Vasara

Augina ąžuolus giliausios laiko marios,
nusvyra laikrodžių rodyklės sruogom,
bučiuoja į medines lūpas – kas jam daros? – 
dangus, prinokęs stiklo uogom.

Putoja rašto upės prirašytais popieriais,
žvėrim vadintas žodis raidę padalino,
ir piešia vakaras variniais potėpiais
besimeldžiantį dievą rūbais lino.

Išbyra žemuogės žolėn – žvaigždutės,
žali pirštukai deimantus rasos dalija,
sliekai – sugrįžę žemėn iš margos dėžutės – 
tarp ąžuolo šaknų pasislepia, nes lyja.