Nieko dėtas eilėraštis

ir kartais atrodo poezija nieko dėta
juk šiaip ir be jos mūsų žvilgsniai į dangų pakyla
visai nesvarbu koks galiojimo laikas data
kai žodis paskraidęs sugrįžta į amžiną tylą

ji niekad nebūna pigi ir nebūna brangi
baltajam lauke vėl veri ir veri žodžių vagą
net pats nepajusdamas kaip iš vidaus tu degi
kai nužvelgi miestą – saulėlydžiais skersgatviai dega

kaip rankraščiai dega žvaigždynai ar vaiko kakta
kaip oras garuoja už dieviškai mėlyno stiklo
ant knygos tik virpa tavoji ranka pridėta
lyg priesaikos žodžiams kad nieko nebuvo čia tikro

vėliau paaiškėja kad viskas čia tikra yra
ir laikas ir žodis kad spėjai ir jį išgyventi
kai slegia vienatvė tarytum žaizda atvira
erinijos seka kas dieną vis grieždamos dantį

nors nieko atrodo neapvogei ir nenužudei
ir pats nebuvai apiplėštas anei nužudytas
žiūrėjai į upę kaip plaukia žvaigždynų žiedai
naktinę suknelę atsagsto ateinantis rytas

pro amžiną mūrą vis kalas palaikė žolė
ir žolei atrodo kad ji amžinai čia gyvena
šnarėdama sako – neturite teisės tylėt
ir vėl padiktuoja lengvutį ir paprastą meną

kai kūnai balti nusimetę savuosius rūbus
iškilo kaip rūkas po to išsisklaidė pradingo
kuždėdami tyliai kad viskas šioj žemėje bus
visai be patetikos kalbančiam nieko didingo

bet kartais atrodo poezija nieko dėta
ji tyli prie stalo nežemiškais valgiais nukloto...
-
visų didingiausia karaliaus galva pakelta
ir žingsniai didingi jam einant artyn ešafoto 

arčiau ir arčiau o aplinkui didžiulė minia
prasčiokai ir vargetos – jam nesvarbu ką jie šūkaus
„ar norite tart paskutinįjį žodį“ – „kad ne... “
neturint galvos nesvarbu nei karūnos nei šukos