Norėjau vadovauti vandenims,
kurio tekėjimo nesustabdysi.
Pakils gal vėjas vilnimis,
Nuslūgs, kai mėnesį matysi.
Širdis paskęs tamsoj nuo idealų,
Savų susikurtų žabangų,
Bet rėkti prieglobščio koktu -
Iš naujo vilnys sukasi ratu.
Priimki tai kaip kosmoso žvaigždes,
Tą neklusnumą vandenų nepažabotą.
Tegul tos vilnys tavo venų neprikals -
Prikalus liks tava kaltė nedovanota.