Rašyk
Eilės (71977)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10301)
Vaikams (2493)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 746 (4)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







Kažko sunkiai prasikrapšto akys, o galva visai nenori atsiplėšti nuo pagalvės, bet vis tik sukaupiu paskutines jėgas dėl ko man pavyksta atsisėsti. Galva išreikšdama nepasitenkinimą pakeista padėtimi susvaigsta.
- Khehem..
O, kaip netikėta. Skelbiu oficialiai – peršalau. Ir koks čia velnias mane pertraukė..?
Padedu galvą atgal ant pagalvės ir apsimetu, jog pasaulis neegzistuoja. Sekasi sunkiai. Pro nenorą gyventi mintyse šmėsteli prisiminimas apie šiandienos kolį.. Ai, parašysiu kitą kar..
Iš nebūties karalystės mane be jokio gailesčio, sakyčiau net grubiai, išplėšė atgijęs įkyriai čirškiantis durų skambutis. Galvą tuoj ištiks Černobylio ketvirtojo reaktoriaus likimas. Norėtųsi nusikeikt, bet kad sunku net prakvėpuot. Vis tik užsikosėju, kadangi dėl užsikimšusios nosies pajaučiu staigų deguonies trūkumą.
Nežinau, kiek užtrukau, kol mano šliaužimo procesiją lydėjo griausmingas skambučio riaumojimas, tačiau šiaip ne taip lyg išsukinėtomis rankomis atrakinau duris. O už jų stovėjo ji.
Tokia maža ir pikta. Ir aš pamiršau, kaip kvėpuoti.
- Tu kur pradingai tiek laiko? Kodėl nekeli? – ji nieko nelaukdama vikriai prasmuko pro mane į buto vidų, ir viskas, apie ką galėjau galvot, jog atrodau tiesiog klaikiai: iš plaukų galima spausti nerafinuotą aliejų, o dar labiau pasistengus būtų galima surasti ir kokią nors naujai užgimusią civilizaciją; miegojimui skirtos treninginės kelnės su marškinėliais permirkę nuo prakaito dvokia taip, jog akis graužia, o tamsoje turbūt dar ir šviečia. O ji čia. Mano namuose.
- Atrodai siaubingai, - patvirtino ji mano nuogąstavimus, - eik į lovą, - paliepė griežtai ir nusivilkusi paltuką patraukė.. į virtuvę?
Nurijau susikaupusias seiles ir likau stebėti jos tolstantį siluetą. Vis negalėjau patikėti, jog ji čia. Gal man vaidenasi? Dėl viso pikto pasitryniau akis.
- Eik į lovą! – išgirdau jos reiklų ir visiškai tikrą balsą, pažadinusį mane iš sąstingio.
Kadangi tuo metu terpė galvoje kokios nors protingos minties užgimimui buvo absoliučiai nepalanki, nusprendžiau, jog vis tik bus geriau, jei tikrai grįšiu į lovą.
Grįžau. Užsitraukiau antklodę iki pat smakro ir pradėjau žnaibyti sau alkūnę. Visiškai neskauda. Ir gerai. Nes bijau, kad jei skaudės, pabusiu iš šio sapno.
Mano paaštrėjusi klausa pagavo iš virtuvės sklindančius garsus. Kažkoks tarškėjimas, bruzdesys. Pasikasiau sprandą, tada smakrą. Toliau žnaibau alkūnę. Netrukus ji pasirodė su puodeliu.
- Išgerk, - tarė ji tokiu tonu, kai supranti, jei pradėsi ginčytis, kiekvienas išstenėtas garsas bus panaudotas prieš tave.
- Mhm, - pademonstruoju savo iškalbos Everesto viršūnę ir klusniai paimu svilinantį puoduką abiem rankom. Bet apsimetu, kad viskas gerai. Ir kad mano delnai visai nesilydo, ir kad nuo puoduko turinio išvertimo ant savęs mane sulaiko tik vienintelis neracionalios baimės ir gėdos jausmas.
Vos tik ji pasišalina iš kambario, kaip įmanoma tyliau pastatau puoduką ant grindų ir pradedu dar tyliau purtyti rankas. Nx, kaip karšta!
Pasižiūriu į paraudusius delnus. Tada į arbatą. Susivokiu, jog gaivus arbatos kvapas užgožė dilgčiojimą delnuose. Net keista, jog tas kvapas sugebėjo prasibrauti pro užsikimšusią nosį. Paimu puoduką už ąselės ir prisikišu prie nosies. Staigiai nusisuku taip eilinį kartą sukeliant grėsmę apsipilti kunkuliuojančiu turiniu. Imbieras. Tai daug ką paaiškina. Nuo raukymosi plyšta galva, bet vis tik stengiuosi išgerti. Juk arbatą man paruošė JI. O iš jos rankų turbūt išgerčiau ir lydytą metalą.
Mano nuostabai, kvėpuoti pasidarė kiek lengviau. Nors nežinia, ar laurai už šiuos nuopelnus atitenka imbierui ar vis tik adrenalino antplūdžiui. Jaučiu, kaip nuo karščio mano kaktą išmuša prakaitas. Jis sunkiasi ir iš kitų kūno vietų. Jaučiuosi kaip koks prekybcentryje nučiupinėtas ir jau niekam nereikalingas persikas. Nusišluostau veidą į rankovę.
- Išgėrei? Dar atnešiu. Dabar pavalgyk, - mano rankose atsidūrė dar vienas svilinantis ir gardžiu garu alsuojantis indas. Šį kartą sriubinis puodelis. Žymiai platesnis už arbatinį, tačiau šį kartą elgiuosi protingiau ir iš karto paimu jį už ąselės, kad nenusideginčiau galūnių, ir pagaliau išlemenu:
- Ačiū, - gavosi kažkaip apgailėtinai. Balsas toks prikimęs, kad realiai, jei nežinočiau, ką norėjau pasakyti, tai ir nesuprasčiau. Tad iš pasimetimo pradėjau kosėti. Ji gal nesupras, kad čia bandžiau padėkot. Bet ji tik suraukė kaktą ir įdėmiai pažvelgė į mane.
- Valgyk.
Linktelėjau jos tolstančiai nugarai ir paėmiau šaukštą. Pamakalavau turinį. Daržovės su mėsos gabaliukais. Kvapas nepalyginamai labiau džiuginantis nosį. Jaučiu, jog pradedu springti seilėmis. Po pirmo šaukšto net nusigandau dėl mane ištikusio nušvitimo - aš ką? Badavau? Skrandis pritardamas man šovusiai minčiai nepatenkintai suurzgė. Nu aš meeeeedis. Kuri šiandien diena?
- Skanu? – per užplūdusių minčių viesulą nepastebėjau, kaip ji grįžo į kambarį jau su dviem puodeliais. Kaip supratau, tas baisus imbiero gėralas man, o sau pasidarė kavos. Mintyse kiek pavydžiai atsidusau.
- Labai, - išstenu vos tik smegenys apdoroję gautą informaciją įjungė aliarmą, jog man buvo užduotas klausimas.
- Sunerimau, kai nepasirodei univere, - jau žymiai švelniau pratarė ji atsisėsdama ant čiužinio prie mano kojų. Vos nepaspringau. – O kai į žinutes neatrašei, nusprendžiau, kad užsuksiu tavęs patikrinti. Bendrame balkone rūkęs kaimynas sakė, jog nematė tavęs išeinant.
Suvokiu, ką ji sako, bet visiškai nieko negirdžiu. Tik matau, kaip juda jos minkštos lūpos, o liūdnas žvilgsnis klajoja po kambarį vis grįždamas prie kavos puodelio. Ir man net neįdomu, nei kiek pramiegojau, nei kad pramiegojau kolį. Visiškai nesvarbu, praėjo para ar metai. Vienintelis dalykas, kuris yra svarbus, tai jausti, kaip ji sėdi ant to paties čiužinio, ant kurio guliu ir aš. Ir kad ją ir mano koją skiria vargani penki centimetrai. O tarp mūsų bendrai mažiau nei pusė metro, tereikia ištiesti ranką. Aš net jaučiu oro svyravimus ant savo odos nuo jos nedosnių gestų. Ir nuo jos plaukų sklindantį švelnų kvapą. Ir nebesvarbu, kad mano nosis užsikimšus. Aš vis tiek nebežinau, kaip kvėpuoti. Ir nesvarbu, kad galvoje vyksta kinų naujųjų metų šventimas, man nereikia jokių minčių.
- Viskas, eik miegot, - lyg per miglą matau, kaip ji paima iš manęs puodelį su sriubos likučiais, o aš ir nesipriešinu. Tačiau sunkiausia atsispirti apsunkusiems vokams. Ar čia gravitacija taip veikia, ar kažkas tyčia pripildo mano visą kūną kokiu tai švinu. Tačiau baisiausia, jog jos siluetas tirpsta, o taip norisi sugriebti tą nykstantį miražą.. Aš pabundu iš sapno.
- Cik, cik, cik, cik, cik.. – girdžiu sklindant man už nugaros. Susikaupiu ir susivokiu, jog tai spaudžiamų klaviatūros klavišų skleidžiamas tarškesys.
Pala. Mano bute. Mano kambaryje. Net ant mano čiužinio?
Sunkiai praplėšiu akis. Kambaryje tamsu, bet matau kuklų šviesos pluoštą, sklindantį iš už mano nugaros. Šiaip ne taip išsitraukiu iš po savęs nugulėtas rankas, atsigulu ant nugaros, pasiremiu alkūnėmis ir taip pagaliau atsisėdu.
Monitoriaus šviesa krito šešėliu ant jos veido, dėl ko didelės akys taip spindėjo. Lyg nuo ežero dugno stebėtum žvaigždėtą dangų. Ji čia. Ji tikra. Ir tik dabar suprantu, jog jos šlaunis liečiasi manosios. Jei tik ne ta prakeikta antklodė.
- Kaip jautiesi? – paklausė ji pašnabždomis lyg be mūsų kambaryje dar kas nors būtų.
Norėjau atsakyti, jog gerai, tačiau tik užsikosėjau.
- Atsigerk, ten tebestovi arbata.
Bandant nusišluostyti išmuštą prakaitą ir iškosėtus skreplius pasisukau į puodelio pusę, tačiau pirmiau pasiėmiau šalia gulėjusių drėgnų servetėlių pakuotę. Net prie savęs liestis šlykštu. Kol užsiiminėjau asmenine higiena, vėl pasigirdo skambančių klavišų simfonija.
Pagaliau pasijutau daugiau ar mažiau žmogumi. Atsigėriau arbatos, kuri atvėsusi pasirodė žymiai skanesnė. Net nesusiraukiau. Tačiau dar šiek tiek pakosėjau. Vėl atsiguliau ir atsisukau į ją. Nežinau, ar ji pajuto mano žvilgsnį ar pastebėjo, jog ją stebiu, ir padėjo kompiuterį į šoną. Dabar jo šviesa nebesiekė mūsų veidų. Apšvietė tik krūtinę ir rankas.
Vos veikiančioje galvoje sukosi visas spiečius minčių. Ne, ne minčių – klausimų. Norisi jos paklausti tiek daug, bet taip bijau. Kad tik jos neišgąsdint, kad tik ji neišeitų.
- Groji gitara? – netikėtai paklausė ji, o aš nė nesupratau, ko. – Kampe mačiau.
Ji pakreipė galvą absoliučios tamsos link, kur visiškai nesimatė, tačiau vis tik dulkėjo instrumentas.
- Groju, - net stebiuosi, kaip ramiai atsakiau.
- Pagrosi man, kai pasveiksi? – jos balse išgirdau kuklią šypseną.
- Aš ir dabar galiu, - nesuprantu, iš kur manyje atsirado tiek drąsos.
- Ne, nereikia dabar, - sunerimo ji ir ištiesė į mane abi rankas lyg bandydama sustabdyti, nors aš ir neketinau keltis.
Aš tik šiek tiek pasikėliau ant pagalvės, kad būtų patogiau, ir švelniai paėmiau jos kairę ranką. Jaučiu, kaip vėl neturiu kuo kvėpuoti. Iš tokio netikėtumo savo poelgiu mano kakta vėl pasidengė prakaitu, tačiau aš nedvejoju. Švelniai ištiesiu jos ranką ant savo krūtinės ir apimu riešą lyg gitaros grifą. Sudėlioju C akordo kombinaciją ir kitos rankos nykščiu perbraukiu jos dilbiu.
- Dziiirrr.. – pasakau, o ji sukikena. Kutena turbūt. O man jau norisi šypsotis iki ausų. – Truputį išsiderinusi.
Paleidžiu „grifą“ ir paliečiu kiekvieną jos pirštą. Švelniai palankstau bevardį.
- Pem, pem, pem, - vėl braukiu jos dilbiu lyg derinčiau stygas. Šį kartą ji jau nebekikena, tačiau plačiai šypsosi ir bando sulaikyti kvėpavimą stebėdama, kas bus toliau. – Bus gerai.
Suimu riešą ir pamiklinu pirštus dar keliais akordais.
- Drem, drem, - braukiu nykščiu jos švelnia oda. – Nu va, visai kitas reikalas.
Ji tyliai nusijuokia ir vėsiu delnu nubraukia prakaitą nuo mano kaktos.
2019-06-12 19:11
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-16 11:12
Julija Mėčiuvienė
braukiu 25.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-13 21:19
ONYX
Maničeu niablagai studėntyškai
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-12 19:22
L_1z4
Čia meilė, детка. Медок, я в огне.
5. Ne mažiau. Meilė ore.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą