tuštuma

Naktis užtemdo jūrą. Bangos viena po kitos plauna šlapią smėlį. Krante jos sustoja, truputį lukteli, ir, lyg neradusios to, ko ieškojo, grįžta atgalios. Balkšva mėnesienos šviesa užlieja vienišą žmogaus siluetą. Vanduo siekia jo čiurnas. Jis atsigręžęs į jūrą ir žvelgia horizonto link, tačiau šį įžiūrėti sunku – dangus ir vanduo virsta viena juoda begaline mase. Negali atitraukti akių nuo tokio vaizdo. Mažas žmogus ir ribų neturinti tamsa. Jautiesi bereikšmis, tačiau jį tai keistai nuramina. 

Jis giliai įkvepia sūraus oro ir iš palto kišenės išsitraukia mažą, nutriušusią knygelę, jau netrumpą laiką tampytą visur su savimi. Atsisėda ant jūros nuskalauto smėlio ir susiranda pirmą visai baltą puslapį. Atkemša rašiklį. Rašalas liejasi ir plukdo mintis, lapai permirksta naktimi. Menkoje šviesoje jis sunkiai teįžiūri, kur prasideda vienas žodis ir baigiasi kitas, galbūt ryte net negalės įskaityti, ką parašęs, bet šiąnakt svarbu ne tai. Svarbu paleisti žodžius, taip ilgai slėgusius vidų, svarbu leisti jiems paskęsti vandenyje. Tegul jie niekad nebegrįžta. Ir jis rašė, spjaudė ir dejavo istorijas iš savęs puslapis po puslapio, kol galiausiai išsunkė visą purvą. Padėjo tašką. Paskutinį silpną liūdesio šešėlį. Tuomet užsimerkė.

Artėjantys sunkūs debesys greitai užgožia visus dangaus šviesulius. Taip tamsu, kad atmerktom ir užmerktom akim matai tą patį, bet jis dar geba įžiūrėti, kaip ant užrašų knygelės kapteli pirmi lašai, išdarkydami žodžius ir vietoje jų palikdami mažytes sūrias jūras.

Netrukus pravirksta ir dangus. Verkia stipriai. Vanduo nuplauna nuo puslapių visą tamsų rašalą, ir jie vėl lieka tušti, tarsi visų istorijų, minčių ir jausmų nė nebūtų buvę. Pamiršti neskauda. Kai jis pagalvodavo apie užmarštį, atrodydavo, kad ji neapsakomai skaudi ir liūdna, tačiau iš tiesų tai tik beskonė tuštuma. Pamiršdamas jis nejautė nieko. Taip įvyksta, mintys nuplautos, ir tiek.

Persunktas lietaus vandens, jis brenda į jūrą iki blauzdų, tuomet iki kelių. Sušlapti nebebaisu. Jis plauna savo sūrius skruostus, ir jo ašaros, palikdamos kūną, maišosi su vandeniu. Grįžta ten, iš kur atėjo.

Jūra traukia į save. Gal todėl, kad jis nerado to, ko ieškojo, krante. Gal todėl, kad bangos užliūliuoja, ir su jomis tampa taip paprasta save nešti tolyn į beribę tamsą. Jūra dar labiau įsiaudrina, ošimas sustiprėja. Pati gražiausia akimirkos muzika.

Akys šlapios, matyti sunku. Jūra siekia kaklą, jis springsta vandeniu, bet nebesupranta, ar tai jūra, ar lietus, ar jo ašaros. O gal viskas vienu metu. Vanduo plauna jo vidų, ir jis leidžiasi permerkiamas. Slenka naktis. 

Lietus nustoja taip pat greitai, kaip ir prasidėjo. Jūra nurimsta, akys išsausėja. Jis atsigręžia atgalios, mato, kaip po truputį švinta. Dangus pamažu šviesėja, užliejamas pirmų rausvų saulės spindulių. Mėnulio kontūrai blanksta. Ant jūros skalaujamo kranto atversta guli apiplyšusi knygelė. Lapai tušti. Vanduo nuplovė mintis ir žodžius. Kvėpuoti darosi lengviau.