Rašyk
Eilės (72027)
Fantastika (2158)
Esė (1686)
Proza (10316)
Vaikams (2455)
Slam (48)
English (1090)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 2 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Negausi tikinčiųjų minia susirenka į rytines sekmadienio pamaldas miesto Sobore. Metai iš metų tarp tvirtų kolonų, kurios išsišakoja plačiu, aukštu skliautu išsistiebusiu įspūdingu pagrindiniu kupolu, padabintu Kristaus stebuklų freskomis, kartojasi naujojo ir senojo testamento ištraukos, kiekvienai metų datai skrupulingai pritaikytos darbščių ir gerbiamų bažnyčios atstovų. Rodos, metams bėgant keičiasi pamokslai ir žmonės, bet, atidžiai sekant pašnekesių temas bei įvairiaspalves, virš suolų pabirusias akis, atrodo, kad Soboras savo viduje įkalino septynias dienas ir liepė joms amžinai suktis ratu tarp tvirtų pieno baltumo sienų. Grojant puošniems paauksuotiems vargonams, pakibusiems Soboro gale, virš milžiniškų geležinių paradinių durų, kuriems pritariant vietiniam chorui bei porai drąsesnių parapijiečių, erdvė prisipildo bažnytinėmis giesmėmis ligi pat kupolo, ir atrodo, jog šis pastatas kartu su muzika pradeda kvėpuoti, lyg būtų gyvas žmogus.
Skambant tradicinei giesmei, kuri padeda riebų tašką kiekvienoms vasaros mišioms, pro mažesnes šonines duris įsmunka baltas balandis ir sparnais nusiiria iki kupolo viršaus; ten atsitūpia, pakraipo galvą ir neria apačion, pradėdamas energingai plakti sparnais ir blaškytis po visą bažnyčią, lyg ieškotų ko nors labai svarbaus. Žmonės, lyg užburti tokios balandžio elgsenos, gieda tyliau ir smalsiai žvilgsniais seka plunksnuoto bepročio šokį. Tik senas, šlubas patarnautojas, neužhipnotizuotas šiais keistais burtais, suraukia ir taip siauras akutes, tyliai nusikeikia po nosimi ir burbėdamas nušlepsi masyvių, geležimi kaustytų durų link.
-Vargšelis. Jau trečias šiais metais... nesupranta... žiopso. Žiopliai. Dievo ženklas. Teismo diena. O jaunimas. Ir tėvai. Oi, bus jiems tenai... malonu katile...
Atskiros frazės skausmingai krenta iš jo raukšlėtų, sausų lūpų, kol baigiasi giesmė. Visi lyg susitarę nejuda iš vietos ir akimis seką tą baltą, ore besimėtantį paukštį. Tyla. Joje žaibiškas sparnų plakimas susilieja su ritmingu senuko šlepsėjimu, ir šis paukščio ir senio duetas akimirką atlieka keistai šiltą melodiją. Pagaliau, viena, turbūt gerą klausą iš prigimties turinti mergaitė, neapsikenčia ir, patraukusi motiną už rankos, griežtai ištaria: „Mama, einam! “
Spigus balselis nuskamba tarp aukštų baltų sienų, pakyla iki kupolo ir pažadina parapijiečius, kurie pagaliau pajuda prie išėjimo. Sunkios trijų metrų aukščio paradinės durys, surūgusiam senukui į pagalbą atėjus keliems vyrams, girgždėdamos atsidaro, o paklydęs paukštis, praskrisdamas virš kukliai besistumdančių parapijiečių, pagaliau, išsilaisvina ir ištirpsta gatvėje. Senukas liūdnai atsidūsta, palydėdamas balandį, jo mintyse iškyla vaizdinys, kaip anksčiau, sena, bet žvitri, akis, užsisvajojus, klausant skaitinių ar pamokslo, klaidžiodavo aukštu, šviesiu Soboro skliautu bei gražiomis freskomis kupole ir kartais pričiupdavo balandį  -  ramiai, lyg pareiškiantį pagarbą besimeldžiantiems žmonėms, be garso plasnojantį skliaute. Tada paukštis pakildavo link kupolo, atsitūpdavo šalia freskų, pasukinėdavo grakščią galvą lyg jomis grožėtųsi, ir po kurio laiko, nubrėžęs pora ratų kupole, dingdavo  lyg niekur nieko. Tada senuko smakras oriai pakildavo aukštyn, o veidas suspindėdavo pakiliu rimtumu, lyg jis vienas žinotų neįkainojamą paslaptį. Bet tai buvo anksčiau.
