Rašyk
Eilės (72015)
Fantastika (2154)
Esė (1686)
Proza (10304)
Vaikams (2495)
Slam (47)
English (1087)
Po polsku (332)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Google+ Twitter







(humoreska)
 
  Ropoužiki tu nesenē eišperieta, kāp aš tāu paveidu, – mėslin Karūsi nu pat meila rīta. Vuo radėjoška, tam tėkru ėntervālu, transliauj, let pasėtraškiedama, transliauj:

  – Juonėnes, Juonėnes... Napamėršket parasuonėnkū, buotū ei kėtuos, šėltesnies amuonėcijas...
 
  Tėktās debeses slenk pėlni, kāp tei kārviū tešmenā puo gēra duobeileinas noukramsnoujėma. Ve, ei leitus, veiziek, tūjaus prapliops, ei dā su vėsās parkūnās ėms griāudeiti, – nervėnās anuoji baseiklauseidama tuo barškala, – Rētas ī Juonėnes, ka padorkā našlaptu, vouž kalnieriaus navarvietu, – ale vėstik vėlās, ka padongi, nuons ė daba šeima, noušvis anuo nuons menks spėndulelis.

  Motrėškeli tāp spourdieja, ruošies, paslapčia, net sava Juoniū anžūlū vainėka nouraiti. Veisuokiuom peivū, kielies gė so pėrmu sāules spėnduliu, ka kāimeli buobas pačiū gražēusiū nanuoudraskītu, eišblėzgėna, eišdabėna. Gėrdieja, kāp anuos pats pūties, ka jāuti pardāves, doura pėnėnga ožkali, nousėraški kāp ūga nu gerā vožderiejusias sleivas. Dreibtelies, žaltī, ka munei, ākes ont kaktuos eišpruogs noustaba, taps panāšes, kāp tame aneikduotie, ei tuos varlies, kor barščiause plouduriauj, – kāp kuokiu medum douna, aptēp mėnti Karūsi, – Gāl, nuons veina rouzeli par vėsa anuos sumāuta geivenėmeli, teks ei tuo  šašlīka, ka ė kuoki tėn skoubuota eišmarėnāvėma, jok soušniorusi šėrdis anāi ėmt gāl ė bėškeli atsėlēistu, noupėrks. Nu, vuo jagut jau pagailies tuo, tai bent kuoki medouli a kuoki ont pagaliuka gaideli tai jau tėkrā eisprāus ei ronka. Svarbiausē, ka ba tuo leitaus, ka tėk kuoks sausenis tārps eišleist. Gāl ei anuos gougelis eišsėrangeitų eiš tū numū ė tāp gražē šaukiama, Juoniū respoblėka.
    Nuorās muotrėškelē paspangėntei ė žmounelius, kuon gēra ana ė veiz tuo sava dalelie. Vuo ei susiedkas skalambėn, ka šeimet šventi – vuožsėmušk savi veinu paveiziejimu būs. Nu pat reita narėmst anuos šėrdis. Lāksta, zeiliuo puo tvārtus, spėrg kāp vuožka ei oudega kėrpta, tor sospietei apseiliuobtei lėg tuo šventėni vākara. Jok rēk, ka ei geivuolīs būt paiedes, ei paukštis palēsints. Tvārts žveigt, gagēn, mekēn... Vuo kor dā penkias kārves peivuo. Tuoli lėg anū, dousoudama, ale dveiračiu numin. Puo tuo lāuk dā ė anū pamelžėms, peina soutvarkims. Darbā atim  nemažā čēsa ei spiekas. Ale kuon padarīsei, kada kāime nu pat mažoumies? Vuo kāp darže žoulie vėlna stuojās, par tuon eiseismarkāvusi leitu, mūru šeimet kėln, vuos souspieji trauktei ousnes ei veisuokēuses tėn garšvas, balāndas... Tai ī nuoras anāi, nuons reitsīkēs apseigerbt, gražēi pabūt. Nuons pānages eišsėvalītei, švarias paruodītei. Omžėnā dėrvas slouksni našiuojās, nosėkarpīti namuožna, kāp peiktžuoles draskītei? Joukās miesčiuonelē – kāima jāpā, kolnes možėkū soskėrden. Kan tėn jūs – baltarankē ei taėšmanuot aplei žemdėrbi speika? Pabiegat nu žēmes ė knėbždounčius meistū skrouzdieleinus, broka darmā tėk šouroujat, kartās ei tuon āvaleini, katra daba dā ī baisē brongē kaštouj, drapaleinat ba joukiuos prasmies, tėk pospadžius trėnat. Paveizi ei toukius ė gailestis sojam. Nusėperk, tuoks frantelis kuoki brangesni reizeli, tat, kāp touji Lenėna muotėna, katra tatorieja tėk veina paduoresni, jouda ana bova, jupa, so katra puo vėsus veizitus ė straksieja, bele tėk fasuons mondras, bele gali deimounstrouties – veizieket, nu kāp aš gerā laikāus, nu kuoks asu tortėngs. Vuo tuoki blūdeikas kišenie – veini viejā spārduos, kankaliūj. Ale nieks ī  anuon naeilīs, napatėkrins, ī navoužveizies, kuon numei ied. Et, vuo jok tuoks – eiš tuo pāti kārves šouda eišsėkarabākšteines, – muotrėška tėrštā nousėspjāun, – Nouga sobėne kažkaduos pou tuon pāti kāima lākstes, vargšū teivū pruocia prakutes, pēra palėkes, anū skalsesni kousneli ateimes, peikeiroujas daba kuokiu tėn Gedėmėna prouspektu a Lāisves alieja. Vuo jau kāp ei tuon gėmta kāima parseitoutėn, naklāusk ei naskausk, poune Deive mācnas, baisus bajuors nouseided. Tėk baisē īr sarmata veiziet, kāp anuo senelē teivā pou peivas doudās so dalgēs, grieblēs... vuo anei bāmbas gombus eišverten, gol preiš tuon sāuli žazloungouse, skrodėn skūra ei pėršta dielei susenusiū napakroutin. Tuokei vakalē – pouna Deivāli kourouni ei dėdli sarmata preiš sousiedus. Atoustougāun, mat, ropoužiuokā, saulie tus eišbālusius mėnkštėmus šėlda. Beizūna rėnges – toukeims! Doura pānčia par tus, baprouteliū deituom eišpouselietus pousrotulius. Nu ka vuo ei Grėndieni, lāksta su peina, smatounas poudeiniem, toušėn, čėrškėn, spėrgėn... ka tėk parmazounus smoučniau pamėtint, vuo doktie, nu ė eišseiplietus, žaltī rāins, pasėdāri, kāp gera koltouvi, gol sāu soltėngus papus eišvertus, dreibsa ė joudīt senousias naseisarmatin. Bliūdeli nasoumazguos, vuo ka pasprougtei, pėrma pouln, – Karūses abruozdelis tėk nēukās, tėk daruos kāp tas čia – Leitova, čia – leitus lein, dongus. Mėna – lėnmarka, lėna mūkas buveini. O kāp pamėslin aplėnk savėškius, katrei pouselieti, gluostīti, čiupinieti: puo tus oužsienius eišėlāksti, – Ropūs mėltā, ėrgi jok na mumei! – kaktuo rukšlie tėk gilie, gilie, – Muokėnuos, muokėnuos... vuo daba, veins kažkuoki negra veišbutie padlāga drālin, tampa bagažus. Kėta stuorasubiniū airiū preidrapālėntus, preiterēbėntus, preibezietus bāltėnius velie.
  Nasopronnt Karūsi, kuo tei muokīti žmuonis bieg eiš tuos Leituvuos? Ī kas par pruofesija īr ta kempėnga akuonuomi? Anai, būn, ka naktėm jau nebaseimeigt, kada pagalvuo aplėnk tus sava dornus vakalius. Tuoks noujautas bluogums aplonka, ka vėlku nuorās kouktei. Vuo dā, kadum  Marakuonieni anāi jiemi ei pariedi, ka anuos Ėngoti Vuokietijuo, kažkuokiuo tėn rauduonūjū matruoskinū,  a vēlnias tėn ei atmėns tus svētimus pavadėnimus, kažkuokiu moudeliu darboujās, tai anuoji jau vėsāi ož savėškius nuseigonda. Kas tas moudelis īr? –  nadaāja lėnk anuos moumeneli. Vuo kai kāima buobas jiemi košietis, ka Ėngoti dėrb paleistove, tāškuos merga, kāp pēlki puo peiluos, liūb aura oužkālt, nuog parvėkt teivām gēra kēska, ka sava noudiemes oužtoušoutei, patiekšt puo nouse. Vuo tei jok, nei daržėli, nei vėšteli naaugėn, ale vėskuo – pėlni. Uliavuo kas meila deina. Ta padrāika, matīteis smarkē ār, ka tāp dourā aprūpin. Nu gāl ė pelnėnga tuoji anuos proufesija, tėk Karūsi tai jau tėkrā nanuorietu sava dokterē tuokiuos ščēstes lėnkiet. Peiktel ont tū sava aukseliū: ėrgi geri. Luocnā muotėnā gruomateles nasougeb parašītei. Mamuk, skāipėnkiavuos. Vuo kāp tām mamukū ei skāipėnteis, jegut ana nie tuo skaipėntuva akīse nier veiziejusi, kada vėsa geivenėmeli pāskum kārviu, kēuliu voudegas tursnuo. Ī diel kuo? Vės diel tū pačiū vakaliū! Ka ei daba, a anīms su Juoniu teik reikietu? Joukas, mat, vėštelē – mamel, tava telifuons – preištvanėnis, anai preiš nuose naujičnelēs [/i] aifuonās, aipadusās[/i] mousėkoun, kāp numei atuostuogū ī tai trumpām, parlek. Nu kas daba īr par jaunėms, nasoprast?! Gerā tasā mūsu kāima pačtaljuons Laškamounėkiuks ei sāka – tėkri debiliākā. Jok gēra kārvi kainouj tei anū aipadusā. Vuo Karūsi īr na kuoks  Hansa bānks. Tievs ėrgi pėnėngū loupeta nagreibliavuo, krovėna pruocia anus voužprūnīt, tus jevrus, tāp anus juos Juonis šauk, nu nei kāp aurs naėšmuokst tartei, Karūsi nujaut, ka ans specēlnē tāp eiš naujū pėnėngū teičiaujās, buo šėrst, ka lėta voužmarštin nuvāri, oždėrbt rēk. Roupūžel nupeckeliauta, tāp abu ei nosėbaigsma, kāp tuoji kaimīnka Jadziūni, ka pagriuva ī oužtėla anuos keims, veins batasīdams kārvē vož pāpa, pakris puo anuos pėlvu, vuo kāima daktariki kounstatous – ėnsolts ė palāimins keliuoni pas Arkangela, vuo kėts, kor nuors arėma gale letenikes atmes. Kāp omžėnātėlsi Stasiuks špousėdava – pānas, kavalierē pasėtėks, lėnksmėnsiavuos, tunciavuosma golsčiuom. – Karūsi plūst lėpniuom mėntim, – Kas tėk daba ė dāruos ont tuo mārga sveita?! – jau praded pīkt net pati ont saves. Gerā dā, ka dures vėrsteln ė anuos Juoni kouds eilend pruo tārpa, vuo tai dā ei kruokt ėmtu.

