Vėjas niekur neatsispindi.
Varsto pats save negalėdamas įsikūnyti
Rezonuoja betoniniu tiltu iš įniršio
Verčia šeimynines mašinas
Jų susigrūdimo klaustrofobišką laimę
Per radikaliai supranta, jog egzistuos tik tuomet kai lies kitų kūnus.
Jo galia per šiurkšti, kad jį įsileistų vidun.
Vakarais sulėtėja
Lanksto kaklą plonais beržų kamienais
Per daug pavargęs, kad susilipdytų sau veidą.
Serga atvira liūdesio tuberkuliozės forma.
Nukreipia erdvėlaikį į dangoraižį kur pasirenka rėžtis
Juodojoj dėžėj atmintis: įstrigę pirštai tarp meldų ir peiliai prie marių
Žvejai ir dangaus žibintų sukelti gaisrai
Pirmokų balionai ir negalėjimas susilieti su vandeniu
Sužybsi ir pažyra išgrūsti langų stiklai
Darbo stalai išprotėja ir išskečia kojas į viršų
Po to viskas nurimsta
Jis pasmerktas judėti toliau nematomai susipjaustęs.
- - >
(Kažkas tyliai ūžčioja tuščiuose
Griūvančio naujo pastato koridoriuose
Klozete suribuliuoja beržai ir balionai.)
- - >
Todėl kartais
Kai išsižioju kalbėti gūsiais tavo žodžiai lekia man iš burnos.
Ir spindi peiliais.