O dar anksčiau, kai įvairiaspalvių balandžių būriai suko ratus virš ką tik sutvirtintų Soboro pamatų, rusų kalba skambėjo, jį bestatant griežtais, pavargusiais balsais, atvažiavusiais užsidirbti iš tolimo imperijos kampelio. Kiekviena sutvirtinta dalimi Soboras klausydavosi sausų profesinių pokalbių, sausų skundų bei pašaipų, sklindančių iš zujančių aplinkui lengvų, minkštų kūnų, ir ilgainiui išmoko šią gimtąją kalbą. Nors jam nepatiko jų žiaurūs santykiai ir grubūs žodžiai, kilę iš vienas kito nesupratimo ir skurdo, visgi buvo liūdnoka skirtis su tais purvinais ir liūdnais žmonėmis, kurių šimtais mažyčių porų rankų jis buvo užaugintas. Retai nuaidėdavęs skambus darbininkų juokas ilgai išlikdavo Soboro atmintyje ir stiprino jį, o kai jie kalbėdavo apie meilę, visas pyktis ir skurdas išgaruodavo, o kiekviena plyta, padėta įsimylėjėlio rankomis į pamatus, skleidė malonią šilumą, labai panašią į tą, kuri skamba nuoširdžiai tariant žodį laimė.
Rusų kalba vyko pirmosios pamaldos, pribloškusios Soborą savo puošnumu. Daug žmonių susirinko į iškilmingą atidarymą, o jis gėrėjosi puošniais apdarais ir oriu susirinkusiųjų rimtumu. Lyg jame vyktų kažkas labai svarbaus. Daugybės kareivių akys buvo nukreiptos į išdidžiai pakėlusį rankas atnašaujantį kunigą.  Jie kiekvienas čia atsivežė savo istoriją iš įvairiausių imperijos kampelių, ir Soborui patikdavo klausytis jaunuolių išpažinčių ir kuždesių tarpusavyje. Dauguma buvo pasiruošę ginti tėvynę, kiti buvo priversti tai daryti, bet visi tikėjo, jog rikiuojasi Dievo pusėje.  Soborui labai patiko klausytis pamaldų metu skambinamų vargonų gausmo, ir jis stengėsi įsidėmėti vieną po kito bėgančius garsus, sudarančius įvairiaspalves melodijas.
Pamaldos vijo pamaldas, ir vieną rytą Sobore jas pradėjo laikyti vokiečių kalba. Pasikeitus kunigų apdarams ir kareivių uniformoms su mažais keistais ženkliukais ant jų, Soboras jautėsi lyg tėvynės išdavikas. Net jį ankščiau nuramindavęs beribis dangus atrodė liūdnas ir bevaisis. Didžiosios paradinės kolonos pradėjo skilinėti, atidengdamos pilką, bejausmį mūrą. Žmonės apstatė jį pastoliais ir pradėjo lopyti žaizdas, ir Soboras suklusęs jauno restauratoriaus tone pažino jam taip gerai artimą šilumą ir atmerkė didžiąją akį pagrindiniame kupole. Įsižiūrėjęs jis atpažino jaunus ir degančius veidus, kovojančius Dievo pusėje. Tik uniformos buvo kitokios, o gerai pažįstami žvilgsniai šviesiai žvelgė į altorių. Bet, tik išmokęs kalbą ir įsitikinęs, jog jie - tai tokie patys žmonės, su tokiais pat troškimais, džiaugsmais ir nuodėmėmis, Soboras nurimo ir toliau tyrinėjo greitai plaukiantį gyvenimą.
