Srovė

Šalia baro atsisveikinau su vaikystės draugais ir patraukiau link artimiausios stotelės. Trys alaus bokalai, išgerti nuoširdžių veidų apsuptyje, žiūrint krepšinio varžybas, buvo tik dar viena stotelė, kuri greitai turėjo išnykti už nugaros, važiuojant rutinos troleibusu. Visgi, alkoholis daro savo, ir bent lūpos kartais išsitempdavo primindamos, kad vis dar galiu šypsotis. Lydimas tokio keistoko pozityvo, atsidūriau Gedimino prospekte.
– Ei, tu, gal turi žiebtuvėlį? – iš kitos gatvės pusės pasigirdo šiurkštus, aukštas balsas. Ant borto priešais pigiausią barą Vilniuje sėdėjo liesas, mėlynas vyras ir žema, apkūni blondinė.
– Žinoma, – tiesdamas žiebtuvėlį apžiūrėjau abu. Staiga pažinau. Metai nė kiek jos nepakeitė, na, tik maišeliai po akimis patamsėjo. Tas, ką tik buvęs pamirštas praeities šešėlis, girtomis akimis slankiojo po asfaltą, o po to pakilo iki mano lūpų, kurios įsitempė, pagaliau, radusios kam šypsotis. Taip, tai ji. Pritūpiau prie jos.
– Labas. Neprisimeni manęs?
Dabar geriau įsižiūrėjau į pilkas lėliukes. Jos akys buvo atsakančiai girtos. Per girtos antradienio vakarui, bet, atmintis man kuždėjo, kad viskas tvarkoje. Tos akys tokios, kokios ir turi būti, girtos ir gyvos. Tik tokios jos man galėjo būti savos.
– Kaip tu čia atsiradai? –  pažadinta mano prisilietimo teištarė. Ir tai tartum per daug rimtai.
– Tavo draugas paprašė žiebtuvėlio, tai priėjau. Juk aš Vilniui vis dar trinuosi. Kodėl man čia neatsiradus? – tik atsakęs supratau, kad nei atsakymas, nei kiti žodžiai šio metu nereikalingi.
– Kas čia toks? – jos draugas, įtartinai dideliu kiekiu plaukų želės, šnekėjo apie mane, lyg apie kokį į skerdyklą vedamą gyvulį arba daiktą. Man pasirodė, kad jis negirdėjo ir nematė manęs, tik žiūrėjo į draugės akis ir, susirūpinęs jos psichine sveikata, paklausė jos: „Ką tu regi?  Šventą viziją, o gal košmarišką haliucinaciją? “ Be to, jis buvo ryškus gėjus. Kitaip senos bičiulės lietęs nebūčiau, ką gali žinot, juk ji galėjo sėdėti su žiauriai pavydžiu vyru arba vaikinu. Bet šis draugužis viskuo bylojo, kad jam patinka ta pati lytis, ir jokių išimčių šitoje ideologijoje tikrai nėra ir nebus.
– Hmm, – ji grakščiai atsisuko į draugą.
Kaip ir prieš porą metų, judėjo lyg penkiolikos metų gimnazistė. Nors, sprendžiant iš antsvorio ir pavargusio veido, tikėtumeisi kitko.
– Jis juk buvęs mano meilužis. Ar prisimeni, kai permiegojau su pusę Vilniaus?.. Na, tu jį matei, vasarą. Ech... – ji atsiduso, ją visgi, kaip ir mane, užsupo šilta nostalgija. – Šeši šampano buteliai. Ir kaip mes juos įveikėme?
Visgi ją užsupo šampanas. Ji vėl atsisuko į mane.
– Kaip tu čia atsiradai?
Aš jau po truputį pradėjau gailėtis to, kuo ką tik labai didžiavausi. Trys bokalai man atrodė kaip pasiekimas, aukso vidurys. Prieš porą sekundžių taip dar vis galvojau. Dabar nebūčiau atsisakęs greitai sugerti puslitrį degtinės. Išmečiau šias mintis iš galvos. Nėra kada. Juk niekada nepataikai, žmogau, iš tikrųjų. Tik atmintis ir aplinkiniai sukuria idealių veiksmų ir pasirinkimų iliuziją. Jos akys sublizgo.
– Važiuojam pas mane?
– Gerai, – aš nedvejojau, nebuvo ko.