  – Sveika, muoč, – mėrkteln āke seniuoks, – tai jau roušīs ei tancūlkes? A jupa pagatāvīta, eišpruosīta? Čebatelē blėzg? – rankuom tėk mosouj, – Veiziek, pasėbėčīk, vīksma garnituoriū pravietrīt, kandžiū eišbarstīt, – nazgrebnē greibšteln Karūsikē ož strienū, ka pastarouji net atšuok, tuoks ītartėnā šėlts anāi pats pasėrouda.
  Rougšmīžel, nu ane žaltīs, jau spieja su Anelikes Juoniuku eišmauktei vouž vėsa kāima, kor jau tėn kāima, veisuos Leituvuos Šventū Juonū, gīvū ė atšālusiū, žīvāta. Dūšeles, tāp sākount, anū spieja jau pamalounint. Badogniem kouseriem sogrājint,, omžėna pakouta douk mėruseims ė gīvus ėšspaveidouk.  O kai daug jaunumies preiteliū anīs jau ei nabtor:  navakseisu, – ramėn savi, nuons doutu, ka tėk galietu, mazgėniu anām par tuo, savim patenkinta, snoki, – Ale tai kriaušenas sēnē sarmātas ī nator! – vērd vėdus, ale tuo naruoda,  – Nie vākara parazeitā jau nabgāl palāuktei, juk rīs tuo šventie kāp kuokī paršā. Let naspietu tus sava rukšlietus šnėpus ei butēlkas sukėšt, – Karūses mėna – pėpėra pārkandāu.
  Ui, anuoji pīkst! Ui bār pāti ož tuon latrāvima! Tai ė daba, nosėsuk tėk šalėn: geriau nakelt audruos tuo voundens stėklinie, puo tām sēni jok naėškrapštīsi nie su peirāgās ė šventi. Snoki sourauks, kāp vuožīs voužseispėrs ī teileidams, pasidiejes zierkala, laks baltāki, ė rokousēs su anum: ė tava žeivāta, Juoni! Kelu ė aš vož tavi, Juoni! – veipsās anām zierkalinis Juons. Vuo anai jok tāp nuorās papoltei ei tas Juonėnes. Nuorās su susiedkuom sosiaitei, paūturiautei, vargelius veina kėtā eišsėroukoutei. Dėkou, Dievāliū, ka dā tūse kaimūse žmuonis glaudās prei veins kėta, tāp ė sveite veins nasėjauti, – muotrėška vuos tėk tāp pamėslin, šėrdis ei atleižt.

    – Vuo kuo jau daba munei neiti? Kuo napasireidītei? Vėsa geivenėmeli su tās darbās spiejāu, tai ė šiandi spiesu, – pėl vīrū garoujančias patruovas, ded, smuočnē kvēp česnaku, vėskuon jok pati gamėn, dešruos rėpka, – Nu gāl naėšbroukīsi? – ī gīsmele somėnkšteinusi, kveit šeimuos gālva ožvuolgītei. O jau anuos mėntes, mėntes... Posk! Mažne šamarliāka smarāds ėšseibezies, na tāp aplėnkėniāms tum marmalu dvuoksi, –  ė kāp kuoki lāpi paplounin leižovi, ei lėnk:

  – Soutē ei skanē paiestei.
 
  – Nu tu, Karūsīt, asi na buoba, vuo tėkras āuksas, – Juoni borna tėk veipās, teik šveipās, – Ale kor aš kėta tuoki ė bagāuč, – srēb, ka net anuo meisėngas auses ei šales lāksta.
  Šlamšč, teisiuog kāp kuoks bolius. Atrouda, ka kuoki nedieli būt naiedes, badu puo nevalia marėnts, tāp anuos pats paurin. Darbėninks, – atliegst jau ī pastaruoji, – tegu pucij. Keik čia mum jau ī balėka tuos draugīstes tarpsni? Veizi, ī kukoujam katras sau veins, – ded ont stāla, kan duoresni baturėnti, – Jok kāime īr ī daug bjauresniū, daug baisesniū, neg manėškis, – pagoud pati savi, – Pėrštu muneis ans nier paleites. Vuo katruo truobuo tū dūmu nie? Nu paseivaksėjam ī tai, tėktā rētseikēs, mudu. Vuo puo tām ėlgām jau būn ramu. Viel deinas šveit. Nu būn, ka kartās anuon tenk parvėlkt kāp kuokį zouperėni maiša. Ale jok retā tas ė nutėnk. Būn tas puo bulviākasi, kreikšteinū, veseliuos a puo keinuo nuons varduviū suiejima. Tada vīrā anuon – preispruogusi paded eimest ė brėka. Gol, pot ei ūsa Juonis, rougštel. Vuo ana atleid tada vedeles, arklelis eiš lieta trauk anuon ožsėsvajuojusia, pāti eišsėkeitoujusi, eišseidreibusi. Tuokiu metu Karūsi nie naskobėn geivuli, sied ī gruožās, gruožās... nakteis rameib. Klausuos, tāp būn bėrželie, kāp ālpie lakštėgalas. Arkliuoks kuol anus partotin, Juonis jau pats ė ėš rātu eišsėrit.
  Tėk, eišaušus rītū, sonk tuon rasāla nu agorkū, koupoustu ė mauk kvuortuom.  Ī kas karts anāi bāžinas – Karūs, daugiau – nī, nī!.. Mona kuoserie lāša naveizies. Mėrštu!..
  Karūsi natėk, tėk joukās ėš sava pāti. Žėna, lėg keita karta tas anuo mėrštu. Eišsėslaugīs, eišsėlaižīs, veiziek, lieks viel, kāp kuoks stainėnis aržėls. Dārbu vērd, žmuogū ans namuok atsakītei. Bjauri mada īr tuos pabaigtuves. Lāk puo anū lėg žēmes graibeima. Numei parlapatouj kāp touzā prėseiliorlėjan. Gerā, jegut katras spakains. Vuo jegut aršus, stāta ont ausū buobas, vakalelius rėkda, – šeipsuos Karūsi veiziedama ī sava ontra oubouli pusi, mėntie deikavuo, ka, nuons ī  preispruoges parein, škandālū, nator tuokiuos maduos, nakel. Tai kor bagali tuoki vīra smarkē ė peikt? A ant anuo peikt? – noglousta žvėlgsniu, – Jok mona žmuogus, vakaliū teivs.