Ratas sukasi, ir lietuvių kalba užplūsta Soboro vidų; jis ją jau moka, kadangi ji dažnai sklando gatvėje. Jis stebi žmones ir spėlioja, kas vyksta jų viduje, už iš pažiūros menkai besikeičiančio minkšto  fasado. Štai kampuose pabirę šviesūs svajotojai, skrajojantys padebesiais, užsimetę murzinų spalvų drabužių rinkinį - kaip pakliuvo. Štai priešais altorių, šalia šeimų, išsitiesusios stovi vienspalvės merginos, besimeldžiančios, kad kiekvienam rytoj būtų geriau, negu šiandien, džiuginančios grožiu, jautrumu ir paprastumu. Liūdni nepatenkinti seniai, apsikarstę velvetais ir nuo laiko tėkmės išblukusiomis išeiginėmis kelnėmis bei kitomis jų jaunystės dienų madomis, lyg bandantys prikelti savo užmarštin paskendusią epochą, bent šiam sekmadieniui, ir vėl pasijausti jaunais. Epochos keitėsi, ir Soboras, klausydamasis vis kito lūpomis pasikartojančių sekinančių nuodėmių ir visuomenei nepriimtinų troškimų prie išpažinties langelio, pradeda suprasti, jog jie formuoja žmogaus miną. Pamažu jis išmoksta skaityti iš veidų, kurie, nusėti siekiamybėmis, nesėkmėmis bei geismais, atveria savo tikrąją istoriją, tokią, kokią gali tik tyloje papasakoti veidas, plačiai atmerktomis akimis.
Vieną ankstų rytą, kol dar neprasidėjo pamaldos, klebonas su savimi atsivedė jauną ir stiprią šviesiaplaukę merginą. Ant jos tvirtos figūros pūpsojo toks pats tvirtas kuodas. Įjungęs Soboro prožektorius jis pradėjo jai pasakoti apie būsimą darbą, vedžiodamas įvairiaspalviais grindinio raštais. Jiems abiem atsidūrus centre, mergina nukreipė žvilgsnį į kupolą. Soboras dar nebuvo matęs tokių skaidrių akių kaip jos. Įdėmiai apžiūrinėdama freskas ji nusišypsojo, o dantys sužibo baltai, atspindėdami šviesą, sklindančią pro langus ir šviestuvus į visas puses. Juose nebuvo nė lašelio dėmės. Kitų dantys, Soborui apšviečiant, patamsėdavo. Žmonės buvo įsmeigę akis į altorių arba dūsaudami jomis ropodavo  po sienas, kiti keliaudavo toli, toli; jų akys užgesdavo, ir jie, tapdavo panašūs į aklus, klaidžiojančius savyje, naujagimius šunyčius. Apie įdėmų žvilgsnį į kunigo arba kaimyno dantis mišių metu nebuvo nė minties.  Tik Soboras pastebėdavo dantis.,, O dabar? Nejaugi ji? \'\' Staiga mintis prabėgo tvirtais mūrais, ir vargonų dumplės atsipalaidavo, išleisdamos šaižų švilpesį. Mergina pasuko galvą, kunigas šoktelėjo per žingsnį nuo jos, bet ji vėl pakėlė žvilgsnį ir šyptelėjo. Jos dantyse visgi buvo tos tamsos. Bet Soboras visą tą vakarą gyveno toli, toli. Tame šviesių akių prisiminime.
