atodūsiai

už atodūsių širmos išskrido ledinės plaštakės
iš šaltų tarsi mėlynas marmuras tavo akių
kai į  liepsną plevenančią virtus 
suaižėjus į šipulius glėbin tavo
krentu 

ten žiema           
dvelksmas stingstančio jausmo
lyg skeveldros nutvilkys skausmu
ir tegu
svaiginuos tavimi       
kolei rytas nurausta
tu dingsti susisupęs šyde ūkanų 
                                                                                                   
nekenčiu išnešiotos kančios subrandintojo svorio
ant apnuogintų ilgesiui savo pečių
nekenčiu prieraišumo prisodrinto oro
kai kvėpuoju mintim
gyvenu laukimu ---

--- tos apgaulės
kurioje vis klajoju
tavo šalčio sutvertu 
ledu