* * *

    Arzeliaūj, margaūj, mėgraūj... Juonėniū sleinis. Vuo jau žmoniū, žmuoneliū – mėrgu, mārgu! Spiek tėk kašeliuoka dabuotei! Tūse, laikinā sustateitūse kiuoskeliaūse – gardumeinū, saldumeinū! Vuo jau kvapā, kvapā ei kvapūse – kvapā!  Karūsē net puo šėrdeis doubele ėm trauktei. Leitovē skondās, ka Leituvuo, žaltel vėngras, blougā aneims geivēnās. Napreiteklius baisus. Rūta žalia, lašeiniū, skeilandžiū, dešrū... nuons vežiečiuom lakdėnk! Teik preiraiteita, preičėrškinta, – motrėška akes, kāp kuoks kriopis ī kārštus barščius īmests, eišpleitus tėk veiz, tėk stēbās, gruožēs. Oud rouznēusius kvapus. Abējas kēli puses – deidžēuses koupetas prėkorpta geireibiū. Vuo kor dā tei mozėkas garsā! Buobeles abejū klausuos kaušeliū skreits anū – pėlnut pėlnutelāitis, 
 
  Ale ė kauk, nu, kāp kuokei alkani vėlkā vėdur speigoutas žeimuos, – tėk palīgina ī nougėrda, ėš pruo šāli prareipliuojančiū lūpū, ka tas kaukeikū onsamblis īr vardu – Zuombē, – Ale tėkrā ka panāšus! Nu čeisti geivi lavuonā. Kāp kuokēs žeberklās, akim smaigsta. Vuo jau ėseimaliavoujan, nu tėkrs koušmārs. Atruoda, ka ant snokiū – miesa būt noubieleita, veinas kaukuoles vaipuos ī baisėngus garsus lēid . Eiseiderkliavuojims tū muzeikuontū daba, nein soprast a tėn vīrā, a mergas, – dīvinas Karūsi, – Veidunaktie toukius patik, kreisi aparpūliūjanti veituo. Naspies ī greituki priliekt.
  Tei dainuorē, tarsi nanuoreidami anai suteikt prouguos pamėlt, pīst! – ožbaigi sava paseiroudeima. Karūses ausiū kaušelē parēja ė veita. Ale kor tāu, toujaus ont scenas oužroupuoja trėjuli motrėškikiū. Ī ka jiemi maknoutei, kėnkautei, trepēntei sava drūtuom kuojeliem, dā ė apvalainus šlonkus liūliuotei...
 
  Veizieja, veizieja... Karūsi ė anas, mat veina tāp anāi trāuki panašumu ī susiedka, katra kuoki šėmta penkiasdēšimt keiluogramū, puo nevalia, rėta, dā ī varda bova mandra nosėsskīnus – Gabrūsi. Panaši anāi bova ta,, savėveiklas pažėba‘‘, katra apseitrāukus drabuželiu – siūliki, tėk naėplīšk, kūneli, tėk naėšlīsk, buo šlapianke ėms svečē dalėnteis‘‘, toujau preikabina buobā atiketi. Vuo pastaruoji, ka jiemi sukaliuoteis, kėrbėntei šventes daleivius, mat, stengies, ka žiauruovā nastuoveit kāp kouki meita prarėjan, paraiteitu sava nagabarėtiškus gabarėtus ė veisuokius keituokius tėn groubkaulius. Mažumeli ė ei šales pakeinkoutu, paseisokaliautu. Stamantrā eiveiniuota ė jupa, šauki gvalta par meikrofouna:

  – Tei Juonėniū šventes svetelē, kor torat mārgus leitsargius, – leitus jau na joukās bova eiseismarkāves, – jamat ī anās mousoujat ė dēšni! Vuo tei, kor su veinspalvēs, vasnuojat ė kairi! – ī tūjaus preisėmini, ka tei jau bova prarėjan na veina boukāla alaus, sprėtnē batanciavuojančius, – Ei, šoukiejielē, pakratuot sava dopces tāp, ka žemeli Juonavuos sodrebietu! Kulnās ī pakulniem kaukšat tāp drabnē, ka puo jūsu tanciavoujima, asfālta kloutei narēktu...
 
  Mėnia, apvakščiaujus alaus palapines, jau bova pasėgāvusi tuoki kāifa, ka davies led pasiotus. Klioksinuos, žlegsinuos purvuose. Ale tāi šlapē dēšrā tuo arzeli bova nagan. Mat, pati drēbina strienas, vėsa krutieja kāp kuošeleina ė dā kėtus verti ėmtei ėš saveis paveizdi.

  – Ploukam, ploukam... tuon sava gėmta Teivīnes žemeli! Mėklinam kėnkas ė šlonkus, ka numei grīžtuont, kēlelē nadulkietu! Ka tuoji Juoniū respoblėka par omžius žeidietu ī  mumei vėsus, dā na veina rouzeli, pašeiliuotei, ondaroukās paplasnuotei, garnėtuorēs paseižėbint souvadėntu!..

  Oužkaita ī rėmtuoli Karūsi. Tėk šeipsuos ī paslapčoum anāi prėtar: žeidiek, plazdiek, brongi baltasparni golbeli – Juonaveli! – ī  grētās sousėzgrimb, – Rūteliki karpītlapiki, nu pamoujoučēu ė aš jok tum parasuonėku, dā ei kāp pamoujouč, ale par parmazuonus, katrei pardavuo velnē žėna kou, nabier ė so kum moujoutei, – prėsėminus, nogork nouskouda, kāp anuon,, Nuorfa‘‘ eišdūri.

  Mat, gāl tuos šventes prouga, versleinėnkā muok naudouteis dornēs, anuoji ožmati tuo Nuorfas krāutuvie ākcija lietsargēms. Paveizieja, turieja kašeliuoke kēturis aurus, vuo ans teik ė tekaštāva, nabūt kāima buobeli, sosėgondi: jouds, prāktėšks, vuo dā ė solankstuoms, bus patuogus. Vuo kāp atėtika anuos kėšēni, apseidžiaugi: nousava turies. Dokra anus jok vėsus ėš numei senē eišdavādija. Tat jiemi ė nosėpirka. Nuons pakāušis našlaps, – baidies, ka vākar vakare  nukruoseitās anuos plaukās ėms tekieti dažā. Ka naspės anū nie brauktei. Tad ė išēja ėš krāutuves ėšdėdi, kāp pati Ānglėjas karalieni. Nu nadažnā ana čiupinie nauji dāikta. Tėk, kāp jau naseisek tam geivēnime ė nasėseks! Let spūstelieja tan leitsargi knuopki, nabūt, ropki, made in china, fīt! – speiruokli ė eiššuoka. Jouds skrėblius nouzvėmbi touli, touli... ė peiva. Anuos ronkuo telėka reistu galu kouts. Karūsi kāp eišseižiuoja, tāp ė nabsoseičēupi. Nu, rapucha, rapucha, let naujs pasėgadina! Nu kāp daba tāp? – nasuruoja tuoki breka, – Ale, nu neg palėksi?! – parskruodi tėktās tuoks mārkatnas nagerums, – Namuožna palėktei. Gāl anuon paremountūtei ēs? – tad grēt atseitoukieja ė teisiuog rėsčia lēiduos pāskum tuon stouga
  Nu nabūt jau tei mūsu tautiečē – leitoviukā! Bernā ė mergas torsnoudami pruo šāli, lāitus, sėdrus… basprougdami, ka jau jiemi žvengtei ėš anuos bieduos. Nu kas daba tėk naseijouk eiš tuo sēna žmuogaus nalaimes? Tai ė aneis, jok dā žali fliansā, kāp Puškuoriaus naprajoudīti kumelē, ka jau žvėngava, ka jau leipa, pėrštās ė anuon badīdami, joukās. Muotrėška, nu sarmātas, dāries, kāp ta brāškes ouga, ale rėnka tas leitsargi dales ėš peivas. Nu kuon ė balėka anāi darītei, kai ė tei keturi aurā – dėdlės pėnėngs. Gāl Juonis, nagus tor auksėnius, paremountous? – peika ont vėsa sveita baguočiū, – Nosėperki balvuons žėn kuon, tėk aurus pakluoji, vuo kas gražėns? Nabandīk nie kreiptis, ka tuon brouka pamainītu, akes eišplieš, bāžėnsēs asontis nakalti! – buobēlka tāikies su ta sava nesčēste ė vīlies, – Juonis sopras. Ale, kāp tas, vuožveizieja mat, ka anuo buoba, vėsa net soplokus, rauliuo puo tuon peiva, paruodi tortėnga ė baisē moundra sava leksėkuona, prei vėsū anuon apšauki:

  – Dorni, kuo tėn zīliuoji, kāp Mendeli vuožka!? Aini grētās eiš tuos peivas ė nadarā munei sarmātas.

  Tada jau ei Karūsi pasiota so vėsam. Vuo dā, kāp sēnis ė pakounstatāva, ka anai – sēnai žansei par kākta plaukū dažā srouve tēk, leitus ėrgi sava padāri, jau nuoriejuos oužkauktei, kāp tām, nasenē scenuo basėdrāskiusiām zuombiū. Gerā, ka atsėmini batorėnti kėšenie skēpeta, tat nogurki nouskauda, apseišlousti ana vēida, akes. Puo tām, ta pačia skara ė apseiriša, kuo jau čia ė baseikoklinti, gālva. Vės dažā natekies, – ramėnuos,
  Tėk anāi bova baisē skoudu, ka ė juos Juons, tas geivēnima ramstis, kuo oužstoutu, ka sreibālnes svetimi oužčēuptu, vaipies, ka daba ana jām jau panaši ė Bolgārijas ruomi. Dontes sokāndus, šēp na tāp, soseigāudi ana tas detales, soseilonksti nalemta sava pėrkini, eiseikiša ī tāši ė ėlgām notėla.
   
  Ī moujouk daba, ka nuori vož toun Juonava, kada nie voudeguos, ė tuos, natori. Ui, ka aš daba pamoujouč ė dā tāp pasėšvaistīč! Īpač Juoniū pasėstēngč par tuon, savim patēnkėnta peizionoumija, voužtēč! – vėri anuos mentes, kāp kuoks barščiu pouds, lėpa par kraštus.
 
  Bavākščioudama ė baveipsoudama ė veisoukias groužeibes, bėškeli aprėma. Ale naėlgām. Vėdaus ourgans, madėcinuo pavardėnts skombiu vardu – Skrondis paskelbi buobā streika – nadoudi šašlīka, gorgu ė darāu tāu dėdli sarmāta preiš vėsus čia āsuončius, ė dā atvīksenčius! Vuo kuon tu ė anuo artmi eimesi, jegut tas juos naromeits komelīs baladuojēs tėktās aplėnk alaus kiauskus? Vuo tū aplėnk – apstu. Kor akes pakreipi – alus pėlās laisvā! Atruoda, ka tei leitovē ba anuo nie mozėkas nagėrd, nie šuoktei nabgāl. Vuo kor jau tėn padainoutei?! Jok, kāp kārpē ont kronta eišmesti, tīlies, je anū padugnes kuoseres būs sausas. Tėk ana jau tuo meižala tai ė nagērtu! Nier dornesni ož tuon, katruon zierkals ruoda. Kām? Ka paskutines smēgenes marėntu? Navaln! Par radėja gėrdieja, kāp veins, baisē godras, sakies ka doucents, puorina – lasteles žūn ė jau neikāp naba atsėstāta. Ale duora puorcėja, nu nasvarbu a tėn būt dešreles, a tas vadėnams šašlīks, a dā  kuoks kėt geriau dėkts, meisgalelis – veinu apžiaujėmū sourėpkoutu. Ī dā, je tėk pagāutu, na veina anuo šmouta! Sēili senē jok varvin ė tas sokrāutas medouliu koupetas. Tėk, lėg anū tas juos Juonis, nu nei kāp, naprėain. Nuons tu kan! Nie nabasouskaičiauj jau, kelėnta tuon plastmasėni talpa, vuo anuoji – namaža, kāp kuokia pėlvouta dielie, anuos vīrelis eišsiorb. Sok ė sok, kāp koisis aplėnk nuosi, tāp ons ratus vāra aplei tas meižala šventuoves. Vuo, ka Karūsi – alkana, tai brongiāusiū – nie muotā! Teisėngā sâka, – atsėmini sēna patarli, – ka ārtima bieduo ė tapažėnsi.
  Kada anuoji jau jiemi prarast vėlti, musiet tāi antrāi oubuoli pusēi, ėlguokā ans stouvieja ailiuo prei tuo lėnksmėntuoji kiauska, prouts pagaliau prašvėta, dašuta tām Tarbakrauckiū, ka ė anuo buoba īr žmuogus, na tėk par bolbiākasi, vuo ė kas meila deina. Vuo gāl ė tas vīrėšks onuors suveiki, ka jiemi – pasiūli:

  – Muotin, tai gāl ė tāu kuokiuos pakēpėntas douneles pažeičiuotei?

  Karūsi, baisaus alki kamoujama ė jau vėsėškā  apātėška tāpus, nabūt muotrėška, jiemies dėploumatėjas, ė homuora, tarstelieja:

  – Kor jau čia ė nanuoriesi tuoki gardumeina. Nu īpač, kāp  proutezā  veinam ė ontram žandėkaulie. Kepėnta tėk ė kramtā, trātėni! Patieka apturiesi ė veizita pas dountėsta, asmēnėškā pats, paduovenuos, – ale spieja sosėzgribt, – Jegut dousnouji oužpīkdīsu, tai katėnas pėpa ė temateisu, nie tuos, pakepėntas nagāusu. Vuo, kada pėlvs māršus gruo, tenk ė sorėmtietei. Nopėrk. – gorki sēili ė oužgnēuži sava badounte sriebālne.
  Sotėka  ī su tum mažēusiu. Soprāta, ka tat ė būs tuo uorgana, katras tor varda – Skrondis, laimėngiausi šiuo vākara šventes, louterija. Nuons dounas pačiolpsu, vės na ont tuščiuos, basoutis, grāėns. Gāl aprėms puo ta doubele spāustei, buo jau ė koujas ei sobėni lend, nu tuoki baprāsmi, vākščioujiema, stouveinēvima ė vielēk vadaloujeimuos, torsnoujima.

  – Nu mona, buobel. Mona krasnāvica, sieskiamuos oužu stalely. Vaišėnu – tavi! – parskubiejas so ta dounike, pūties juos pats, kāp kuoks kalakots, katruo nieks nanosėrinka Kaleidū deinā. Šmaikštāva, – Tu jok asi mona pati brongiausi puoni! – ākes tėk soblėzgieja, kāp tuos auroupeiskas, kan tėk nukāldintas, mounetas.
  Tai jau kor napasėdžiaugt tuokiu nāga dousnumu, – pārbiega liūdns šešielis, tuomis Karūses napradėngusiuom, lasteliem, – Nu, ne kas. Maža patieka. Ale vėsgi patieka. Vuo gāl ė dā kan nuons pridies? Šėrdis sēniū atseilēis ė prei tuos keituos dounikes, kuoki piernīka, arbātas poudeli patiekš. Nu jok sarmata būs jām tāp, ba niekur nieka, seidietei ei veita puo svētimu stougu ožėmtei. Tegu jau ans siorbs toun bėrzgala, nuons pavuolgeisu, – tūptelieja ont pėrma souleli teis kiauskeliu, katram žarėjuom spragsieja, net kēlias, muotrėškas. Viri dārbs anū ronkouse. Vuo pāčias bova, kāp sāulie nousėrpusias brāškes. Nu kor jau tėn ė naraudounousi, tuoks karštis, vuo vėsi kruok – šašlīka, kebāba, meisuos barbekiū matuodu...  Karūsē teisa sēili solėg pakloude... Dā lāimi, ka spieja anuon nošliorpt. Vuo ont žēmes nouseidreikus, baltoutu, rupus mėlčiukā, kas nuorents aidams, pasleist ė gālva prasėskelt.
 