Kasdien ji ateidavo penktą ryto, mažame tvirtame delniuke laikydama didelį zakristijos raktą. Įėjusi prisipildavo vandens į kibirus ir niūniuodama pradėdavo plauti zakristijos grindis. Soborui patiko jos niūniavimas, patiko, kaip kruopščiai ji stengdavosi prižiūrėti tvarką, kad ir kokią nuotaiką išduodavo jos veidas. Niekas dar taip nuoširdžiai nesirūpino Soboru, net ir restauratoriai, kruopščiai gydydami žaizdas, nebuvo tokie susikaupę ir pilni pagarbos savo darbui. Jis priprato prie jos, o ji, rodos, -  prie jo. Soboras retkarčiais atidarydavęs langus, oro srovėmis padėdavo pasimetusiam balandžiui rasti kelią link vieno iš jų, kuris, savo ruožtu, atsidėkodavo meiliu burkimu; porą kartų padėjęs doram pagiringam vargonininkui taisyklingai sugroti giesmes mišių metu, kai jo pirštai pasimesdavo ilguose, vienas prie kito susispietusiuose klavišuose; dabar kiekvieną vakarą valytojai atrinkdavo švariausius lašus vamzdžiuose, kad rytą galėtų pripildyti jos kibirą skaidriausiu vandeniu. Kai mergina dirbdavo, Soboras kreipdavo į ją ar nuo jos langais pagautus spindulius ir reguliuodavo oro temperatūrą srovėmis iš rūsio, atidžiai stebėdamas kiekvieną krustelėjimą.
Vieną rytą valytoja nervingai atbėgo be sunkaus rakto rankoje ir nedrąsiai patrypčiojusi prie gretimai stovinčio klebono namo, o tada, lyg nedrįsdama jo žadinti, staigiai puolė prie zakristijos durų ir stipriai jas patraukė. Ir dar sykį. Soboras norėjo ją įsileisti, bet. O kas jeigu? Jis nežinojo, kaip ji sureaguos, ir tai jį gąsdino. Staiga iš valytojos akių pradėjo plūsti ašaros. Iš krūtinės - nė garso. Ji apibėgo Soborą ir, atsidūrusi prie masyvių durų, patraukė milžinišką metalinę rankeną. Ir dar sykį. Ir dar sykį. Ji sukūkčiojo. Spyna spragtelėjo. Ji truputį pasimetė, bet pradėjo lėtai kvėpuoti ir nusiramino. Viena ranka, kaip naivus vaikis, bandantis pastumti triskart už jį didesnį akmenį, ji paėmė rankeną ir stumtelėjo.  Didelės geležinės durys sunkiai pajudėjo ir atsivėrė. Ji suglumo ir sustojo, kai įėjusi suvokė, kad aplinkui nieko nėra. Tada lėtai pradėjo eiti link altoriaus, sustojo tiesiai po kupolu, pakėlė akis į Jėzaus stebuklų freskas ir nusišypsojo. Nuo to karto jis atidarinėdavo jai duris, o ji visada ateidavo po kupolu, pakeldavo galvą ir šypteldavo.  Vieną dieną jis, jos veide pastebėjęs gilų liūdesį, kylanti iš ilgos vienatvės, tyliai pradėjo groti širdimi, prisiminęs melodiją, kurią senai, dar grojęs jo tautietis. Ji pakėlė galvą, pasižiūrėjo į kupolą ir prisijungė niūniavimu. Jis suprato tą žvilgsnį ir dabar rytais tyliai grodavo begales per savo gyvenimą išmoktų kūrinių ir jų variacijų.  O mergina, kaip visada rami, niūniuodama vis žvilgteldavo į viršų.
Pamatęs tvirtą kuodą eilėje prie klausyklos, Soboras apsidžiaugė. Ji retai kalbėdavo, tad kiekvienas jos žodis tapdavo dovana. Laužyta lietuvių kalba, su taip gerai Soborui pažįstama tarimo maniera ji nedrąsiai šnibždėjo, jog naktimis mintyse ją aplanko beveidis, šviesus aukštas vyro siluetas. Atrodydavo, kad jis laukia jos. Nežmoniškas geismas užvaldydavo ją, ir ji vartydavosi lovoje, negalėdama užmigti. Tai prasidėjo sapnu, kai tas šviesus vyras, stovėjęs ilgų laiptų viršuje, ištiesęs į ją rankas, tartum šaukėsi ją pas save. Šiltas jausmas kojose ją paskatino kopti, ir ji kopė. Bet kuo labiau ji artėjo link jo, tuo mažesni darėsi laiptai, kol ji pastebėjo, jog nekopia į viršų, o leidžiasi žemyn. Tada ji sustojo, o laiptai subyrėjo, ir vyras išnyko. Staiga, ją apsėdo atvirumas, ir ji pradėjo greitai pasakoti apie Soborą: apie duris, muziką, šviesas. Ji sakė, jog pasidomėjusi stebuklais ir norinti rašyti laišką į Vatikaną, idant Soborą paskelbtų šventa vieta, ir kiti galėtų patirti tokią palaimą, kuri buvo skirta jai. Klebonas susitarė susitikti su ja pokalbiui ne bažnyčios teritorijoje - kitame miesto gale. Soboras supyko. Ne, jis negalėjo pykti, nes ją mylėjo. Ne, jis neleido sau pykti, nes mylėjo. Tą vakarą, mišių metu užgesus šviesoms, kurių atgal negalėjo įjungti net po to atvažiavę elektrikai, patarnautojai turėjo apšviesti kunigą greitai susirastais prožektoriais ir žvakėmis.  Teko keisti visą šviesų instaliaciją, o valytoja... Ji daugiau nepasirodė. Jis klausė. Šventadienį bobutės šnekėjo, jog ji slaptai susituokė ir išvažiavo, ji vienuolyne, ji beprotnamyje... Soboras nusprendė užmigti amžiams. Jis viską užmiršo, nuo išpažinties dienos, ir užmigo, žindomas saldžios minties, jog ji rytoj ateis, o jis ją, kaip įprasta, spragtelėjęs įleis pro milžiniškas geležines duris, o mergina nenustebs ir ramiai ateis po kupolu, pažvelgs jam į akis ir nusišypsos kaip pirmąsyk.
Dabar jau tik žmogaus ranka atgaivindavo tą negyvą, skilinėjantį skeletą. Ir į jo vidų įskridę balandžiai, taip lengvai anksčiau rasdavę kelią laukan, dabar pakrikdavo, pasimesdavo ir blaškėsi, lyg ieškodami į mirtiną bėdą patekusio draugo, ir tada senasis patarnautojas imdavosi savo ritualo ir šlepsėdamas sugrodavo keistą duetą su balandžiu.
2019-08-09 00:18
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-13 01:40
Pilka pantera
Labai dėkoju už taiklias pastabas!
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-11 12:27
ONYX
Vot jus KAM rašate kajp jum atroditų?
Klausymas dvygubas biat apė tą paty yr skyrtas tyk jum acisakiti sau pačem
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-10 19:37
Erla
Autorius padirbėjo. Reiktų didesnį dėmesį skirt istorinėms aplinkybėms, nei balastiniam aprašinėjimui. Klaidų nedaug.

,,plyta, padėta įsimylėjėlio rankomis į pamatus'' kažin ar į pamatus dėjo plytas?

Sėkmės tobulinant.
3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-09 22:29
Nuar
Šiokių tokių netikslumų šioje istorijoje yra. Kol buvo carinės Rusijos įgula Kauno tvirtovėje, pamaldas laikydavo ne kunigas, bet popas. Praleistas labai ilgas laiko tarpas, kuris Soboro gyvenime buvo tikrai džiaugsmingas: tarybiniais laikais tai buvo garsi Kauno koncertų salė, kurioje buvo atliekama sekmadienį tik klasikinė muzika, choriniai kūriniai ir operų arijos. Savaitgaliais tais laikais tai buvo Kauno rimtosios muzikos mėgėjų susibūrimo vieta. Nuodėmė buvo apie tai nepasidomėti.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-08-09 16:48
ONYX
Žynatia aš vot piarskaičeu pyrma jūsu pastrajpėlė nu yr jaučiosi lik būčeu pranėrias vysas basėinas trys a gal niat kiaturis sikius bia joke sustajima
Vot tyk acikvėpsiu yr tomet mėgynsiu irtis toleu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą