mudviejų skraidantis aparatas
jau tūkstančiai metų –
giliai vandenyno dugne
užpilta viskas vandeniu sūriu
mudviejų kojos dumble įaugę
aštunkojų lavonais persipynę
mums taip seniai užaugę žabtai
kad nebežinome kas tai yra oras
vienas kitą dar liečiame telepatiškai
todėl suprantame, kad tebeesame
atskirose patalpose tarp kurių
plaukioja giliavandenės žuvys
ir kartais koks elektrinis ungurys
netikėta iškrova primindamas
apie skrydžio aistrą ir garsus
kuriuos vadindavome žodžiais
nors jie niekada nebuvo reikalingi
kai dar galėjome vienas kitą matyti
trumpose amžinybės
komunikacijose ...
Na man kaip filologui "įaugę kojos" - blogai, net ir poezijoje. Kažkokia lingvistinė lytinė diskriminacija :D Kai kas atrodo alogiškai - atskiros patalpos, bet tarp jų plaukioja žuvys, ar tos žuvys padalija tas patalpas. Žo, mintis labai aiški, bet pateikimas pusiau. Tos komunikacijos irgi man labai nepoetiškai čia skamba. Sociologiškai. Kaip koks traktatas apie "Žuvų gebėjimą komunikuoti, vystymos plėtros galimybes ir ekologiją"
Neįsižuvino šitas, nors turi Šimborskiško žavesio.
+ - Atlantida. : ))
Įdomu, kažkas iš fantastikos pasaulio, tik tie žabtai labai nepoetiški, asocijuojasi su arkliais ar grubiu keiksmažodžiu, o vandenyno gelmėse vertėtų susitapatinti su žuvimis ir įvardyti žiaunomis. 4+
Žinokite, man dar nuo prieš tai skaityto graudulinga nuotaika, o čia, kaip gerai išreiškė apatinis komentatorius, keistas pojūtis skaitant atsiranda, bet, manau, kad labai gerai parašyta, galima tiesiog matyti paveikslą akivaizdžiai.
keistas pojūtis skaitant. techniniai terminai (telepatija, komunikacijos, aparatas, elektrinis) viena vertus padeda nenusaldinti kūrinėlio antra vertus siek tiek maskuoją tą švelnią melancholiją būdingą autoriaus kūrybai. jei aštuonkojų lavonai dar pinasi kaip dramatiškas įvaizdis tai žabtai kažkaip grubokai skamba (: 4-