Mėnulio apšviestoje vietoje stovėjo juodai apsirengęs vyras. Jis tarsi siurbė mėnulio spindulius. Mėnulio spinduliai apšvietė paauksuotą altorių. Ant altoriaus gulėjo nuoga moteris. Vyras priėjo prie altoriaus ir numetė apsiaustą. Jis atsigulė ant aukos ir pradėjo ritmingai judėti. Jo judesiai vis greitėjo ir greitėjo, kol tapo visiškai nepastebimi.
Eleonora pabudo. Ji drebėjo. Šalia jos stovėjo sunerimęs Krotas.
Nurimk, vaikeli. Čia tik košmaras. Aš pažadėjau tave saugoti. Tu  saugi. Prižadu, daugiau tave nelankys košmarai.
Man baisu. Aš mačiau jo veidą. Tai ne žmogus. Tai - demonas. Jis neturi jokių žmogiškų bruožų. Raganiai atrodo žmogiškesni už jį. Jo vardas Talkrokas.
Žmonių karalienė pravirko. Jos gailios ašaros krito ant Kroto ir skaudžiai degino jo kūną. Krotas nesiryžo atstumti karalienes.
Karaliene, privalau palikti. Greit atvyks raganiai. Tu būsi saugi tarp jų.
Nepalik, mane. Aš bijau.
Nebijok, aš visada būsiu šalia.
Krotas dingo. Šalia Eleonoros atsirado rūstūs raganiai.
Būk pasveikinta, žmonių karaliene. Mes prašome tavo pagalbos. Kelias į Kalgaradą yra atviras.
Žmonių karalienė atsidūrė Kalgarade
Raganiai, - prabilo karalienė, - privalote susikaupti ir stoti į kovą su priešu. Žmones per silpni kovoti su juoduoju magu. Jūsų akyse nematau jokio ryžto, tik neviltį. Susivienykite ir smokite priešui.
Dangus apsiniaukė. Dangų perskrodė ugnies strėlės, kurie trenkė į pilį. Jėgos skydas subyrėjo.  Ugnies strėlės nužudė žmonių tarybos narius. Šalia karalienės atsirado Krotas. Jis apgaubė karalienę apsauginiu skydu ir karu su raganiais smogė atsakomąjį smūgį. Energetinis blyksnis perskrodė dangų.
-  Jūs  nugalėjote, - iš tuštumos pasigirdo kupinas skausmo ir nevilties balsas, bet aš grįšiu. Jūs visi mirsite.
Ant žemės nukrito septyni kraujo gabalėliai. Jie atstūmė nugalėta priešą. Krotas surinko juos ir priėjo prie Eleonoros ir penkių raganių. Juos apgaubė ir dingo. Jie atsidūrė salėje. Soste sėdėjo baltai apsirengusi būtybė.
— Pakviečiau, – prabilo jis, – nes pusiausvyra pažeista. Kraujo akmeniui gresia pavojus. Raganių rankose jam yra nesaugu. Tas, kuris bando užgrobti Kraujo akmenį, valdo juodąją magiją.
— Atleiskite, – nusilenkdama prabilo karalienė, – o kas jūs toks?
— Mes palaikome pusiausvyrą tarp gėrio ir blogio.
— Kodėl patys nekovojate su blogiu? – prabilo vienas iš raganių. – Kam mes jums reikalingi?
— Mes regime ateitį. Kraujo akmuo paklus karalienei. Raganiai turės mirti, kad akmenį valdytų karalienė. Ji vienintelė, kuri galėtų nugalėti priešą. Padėkite, – kreipėsi būtybė į raganius, – akmens gabalus ant altoriaus. Kraujo akmuo turi būti vientisas.
Raganiai padėjo kraujo akmens gabalėlius ant altoriaus.
Menė sudrebėjo. Ore transformavosi Talkrokas - juodasis magas.
— Kaip mus radai? – kildama prabilo būtybė.
— Akmuo pašaukė… – sušnypštė Talkrokas.
Raganiai puolė priešą, bet buvo nublokšti žemyn. Talkrokas smogė soste sėdinčiai būtybei. Energija perėjo kiaurai būtybę. Utrojus užsiliepsnojo. Jis pakėlė degančias rankas ir smogė priešui. Talkroką apgaubė liepsna. Raganiai paleido energiją į priešą. Eleonoros rankose atsirado Kraujo akmuo. Iš akmens išlėkė raudonas spindulys, kuris persmeigė juodąjį magą. Iš kūno pradėjo veržtis juodas kraujas.
— Būkite prakeikti, – pasigirdo silpnas balsas. – Atėmėte iš manęs nemirtingumą.
— Talkrokai, pasiduok. Tavo valandos suskaičiuotos. Tavo jėgos senka. Tu būsi sunaikintas, kad daugiau nebegrasintum žmonių pasauliui.
Jis bandė kovoti. Prie jo artėjo raganiai, kurių priešakyje ėjo Eleonora. Raganiai pakėlė  kardus. Eleonora pakėlė virš galvos kraujo akmenį. Kraujo akmuo ryškiai švytėjo. Eleonora uždėjo Kraujo akmenį ant jo. Jis degino Talkroką. Raganiai pakėlė  kardus ir dar kartą smogė. Raganius išleido paskutinį kvapą. Žemė sudrebėjo. Atsivėrė praraja. Jis  prasmego. Apie kovą liudijo Akmeniniai kardai, kurie buvo įsmeigti į žemę. Jie saugojo, kad į šį pasaulį nebegrįžtų blogis.

 

***

Naktis  pasitaikė tamsi ir darganota. Aukštai padangėje ūžaujantis vėjas nupūtė debesis, atidengė priešpilnį mėnulį ir mirgančių  žvaigždžių begalybę. Per visą dangų  nuo vieno krašto ligi kito driekėsi miglotai švytinti Paukščių Tako juosta.
Mėnulis apšvietė pilį. Dantytos sienos, atrodo žiojosi įkąsti pačiam dangui. Sienas juosė  gilus griovys- pilnas vandens. Šeši skirtingi aukščio bokštai styrojo sienų kampuose, o pačiame viduryje tarsi pilis pilyje stūksojo šventykla. Šventykloje skambėjo muzika ir degė žvakės. Vidury šventyklos stovėjo paauksuotas altorius. Ant altoriaus gulėjo nuogas kūnas. Šalia kūno stovėjo baltai apsirengęs vyras. Rankoje laikė aukojimo peilį. Jo veidas paslėptas po aukojimo kauke. Ši šventykla priklausė Kraujo akmens brolijai. Brolija buvo įkurta po mūšio su juoduoju magu ir jos pagrindinė užduotis neleisti juodajam magui sugrįžti. Aukojimo apeigomis brolijos nariai prikeldavo jau seniai mirusią Eleonorą, kuri kažkada buvo žmonių karalienę ir prieš mirtį įkūrė Kraujo akmens broliją. 
Šventikas pakėlė aukojimo peilį ir užgiedojo:
— Eleonora, atmerk akis. Priimk šią auką. Mes kviečiame tave į mūsų pasaulį.
Šventikas smogė į širdį peilį. Šventykla sudrebėjo. Papūtęs vėjas užgesino visas žvakes. Iš altoriaus sklido akinanti šviesa.
Pakilo švytinti būtybė. Ji pasuko nereginčias akis į brolijos narius. Iš nereginčių akių išlėkė akinanti šviesa, kuri įžiebė žvakėse liepsnas. Šventykloje tapo šviesu kaip diena. Eleonora kaulėtomis švytinčiomis rankomis palietė kiekvieną brolijos narį. 
— Broliai, - užgiedojo Eleonora, - būkite budrūs. Žmonių pasauliui gresia pavojus. Į žmonių pasaulį stengiasi patekti juodasis magas. Stebėkite netolimąją ateitį.
Miškas metė savo apdarus. Sausi lapai plevendami ir sukdamiesi klojo žemę storu margaspalviu kilimu, tyliai tūpė ant tamsaus tvenkinio paviršiaus ir dar ilgai plūduriavo paviršiuje, kol sočiai jais prisižaidusi srovė galiausiai nuplukdydavo juos į siaurą medinį lataką.
Mišką perskrodė klaikus riksmas. Miškas nutilo. Neošė ne vienas medis. Miškas nepritarė žudynėms, bet negalėjo sustabdyti. Mišką pervėrė gilus skausmas. Buvo nužudytas miško gyventojas. Miškas verkė. Ant žemės krito kraujo lašai. Miškas apraudojo vilką. Vilko kūnas gulėjo šalia Akmeninių kardų. Akmeniniai kardai saugojo žmonių pasaulį nuo Chaoso pasaulio. Akmeniniai kardai švytėjo. Žemė kilnojosi. Iš jų kilo tirštas rūkas, kuris skverbėsi į medžius. Miškas suošė. Miškas prieštaravo medžių naikinimui. Prie Akmeninių kardų transformavosi Kraujo akmens brolijos nariai. Rūkas neturėjo prasiskverbti už miško ribų. Brolijos nariai pakėlė rankas ir paleido ugnies strėles į penkis Akmeninius kardus. Sudrebėjo žemė. Rūkas išsisklaidę.  Akmens kardai akinančiai nušvito. Pasigirdo duslus balsas iš po žemių:
— Aš grįšiu…

Regėjimas dingo. Brolijos nariai klūpėjo šalia Eleonoros.
„Suteikiu, - išgirdo ramias jos mintis, -  jums daugiau galių. Kiekvienas tūkstantmetis atneša naujų pavojų. Jūsų galybės simbolis yra Kraujo akmuo. Neužmirškite, kai nusilpsite ar prarasite budrumą Kraujo akmuo Jūs atstums. Padėkite į nelaimę patekusiems žmonėms, naikinkite blogį. Blogis kelia sparnus. Jis vis daugiau užvaldo žmonės. Naikinkite blogį ir kurkite gėrį. “
Eleonora dingo. Šventykla sudrebėjo. Užgeso žvakės. Šventykloje tapo tamsu. Tik brolijos nariai švytėjo akinančia šviesa. Eleonora suteikė jiems daugiau galių. Jie privalėjo susikauti su blogiu. Pats nuožmiausias blogis buvo Juodasis magas bandantis ištrūkti iš Chaoso gelmių.
                                    *****                                                     
Pasienis tarp Lietuvos karalystės ir Maskvos  kunigaikštystės. Pačiame pasienio vidury stovėjo penki akmeniniai kardai. Niekas nežino iš kur jie ir kaip jie atsirado, bet jie žymi sieną tarp Lietuvos ir Maskvos. Daug kas bandė sunaikinti kardus, bet nesėkmingai. Apie kardus žinojo tik Kraujo akmens brolijos nariai. Kiekvieną tūkstantmetį Kraujo akmens brolijos nariai privalėdavo vykti prie Akmeninių kardų ir atlikti apeigas, kad iš Chaoso gelmių neprasiskverbtų Juodasis magas.
Miškas metė savo apdarus. Sausi lapai plevendami ir sukdamiesi klojo žemę storu margaspalviu kilimu, tyliai tūpė ant tamsaus tvenkinio paviršiaus ir dar ilgai plūduriavo paviršiuje, kol sočiai jais prisižaidusi srovė galiausiai nuplukdydavo juos į siaurą medinį lataką.
Prie penkių akmeninių kardų transformavosi dešimt Kraujo akmens brolijos narių, kurie apsupo kardus.
Miške tapo tylu. Akmens kardai nušvito akinančia šviesa. Kraujo akmens brolijos nariai užgiedojo:
Nuo amžių amžių tu palaidotas po Akmeniniais kardais
ir ne vienas nedrįs paliesti kardus
ir ne  vienas nedrįs tave iškviesti į šį pasaulį
o kas bandys tave pašaukti, ar bandys sunaikinti kardus
žus nuo mūsų jėgos.
Brolijos nariai nutilo. Iš debesų kyštelėjo drumsta mėnulio pilnaties skritulys, išryškėjo šešėliai. Akmeninių kardų švytėjimas blėso. Sudrebėjo žemė. Pasigirdo duslus balsas iš po žemės
— Aš grįšiu. Man atiteks Kraujo akmuo.
****
Į žmonių pasaulį atėjo rytas. Rasa jau išdžiuvo, nebeliko nė pėdsako naktį praūžusios audros. Saulės zuikučiai linksmai žaidė ant medžių šakų, kai mišką perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras subyrėjo į daugybę lojančių ir tarsi kvatojančių balsų. Iš Akmeninių kardų pakilo rūkas, kuris skverbėsi į  augalus ir miško gyventojus ir juos žudė. Prie Akmeninių kardų transformavosi Kraujo akmens brolijos nariai, kurie privalėjo neleisti ištrūkti juodajam magui.
„Žmonių pasauliui gresia pavojus. - Brolijos nariai išgirdo ramias Eleonoros mintis. -  Talkroko jėgos auga. Jūs privalote neleisti kerams skverbtis tolyn. Neleiskite kerų paveiktiems gyvūnams pasprukti. Naikinkite. Vienas brolijos narys turės keliauti ir surasti kūdikį gimusį ne žmogaus įsčiose ir paaukoti ant Akmeninių kardų. Paskubėk“
Brolijos narys atsidūrė šalia sodybos. Viename tvarte baubė gyvulys. Girdėjosi žmonių balsai. Į tvartą įėjo brolijos narys. Jis pakėlė rankas ir šviesa sklindanti iš jo apgaubė žmones. Jie užmigo. Jis priėjo prie karvės. Jis palietė karvę. Gyvulys gailiai subaubė. Ant žemės gulėjo žmogaus kūdikis. Karvė buvo negyva. Jis pakėlė kūdikį ir kartu su juo pasišalino. Prie Akmeninių kardų transformavosi brolijos narys. Jis artėjo prie kardų. Jis pakėlė kūdikį ir pradėjo sakyti užkeikimą:
Jėga, kuri pagimdė šį kūdikį, padėk man. Aš aukoju šią auką kilniam tikslui. “
Brolijos narys padėjo kūdikį ant akmeninių kardų. Žemė sudrebėjo. Dangų aptraukė juodi debesys. Kardai nušvito. Iš jų išlėkusi šviesa perskrodė dangų. Ant  kardų galėjo Akmeninis vaikas. Juodasis magas negalės įžengti į žmonių pasaulį.
*****
Temo. Juodi debesys pranašavo liūtį. Tolumoje dundėjo griaustinis. Žvarbus rudeninis vėjas po gatves nešiojo šiukšles. Pirmieji lietaus lašai pabiro ant pavienių praeivių. Žmogus tupėjo ant šalto, drėgno asfalto, susisupęs į juodą apsiaustą ir įdėmiai stebėjo šventyklą.  Lietaus lašai merkė žmogų.  Mėnulio spinduliai apšvietė šventyklą. Siauri, į viršų  smailėjantis langai, kadaise tarnavę šaudymo angoms, dabar buvo įstiklinti.
Žmogus kiurksojo jau porą valandų. Bandė judinti rankas, kojas, bet šis užsiėmimas buvo skausmingas. Kaulus stingdė žvarbus vėjas. Vidinis balsas įsakė keltis ir slinkti slinkti prie šventyklos. Mėnulis pasislėpė debesyse. Vidinis balsas įsakė skubėti. Juodojo mago tarnas stovėjo prie durų. Jis nusimetė apsiaustą. Prie durų stovėjo nuogas, kaulėtas sutvėrimas. Ant kūno nebuvo ne  vieno plaukelio. Akyse degė žalia liepsnelė. Sutvėrimas pakėlė kaulėtą ranką ir pradėjo belsti. Išgirdęs žingsnius, jis pakilo virš durų. Jis pavirto rūku ir prasiskverbė pro praviras duris. Vyriausiasis Kryvis uždarė duris ir krito negyvas. Juodojo mago tarnas priėjo prie negyvo Vyriausiojo Kryvio ir ištraukė pulsuojančią širdį. Karotas užsimaukšlino apsiaustą ir tyliai pasišalino.