Ji mus abu įsikibo už parankių, ir patraukėme prie netolimo viešbučio, kur mūsų mėlynojo draugužio laukė taksi. Jis blaškėsi, o aš greitai patikrinau mašinų numerius ir bedžiau pirštu į jam tinkamą automobilį.
– Štai šitas.
„Saugok ją“, – automatas. Jis įsėdo ir išvažiavo. Plaukiantis pasroviui, girtas, laimingas automatas.
– Man reikia bankomato, – tarė ji.
– Einam, artimiausias – Vokiečių gatvėje. Ne, ne. Einam čia.
Ji pasuko į gatvę, kuri tik ilgino kelią. Bet aš nesipriešinau. Rodos, dar kažką naudingo atsiminiau. Visą laiką ji pasakojo, kaip su savo alaus receptu per kažkokią darbovietę ji dalyvavo aludarių konkurse ir užėmė antrąją vietą. Po to ji išėjo, o praėjus laikui su jos receptu, kažkas kitas paėmė pirmąją vietą kitame konkurse. Pasakojant jos tonas vis keitėsi, kol virsdavo tikra neapykanta, tikru nusivylimu, atrodė, kad jei tie jos konkurentai išdygtų prieš mus šioje siauroje gatvėje, jos toną palydėtų atitinkamas fizinis veiksmas. Gerai, kad tokios malonės pakeliui nepasitaikė. Aš tik ėjau šalia, bandžiau pritarti kažką vien iš mandagumo, kol ji paprašė manęs nešnekėti. Nutilau. Paėmiau jos ranką ir džiaugiausi vien tuo, kad taip seniai laikiau moters ranką savojoje. Ir dar kokios moters!
– Tu graži, – ištariau.
– Ša, tyliai, – ji toliau pasakojo tą pernelyg ilgą istoriją apie kiekvienam žmogui žinomą pasaulio neteisybę, o kartais sustodavo ir paklausdavo to paties klausimo: kaip tu čia atsiradai?
O aš klusniai tylėjau, jaučiau jos ranką savojoje, kartais bučiavau ją ir leidau sau būti laimingam.
Gatvėje ji drąsiai kritikavo praeivius ir pasistengdavo, kad jie kritiką išgirstų. Su vienu pasisveikino, ir po kelių sekundžių riktelėjo:
– Tavo mažas penis!
Aš pabudau, nepastebėjęs to vyro, kuris dabar garsiai juokėsi toldamas.
– Taip, žinau.
– Ne tau sakiau, – padvejojusi tarė ji.
O aš tik tyliai šyptelėjau. Ji išsiėmė pinigų, įsėdome į taksi. Pasukome link Olandų. Ji pradėjo vairuotojui girti kažkokią seniau ją pavežusią taksistę, gyrė jo rankas, pasakojo, kaip permiegojo su tuo šios nakties pakeleiviu, su kuriuo ir šampanu pradėjo šį betikslį vakarą. Jiems abiem tas labai nepatiko. Labai! Man turbūt turėjo būti gėda dėl kompanionės perdėto atvirumo ir viso perdėto kito, nuo amžiaus iki girtumo, mano atžvilgiu. Jei ir buvo, tai trumpai. Palikau tą gėdą rytui.
Naktis, aš, ji, taksi, pas ją. Stambi, girta, linksma pavargusi moteris. Ar man ji graži? Po velnių, tas man mažiausiai rūpėjo. Ir taip, ir ne. Nesukau sau galvos.
Išlipome tarp skirtingų dviaukščių namukų, sumėtytų aplinkui, kaip pakliuvo. Mus pasitiko vienintelis katinas, kuris, mano nuomone, buvo labiau žmogus negu katinas, bet likimas lėmė, kad jis vis tiek buvo katinas. Vienintelis mano pagarbos vertas katinas. Dvylikos  kilogramų milžinas. Jis iki šiol buvo ištikimiausias jos sugyventinis. Jis pasižiūrėjo į mane lyg į dar vieną kiemo dekoraciją arba šviežiai nupjautą veją, tarytum pro šalį, bet įdėmiai, ir pasitrynė sugyventinei prie kojų. Dangus buvo giedras. Ji tyliai atidarė vartelius. Juodi, neaukšti, bet su skirtingų formų viršūnėlėmis. Kažkoks fabriko bandymas pamėgdžioti kalvio meistro darbą. Praleidau katiną ir nuėjau paskui, atsargiai užverdamas vartelius. Pakilome metaliniais laipteliais į antrą aukštą. Paskutinis žvilgsnis į žvaigždes, netvirtas gryno oro gurkšnis, ir žengiau per aklinai tamsų koridorių. Įėjome.
– Renkis, – tarė ji. Aš lėtai išlindau iš „kožos“ ir batų. Staiga ji pradėjo pasakoti apie paskutinį šeimos susitikimą, kuriame buvo įsipynę pykčiai dėl palikimo.
Supratau aiškiai tik viena: jos pusbrolio žmona šliundra. Ji nuoširdžiai pyko ant jos. Tada tiesiog prasiveržė meilė ir komplimentai jaunėlei pusseserei. Tas emocijų mišinys veržėsi galingai. Turbūt ji jau pamiršo sumigusius kaimynus – juk dėl jų mes taip tyliai ir atsargiai slinkome per koridorių.
Įėjusi ji tarė:
– Čia mano, įsivaizduoji, viskas mano! Gal dėl to ji jautėsi taip laisvai.
Aš sėdėjau ir godžiai žiūrėjau į ją. Pastaruoju metu pykausi su visu pasauliu, baruose gesindamas savo situacijos absurdiškumą alkoholiu. Arogantiškas nevykėlis. Todėl šis įvykis buvo intymesnis už visus praėjusius metus kartu sudėjus.
– O koks tavo vardas? – paklausė ji.
– Na, aš irgi pamiršau tavąjį. Argi svarbu?
– Liza.
– Domas.
Galėtum pagalvoti, kad dabar viskas savo vietoje.  Atrodo, šiame pasaulyje formalumų niekaip neišvengsi. Staiga aš pasijaučiau blaivas. Apkabinau ją, ėmiau bučiuoti lūpas, kaktą, akis. Ji greitai išslydo iš glėbio ir išjungė šviesą. Šviesos ji niekada nemėgo.
– Tu man melavai! Sakei, kad aš graži, – pajutau dalelę savigraužos, dalelę apmaudo.
– Tu esi graži, – tvirtai ir staigiai atsakiau lyg studentas, iškalęs matematikos formulę.
Ji šyptelėjo, o aš vėl pradėjau girtėti. Gėriau jos kvapą, plaukus, odą. Nusirengiau, kas beliko, ji taip pat. Kaip būrėja, pranašaujanti iš delno, sukuria pranašystes, taip ir ji, žiūrėdama į mano veidą, spėjo pažerti tuziną komplimentų. Aš skubėjau. Mano rankos jau buvo joje. Tik tos rankos buvo tapusios šiurkščiomis darbininko rankomis: žmogaus rankos greitai keičiasi.
– Palauk, – ji atsiduso. Nesistenk taip. Aš tave išmokysiu kantrybės.
– Gerai, – nuleidau galvą lyg ketvirtokas, susitaikęs su prastu pažymiu, kuris, jo nuomone, turėtų būti ženkliai didesnis.
– Žiūrėsim komediją.
Ji įjungė kažkokią šiuolaikinę didelio biudžeto komediją, prašvinkusią anglišku humoru. Tyliai kikendama žaidė su mano kiaušais, apsivijo kojomis mano sustabarėjusią koją, galvą padėjo ant krūtinės. Buvau supančiotas minkštomis, gyvomis grandinėmis. Tas vietinis dvylikos kilogramų caras staiga liuoktelėjo man tiesiai ant klyno ir akimirksniu patogiai įsitaisė. Ką gi, aš irgi taip daryčiau jo vietoje, šeimininkei linkėdamas stabilaus gyvenimo partnerio, o ne vienadienio pienburnio iš gatvės. Puikiai jį supratau, bet vis tiek stūmiau šalin, o jis su pagirtinu atkaklumu vėl grįždavo į pasirinktą poziciją. Tada atsisukdavo į mane protingu žvilgsniu, lyg klausdamas: „Kas tau nepatinka? “  Iš kibirkštėlės jo akyse supratau, kad sėdėti ant lytinių organų ne tik jo pareiga, bet ir keistas hobis. Na, galų gale aš pasidaviau. Juk buvau svečias ir, prisipažinsiu, ne koks kovotojas. Ji juokėsi vis tyliau, ir netrukus jie abu užmigo. Nenorėjau trukdyti, kadangi įsiminiau, jog šiandieną jos laukė svarbus darbo pokalbis. Be to, viskas atrodė kažkaip nesveikai natūralu. Ta lėkšta komedija, einanti kompiuterio ekrane prieš mano akis ir varanti mane į neviltį, kai tik prarasdavau budrumą ir pradėdavau gilintis į siužetą; apkūni, dešimtmečiu vyresnė blondinė, įkalinusi savo pančiuose ir tas didžiulis katinas, vis grįžtantis į savo pasirinktą poziciją, lyg į pažadėtąją žemę. Mano lūpų raumenys susitraukė: šypsena sustingo veide. Koja tirpo, o aš laukiau, kol ji įmigs. Tada pradėjau stumti milžiną nuo savęs. Pirma švelniai,  bet, kai dar sykį įsitikinau jo fanatiška draugyste man, ėmiausi ryžtingų prievartos veiksmų. Trečią kartą paveiktas, jis atsigulė prie mano šono. Jaučiausi, lyg laimėjęs mūšį. Gal dešimt minučių lėtai traukiau jos ranką, pyniau kojas ir švelniai vadavausi nuo jos galvos. Jos veidas susmigo į patalus. Pasiklausiau, dar vis kvėpuoja. Gerai. Staiga supratau, kad visą tą  absurdiškai nepatogų laiko tarpą giliai viduje juokiausi lyg vaikas, ir pradėjau tyliai kikenti.
Mažoje, netvarkingoje virtuvėje užsirūkiau cigaretę. Lyg nieko nebūtų įvykę, iš paskos atknapsėjo katinas. Paglosčiau jį. Jokio pykčio. Dangus buvo pasakiškas, horizonte mėtėsi jaunos aušros pėdos. Žvaigždės – skaisčios lyg kūdikių rankos. Viduje taip gera jau seniai nebuvo. Šių akimirkų neleidau sau vertinti kitaip.  Dviejų per atsitiktinumą susijusių pasaulių sintezė, kvepianti pavasariu ir supratimu. Katinas užšoko ant palangės. Nuo spintelės nukrito tuščia picos dėžė. Padėjau ją į vietą, jeigu ten buvo jos vieta. Aplinkui viskas buvo tiesiog sujaukta, bet, rodos, vietoj.
Tada įsirangiau į tą mažą gabalėlį lovos, kurio dar nebuvo užkariavęs jos godus kūnas. Gabaliuko antklodės man pakako. Buvo taip nepatogu, kad kažkaip iškrypusiai nuostabu. Šypsojausi kaip kūdikis ir pusiau užmigau. Sapnavau, kad be paliovos ją dulkinu, juk reikėjo kaip nors nuleisti garą. Suskambo žadintuvas. Jos. Pasimuistėm. Tada sučirškė manasis. Tada vėl jos. Man buvo kažkaip vienodai. Netikėjau, kad vėl būsiu darbe, profesijos, kurios nekenčiu, kailyje. Dabar tai atrodė kaip nevykusi fantazija. Nusišypsojau. Deja, atsikėliau. Daug nešnekėjome. Apsirengiau.
– Kviečiuosi taksą.
– Aišku. O aš tai nevažiuosiu į tą darbo pokalbį, gal kitą sykį, – ji atrodė labai pagiringa ir giliai kvėpavo.
– Tai ką, ačiū. Dar pasigausiu tave.
Gerai, – abejingai atsakė ji.
Tas mane truputį išmušė iš vėžių. Uždariau duris. Koridoriaus išglostyto jaunos pavasario saulės gale atsisukau, prieš išeidamas į lauką. Ji stovėjo tarpduryje ir žiūrėjo man pavymui. „Kaip tu čia atsiradai? “ – prisiminiau jos žodžius. Ji norėjo viską paversti sapnu. Ir man, ir jai tai pavyko. Tiesiog leidome laikui bėgti kartu ir per daug nemąstėm. Atšaukiau taksi. Norėjau pasivaikščioti šį gražų rytą. Eidamas stebėjausi aplinka. Visi sutikti žmonės buvo savaip gražūs. Džiaugiausi, kad pasirinkau būti laimingu.
Nusileidau į rūsį, įžengiau į persirengimo kambarį, bet tai buvo niekis. Jau, po laiko. Viskas atrodė absurdiška, mintyse šmėsčiojo, jog esu nevykėlis, neatsakingas tiek darbo, tiek moterų atžvilgiu. Nevykęs laimės standartas. Ir vis dėl to nuspręsto džiaugsmo likučiai buvo likę ant mano lūpų ir šias doras mintis vijo po velnių. O aš laižiausi jas, mėgavausi rytu ir šypsojausi...