  Veins vargs – muoterē su tuokēs nasoseiprātielēs. Ploš, ploš anuos, vuo pėnėngā – baproutelū keišeniese. Oužspauden anus, kāp kuokes kēules taupīkles, torās. Kas, ka numei tei aroudā – pėlni. Na pačiū. Ė, nu pat jaunumies, vuo tāp. Nu tuo čeisa, kāp marčiuom parein ei vīra, ė anuo teivū numus. Žmounas gēra – nabova, nier ė neikdi nabūn. Vėsks prėklāusa šeimuos gālvā. Nuons anuon ė tas kāklas sukinie, ė vės proutin.

  – Ėmk, – paded ont stāla, vuos na nouperska deidi, maišiuka so kelēs gabalelēs tuos kēpėntas.
    Ale, žaltel, ei saves navoužmėšes, bliūds trouškėntu žėrniu, alus so pučike, – Karūse pamāun tuoks baisus deiglīs, tuoks dėdlis apim graudums, – Tai vuo, klionki, keik so tavim teoužgeivenāu! Keik tu munei tevērtėni! – leitā jām veina dounas gabaleli, – Kāp akmū! – ė pasėvaipa pati ėiš saves, – So koum tu anuon ė  soukromteisi, Karūsel? – ale čiulps, solps. Tėk muotrėškas šėrdie kaupās dėdlė, let Mahoumeta kālns, nouskauda, – Parazite tu, parazite! Munei, net šmuoteli mėnkštesnies meisuos, sava muotrėškā, katra so tavėm omžiu baig nugeiventei, jiemē ė pagailiejē, – anuos akes tėk trāukās mūtnā, sūriu valkčiu. Vuogčia, skepeteles kampuku, nugneib ašareli, tum patiu ė leitaus paplāutus plaukū dažus pasėvāla. Maišuos anī su tum skriauduos sūreimu. Dā gerā, ka kas eiš preiteliū naožveiz. Kuokia būtu sarmata, – spie suruot, kāp ont tuos mėnteis, prieš pat anuos nuose, eišdeigst Gruilieni, – nustemb, – Tai ėš kor tuoji pliuotkārka čia daba atsėrāda? Kėba, vėskuon māti ė gėrdieja? – nuseigāst, ale spiej sosėtvārdītei, kai anuoji preipoulus, jām gleibesčiauteis, lābėnteis.
  Vuo jau tan juos Juoni, tai tėk svėlin veizuolās, glāmžavuo, taškavuo potlius tuo parazita žondus. Tėk ei zūbus siorbās. Karūsē jau veinuodā ruoda. Nabsorēikšmin anuoji tū mēiliū – sēiliū. Nuog ėmsi tuo sava sēna kuili ė paveidiesi? – anuos jausmā Juoniū – senē jau īr pārdegen. Ale tas susiedkas tapšnuojims, čiupiniejims – nalabā tėnk. Najauku, kāp juos nousavībi svetima buoba glomža. Tėk, kāp īr omžėna tīlēni, žuodi naėšdauž, stēngās nei veināi tuo naparodītei, nuons kartās ė ei liūli, ka muožnietu, oužvažiautu, kada gēl dūši lėg āšarū.
  Šūdins. Uoje, kuoks šūdėns tas tava gīvenims, Karūsel. Tėkra miešla krūva. Veiziek vuo, kuokia īr eišriedīta Gruilieni. Anuon jok vīrs ont ronkū,  jegut tėk tan rupki pakēlti eistēngtu, na joukās buoba eimėtus, našiuotu. Vuo tu, bapruoteli, vėskuon matā ė tīli. Žoudi bėjā eišdaužti. Kan tėn ė baėšsakīti, kas dēdas tuo tava galvelie, kada tāp nosėlēidi, nosėlēidi... Ve, tāu veizant, glāmžuos Juonis su ta paškūstva, šeipsās. Ė kāltėni tu, na buobišiu Juoni, katras jau baig tāu ont spronda, so vėsās sava kerzavās, vožlėpti, bat vės... savi ė tėk savi.

* * *
 
  Kada Karūsi, tėk so nadėdliu reišuleliu, ei tam pačiam bova veinas anuos mergāutines drapaneles, parēja ė vīra nomus, uošvē bova baisē napatenkėnti, ka sūnus parsėvedi marti – obagi. Natėka, mat, anū, vėskum pārtekusēm, Juoniukū ana ei puora. Uo ei tas, nuons naktėm ė souki anāi, ka mīl, ka īr brongi ė veinėnteli... deinā prapleišus, preiš teivus – naoužstoudava. Papūni – gērs, anuo – truobas, tori tīliet ī tāikīteis prei anū. Tāp ana ė dāri. Tīlieja ī gorki vėsus preikaištus. Vuo, jagut praseižiuodava, Juonis tūjaus tūravuoja teivam. Kartās, pėrms poldava kāltėnt, ka namuok apseit. Tāp ė nutėla boves juos lėnksmums. Nabaskombieja lūpūse dainas. Dārbs ė tėktās dārbs. Vuo kāp pabėra vakalelē, dārbū tėk dasidieja. Karūsi, bovusi smagi darbininki jaunīstie, nagailieja saves ė branduo. Tāp, nie mėrktelt naspiejus, ė pražėla. Ana žėna, ka jau nabaėtėnk Juoniū. Ka anām, kadai buven ėlgi, garbanuoti ė lėna spalvuos plaukā, daba jau nušarmuojan, īr bjauru. Bāmb, ka nasoseitvārka. Leip noseikruoseiti joudā. Nujaut Karūsi diel kuo tuokia spalva. Ale tīl. Vīkda tuon nuora. Nuog gėnčeisīs? Namiegst anuoji barniū. Veina pati sāu pagalvuo: vuo kām mān tas groužis? Kārviem, kēuliem? Anuoms ei tuokia tėnku. Svarbu jouvala ėpilu. Nasėgėnčin. Sudiejus centa prei centa, perk tus dažus, maliavuojās. Slēp geivenėma šarma. Tėk a jauneisti tās dažās sougražėnsi? Bieg vuo, leitum skalbiami. Varga teiktā sāu eisėtaisā ė daugiau nieka gēra. Pajoukā savi eisėstātā. Nu, kāp daba. – graudėnās, kuol tei du paleistuvē meilinkāujēs, laižuos.
 
  – Karūs, – eiraudusi nu tū geivātes lašū, Gruilieni gonda, – ainam prei mūsu stāla. Vėskuo oužteks! Mona Prānis, ka nukruovi, ka nudreibi... veini jau nabaapreipam. Munei ėrgi jok būs smagiau. Veina buoba ī tesu tarpe vīriškū. Palaikīsi draugi. Juoni, a nū ka, jami sava muotreškele ei pėrmīn, Jok Juonines! – koumandouj kāp, ka būt kuoks atatėnis jeneruolsSuseidā seni āsam, davai triachniem starinuoj, – vāra kāp ėš kalāšnikuova ė ožbaig roskā, – pabūdiem barinami‘‘. Nu, nuors šiandein!

  Karūsi žėna, patėnk rupkei anuos Juonis, oudega tāp ei vėzgin. Nu pat jaunumies tāi pādlai sēili teits. Galietu, tai toujaus raita ė noujoutu. Kāime muotrėškas Gruilienes namīl. Nu, ka īr baisē jau ana smaili ont sveteimū vīrū. Dažna anuos baiduos, kāp kuokiuos dėdles nesčiasteis. Ale ei tei vīrā, atruoda, ka savū naožtekt, leižovius ėšleiden, meilėkāun, žvėlgsnēs, papėnga buoba, ėšrenginie lėg pat nouguma.
 
  Karūsē nier nie kor badėngt, kai māta, ka juokias roudas so ana nabūs. Uo ė Juoni snokis – tāp ei šveit, tam ei blėzg. Nu na Juonis, vuo teisiuog pėlns meinū. Ale, ė tuoji padrāika Karūsi grūd pruo žmuonis, kėta ronka šleivoujanti Juoni vairouj, jud lėnkui tuos veitas, kor ūž, jau geruokā eišėlus, koumpanėja. Ain, nu kan anāi ei baleikt darītei, paskum, let aveli ain ruomē, noulankē akes nudelbus. Veina mėntis tėk ė tešėlda, ka gāl soutē pavuolgeit galies. Buo skrondis jau īr sosėtrāukes ei žėrni.
 
* * *
 
  Nabaprašeiniesu tuolesniū īvīkiū. Niekām anī gāl ī nabūs eiduomus, kas tėn keik taureliū eišlenki, kor katras nogriova, kan eišveži ei tuon traumoutoulougėni. Vuo kām, tuon nākti, trūka ei geivasteis siūls… Šventi! Tegu tatā leikt – paslaptis.
  Ale, ka kažkas sorāda stebuklėnga paparteina ei noseiskeini tuon lāimes žeideli, daba lėnksmē šeipsāus ei ūsta ė paleiktu ėntriga. Nu, galiu tėk teik eišdoutei, ka Juonėnes – Juoniū Respoblėkuo bova! Īr! Ei būs par omžius! Kas, ka par anas, bavēik vėsada, būn leitėngs uors, ale ožtatā anuos īr namārias!
  Jok, net kukliuoji Karūsi, puo tuo meinesele paleidiejima ė sāules pasėteikima, daba puo sava kāima vakščiouj eišdėdi, net skēpeta šalin numētus ė žėla kāsa aplėnk gālva apsėsokus. Nie dažītei anuos nabrēk. Muotrėškas veizuolā tėk ė šveit, tėk blėzg… kāp tuos, paslaptėngas nakties, eižeibtas žvaigždes.
  Nanutīl tėktās pėkti susiedkū pliuotkā. Douzg, ropoužes, kāp kuokes  pakošėntas šėršes.
  Ale kas tei pliuotkā, kada Prānis Gruilīs sava Karūsike, ei goldamas, ei kēldams, tāp saldē, bočiauj… ei lūpas.
2019-05-31 16:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 0
 
Blogas komentaras Rodyti?
2019-06-02 17:14
Mr Blue Sky
tik mon neaiškink, kad tava būds žemeitėšką rašyt yra pats geriusis, raidės su pabraukėmąs ne iš lėtovių abc, tu tokių negali naudotė.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-31 20:32
tango parenchima
Na tikrai , vienu įkvėpimu tiek neišpūsi.
Nuostabu ir gėriuosi.
Puikūs plaučiai...
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-31 19:14
Nuar
Labai poetiškai nuskambėjo. Tarmės liko prie savo senųjų ištakų, skirtingai nuo bendrinės kalbos. Suprantama, kad kažką teko aukoti vardan šios. Dainingumas yra vienas iš šių aspektų, kurio netekome daugiausia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2019-05-31 17:56
Alter Ego Dream
Tikiu, jog klausant turetu but grazu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą