Naktį vėjas švilpė, ūžė, ūžė...
Įnirtingai lankstė žaliąją giružę
Savanaudis, neramumą sėjo.
Sako, barėsi, kad žodžio netesėjo
Liepa. Kad pabėgti nuo jo taiko.
Nesuprato, kad meduotai nedaug laiko
buvo skirta vasaros margam gėlyne.
Tik, dėl ko giružę lankstė, niokojo?
Jo užmačią – viena naktužė žino.