Vyriausiojo Kryvio mirtis sukrėtė visus, nes jis buvo tarpininkas tarp dvasinio ir žemiškojo pasaulio. Dabar šis ryšys galutinai nutrūko. Žmonės gedėjo Vyriausiojo Kryvio. Jo palaikai buvo  sudeginti.
Juodojo mago tarnas skubėjo. Jis privalėjo kuo greičiau nusigauti prie Akmeninių kardų ir paaukoti širdį. Jis skubėjo, nes jautė, kad jam ant kulnų lipa priešai.  Kelias prie Akmeninių kardų buvo ilgas ir sunkus. Žmogus keliavo naktimis, per kalnus ir lygumas, per miškus į upes. apeidavo kaimus ir miestelius. Žudikas artėjo prie tikslo. Vidinis balsas jam liepė sustoti ir kelionę tęsti naktį, bet jis nepakluso balsui ir paspartino žingsnį. Jis pradėjo bėgti. Jo tikslas  beveik ranka pasiekiamas. Vidinis balsas reikalavo sustoti, bet žudikas neklausė. Jis kaip pamišėlis, ištraukęs širdį, skuodė prie  kardų. Pasuko už posūkio ir… sustojo lyg suakmenėjęs. Jis buvo apsuptas Kraujo akmens brolijos narių. Žudikas išmetė širdį, bandė pakelti, tačiau jis buvo parblokštas ant žemės. Priešintis buvo beprasmiška. Karotas tyliai ir abejingai stovėjo. Jis pakėlė akis į brolijos nariu ir tarė:
—  Aš ne žudikas… Mane privertė…
Vyriausiojo Kryvio žudikas buvo persmeigtas kardu.

***

Urvas buvo visai nedidelis. Lova prie vienos sienos grubiai sukalta, taburėte prie kitos, per vidurį iš akmenų sukrautas ratas aplink laužą- nieko daugiau ir nebūtų tilpę. Ant stalo gulėjo knygos, o iš rašalinės kyšojo plunksna. Palei sienas ant plonos virvelės kabojo džiovintų žolių ir šaknų ryšulėliai virš ugnies garavo ir kunkuliavo aprūkęs katiliukas. Laužo dūmai pamažu kilo aukštyn ir ten be pėdsakų nyko pro urvo skliautus- kažkur matyt, buvo plyšys, pragraužtas vėjo ir vandens, o gal ir žmogaus darbo. Prie tolimiausios sienos sienos, kur plokščiais  akmenimis, buvo aptvertas mažas gardelis, žmogus atsitūpęs melžė ožką. Nepažįstamasis įėjo tyliai, bet šaltas oras palietė laužo liepsną, pažeme pūstelėjo skersvėjis ir urvo šeimininkė atsisuko. 
- Blogos naujienos, - prabilo atėjusysis, - juodojo mago jėgos auga. Dar vienas bandymas ir jis gali ištrūkti. Reikia kažką daryti.
- Žinau, - stodama ir eidama prie knygų, prabilo urvo šeimininkė. Aš mačiau regėjimą.
[i]Sniegas byrėjo iš tamsos ir atrodė ne baltas, o balzganas tarytum išdegę pelenai ir vos palietęs žemę jis byrėjo smulkutėmis dulkėmis, visai kaip pelenai. Naguotos letenos pradraskė juodą sniegą, slystelėjo posūkyje į išlėkė į orą šlapio molio gabalai. Jis užvertė į dangų snukį, kruvinos lūpos išsitempė dūdele ir žemas, širdį veriantis staugimas ištrūko į laisvę, nuskriejo tiesiai į žvaigždes, aukščiau paties mėnulio. [/]
— Kas čia? - prabilo atėjusysis. Tarsi…
— Juodasis magas sugrįžo. Jis...
Ji staiga nutilo nebaigusi sakinio- kažkur visai šalia, vos ne pačiame urve, nakties tylą perskrodė kimus, žemas staugimas. Iš pradžių tylus ir vienišas, jis po kelių akimirkų sustiprėjo, jam pritarė daugybė balsų, staugimas augo, plėtėsi, o po to choras staiga subyrėjo į daugybę lojančių ir tarsi kvatojančių balsų.
- Paskubėkime, - prabilo urvo šeimininkė, - mus rado.
2019-08-11 20:38
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-09-09 16:48
Sportbatis
Po ilgos pertraukos vėl paskaičiau Jovarą. Nu ką galiu pasakyti. Tą, ką visi taip ar taip turbūt galvoja.

Per gerai.

Logikos klaidos ir minties šuoliai - na, taip daug kam išeina.

Mes pamenam tokius lingvistinius paradoksus, kad chaoso dievai rūkytų kamputyje.

O jų nebėr...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-12 09:14
_Ana_Brada_
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-12 00:45
Nukainotas
Ir kiek komentarų anksčiau būdavo parašoma, o dabar, atrodo, tik Nuar ir bekomentuoja.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-11 21:26
Nuar
Tuoj maža nepasirodys. Šūkis "šalin rankas nuo "jovaro", manau, čia ne vietoje. O juk "jovaras" senovėje tikrai ženkliai geriau rašė.
"Smuklė negalėjo sutalpinti liaudies." Toks posakis būtų teisingas tiesioginėje kalboje, kaip kurio nors herojaus apibūdinimas. rašant teisingiau būtų "Smuklė negalėjo sutalpinti visų norinčių".
Erotinė scena, jei tokia naudojama, turi paskirtį - sujaudinti arba kontrastiškai išskirti tam tikras pasakojimo dalis. Čia pavaizduotas santykiavimas nesukelia absoliučiai jokių jausmų ir nieko tekste neišskiria. Net ir košmariškų sapnų.
Net ir sapną aprašant yra būtina naudoti tiesioginės kalbos atributus, o ne dėlioti tekstą eilutėmis viena po kitos.
Kilnojimasis iš vietos į vietą tekste aiškiai per greitas.
Eleonora, Krotas, raganiai yra tik paminėti, kad tokie egzistuoja kūrinyje, tačiau nėra jokių jų išorės ar charakterio bruožų, todėl toks paviršutiniškas dėstymas tikrai neleidžia skaitytojui savo vaizduotėje susikurti bent šiek tiek įtikinamo jų įvaizdžio.
Tas pats liečia ir Kraujo akmenį. Išskyrus, kad jis leidžia kažkokį spindulį, daugiau apie jį nieko nėra. Taip ir norisi paklausti, o kokio tas akmuo kraujo - raudono ar mėlyno. Nors juk tai nesvarbu, kadangi kūrinio pagrindas tėra aprašinėjimas probėgomis.
Staigus šuolis pasakojime prie vilko ir akmeninių kardų pasirodė toks nuspėjamas, kadangi jau anksčiau buvo net keli tokie šuoliai pasakojime: į Kalgaradą, į šventyklą. Literatūrine prasme tai sukėlė nusivylimą, kadangi toliau skaityti tikrai nėra įdomu.
Kardai, karvė, kūdikis. Ir vėl beprotiškas šuoliavimas per tekstą` ne vaizduojant įvykius, bet juos probėgomis ir labai trumpai konstatuojant.
Pasakojimo vieta apie iš Akmeninių kardų besiveržianti ten uždarytą blogį - nejaugi nebuvo kokių nors geresnių kūrybinių minčių nei nukopijuoti "Juodosios gvardijos" pasaulio gabalėlį. Glen Cook šį pasaulį sukūrė dar tolimais 1984 metais.
Geriausiai parašyta paskutinė įkelto teksto atkarpa, tačiau tos naguotos letenos, kruvinas sniegas, širdį veriantis staugimas ir pergalingas konstatavimas - juodasis magas sugrįžo veda tiesiogiai prie Glen Cook knygų ciklo. 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą