Kai savo sielą palieki trumpam,
Išeini į kūrybinį kelią.
Tu pasauliui nori pasakyti kažką,
Kas sukrėstų, sujaudintų nors truputį.
Pasiilgęs žiūrovų akių
Gaudai žvilgsnius, kaip orą išbūti.
Atidavęs likimo sparnus
Tu sklendi. Tarsi kūno nebūtų.
Žodžiai liejas, kaip upė srauni,
Palydėti vidinio balasto.
Sminga strėlės žiūrovo širdy,
Kvapą gniaužia ir sąmonę temdo.
Štai spektaklis jau baigės. Deja.
Bet tie žodžiai sukūrė paveikslus.
Išsineš kiekvienas kažką,
Kas lydės užmarštin nugulęs.
Po audringų plojimų, šūksnių,
Vėl sugrįžt į save ir būti.
Iki kito spektaklio. Akių
Kurios valgys tave po truputį.
Eilės skirtos Piratui Romkai
A. G.